2018-10-15 Nr. AB-18440-3-62-3-01752-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1714-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01752-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 metų gegužės mėnesio iki 2016 m. kovo 16 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN 3 sektoriaus 9 būryje, 10 bei 13 gyvenamosiose patalpose. Kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, nes trūko gyvenamojo ploto, nebuvo pakankamai higienos inventoriaus ir sanitarinių įrenginių, atsakovas gyvenamosiose patalpose nė karto neatliko remonto ir grybelio šalinimo darbų, gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų, blakių. Pravieniškių PN 3 sektoriaus 9 būryje buvo 5 tualetai ir 10 praustuvių visam būriui. Be to, nebuvo laisvalaikio kambario, patalpų džiovinti drabužius bei avalynę. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė nepatogumus, buvo pažemintas jo orumas, jis jautėsi nepilnavertis.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose nebuvo pažeista vienam asmeniui tenkanti gyvenamųjų patalpų ploto norma, be to, ne visada visos miegamojo vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko dar daugiau. Nuteistieji pagal Pravieniškių PN direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Gyvenamosios patalpos yra bendrabučio tipo su bendrais miegamaisiais ir bendro naudojimo patalpomis. Pravieniškių PN 3 sektoriaus 9 būryje įrengti 6 unitazai, 4 pisuarai, 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės. Pravieniškių PN su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“ 2014 m. lapkričio 14 d. sudarė sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Pravieniškių PN 8–9 būrių pasivaikščiojimo kieme yra įrengta stacionari drabužių ir batų džiovykla. Šių būrių nuteistieji naudojasi bendromis asmens higienos patalpomis. Nuteistieji turi prievolę tvarkyti patalpas, todėl, jei nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai valytų, vėdintų patalpas), jose negalėtų atsirasti pelėsis. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui Pravieniškių PN teko nuo 3,38 iki 5,11 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu.

7. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Pravieniškių PN jam trūko higieninio inventoriaus ir sanitarinių įrenginių, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. rugsėjo 14 d. pažymoje Nr. 77-2252 nurodyta, jog 9 būrio sanitariniame mazge yra 6 unitazai, 4 pisuarai, o prausykloje – 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės, bet nenurodoma, kiek asmenų naudojosi šiais sanitariniais įrenginiais. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo teiginiai dėl higieninio inventoriaus ir sanitarinių įrenginių trūkumo yra deklaratyvūs, pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo (ko konkrečiai trūko), neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio, todėl šių argumentų teismas nevertino kaip pakankamų neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

8. Dėl buitinių parazitų naikinimo Pravieniškių PN pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Pravieniškių PN 2014 m. lapkričio 14 d. su UAB „Dezinfa“ sudarė sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 (prieš tai galiojo 2011 m. spalio 24 d. sutartis Nr. KN-P-2011/200/71-161), pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, darbai atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Teismas vertino, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, neužtikrinant blakių ir tarakonų naikinimo gyvenamosiose patalpose.

9. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo argumentus dėl drabužių ir batų džiovyklos nebuvimo paneigė Pravieniškių PN 2016 m. rugsėjo 14 d. pažymos Nr. 77-2252 duomenys, pagal kuriuos 8–9 būrių pasivaikščiojimo kieme įrengta stacionari drabužių ir batų džiovykla.

10. Pareiškėjo argumentus, kad bendrabučio tipo patalpose nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, o patalpų trūkumas darė tiesioginę įtaką gyvenamojo ploto sumažėjimui, nes laisvalaikis buvo leidžiamas paskirtoje miegamojoje patalpoje, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Nurodė, kad šiuo atveju yra svarbios bausmės atlikimo pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad Pravieniškių PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose, dirbti ir t. t. Todėl teismas darė išvadą, jog laisvalaikio kambario nebuvimą kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokaliniame sektoriuje, darbo zonoje, be to, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas jo gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai teigė, kad laisvalaikio laikas buvo leidžiamas paskirtoje gyvenamojoje patalpoje, tačiau neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), priežastinio ryšio.

11. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tik deklaratyviai teigė, jog atsakovas neremontavo patalpų, nešalino grybelio, tačiau nenurodė, kokios neigiamos pasekmės dėl to kilo, nepaaiškino, kodėl atsakovas privalėjo remontuoti patalpas. Nuteistieji turi prievolę patys tvarkyti patalpas, todėl, jei pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo grybelis, vadinasi, pareiškėjas ar kiti gyvenamųjų patalpų budėtojai netinkamai atliko savo pareigas ir netvarkė gyvenamųjų patalpų.

12. Nustatęs, kad ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atliko užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, dėl kurių gali kilti neturtinė žala.

III. 13. Pareiškėjas J. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą – priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su tuo, kad ginčo laikotarpiu jam buvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, nurodo, kad dalį ploto užėmė baldai. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl pelėsio ir buitinių kenkėjų Pravieniškių PN patalpose, o atsakovas tyčia teismui pateikė melagingus duomenis. Pasak pareiškėjo, jo kalinimo Pravieniškių PN metu, 8–9 būriui buvo skirti 5 tualetai, pisuarų nebuvo, prausykloje buvo 8 praustuvai ir lovys kojoms plauti. Atsakovui turėjo būti žinomos aplinkybės, kad Kauno visuomenės sveikatos centras 2015 metais, pareiškėjui būnant Pravieniškių PN, atliko patalpų patikrinimus ir nustatė, kad jose yra blakių ir tarakonų. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, jog nuteistieji neturėjo kur džiauti skalbinius lyjant, sningant ar esant drėgnam orui. Pareiškėjo teigimu, jo kalinimas itin ilgą laiką pažeidžiant higienos normų reikalavimus, viršijo minimalų žiaurumo lygį, todėl tai neabejotinai yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas.

15. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

16. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas bei konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių svarių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nepasisakęs dėl kurių nors skunde keliamų klausimų ar argumentų, nenurodė, kad teismas byloje būtų pažeidęs materialiosios ir proceso teisės normas.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad visą ginčo laikotarpį Pravieniškių PN jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamosios patalpos ploto norma, kadangi dalį šios patalpos ploto užėmė baldai, Pravieniškių PN nebuvo kur džiauti skalbinius lyjant, sningant ar esant drėgnam orui, be to, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl pelėsio ir buitinių kenkėjų. Pareiškėjo teigimu, atsakovas tyčia teismui pateikė melagingus duomenis dėl sanitarinių įrenginių. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas nenurodė.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

21. Įvertinusi byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais oficialiais rašytiniais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių šiuos įrodymus paneigiančių duomenų, be to, nesutampa paties pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde nurodyti duomenys apie ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN buvusių sanitarinių įrenginių skaičių, todėl jo apeliacinio skundo argumentai, kad Pravieniškių PN teismui pateikti duomenys neatitinka tikrovės, atmestini kaip nepagrįsti.

22. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.

23. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad: pareiškėjas į Pravieniškių PN 3 sektorių atvyko 2014 m. rugsėjo 25 d. ir jame išbuvo iki 2016 m. kovo 17 d.; nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. buvo laikomas 9 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 9, kurios plotas 33,92 kv. m, joje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų; nuo 2014 m. spalio 8 d. buvo laikomas 9 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 10, kurios plotas 33,82 kv. m, joje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų; nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. buvo laikomas 9 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 13, kurios plotas 35,78 kv. m, joje buvo įrengtos 7 miegamosios vietos.

24. Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, pareiškėjas Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant jo teisės į minimalų gyvenamosios patalpos plotą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, esą ploto norma buvo pažeista, nes gyvenamąjį plotą užėmė jame esantys baldai, atmestini kaip nepagrįsti. EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.

25. Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl pelėsio naikinimo Pravieniškių PN patalpose, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jam būnant Pravieniškių PN atsakovas nė karto neatliko „grybelio pašalinimo darbų“, tačiau nedetalizavo jokių su šiuo jo teiginiu susijusių aplinkybių, t. y. kokiose patalpose (miegamajame, bendro naudojimo patalpose, sanitariniame mazge) tariamai buvo pelėsio, kada jis atsirado (ar buvo pareiškėjui atvykus į patalpas, ar atsirado vėliau), ar pareiškėjas dėl to kreipėsi į Pravieniškių PN administraciją, todėl neaišku, kokias konkrečiai aplinkybes pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis ir vertinti. Šių aplinkybių pareiškėjas nepatikslino ir apeliaciniame skunde. Pareiškėjui nenurodžius su jo tariamu teisių pažeidimu susijusių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus Pravieniškių PN veiksmus.

26. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Pravieniškių PN patalpose buvo buitinių parazitų, o jų buvimo faktą esą patvirtino aplinkybė, jog buvo atliekami jų naikinimo darbai. Šie pareiškėjo argumentai vertinti kritiškai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d.) 60 punktu, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte. Taigi buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu, pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, kai pataisos namų administracija nesiima veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti. Šią išvadą patvirtina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 patvirtinto Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo nuostatos, pagal kurias privalomasis profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas apima nariuotakojų ir graužikų stebėjimą bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, jų naikinimą pagal poreikį (4 p., 16.5 p., 26.6 p. ir kt.).

27. Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo (Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo 3 priedas) matyti, kad šie darbai ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN 9 būrio patalpose buvo atliekami reguliariai, o nustačius kokią nors kenkėjų rūšį, buvo imamasi priemonių jiems naikinti. Todėl nėra pagrindo konstatuoti kokius nors netinkamus Pravieniškių PN veiksmus.

28. Dėl sąlygų džiauti skalbinius Pravieniškių PN sudarymo pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija aplinkybės, jog Pravieniškių PN 8–9 būrių pasivaikščiojimo kieme buvo įrengta stacionari drabužių ir batų džiovykla. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad jis neturėjo kur džiauti savo drabužių lyjant sningant ir esant drėgnam orui, paneigia jo paties skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, kad skalbinius jis džiovino bendro naudojimo koridoriuje savo nusipirktoje džiovykloje. Šiuo atveju aplinkybė, kad drabužių džiovykla buvo įrengta lauke, negali būti laikoma pareiškėjo orumą žeminančiu elgesiu Konvencijos 3 straipsnio prasme.

29. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo nurodytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas ir pareiškėjo skundą atmetė. Naikinti ar keisti skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 17 d. sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė