Legislator Case Law & Legislation
2013-11-27 Nr. AB-9044-3-61-3-01651-2013-2 AI generated

2013-11-27 Nr. AB-9044-3-61-3-01651-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2013-11-27 Nr. AB-9044-3-61-3-01651-2013-2
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Legislator headnote

AI generated

2013-11-27 Nr. AB-9044-3-61-3-01651-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 2013 m. liepos 3 d. VMI priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-47620, kuriuo buvo nuspręsta, nelaukiant ginčo dėl mokestinės nepriemokos baigties, iš pareiškėjo į valstybės biudžetą išieškoti 147 168,76 Lt mokestinę nepriemoką.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. AS602-798/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01651-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtas Ž. S. skundas dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-2171 ir dėl reikalavimo pavesti VMI iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo. Skundžiamu sprendimu buvo atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą dėl mokestinės prievolės išdėstymo.

2013 m. liepos 3 d. VMI priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-47620, kuriuo buvo nuspręsta, nelaukiant ginčo dėl mokestinės nepriemokos baigties, iš pareiškėjo į valstybės biudžetą išieškoti 147 168,76 Lt mokestinę nepriemoką.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. liepos 17 d. gautas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti VMI pradėti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą pagal VMI viršininko 2013 m. liepos 3 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-47620 bei sustabdyti išieškojimą pagal VMI viršininko 2013 m. liepos 3 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-47620.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad jam 2013 m. 9 d. buvo įteiktas VMI viršininko 2013 m. liepos 3 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-47620, kuriuo buvo nuspręsta iš jo turto į biudžetą išieškoti 147 168,76 Lt dydžio mokestinę nepriemoką. Netaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam palankaus teismo sprendimo atveju, sprendimo įvykdymas gali tapti nebegalimas, pasekmės bus nebeatstatomos (nutrauktos kreditavimo sutartys su juo, išieškojimo nukreipimas į jo šeimos būstą).

II. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartimi buvo atmestas Ž. S. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Atsižvelgus į pareiškėjo pateiktus motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo – pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra susijusios ne tiek su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, o kiek su neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui, į tai, kad, jei skundo patenkinimo atveju ir atsirastų neigiamų pasekmių, tai nepasunkintų sprendimo vykdymo, o atsiradusi žala galės būti išieškoma įstatymo nustatyta tvarka, darytina išvada, kad sprendimo įvykdymas šioje administracinėje byloje negali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, todėl netikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Kartu teismas pabrėžė, kad pareiškėjas teismui neskundė VMI viršininko 2013 m. liepos 3 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-47620. Remiantis tuo, kas išdėstyta, nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III. 2013 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo atskirasis skundas su prašymu panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartį ir jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo patenkinti.

Atskirajame skunde pareiškėjas teigia, kad administracinių bylų praktikoje pripažįstama, jog teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamoje byloje, kurioje yra reiškiamas reikalavimas dėl pripažinimo, kad egzistuoja nustatyto dydžio mokestinės nepriemokos išdėstymo pagrindai ir dėl to yra pagrįsta pareiškėjui nustatytą mokestinę nepriemoką išdėstyti, nėra galimas besąlygiškas būsimo teismo sprendimo vykdymo apsunkinimo atskyrimas nuo neigiamų reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmių pareiškėjui atsiradimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika pripažįsta, kad neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas, atsiradimas, yra susijęs su būsimo, galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymu, apsunkinimu, ar nebegalėjimu tokį teismo sprendimą įvykdyti.

Pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratoriaus reikalavimą sudaro ne vien 147.168,76 Lt dydžio reikalavimo teisė, bendrą mokesčių administratoriaus reikalavimo pareiškėjui ir jo sutuoktinei D. S. sumą sudaro ne mažesnė nei 789.967,12 Lt suma. Pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad vienintelis lėšų šaltinis, iš kurio pareiškėjas ir jo sutuoktinė gali dalimis sumokėti mokesčių administratoriaus reikalaujamą sumą, yra uždarosios akcinės bendrovės „Eola" kiekvienais metais grąžintinos paskolos dalys. Nesant pagrindo nutraukti tarp pareiškėjo ir uždarosios akcinės bendrovės „Eola" bei fizinio asmens D. B. sudarytas paskolų sutartis prieš terminą, pareiškėjas ir jo sutuoktinė neturi galimybės kitu būdu sumokėti mokesčių administratoriaus reikalaujamas sumas. Tai reiškia, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir nesustabdžius išieškojimo iš pareiškėjo turto pagal 2013 m. liepos 3 d. VMI viršininko sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-47620, išieškojimas neišvengiamai būtų nukreiptas į pareiškėjo ir jo sutuoktinės šeimos turtą – gyvenamąjį namą, esantį Gudobelių g. 11, Klaipėdoje, nes nėra kito turto, iš kurio būtų galimas mokestinės nepriemokos išieškojimas.

Teigia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas, realizavus pareiškėjui ir jo sutuoktinei nuosavybės teisėmis priklausantį gyvenamąjį namą, t. y. priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas, padarytų teisiškai nereikšmingą galimai pareiškėjui palankų būsimą teismo sprendimą, kuriuo būtų pripažintas pagrįstu mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminų išdėstymas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d. nutarties, kuria pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmestas, teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. liepos 17 d. gautas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti VMI pradėti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą pagal VMI viršininko 2013 m. liepos 3 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-47620 bei sustabdyti išieškojimą pagal VMI viršininko 2013 m. liepos 3 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-47620.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartimi buvo atmestas Ž. S. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas atsižvelgė į pareiškėjo pateiktus motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra susijusios ne tiek su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, o kiek su neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir pažymi, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (iš lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Rekomendacijoje nurodoma, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti administracinio akto visiškas arba dalinis vykdymo sustabdymas, nurodymas visiškai ar iš dalies atkurti situaciją, kuri egzistavo, kai buvo priimtas administracinis aktas arba bet kuriuo metu vėliau, arba bet kokio kito tinkamo įpareigojimo nustatymas administravimo institucijai pagal teismo turimas galias.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013).

Aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad teismas, analizuodamas asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, privalo įvertinti jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438- 527/2009, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-459/2011, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-487/2011, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-675/2011).

Taigi prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai, jog atitinkamu administraciniu aktu paskirtos baudos (ekonominės sankcijos) išieškojimas gali padaryti neigiamą finansinę žalą, privalo būti pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes, susijusias su paskirtos baudos (ekonominės sankcijos) išieškojimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti, ar pareiškėjas pagrindė teiginius, kad konkrečiu ginčijamu sprendimu skirtų mokestinių prievolių išieškojimas (sprendimo vykdymas) jam gali sukelti didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas ir, tik jas įvertinęs, spręsti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių tenkinti arba netenkinti.

Pažymėtina, kad 2013 m. lapkričio 26 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo atstovo advokato L. Ž. pareiškimas dėl skundo atsisakymo administracinėje byloje Nr. I-3637-643/2013. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad tarp pareiškėjo Ž. S. ir mokesčių administratoriaus buvo pasiektas susitarimas dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo bei buvo pasirašyta mokestinės paskolos sutartis, kuria pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimas buvo išdėstytas. Pareiškėjas administracinį ginčą laiko užbaigtu. Pagal ABTĮ 52 straipsnį pareiškėjas bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje turi teisę skundo atsisakyti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 26 d. priėmė nutartį, kurioje sprendė, kad pareiškėjo skundo atsisakymas neprieštarauja įstatymui ar viešajam interesui, nepažeidžia proceso šalių teisių ar įstatymų saugomų interesų (ABTĮ 56 str. 2 d.), todėl atsisakymas nuo skundo priimtas, o administracinė byla nutraukta (ABTĮ 101 str. 3 p.). Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 102 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad priėmus nutartį bylą nutraukti, procesas nagrinėjamoje byloje baigtas, dėl to reikalavimo užtikrinimo priemonių reikalingumo klausimo sprendimas tampa beprasmis. Nagrinėjama byla nutraukta, kas reiškia, jog galutinis sprendimas joje nebus priimtas, taigi nereikės spręsti ir jo įvykdymo klausimo.

Teisėjų kolegija konstatuota, jog nagrinėjamu atveju nėra prasmės svarstyti galimą reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, tačiau kadangi pareiškėjas atskirojo skundo dėl 2013 m. liepos 17 d. nutarties neatsisakė, atskirasis skundas dėl nutarties, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, atmestinas.

Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjo nurodytus argumentus, susijusius su galimomis reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo neigiamomis pasekmėmis, pasakydamas, kad aplinkybės yra susijusios ne tiek su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, o kiek su neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad paduotas pareiškimas dėl skundo atsisakymo ir administracinė byla Nr. I-3637-643/2013 nutraukta ir reikalavimo užtikrinimo priemonių reikalingumo klausimo sprendimas yra beprasmis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones paliktina galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Ž. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius