2017-04-27 Nr. AB-9266-3-62-3-01583-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-620-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01583-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugpjūčio 19 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2015 m. kovo 26 d. jis laikytas Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, o keturvietėje baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7 gyveno 5 asmenys, dėl ko pareiškėjas turėjo miegoti ant grindų patiesto čiužinio. Dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas sėdėti arba gulėti lovoje, tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, buvo smurtaujama. Dėl susidariusios įtampos, spaudimo pareiškėjas buvo priverstas save žaloti tam, kad būtų perkeltas į Laisvės atėmimų vietų ligoninę. Gyvenamosiose patalpose buvo šalta ir drėgna, o baudos izoliatorių kamerose nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo dėl priešais langus esančių sienų ir tvorų. Pareiškėjas teigė, kad, remiantis Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos pareigūnų surinkta operatyvine informacija, jis buvo nepagrįstai apkaltintas sukčiavimu ir iš 12 nuteistųjų būrio perkeltas gyventi į 22 būrį. Kadangi pareiškėjas nesutiko gyventi 22 būryje, jis maždaug 4 mėnesius laikytas baudos izoliatoriuje, jam buvo daromas psichologinis, moralinis spaudimas. Pareiškėjas Marijampolės PN vartojo narkotikus ir buvo nuo jų priklausomas, tačiau pataisos namų administracija dėl to nesiėmė jokių veiksmų, per 4 metus už narkotikų vartojimą pareiškėjas buvo baustas 3 kartus. Marijampolės PN administracija nuteistiesiems neužtikrino saugios sveikatai aplinkos, kadangi įstaigoje klestėjo prekyba narkotikais, propaguotas smurtas, diskriminacija, savižalojimai, nusikaltimai. Kadangi pareigūnai neregistruodavo kratų, jų metu rasti telefonai netrukus atsirasdavo pas kitus nuteistuosius, dėl to tarp nuteistųjų kilo konfliktai. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė kančias, nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, diskomfortą, psichologinį spaudimą, dėl kurių ir šiuo metu jautė baimę, blogai miegojo, jautė raumenų bei sąnarių skausmus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senatį, kitus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Marijampolės PN gyveno nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. kovo 26 d. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į būrius Nr. 12, Nr. 17, Nr. 21 ir Nr. 22 bei į kameras Nr. 7, Nr. 17, Nr. 10, Nr. 21 ir Nr. 22. Patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams periodiškai tikrino sveikatos centro atstovai. Pareiškėjas niekada nesikreipė į visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų.

Atsakovas pažymėjo, kad Marijampolės PN 2015 m. vasario 19 d. buvo pradėtas tarnybinis tyrimas dėl pareiškėjo atsisakymo vykdyti teisėtus administracijos reikalavimus, kurio išvadoje nustatyta, kad nebuvo jokių kliūčių pareiškėjui atlikti laisvės atėmimo bausmę 21 būryje. Duomenų, kad pareiškėjas būtų atsisakęs gyventi būryje Nr. 22, nebuvo. Pastebėtina, kad 2014 m. užfiksuoti 314 atvejų, kai buvo bandoma perduoti uždraustus daiktus. Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas minėtu laikotarpiu pradėjo 14 ikiteisminių tyrimų dėl rastų narkotinių medžiagų. 2014 m. iš nuteistųjų paimta 97,488 g medžiagų, kurios pripažintos narkotinėmis ir psichiką veikiančiomis. 2014 m. būriuose atliktos 3 921 kratos. Marijampolės PN vykdoma speciali programa „Elgesys – pokalbis – pasikeitimas“, skirta asmenims, linkusiems vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, tačiau pareiškėjas neišreiškė poreikio dalyvauti šioje programoje. Be to, nuteistieji laisvės atėmimo vietose galėjo užsiimti nuolatine prasminga veikla – darbu ir mokymusi, tačiau pareiškėjas Marijampolės PN nei dirbo, nei mokėsi. Taip pat jis nesikreipė ir į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai galėjo suteikti reikiamą pagalbą. Duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas, Marijampolės PN neturėjo. Atsakovo nuomone, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o, nesant neteisėtų veiksmų, negalėjo kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų senaties terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto, sanitarinių bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Šioje byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 19 d., dėl ko daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.

Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė dėl pažeistų jo teisių patyręs dvasinius ir fizinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, orumo pažeminimą, kančias ir pan. Teismo vertinimu, jei pareiškėjas jautė diskomfortą, orumo pažeminimą, jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Be to, gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame prašyta taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo prašymas patenkintas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. rugpjūčio 18 d., taikytas ieškinio senaties terminas.

Teismas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. kovo 26 d.) pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į šiuos Marijampolės PN būrius: nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. sausio 26 d. (525 paros) – į 12 būrio 123 brigadą, nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. (86 paros) – į 22 būrį, nuo 2014 m. balandžio 23 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d. (203 paros) – į 17 būrį, nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. (29 paros) – į 22 būrį, nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. vasario 2 d. (55 paros) – į 21 būrį. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2011 m. gruodžio 22 d. buvo paskirtas gyventi į 12 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 2, o ne Nr. 5, kaip nurodė atsakovas. Pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo 12 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 patvirtino Marijampolės PN 2015 m. birželio 15 d. raštas pareiškėjui, kuriame nurodyta, kad jis nuo 2011 m. gruodžio 22 d. buvo paskirtas gyventi į 12 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 2, taigi, ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė byloje laikoma nustatyta.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose baudos izoliatoriaus kamerose: 2014 m. sausio 27 d. - vasario 10 d. (15 parų), 2014 m. vasario 11-13 d. (2 paros), 2014 m. kovo 21-27 d. (6 paros), 2014 m. kovo 28 d. - balandžio 10 d. (14 parų) ir 2014 m. balandžio 11-22 d. (11 parų) – kameroje Nr. 7, 2015 m. sausio 13-17 d. (5 paros) – kameroje Nr. 17, 2015 m. vasario 2-3 d. (1 para) – kameroje Nr. 10, 2015 m. vasario 3-17 (15 parų), 2015 m. vasario 18 d. - kovo 4 d. (15 parų) – kameroje Nr. 21, 2015 m. kovo 5-18 d. (14 parų), 2015 m. kovo 19-26 d. (7 paros) – kameroje Nr. 22. Kadangi objektyvių duomenų apie Marijampolės PN konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nepateikta, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas apskaičiuotas konkrečios gyvenamosios patalpos gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Taigi, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7 (plotas 13,22 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 3,31 kv. m (13,22 / 4) gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 17 – 4,0 kv. m (16,13 / 4); kameroje Nr. 10 – 4,35 kv. m. (4,35 / 1); kameroje Nr. 21 – 4,1 kv. m (16,5 / 4); kameroje Nr. 22 – 4,1 kv. m (20,39 / 5).

Teismas pažymėjo, jog, nors pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu tvirtino, kad keturvietėje baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7 buvo laikomi 5 asmenys, jis teismui nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjo argumentus paneigė Marijampolės PN 2015 m. gruodžio 3 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad keturvietėje kameroje Nr. 7 ginčo laikotarpiu gyveno ne daugiau nei 4 asmenys. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl miegamosios vietos neturėjimo baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7 laikytini deklaratyviais, todėl atmestini. Darytina išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7, viso 48 paras, jam nebuvo užtikrinta Vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

Teismas nurodė, kad Marijampolės PN 12 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, į kurią pareiškėjas buvo paskirtas nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. sausio 26 d., vienam asmeniui teko 3,2 kv. m. (44,67 / 14) gyvenamojo ploto. Nors pareiškėjas teigė, kad 12 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 20 miegamųjų vietų, jis šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti. Nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 22 būrį, tačiau atsakovas nepateikė tikslių duomenų apie šias gyvenamąsias patalpas (kambario plotą, miegamųjų vietų skaičių), dėl ko teismas neturėjo galimybės nustatyti vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto. Pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, teko atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai, todėl, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikytini nustatytais. Nuo 2014 m. balandžio 23 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas laikytas 17 būrio 4 miegamojoje patalpoje, jam teko 3,0 kv. m (27,11 / 9) gyvenamojo ploto; 22 būrio 2 miegamojoje patalpoje, kurioje gyveno nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. – 3,1 kv. m; 21 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurioje gyveno nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. vasario 2 d. – 3,0 kv. m. gyvenamojo ploto. Teismas, įvertinęs laikotarpius, kai pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatorių ar etapuotas, padarė išvadą, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Marijampolės PN būriuose nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. kovo 22 d., nuo 2014 m. balandžio 23 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. vasario 2 d., viso 260 parų, buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktą.

Dėl paskyrimo į 22 būrį teismas pastebėjo, jog pareiškėjas neturtinę žalą grindė tuo, kad Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos pareigūnai nepagrįstai apkaltino jį sukčiavimu, todėl iš 12 būrio jis buvo perkeltas gyventi į 22 būrį, tačiau pareiškėjas nesutiko gyventi 22 būryje ir atsisakymo priežastis nurodė pareigūnams. Pareiškėjas teigė buvęs nepagrįstai patalpintas į baudos izoliatorių, į jo paaiškinimus niekas nereagavo, dėl nepakeliamo spaudimo jis save žalojo, buvo išvežtas gydytis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Teismas 2015 m. spalio 12 nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti duomenis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su jo atsisakymu gyventi 22 būryje, uždarymo į baudos izoliatorių ir pan. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad Marijampolės Kriminalinės žvalgybos skyriuje informacijos, kad pareiškėjas būtų atsisakęs atlikti bausmę 22 būryje, nebuvo, ir pateikė duomenis apie pareiškėjo atsisakymą gyventi 21 būryje.

Teismas akcentavo, jog pareiškėjo argumentus dėl atsisakymo gyventi 22 būryje patvirtino teismui pateikta Marijampolės PN 2015 m. spalio 20 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas atsisakė gyventi 22 būryje. Bylos duomenimis, pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. buvo paskirtas į 22 būrį, tačiau šiame būryje negyveno, šią aplinkybę patvirtino Marijampolės PN 2015 m. birželio 15 d. raštas pareiškėjui. Pareiškėjo argumentus dėl savižalojimo patvirtino jo medicinos kortelės išrašas, kuriame nurodyta, kad 2014 m. vasario 13 d. - kovo 6 d. ir 2014 m. kovo 9-13 d. pareiškėjas buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl dilbio žaizdos. Iš bylos duomenų matyti, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 7, kurioje buvo periodiškai laikytas 48 paras. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad atsakovas tiek atsiliepime, tiek ir 2015 m. spalio 20 d. pažymoje pats sau prieštaravo, todėl jo argumentai, kad neturėjo informacijos apie pareiškėjo atsisakymą gyventi 22 būryje, nepagrįsti. Atsakovui nepaneigus pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl jo nepagrįsto paskyrimo į baudos izoliatorių jam atsisakius gyventi 22 būryje, šios aplinkybės laikytinos nustatytomis.

Teismas konstatavo, kad, pareiškėjui gyvenant baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7, 48 paras buvo pažeista minimali gyvenamojo ploto norma. Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl riboto judėjimo buvo glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip minėto pažeidimo dalis. Be to, teisės aktai nenumatė, kad asmeniui tenkanti kameros ploto norma turėtų būti skaičiuojama neįskaitant baldų. Teismui taip pat nepateikti įrodymai apie baudos izoliatoriaus kamerose vykusius konfliktus tarp nuteistųjų.

Dėl kitų sąlygų teismas atsižvelgė į tai, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas buvo susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju nebuvo galima konstatuoti Marijampolės PN neteisėto neveikimo, nes šie reikalavimai buvo susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo drėgna ir šalta, nebuvo tinkamo dirbtinio apšvietimo, tačiau į bylą nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Atsakovo pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai Nr. Pa-434, Nr. Pa-160, Nr. Pa-270 ir Nr. Pa-450 patvirtino, kad kamerose Nr. 17 ir Nr. 21 oro šiluminė aplinka atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau duomenys apie kitų kamerų, kuriose laikytas pareiškėjas, dirbtinę apšvietą nepateikti. Atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikyti nustatytais.

Dėl netinkamo pareigūnų elgesio (neregistruojamos kratos, tarp nuteistųjų vykstančios prekybos narkotikais, klestinčio smurto, nusikaltimų ir pan.), teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Pareiškėjas nurodė, kad tik 3 kartus buvo baustas už narkotikų vartojimą, tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė tik patvirtino faktą, kad Marijampolės PN vykdoma narkotikų kontrolė. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad įstaigoje vykdoma programa „Elgesys – pokalbis – pasikeitimas“, skirta asmenims, linkusiems vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, tačiau pareiškėjas neišreiškė poreikio dalyvauti šioje programoje. 2014 m. Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pradėjo 14 ikiteisminių tyrimų dėl rastų narkotinių medžiagų. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę, kad pataisos įstaigos pareigūnai netinkamai elgėsi, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikyti deklaratyviais, todėl atmesti.

Teismas kitus pareiškėjo ir atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo. Teismas akcentavo, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškė įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą.

Teismas darė išvadą, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos – 48 paras baudos izoliatoriaus kameroje pareiškėjui trūko 0,29 kv. m, 260 parų būriuose (miegamuosiuose) – 0,1 kv. m ploto, pareiškėjo argumentai dėl higienos normos reikalavimų pažeidimų patalpų apšvietimui, taip pat dėl pareiškėjo neteisėto paskyrimo į baudos izoliatorių jam atsisakius gyventi 22 būryje nepaneigti, todėl konstatuota, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, atsižvelgė į tai, kad, nors pareiškėjas pakankamai ilgą laikotarpį (260 parų) buvo kalinamas būriuose pažeidžiant nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą, vienam asmeniui tekusio ploto pažeidimas buvo minimalus – 0,1 kv. m. Pabrėžta, jog neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog asmeniui padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Taip pat pastebėta, kad Marijampolės PN nebuvo kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Teismas darė išvadą, kad 0,1 kv. m gyvenamojo ploto normos būriuose pažeidimas negalėjo pareiškėjui sukelti tokius nepatogumus, kuriuos būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Byloje taip pat nustatyti higienos normos reikalavimų pažeidimai dėl patalpų apšvietimo, tačiau pareiškėjas šiuo aspektu neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės grįsti tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas akcentavo, jog byloje esantys duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę patvirtino, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu kreipėsi į medikus dėl nemigos, ausies uždegimo, skrandžio skausmo, galvos skausmo, sąnarių skausmo, žaizdų ir pan. Medicinos išrašo duomenimis, pareiškėjo sveikatos sutrikimai (nemiga, bloga nuotaika, prakaitavimas, sąnarių skausmai ir pan.) buvo susiję su opiatų vartojimu, abstinencija po jų vartojimo. Teismas nustatė, kad žaizdos atsirado dėl pareiškėjo savižalojimo, dėl ko jis buvo išvežtas gydytis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Taigi, byloje esantys įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę patvirtino jo nurodytas aplinkybes, jog savižalojimą galbūt lėmė netinkamos kalinimo sąlygos, jo paskyrimas į baudos izoliatoriaus kamerą.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, t. y. į tai, kad minimalaus gyvenamojo ploto norma baudos izoliatoriaus kameroje pareiškėjo atžvilgiu 48 paras buvo pažeista 0,29 kv. m, o pareiškėjo perkėlimas į baudos izoliatoriaus kamerą įtakojo jo sveikatos būklę, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Eur.

III. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas teigia, kad teismas ignoravo jo prašymą iškviesti liudytojus, kurie su juo kalėjo baudos izoliatoriuje, o Marijampolės PN teismui pateikė neteisingą informaciją, ką teismas pripažino. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad nuteistieji pasivaikščiojimo kiemelyje gali judėti laisvai, kadangi, nors 12 būrio pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra 300 kv. m, juo taip pat naudojasi 9, 10 ir 11 būrio nuteistieji, iš viso apie 350 žmonių, vienam asmeniui tekdavo apie 1 kv. m kiemelio ploto. Panaši situacija buvo ir pareiškėją paskyrus į 17 bei 22 būrius. Tiek patalpose, tiek pasivaikščiojimo kiemeliuose nuolat buvo daug žmonių, todėl pareiškėjui nepakako vietos judėti.

2016 m. vasario 19 d. papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo, jog teismas apskaičiavo, jog vienam nuteistajam 12 būrio 2 sekcijoje kartais tekdavo 3,2 kv. m patalpos ploto, ir klaidingai konstatavo, kad minimalus ploto trūkumas buvo tik 0,1 kv. m, nes, pareiškėjo nuomone, šis trūkumas buvo daug didesnis – 0,4 kv. m.

Pareiškėjas paaiškina atsisakęs pereiti į 22 būrį, kuriame kalinamieji atliko bausmę už sukčiavimą, kadangi jis buvo apkaltintas, apšmeižtas nebūtais dalykais, o Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyrius rėmėsi tik prielaidomis, neturėjo jokių svarių įrodymų, jokie kaltinimai ar įtarimai pareiškėjui nepareikšti. Dėl šio atsisakymo pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 14, vėliau – kamerą Nr. 7. Ši kamera buvo keturvietė, todėl, atvedus penktą asmenį, pareiškėjui teko miegoti ant žemės. Marijampolės PN teismui pateikė klaidingą informaciją, nepaminėdami, kad nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. į šią kamerą buvo uždaryti nuteistieji S. V., M. V., E. A., A. G., R. B., E. K., V. I., E. K. ir kiti. Per visą šį laikotarpį kameroje Nr. 7 nuolat būdavo 4-5 asmenys. Teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir apklausti šiuos liudytojus, todėl pripažintina, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu kameroje Nr. 7 buvo laikytas su 4-5 asmenimis. Dėl nepakankamo jam tekusio ploto pareiškėjas patyrė neigiamas pasekmes. Ploto judėti neužteko ir būnant 17, 22 ir 21 būriuose.

Pareiškėjas teigia, jog Marijampolės PN ne tik kad ignoravo teismo reikalavimą pateikti visus reikiamus įrodymus tam, kad būtų priimtas teisingas ir nešališkas sprendimas, bet ir pateikė melagingą informaciją, iš kurios aiškiai matyti, kad Marijampolės PN siekia išvengti atsakomybės už padarytus nusižengimus. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei pripažinti, kad būnant Marijampolės PN būriuose 898 paras ir baudos izoliatoriuje 48 paras jam teko mažiau ploto nei nustatyta minimali norma.

2016 m. birželio 21 d. papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo, kad būnant 12, 16 ir 22 būriuose jam nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m ploto norma, o pasivaikščiojimo kiemeliuose – 5 kv. m ploto. Visą kalinimo laikotarpį buvo pažeidžiama jo teisė laisvai judėti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir atmesti pareiškėjo A. B. skundą.

Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad beveik visą skundžiamą laikotarpį (nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. balandžio 22 d., periodiškai) pareiškėjas bausmę atliko kameroje Nr. 7, kurios plotas yra 13,22 kv. m, joje įrengtos keturios miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam tenka 3,305 kv. m ploto. Atsakovas sutinka, kad pareiškėjui ne visada buvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma, tačiau ne visą šį laikotarpi kameroje Nr. 7 laikyti keturi nuteistieji. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog kamera Nr. 7 nebuvo perpildyta, ir, remdamasis vien pareiškėjo teiginiais apie kamerų perpildymą, priėmė sprendimą, kad pareiškėjo teisė į minimalaus gyvenamojo ploto normą buvo pažeista. Atsakovo nuomone, teismas atsakovo galėjo paprašyti pateikti papildomus įrodymus. Atsakovas pateikia nuteistųjų talpinimo į kameras baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose registracijos žurnalų kopijas, iš kurių matyti, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui buvo garantuota 3,6 kv. m ploto norma, o pareiškėjas pažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimus buvo laikytas 29 paras.

Atsakovas pažymi, kad pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Be to, teismas, vertindamas pareiškėjo sveikatos sutrikimus, juos siejo su pareiškėjo uždarymu į baudos izoliatorių. Atsakovas nesutiko su tokia išvada, kadangi pareiškėjas, kaip pats pripažino, vartojo narkotines medžiagas, todėl, uždarius į baudos izoliatorių, jam apsunkintos sąlygos šias medžiagas vartoti, dėl ko ir prasidėjo sveikatos pablogėjimas (abstinencija). Iš medicinos išrašų matyti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai (nemiga, bloga nuotaika, prakaitavimas, sąnarių skausmai ir pan.) yra susiję su opiatų vartojimu, abstinencija po jų vartojimo. Atsakovas taip pat akcentuoja, kad pareiškėjas save susižalojo ir dėl to buvo gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, tačiau, teismo vertinimu, savižalojimą tik galbūt lėmė netinkamos kalinimo baudos izoliatoriuje sąlygos. Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas baudos izoliatoriaus kameroje laikytas sąlyginai trumpą laikotarpį – 29 paras, – todėl tai negalėjo lemti tokių didelių jo sveikatos sutrikimų.

Atsakovas 2016 m. vasario 24 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, identišką atsakovo apeliaciniam skundui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas dalį pareiškėjo reikalavimų atmetė konstatavęs, kad jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, kitoje dalyje pripažino pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą ir jam priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nesutinka su tokiu sprendimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir nepagrįstai atsisakė apklausti jo nurodytus liudytojus.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kameros buvo perpildytos, jose trūko natūralaus apšvietimo, buvo šalta, kartais tekdavo miegoti ant grindų ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2015 m. kovo 26 d. laikytas Marijampolės PN kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 str. 8 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 19 d. (žyma ant voko, I t., b. l. 12), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. rugpjūčio 18 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neišreiškė prieštaravimo pirmosios instancijos teismo sprendimui jo reikalavimo daliai taikyti ieškinio senaties terminą ir nenurodė jokių priežasčių, kurios, jo nuomone, galėtų būti pagrindas šiam terminui atnaujinti. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios ir pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, taip pat nenustatė. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. rugpjūčio 18 d., todėl nagrinėjamoje byloje bus vertinama tik pareiškėjo reikalavimo dalis dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. kovo 26 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pastebėtina, jog ginčui aktualių Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi Vidaus tvarkos taisyklių 111 punkte įtvirtintų ploto normų, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Marijampolės PN pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. kovo 26 d.) kalint Marijampolės PN būriuose, viso 260 parų, buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktą, o kalint baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7, viso 48 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrinta Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis (Marijampolės PN 2015 m. birželio 15 d. atsakymas pareiškėjui, I t., b. l. 9-10; Marijampolės PN 2015 m. spalio 26 d. raštas „Dėl atsiliepimo pateikimo A. B. byloje Nr. I-4084-644/2015“, I t., b. l. 27-32; Marijampolės PN „Nuteistųjų uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį apskaitos žurnalo Nr. 1/2014“ išrašas, II t., b. l. 4-19), su šia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka ir patikslina, jog pareiškėjui baudos izoliatoriaus kamerose minimalaus ploto norma nebuvo užtikrinta 31 parą, pažeidimų metu pareiškėjui teko nuo 2,64 kv. m iki 3,31 kv. m vietoje 3,6 kv. m, o pažeidimų laikymo būriuose metu – 3,0 kv. m vietoje 3,1 kv. m. Pareiškėjo teiginiai, kad jo laikymo būriuose laikotarpiu turėtų būti taikoma 3,6 kv. m ploto norma, atmestini. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei atitinkamai 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

Dėl pareiškėjui tekusio ploto baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7 teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išreikšta pozicija, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjui visą laikymo kameroje Nr. 7 laiką nebuvo užtikrinta minimalaus ploto norma, o, trūkstant informacijos, pirmosios instancijos teismas galėjo jos paprašyti. Pastebėtina, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. nutartimi (I t., b. l.

2) atsakovui buvo nurodyta pateikti „duomenis (pažymos forma) apie gyvenamąsias patalpas, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. kamerų gyvenamąjį plotą, kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių“ ir kt. Atsakovui tinkamai neįvykdžius šio nurodymo, pirmosios instancijos teismo sprendimas, nesant kitų duomenų, pareiškėjui kameroje Nr. 7 tekusį plotą apskaičiuoti kameros plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, negali būti pripažintas neteisingu. Pažymėtina ir tai, kad, nors, remiantis Marijampolės PN 2015 m. spalio 26 d. raštu (I t., b. l. 27-32), pareiškėjas į kamerą Nr. 7 pirmą kartą buvo uždarytas 2014 m sausio 27 d. (15 parų), atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Marijampolės PN „Nuteistųjų uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį apskaitos žurnalo Nr. 1/2014“ išrašą tik nuo 2014 m. vasario 7 d.

Iš šio išrašo taip pat nėra aišku, kiek asmenų buvo kameroje Nr. 7, kai pareiškėjas į ją buvo paskirtas 2014 m. vasario 11 d. (2 paras). Pareiškėją į kamerą Nr. 7 patalpinus 2014 m. kovo 22 d. (laikytas iki 2014 m. kovo 27 d., iš viso 6 d.), joje jau buvo S. V. (nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. balandžio 1 d.), vėliau perkeltas R. B. (2014 m. kovo 23-28 d.). Taigi, šiuo laikotarpiu pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m minimalų kameros plotą nepažeista (13,22 kv. m / 3 = 4,41 kv. m). Pareiškėjas į kamerą Nr. 7 vėl uždarytas 2014 m. kovo 28 d. (iki 2014 m. balandžio 10 d., iš viso 14 parų), joje jau buvo S. V. (uždarymas pratęstas 2014 m. balandžio 2-16 d.), taip pat E. A. (nuo 2014 m. kovo 27 d. (uždarytas 14.30 val. išvedus pareiškėją) iki 2014 m. balandžio 5 d.), vėliau perkeltas E. K. (nuo 2014 m. kovo 29 d. iki 2014 m. balandžio 7 d.), V.

I. (2014 m. balandžio 2-8 d.). Vadinasi, pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m minimalų kameros plotą buvo pažeista nuo 2014 m. kovo 29 d. iki 2014 m. balandžio 7 d., iš viso 10 parų (13,22 kv. m / 4 = 3,31 kv. m; 13,22 kv. m / 5 = 2,64 kv. m). Tai taip pat patvirtino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis keturvietėje kameroje Nr. 7 buvo laikytas penkiese. Pareiškėjo uždarymas kameroje Nr. 7 pratęstas 2014 m. balandžio 11-21 d. (11 parų), S. V. – nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. Į šią kamerą taip pat perkeltas S. L. (2014 m. balandžio 16-30 d.), E. K. (2014 m. balandžio 18-22 d.), taigi pareiškėjui 2014 m. balandžio 18-21 d. (4 paras) teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudos izoliatoriaus kamerose (kameroje Nr.

7) pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m minimalaus ploto normą buvo pažeista ne 48, o 31 parą.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai (Vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m arba 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimai pasivaikščiojimo kiemų įrengimui yra nustatyti Vidaus tvarkos taisyklių XXXVII skyriuje. Nei šis, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto ar vienam asmeniui turinčio tekti kiemo ploto. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose patvirtino, kad Marijampolės PN pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti, jam nebuvo sudarytos kliūtys pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta 5 kv. m kiemo ploto, yra nepagrįsti ir negali būti pripažinti neteisėtais Marijampolės PN veiksmais.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo, paskyrimo į 22 būrį, pareigūnų elgesio ir priemonių narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimo sustabdymui, prevencijai nepakankamumo yra nepagrįsti, tačiau bylos duomenimis nepaneigti pareiškėjo teiginiai, kad kamerose buvo šalta, drėgna, nepakako dirbtinės apšvietos. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė. Atsakovas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, išskyrus susijusias su vienam asmeniui tekusiu plotu baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7, taip pat nenurodė.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, akcentuoja, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą pažymėjo, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 260 parų teko mažiau nei 3,1 kv. m ploto – 3,0 kv. m, o 31 parą teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto – nuo 2,64 kv. m iki 3,31 kv. m. Be to, pareiškėjas 2014 m. balandžio 2-5 d. (4 paras) keturvietėje kameroje Nr. 7 buvo laikytas penkiese, todėl jo teiginiai, kad šioje kameroje jam pritrūko miegamosios vietos ir todėl jis buvo priverstas miegoti ant grindų esančio čiužinio, nebuvo paneigti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje normaliai judėti buvo suvaržyta. Be to, gyvenamosiose patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, nepaneigti ir higienos normų pažeidimai dėl oro temperatūros, drėgmės ir dirbtinio apšvietimo. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Įvertinusi tai, kad tik 4 paras pareiškėjui tekęs plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, kad kitu metu jam tekęs plotas tik nežymiai nukrypo nuo Vidaus tvarkos taisyklių 111 punkte nustatytų minimalių normų ir kad pareiškėjui Marijampolės PN dėl šios įstaigos pobūdžio buvo suteikta didesnė judėjimo laisvė nei kitose kalinimo įstaigose, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu jam priteistinos neturtinės žalos dydžiu.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia (lot. – be kita ko) jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant be kita ko materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. ir 2010 m. vasario 3 d. nutarimus).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti minimalaus ploto normos. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2309-492/2016).

Šiuo atveju pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė nežmoniškas kančias, buvo palaužtas morališkai, priverstas save žaloti, pakenkta jo regėjimui, atsirado rankos skausmai, baimė mažoms patalpoms, apatija, naktimis sapnavo košmarus apie žiaurų pareigūnų elgesį. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patirtos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Pareiškėjas su prašymu atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN neužtikrinimo nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2015 m. kovo 26 d., kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 19 d. (žyma ant voko, I t., b. l. 12), t. y. praėjus beveik 4 metams nuo laikymo sąlygomis, kurias jis prilygino kankinimui, pradžios. Pastebėtina, kad, nors 2014 m. vasario 12 d. įrašas asmens sveikatos istorijoje (I t., b. l. 130) apie žaizdas kairiame dilbyje atitinka pareiškėjo argumentus, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų baudos izoliatoriaus kamerose jis pradėjo save žaloti, byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų anksčiau būtų Marijampolės PN teikęs prašymus ar skundus, kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas, ėmęsis kitų veiksmų siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, prieš nuspręsdamas atlikti tokius kraštutinius veiksmus kaip savęs žalojimas.

Pareiškėjui atsiradę kairės rankos sužalojimai ir jų komplikacijos sietini su paties pareiškėjo veiksmais, savižalojant ir vartojant narkotikus. Asmens sveikatos istorijoje užfiksuota, kad pareiškėjas blogai miegodavo naktimis, prakaitavo, jam buvo šalta, skaudėjo sąnarius (žr., pvz., 2013 m. balandžio 30 d., 2014 m. sausio 29 d. įrašus), bet tai susieta su tuo, jog pareiškėjas nutraukė narkotikų vartojimą (abstinencija). Pareiškėjo nusiskundimai rega ar regos pablogėjimas neužfiksuoti. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad laikymo Marijampolės PN laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis psichologinės pagalbos į sveikatos priežiūros specialistus (Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2015 m. spalio 21 d. pažyma, I t., b. l. 64).

Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokie dideli, kaip jis teigė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 15 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog, įvertinus Marijampolės PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjui 260 parų teko mažiau nei 3,1 kv. m ploto, 31 parą – mažiau nei 3,6 kv. m ploto, 4 paras neužtikrinta tinkama miegamoji vieta, kamerose taip pat buvo šalta, drėgna, nepakako dirbtinio apšvietimo), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis – 300 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

Dėl pareiškėjo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu iškviesti jo įvardytus asmenis (liudytojus) teisėjų kolegija akcentuoja, jog ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė pakankamų priežasčių, dėl kurių būtų buvę būtina į teismo posėdį pirmosios instancijos teisme iškviesti liudytojus, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstytos raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Taigi, pirmosios instancijos teismo atsisakymas iškviesti pareiškėjo nurodytus liudytojus nelaikytinas jo procesinių teisių pažeidimu.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė