2025-10-01 Nr. AB-15535-3-61-3-04526-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1161-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04526-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(N)

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė H. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 25S176072 perduoti asmenį Latvijos Respublikai (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.

Pareiškėja taip pat skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą, kol bus priimtas galutis sprendimas šioje administracinėje byloje.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, atkreipė dėmesį, kad atlikus jos specialiųjų poreikių vertinimą, ji priskiriama pažeidžiamų asmenų grupei „(duomenys neskelbtini)“. Atsižvelgiant į pareiškėjos pažeidžiamumą, jos perdavimas Latvijos Respublikai gali sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą psichologinę žalą. Pareiškėja nurodė, kad viešai skelbiama informacija patvirtina apie Latvijos Respublikos prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumus.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėja grindė tuo, kad teismai pagal formuojamą teismų praktiką bylose, kuriose sprendžiamas 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublino reglamentas), taikymo klausimas, įprastai taiko reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdo Migracijos departamento sprendimą išsiųsti užsienietį į kitą valstybę, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-78-442/2024). Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas yra iš karto vykdytinas, t. y. asmens perdavimą pavesta vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsniu, nesustabdžius Sprendimo vykdymo, pareiškėjai atsiras sunkiai atitaisoma žala, nes ją išsiuntus iš Lietuvos, ji bus priversta laukti savo prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimo Latvijoje, tikėtina, netinkamomis sąlygomis. Vėliau, net ir panaikinus skundžiamą sprendimą, padaryta žala bus neatitaisoma, nes pareiškėjos prašymas Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos šalyje nebebus nagrinėjimas, o procedūra bus tęsiama Latvijoje.

Pareiškėjos įsitikinimu, siekiant užtikrinti veiksmingą teisinę gynybą, asmeniui turi būti užtikrinta teisė dalyvauti teismo posėdyje. Pareiškėja pažymi, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teikiamais nagrinėti reikalavimais, o prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati ir proporcinga siekiamiems tikslams. Šie argumentai pagrindžia aplinkybę, kad sprendimo vykdymo stabdymas yra būtinas, siekiant užkirsti kelią nepašalinamos žalos pareiškėjai atsiradimui bei jos teisių apsaugos pagal tarptautinės teisės standartus.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, be kitų procesinių klausimų išsprendimo, priėmė pareiškėjos skundą ir nutarė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje.

Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas nustatė, kad šiuo sprendimu nuspręsta perduoti pareiškėją Latvijos Respublikai, perdavimo vykdymą pavedant VSAT. Teismas darė išvadą, kad nesustabdžius šio Sprendimo vykdymo, pareiškėja bus perduota Latvijos Respublikai iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, taigi, teismo įsitikinimu, perdavimas kitai valstybei yra realus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nėra nustatytas savanoriškas išvykimo terminas, be to, išsiuntimas vykdomas priverstiniu būdu.

Teismo vertinimu, perdavus pareiškėją į Latvijos Respubliką dar bylos teisme nagrinėjimo metu, kiltų ne tik reali rizika dėl neatitaisomos žalos jos teisėms bei laisvėms, bet ir teismui priėmus pareiškėjai palankų sprendimą – panaikinus Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigojus atsakovą nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, tokio Sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, jog tokiu atveju kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala pareiškėjos teisėms. Buvo atkreiptas dėmesys, kad analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-78-442/2024).

Teismas taip pat pažymėjo, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjai bus užtikrinama teisė efektyviai įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą byloje, kurioje sprendžiamas jos teisinės padėtie klausimas.

Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes, teismų praktiką, į tai, kad perdavus pareiškėją iš Lietuvos, jai kils realios pasekmės, kurios darys įtaką jos teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises, į tai, kad pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjai būtų suteikiama galimybė asmeniškai dalyvauti administraciniame procese skundžiant Sprendimą, teismas sprendė, jog šiuo atveju yra tikslinga taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti skundžiamo Sprendimo vykdymą, kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje. Teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad laikinai sustabdžius nurodyto Sprendimo vykdymą, bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai.

III. Atsakovas Migracijos departamentas (toliau – ir apeliantas) atskirajame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartį ir netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. nestabdyti Sprendimo vykdymo.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkina pirmosios ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygos, t. y. asmuo savo skundu tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šios sąlygos buvimo net nevertino.

Migracijos departamento vertinimu, nei pirmosios instancijos teismas, nei pareiškėja taip pat nepagrindė ir antros būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, t. y. kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Iš ginčijamos nutarties galima daryti išvadą, kad teismas neatitaisomą žalą sieja su tuo, kad pareiškėjos išsiuntimas yra vykdomas priverstiniu būdu, o tai daro įtaką jos teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad šioje byloje nėra kalbama apie pareiškėjos priverstinį išsiuntimą į kilmės valstybę, o perdavimą pagal Dublino reglamentą kitai Europos Sąjungos valstybei narei, kuri nagrinės pareiškėjos prieglobsčio prašymą. Migracijos departamentas neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Latvijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminantį elgesį su prieglobsčio prašytojais, nebūtų atsižvelgiama į pareiškėjos pažeidžiamumą, o pareiškėja tokių duomenų taip pat nepateikė. Be to, Dublino reglamentas nedraudžia perduoti prieglobsčio prašytojų pagal 13 straipsnio 1 dalį ir tuomet, kai nesibaigė teisminiai ginčai dėl tokio perdavimo, nustatydami perdavusiai valstybei narei pareigą savo lėšomis atsiimti perduotą asmenį, jeigu teisminiuose ginčuose bus priimtas galutinis sprendimas panaikinti perdavimo sprendimą (Dublino reglamento 29 str. 3 d. ir 30 str. 2 d.). Daryti prielaidą, kad Latvijos Respublika šių Dublino reglamento nuostatų nesilaikys ir pareiškėjos negrąžins, Migracijos departamentas neturi pagrindo. Taip pat pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad ji negalės dalyvauti teismo posėdyje iš Latvijos Respublikos, organizuojant teismo posėdį nuotoliu, vaizdo konferencijų pagalba.

Migracijos departamentas mano, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamos nutarties tinkamai nemotyvavo, visiškai nevertino pareiškėjos skundo ir bylos dalyko, nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygų, todėl neteisėtai ir nepagrįstai patenkino pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pareiškėja atsiliepime į Migracijos departamento atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti galioti.

Dėl apelianto pozicijos, kad pareiškėja tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo, pareiškėja pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, neturi išnagrinėti skundo reikalavimų iš esmės, t. y. neturi jau būti nustatęs, ar sprendimo išvados arba skundo reikalavimai yra pagrįsti, nes tai būtų ginčo išnagrinėjimas iš esmės. Migracijos departamentas savo atskirajame skunde nenurodė motyvų, kodėl pareiškėjos skundo reikalavimai yra laikytini akivaizdžiai nepagrįstais.

Pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jos perdavimas kitai valstybei vykdant Sprendimą yra realus, pareiškėją perdavus kitai valstybei kiltų neatitaisomos žalos rizika ir teismui priėmus palankų sprendimą, tokio sprendimo įvykdymas būtų iš esmės neįmanomas.

Pareiškėja pabrėžia, kad ji priskiriama pažeidžiamų asmenų grupei. Atsižvelgiant į pareiškėjos pažeidžiamumą (ir pagrindą, kuriuo remiantis pažeidžiamumas buvo nustatytas), pagrįstai manytina, kad pareiškėjos perdavimas Latvijos Respublikai (neištyrus, ar apskritai toks perdavimas yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. nepriėmus galutinio sprendimo nagrinėjamoje byloje) galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą psichologinę žalą. Priešingai nei nurodo atsakovas atskirajame skunde, pareiškėja nurodė išskirtines aplinkybes ir argumentus, kurie patvirtina, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, o pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai šiuos argumentus įvertino. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad siekiant užtikrinti veiksmingą teisinę gynybą, asmeniui turi būti užtikrinta teisė dalyvauti teismo posėdyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal atsakovo Migracijos departamento atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pritaikyta pareiškėjos prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, t. y. sustabdytas Sprendimo vykdymas, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje – pagrįstumas ir teisėtumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie, reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, kilusio ginčo pobūdį, padarė išvadą, kad pareiškėja įrodė, jog egzistuoja ABTĮ 70 straipsnyje nustatytos sąlygos taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, o sustabdžius Sprendimo vykdymą, nebus pažeistas proporcingumo principas, ginčo šalių interesų pusiausvyra.

Teisėjų kolegija nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimu buvo nuspręsta perduoti pareiškėją Latvijos Respublikai; perdavimo vykdymas pavedamas VSAT. Sprendimas grindžiamas, be kita ko, Įstatymo 74–75 straipsniais, Dublino reglamento 13 straipsnio 1 dalimi.

Pasisakydama dėl apelianto pozicijos, kad pareiškėja tikėtinai (lot. prima facie) nepagrindė savo reikalavimo pagrįstumo, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012; kt.). Todėl teiginiai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo nutarties skundžiamos dalies neteisėtumas, analizuojami bylą nagrinėjant iš esmės. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjos skundą, kaip atitinkantį ABTĮ nustatytus ir tokio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Taigi, nėra pagrindo tvirtinti, jog atlikus preliminarų įvertinimą, nėra objektyviai tikėtina, kad skundo reikalavimas negali būti patenkintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-433-629/2025; kt.).

Konstatavus, kad pareiškėja tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Minėta, kad prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą) pareiškėja iš esmės argumentavo tuo, kad ji priskirta pažeidžiamų asmenų grupei, ją perdavus Latvijos Respublikai, pareiškėjos prieglobsčio prašymas, tikėtina, bus nagrinėjamas netinkamomis sąlygomis, varžoma teisė į teisminę gynybą, o pareiškėjai palankaus teismo sprendimo atveju pats teismo sprendimas bus realiai neįvykdomas, kadangi pareiškėja jau bus perduota Latvijos Respublikai.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Dublino reglamento preambulės 19 pastraipoje įtvirtinta, kad siekiant užtikrinti veiksmingą atitinkamų asmenų teisių apsaugą, reikėtų įtvirtinti teisines garantijas ir teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę, kai priimami sprendimai dėl perdavimo atsakingai valstybei narei, laikantis visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio.

Dublino reglamento 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašytojas arba kitas 18 straipsnio 1 dalies c arba d punkte nurodytas asmuo turi teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę ir gali pateikti teismui skundą dėl sprendimo dėl perdavimo faktinių ir teisinių pagrindų arba prašyti jį peržiūrėti.

Dublino reglamento 27 straipsnio 3 dalies 3 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad sprendimų dėl perdavimo apskundimo arba peržiūrėjimo tikslais, valstybės narės savo nacionalinėje teisėje nustato, kad atitinkamam asmeniui suteikiama galimybė per pagrįstą laikotarpį prašyti teismo sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, kol nagrinėjamas jo skundas ar peržiūrimas sprendimas. Valstybės narės užtikrina, kad būtų taikoma veiksminga teisės gynimo priemonė, sustabdydamos perdavimo vykdymą, kol bus priimtas sprendimas dėl pirmo sustabdymo prašymo. Sprendimas dėl sprendimo dėl perdavimo vykdymo sustabdymo priimamas per pagrįstą laikotarpį, tuo pačiu leidžiant atlikti atidų ir nuodugnų sustabdymo prašymo nagrinėjimą. Sprendime nesustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymo išdėstomi jį pagrindžiantys motyvai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra įstatymų leidėjo įtvirtintas teisinis mechanizmas, skirtas teisminio proceso metu apsaugoti esminius asmenų teisėtus interesus. Teismas, įstatymo nustatyta tvarka taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, gali užkirsti kelią neatitaisomiems ir (ar) sunkiai atitaisomiems asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimams atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-542-789/2025; kt.).

Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjos argumentus bei byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija akcentuoja, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 70 straipsniu ir aptartomis Dublino reglamento nuostatomis, pažymi, kad pareiškėja siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (ji yra prieglobsčio prašytoja Įstatymo 2 str. 20 d. taikymo prasme). Sprendime konstatuota, kad pareiškėja priskiriama pažeidžiamų asmenų grupei, be to, nėra jokių teisinių kliūčių vykdyti Sprendimą ir perduoti užsienietę kitai valstybei narei, nors pareiškėja Sprendimą apskundė teismui. Pažymėtina, kad perdavus pareiškėją kitos valstybės jurisdikcijai, teismo sprendimo įvykdymas, jei juo bus panaikintas Migracijos departamento Sprendimas, pasunkės arba pasidarys negalimas, taigi, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala pareiškėjos teisėms. Atsižvelgiant į kilusio ginčo pobūdį, asmens teisinio statuso ypatumus, konstatuotina, kad pirmosios todėl teismas pagrįstai taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje nenustatyta reikšmingų aplinkybių (tokių argumentų nepateikė ir apeliantas), sudarančių pagrindą nukrypti nuo Dublino reglamente įtvirtinto imperatyvo užtikrinti perduodamam asmeniui (prieglobsčio prašytojui) teisę į veiksmingą teisminę gynybą byloje, kurioje dar nėra galutinai išspręstas asmens teisinės padėties klausimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas atskirajame skunde nėra nurodęs aplinkybių, kurios sudarytų faktinį ir teisinį pagrindus naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį.

Atsižvelgiant į tai, atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o tikrinama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis