2022-01-26 Nr. AB-2056-3-61-3-02578-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Legislator headnote
AI generated2022-01-26 Nr. AB-2056-3-61-3-02578-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Full text
Administracinė byla Nr. TA-52-602/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02578-2020-9
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1994 m. gegužės mėnesio iki 2004 m. liepos 21 d. ir nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2019 m. vasario 13 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (2019 m. balandžio 1 d. prijungtas prie Vilniaus PN) (toliau – ir Lukiškių TI-K). Pareiškėjas nurodytais laikotarpiais buvo kalinamas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. 1994 m. tualetas nuo likusio kameros ploto nebuvo atskirtas sienele, kameros kampe prie durų iš plytų buvo sumūrytas paaukštinimas (pakyla) su skyle, naudotis tualetu tekdavo atsitūpus. Vėliau tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas ne aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele, o prieš keletą metų buvo pakabinta užuolaida. Sienelės ir užuolaidos įrengimas privatumo neužtikrino, per tarpus viskas matėsi, be to, užuolaida rėmėsi į kojas, buvo nepatogu. Pareiškėjas jautė nerimą ir stresą, nes bet kuriuo metu per kameros duryse esantį langelį galėjo pažiūrėti bei į kamerą įeiti pareigūnai. Pareiškėjas ne vieną kartą dėl to, kad užuolaidos neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau ši tvirtino, kad užuolaidos įrengimas yra pakankamas privatumui užtikrinti. Dėl teisės į privatumą pažeidimo pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą.
3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovo atstovas daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri buvo ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN prie atsiliepimo pridėjo nuotraukas, iš kurių matyti tipinis sanitarinių mazgų įrengimas. Atsakovo atstovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.
II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 1994 m. gegužės mėnesio iki 2004 m. liepos 21 d. ir nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2019 m. vasario 13 d.
7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad nuo 1994 m. gegužės mėnesio iki 2004 m. liepos 21 d. ir nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2019 m. vasario 13 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, t. y. neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti, kokiomis sąlygomis jis buvo laikomas, t. y. jis galimus savo teisių pažeidimus dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų turėjo suvokti tuo metu, kai šie galimi pažeidimai buvo daromi. Skundą teismui dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas paštu išsiuntė tik 2020 m. liepos 27 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 1994 m. gegužės mėnesio iki 2004 m. liepos 21 d. ir nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2017 m. liepos 26 d., atlyginimą. Šiuo atveju atsakovo atstovas Vilniaus PN prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 1994 m. gegužės mėnesio iki 2004 m. liepos 21 d. ir nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2017 m. liepos 26 d. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą. Taigi teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 1994 m. gegužės mėnesio iki 2004 m. liepos 21 d. ir nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2017 m. liepos 26 d., pateikė teismui praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, šią skundo dalį atmetė. Tuo pagrindu teismas nagrinėjo tik bylos aplinkybes, susijusias su kalinimo laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2019 m. vasario 12 d.
8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu).
9. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu tiek kameroje kartu kalėjusio asmens, tiek pareigūnų atžvilgiu ir pažeidė jo orumą. Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. 566 dienas. Visgi teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus, kadangi nagrinėjamu ginčo laikotarpiu, išskyrus 2017 m. balandžio 26 d., jis kamerose buvo kalinamas vienas.
10. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog jam visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Byloje nenustatyta, kad netinkamos laikymo sąlygos pareiškėjui sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje esančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 600 Eur suma dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais, kuri yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
III. 11. Atsakovo atstovas Vilniaus PN padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
12. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas buvusiame Lukiškių TI-K (2019 m. balandžio 1 d. prijungtame prie Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 1994 m. gegužės mėnesio iki 2019 m. vasario 13 d.
14. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2019 m. vasario 12 d. Teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – už nustatytą pažeidimą priteisė pareiškėjui 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.
15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Taigi šios bylos apeliacinio proceso stadijoje tikrinama tik tai, ar teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už nustatytą teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) pažeidimą laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2019 m. vasario 12 d.
16. Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktos kameros nuotraukos, kurioje užfiksuotas tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris, matyti, kad sanitarinis mazgas atskirtas mūrine sienele (apie 1,5 m aukščio) ir nepermatoma užuolaida, uždengiančia sanitarinio mazgo patalpą nuo kameros durų. Taigi pareiškėjas, besinaudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), per kameros duris negalėjo būti matomas, todėl kai pareiškėjas kamerose bausmę atliko vienas, atitinkamai jo, besinaudojančio sanitariniu mazgu iš kameros pusės, taip pat niekas negalėjo matyti. Tokiu atveju vėliausiose vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmens teisės į privatumą pažeidimo nėra pagrindo konstatuoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-932-822/2021, 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1260-624/2021, 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-22-602/22).
17. Iš byloje pateiktų duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2019 m. vasario 12 d. visą laiką kamerose buvo laikomas vienas, išskyrus 2018 m. balandžio 26 d., kuomet jis kameroje buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Vadovaujantis minėta vėliausiąja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pripažintina, kad kai kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas, nėra pagrindo konstatuoti jo teisės į privatumą pažeidimą. Visgi Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios patalpos erdvės apie 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme 2018 m. balandžio 26 d., kai pareiškėjas kameroje buvo laikoma su dar vienu asmeniu, nes sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis buvo matomas kitam asmeniui, esančiam kameros viduje, ir tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) buvo pažeista, t. y. buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantys asmens teisę į privatumą.
18. Nustačius, kad 2018 m. balandžio 26 d., kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas su dar vienu asmeniu, buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) (pažeisti Konvencijos 8 str. ir Konstitucijos 22 str.), konstatuotina, kad Lukiškių TI-K (kuris vėliau buvo prijungtas prie Vilniaus PN) neveikė taip, kaip turėjo veikti, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Visgi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) nekonstatuotinas tuo metu, kai kameroje jis buvo laikomas vienas.
19. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas tęsėsi vos apie vieną parą, atsižvelgusi, kad nenustatyta, jog konstatuotas pažeidimas pareiškėjui būtų sukėlęs ilgalaikes neigiamas pasekmes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas apsiriboti pareiškėjo teisės į privatumo pažeidimą pripažinimu kaip pakankama satisfakcija jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.
20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, nustatydamas, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeidžiama visą laikotarpį nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2020 m. vasario 12 d., ir dėl to neteisingai įvertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos sunkumą. Todėl atsakovo atstovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į privatumą 2018 m. balandžio 26 d. buvo pažeista, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetant kaip nepagrįstą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo A. G. skundą tenkinti iš dalies – pripažinti, kad pareiškėjo teisė į privatumą 2018 m. balandžio 26 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (kuris 2019 m. balandžio 1 d. buvo prijungtas prie Vilniaus pataisos namų) buvo pažeista. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius