c24a4e23-3882-4097-b268-afbbbd44d2a5 · Panevėžio apygardos teismas

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius                            Baudžiamoji

byla Nr. 1A-344-366/2013

Teisėja Zita Gavėnienė                                            Teisminio

proceso Nr. 1-53-1-00061-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.1.; 1.2.25.4.1.; 2.1.7.; 2.1.15.

 (S)

                                                                                         Â

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 6 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,

dalyvaujant nuteistajam R. Å .,

gynėjui advokatui Dariui Karveliui,

A. P. atstovui advokatui Savinijui Katauskui,

prokurorei V. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo

R. Š. ir nukentėjusiojo A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) apeliacinius skundus dėl Anykščių

rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d., ir nubaustas 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, įpareigojant jÄ sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. IÅ¡ R. Å . A. P. (gim. (duomenys

neskelbtini)) priteista 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,

N U S T A T Ė:

R. Š. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. vasario 27 d. apie 19.25 val., vairuodamas automobilį „Mersedes Benz 190“ valst. Nr. (duomenys

neskelbtini) ir juo važiuodamas keliu (duomenys neskelbtini)  miesto kryptimi, (duomenys neskelbtini)  rajono kelio (duomenys neskelbtini)  km ruože, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 28, 133 ir 134 punktų reikalavimus, nesilaikė visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui bei nesudaryti kliūčių jų eismui, ir nepasirinkęs tokio važiavimo greičio, kad atsižvelgiant į važiavimo sÄ lygas, ypač meteorologines sÄ lygas, esant blogam matomumui, galėtų sustabdyti automobilį iki bet kurios iÅ¡ anksto numatomos kliÅ«ties, o atsiradus kliūčiai,

kuriÄ jis galėjo pastebėti bÅ«damas iki jos 135,1-150 m atstume, kelio deÅ¡iniÄ ja puse ta pačia kryptimi važiuojančiam dviratininkui A.

P. (gim. (duomenys neskelbtini)), kuris vilkėjo Å¡viesÄ atspindinčiÄ liemenę, jis, susidarius tokiai aplinkybei ir iÅ¡kilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino automobilio greičio, net visiÅ¡kai jį stabdant arba neapvažiavo Å¡ios kliÅ«ties, važiavo toliau ir automobilio priekiniu deÅ¡iniuoju kampu, ties deÅ¡iniuoju posÅ«kio žibintu, trenkė į dviračio užpakalinį ratÄ , jo purvasaugį bei bagažinės atramas, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio smÅ«gio dviratis

buvo nublokštas į priekį automobilio važiavimo kryptimi ir dviratininkui A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) dėl galvos sumušimo,

pasireiÅ¡kusio odos nubrozdinimu pakauÅ¡io srityje, kairės pusės kaktikaulio ir smilkinkaulio lūžio su kraujo iÅ¡siliejimais galvos smegenų medžiagoje bei plėštinės žaizdos kairėje blauzdoje buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.Â

Nuteistasis

R. Å . apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2013-03-13 nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti, baudžiamÄ jÄ bylÄ nutraukti. Nurodo, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. numatytas įrodymų vertinimo taisykles ir nesant jokių objektyvių įrodymų pripažino jį kaltu. Mano, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai įrodo, kad nusikalstamos veikos jis nepadarė, o eismo įvykis įvyko bÅ«tent dėl paties dviratininko padarytų pažeidimų.

Pasak apelianto, dviratininkas pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 64 p., reikalavimus, kadangi byloje yra duomenų, kad dviračio galinis žibintas nebuvo veikiantis ir eismo įvykio metu nedegė, be to, A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) dėvima liemenė akivaizdžiai neatitiko Å¡viesÄ atspindinčioms liemenėms keliamų standartų. Tai, kad nedegė dviračio galinis žibintas matė ne tik jis (apeliantas), bet ir kartu su juo važiavusi liudytoja L. Å .. Tuo tarpu liudytojai N. A. ir G.

G. patvirtino, kad dviratininko liemenė buvo sudėvėta ir purvina, ji buvo salotinė, bet Å¡viesos neatspindėjo, Å¡viesÄ atspindinčios juostos buvo nusitrynę.

Apelianto teigimu, dviratininkas pažeidė ir KET 65 p. reikalavimus, t. y. A.

P. (gim. (duomenys neskelbtini)) privalėjo važiuoti kelkraščiu, o ne kelio viduriu. Byloje esanti 2009-09-09 specialisto iÅ¡vada Nr. (duomenys neskelbtini)  ir 2011-08-12 ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini)  patvirtina, jog dviratininko A. P. veiksmai (jis važiavo ne mažesniu nei 1,30 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies kraÅ¡to ir be priekyje degančio baltos spalvos žibinto) buvo priežastiniame ryÅ¡yje su Å¡io eismo įvykio kilimu. Taipogi dviratininkas pažeidė KET 9 p. reikalavimÄ , nes elgėsi neatsargiai – važiavo eismo juostos viduriu, be Å¡viesÄ atspindinčios liemenės, dviratis buvo be degančių priekinio ir galinio žibinto.

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai atlikto eksperimento rezultatus vertino kaip įrodymÄ , kadangi jie yra neobjektyvÅ«s. Eksperimento rezultatai bÅ«tų buvę objektyvÅ«s tik tuo atveju, jei jis bÅ«tų atliktas su ta pačia liemene, kuriÄ dėvėjo dviratininkas, o Å¡iuo atveju eksperimentas buvo atliktas su nauja Å¡viesÄ atspindinčia liemene, be to, eksperimento metu dviratis buvo su raudonu atÅ¡vaitu, nors ant A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) dviračio tokio atÅ¡vaito nebuvo. Eksperimento rezultatai taip pat yra niekiniai, nes jo dalyviai, važiuodami automobiliu, tikėjosi, kad eismo įvykio vietoje, kuri jiems iÅ¡ anksto buvo žinoma, bus dviratininkas su Å¡viesÄ atspindinčia liemene, t. y. nebuvo netikėtumo faktoriaus, todėl jį pastebėti galėjo iÅ¡ didesnio atstumo. Pasak apelianto, atlikto eksperimento rezultatai negali bÅ«ti pakankamas pagrindas apkaltinti vairuotojÄ dar ir todėl, kad atstumas, kuriam esant pastebimas dviratininkas, kiekvienoje situacijoje yra individualus, Å¡is faktas buvo nustatytas atlikto eksperimento metu.

Apelianto manymu, ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini)  taip pat nėra objektyvus, nes duodant iÅ¡vadÄ ekspertas vadovavosi niekiniais eksperimento rezultatais. Be to, ekspertizės akte pateikta iÅ¡vada, jog visais atvejais, net

ir važiuojant 70 km/h greičiu, stabdymo kelias yra ne mažesnis nei 139 m, prieštarauja eksperimento rezultatams, nes eksperimento metu nustatyta, kad net ir esant geram

matomumui, dviratininkas matomas minimaliai 135 m. atstumu. Taigi net ir važiuodamas 70 km/h greičiu automobilio vairuotojas negali sustabdyti

automobilio ir išvengti eismo įvykio. Tokiu būdu kilusios abejones, pasak apelianto, turi būti vertinamos jo naudai.

Apelianto teigimu, jam nepagrįstai inkriminuoti KET 133 ir 134 p. numatyti pažeidimai, nes jo pasirinktas greitis (70-90 km/h) buvo tinkamas, tai patvirtino ne tik

ekspertizės aktas Nr. 11-1261, bet ir teisme apklaustas ekspertas L. A.. Be to, dviratininkas nebuvo iš anksto numatoma

kliÅ«tis, todėl jis (apeliantas) neprivalėjo lėtinti greičio ar sustabdyti transporto priemonę, kaip to reikalauja KET. Jis (apeliantas) važiuodamas keliu, nepažeisdamas KET taisyklių reikalavimų, tikėjosi, kad ir kiti eismo dalyviai laikysis taisyklių, ir negalėjo numatyti, kad viduriu eismo juostos važiuos dviratininkas (tokiÄ pozicijÄ yra pateikęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 2K-127/2010). DviratininkÄ jis pastebėjo tik prieÅ¡prieÅ¡a pravažiavusiam automobiliui, likus 20 m, todėl nebeturėjo galimybės imtis kitų atsargumo priemonių, t. y. iÅ¡ anksto artėdamas prie dviratininko sumažinti automobilio greitį ar net sustoti, o nedelsiant pradėjus stabdyti, automobilis tapo nevaldomas. Stabdė intensyviai, tačiau stabdymo kelio ant asfalto galėjo nelikti, nes kelias buvo apledėjęs, tai patvirtino ir ekspertas L. A.. Visa tai, apelianto manymu, įrodo, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, todėl baudžiamojo byla turi bÅ«ti nutraukta BPK 3 str. 1 d.

1 p. numatytu pagrindu ir pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos turi būti atmestas.

Nukentėjusysis

A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) apeliaciniu skundu

praÅ¡o pakeisti Anykščių rajono apylinkės teismo 2013-03-13 nuosprendį – paskirti nuteistajam griežtesnę bausmę, pilnai tenkinti pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį

bei priteisti iÅ¡ nuteistojo iÅ¡laidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nuteistajam paskyrė Å¡velnesnę BK 281 str. 1 d. sankcijoje numatytÄ bausmės rūšį – baudÄ bei jos dydį nustatė mažesnį  nei Å¡ios bausmės vidurkis, nes BK 61 str. 4 d. numatytų pagrindų paskirti mažesnę nei vidurkis baudÄ nėra – nuteistasis neatsiprašė, dėl padaryto nusikaltimo nesigailėjo ir neatlygino patirtų laidojimo iÅ¡laidų, prieÅ¡ingai, jis iÅ¡slapstė turtÄ bei visÄ laikÄ savo kaltę neigė. Mano, kad teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės tai, jog dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių (BK 60 str. 1 d. 11 p.), nes A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) mirė bÅ«tent dėl transporto įvykyje patirtos galvos traumos. Nors

remiantis ekspertų parodymais, nuosprendyje tvirtinama, kad būta nesunkaus A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) sveikatos sutrikdymo,

tačiau mirties priežastimi medicininiame mirties liudijime nurodoma, kad tiesioginė mirties priežastis – intrakcijinė hemoragija, pagrindinė liga (trauma) sukėlusi mirtį – sunki galvos smegenų trauma. (duomenys

neskelbtini)  palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vyr. gydytojas R. B. patvirtino, kad A. P. (gim. (duomenys

neskelbtini)) mirė nuo traumos, patirtos eismo įvykyje (kodas S06.8.V13). Tokiu bÅ«du teismas nepagrįstai, remdamasis iÅ¡imtinai tik ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)  iÅ¡vada, konstatavo, kad A. P. (gim. (duomenys neskelbtini))  mirties priežastis buvo liga, o ne eismo įvykyje patirta trauma. Pažymi, kad A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)), nepaisant garbaus amžiaus, keli metai iki mirties gydytas nebuvo, nusiskundimų sveikata neturėjo, nuolat važinėjo dviračiu bei dirbo fizinį darbÄ Å«kyje.

Apelianto teigimu, teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra neproporcingas dėl tėvo netekties kilusioms pasekmėms, kadangi tėvo netektis paveikė ne tik jo, bet ir jo vaikų gyvenimÄ . Tėvas A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo iÅ¡silavinęs žmogus, įdomus paÅ¡nekovas, mylimas anÅ«kų, juos siejo artimas ryÅ¡ys. Apelianto nuomone, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgė tik į aplinkybes, mažinančias priteistinos neturtinės žalos dydį – R. Å . kaltę bei jo turtinę padėtį, tačiau toks teismo požiÅ«ris neatitinka sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, neiÅ¡laiko pusiausvyros tarp nukentėjusiojo ir kaltininko interesų bei prieÅ¡tarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (bylos Nr. 3K-3-450/2006, 3K-3-255/2005, 3K-3-225/2005, 3K-3-298/2007, 3K-3-393/2008 ir kt.). Teismas sumažindamas neturtinės žalos dydį neįvertino tai, kad nuteistasis turi nuolatinį darbÄ UAB „(duomenys neskelbtini)  “, o eismo įvykio metu turėjo tris lengvuosius automobilius.

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai atmetė civilinį ieÅ¡kinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo, kadangi jis tris mėnesius, tėvui bÅ«nant ligoninėse, jį lankė ir rÅ«pinosi, apmokėjo papildomo gydymo iÅ¡laidas. PareikÅ¡tas civilinis ieÅ¡kinys dalyje dėl turtinės žalos dydžio yra realus, nes lankant tėvÄ jis sugaiÅ¡davo visÄ dienÄ , patirtos iÅ¡laidos buvo gyvenimiÅ¡kai bÅ«tinos ir suprantamos, todėl atskirai įrodinėti degalų, produktų, vaisių ir kitų iÅ¡laidų, pasak apelianto, nėra bÅ«tina.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas praÅ¡o apeliacinį skundÄ tenkinti, nukentėjusiojo apeliacinį skundÄ atmesti. Nukentėjusiojo atstovas praÅ¡o nukentėjusiojo apeliacinį skundÄ tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti. Prokurorė praÅ¡o nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundu atmesti.

Nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

A.

P. (gim. (duomenys neskelbtini)) apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo R. Š. kaltės

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamÄ teismo nuosprendį apeliacinių skundų ribose (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau –BPK)

320 str. 3 d.), iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas iÅ¡vadas ir pagrįstai R. Å . pripažino kaltu padarius BK 281 str. 1 d. numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Nuteistasis apeliaciniu skundu ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, iÅ¡ esmės ginčija teismo konstatuotus faktus bei atliktÄ bylos įrodymų vertinimÄ . Tačiau teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. R. Å . kaltė padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų Å¡altinis gauti teisėtais bÅ«dais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK

numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Sprendžiant R. Å . kaltės klausimÄ , pirmosios instancijos teismas

surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas grindė remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, kaip kad teigia nuteistasis, bet remiantis įrodymų visetu. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.

Apeliantas R. Å . skunde iÅ¡ esmės nenurodo jokių naujų duomenų, kurių bÅ«tų netyręs ar neaptaręs apylinkės teismas. Skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje pirmosios instancijos teismas iÅ¡dėstė teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus, kuriais grindė savo iÅ¡vadas dėl nuteistojo kaltės, nurodė, kokiais įrodymais ir kodėl jais remiasi, o kitus atmeta. Kadangi pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva, nuteistojo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų Å¡aliÅ¡kai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iÅ¡dėstytu įrodymų vertinimu sutinka visiÅ¡kai.

Pagal BK 281 str. 1 d. asmuo atsako tada, kai dėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo nesunkiai sutrikdoma kito žmogaus sveikata. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra blanketinė. Objektyvieji veikos požymiai atskleidžiami, analizuojant atitinkamas poįstatyminio teisės akto – KET nuostatas. Å io nusikaltimo sudėtis yra materialioji: turi bÅ«ti nustatyti padariniai, taip pat priežastinis ryÅ¡ys tarp KET pažeidimo (veikos) ir padarinių. Byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma patvirtina, kad R. Å . veiksmai, kuriais buvo pažeisti KET 9, 28, 133 ir 134 punktų reikalavimai, laikytini bÅ«tinÄ ja BK 281 str. 1 d. numatytų padarinių (nesunkus sveikatos sutrikdymas) kilimo sÄ lyga, kadangi analogiÅ¡koje situacijoje eismo dalyviui laikantis minėtų KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo iÅ¡vada, kad nustatytų nuteistojo padarytų KET pažeidimų visuma buvo susijusi tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu su kilusiais padariniais ir tai buvo pagrindinė sÄ lyga eismo įvykio kilimui.

Nors nuteistasis teigia, kad bÅ«tent dviratininko A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) veiksmai, kuriais buvo pažeisti KET 9, 65 ir 65 punktų reikalavimai (važiavo eismo juostos viduriu, be Å¡viesÄ atspindinčios liemenės, dviratis buvo be degančių priekinio ir galinio žibintų), buvo pagrindinė sÄ lyga eismo įvykiui kilti, tačiau tokia apelianto versija atmetama kaip nepagrįsta. Byloje neabejotinai nustatyta, kad dviratininkas A. P. buvo su Å¡viesÄ atspindinčia liemenę. Å iÄ aplinkybę patvirtino tiesiogiai įvykyje dalyvavę asmenys, tame tarpe ir pats nuteistasis. Ikiteisminio tyrimo metu, iÅ¡ kart po įvykio apklaustas R. Å . parodė, kad prieÅ¡ais save pamatė važiuojantį dviratininkÄ su Å¡viesÄ atspindinčia liemene (I t., b.l. 164-164), Å¡iÄ aplinkybę jis patvirtino ir praėjus porai mėnesių po įvykio (I t., b.l. 176-177). Apie tai, kad Å¡viesÄ atspindinti liemenė bÅ«tų be Å¡viesÄ atspindinčių juostų ar bÅ«tų kitaip pažeista ir dėl to netinkama dėvėti,

apeliantas pirminėse apklausose nepasisakė, tik vėliau, jau 2011-09-13, t. y. praėjus daugiau nei dviem metam po eismo įvykio, nurodė, kad dviratininko liemenė

neatspindėjo Å¡viesos, buvo purvina (II t., b.l. 4). Tai, kad dviratininkas dėvėjo Å¡viesÄ atspindinčiÄ liemenę pirminėje apklausoje patvirtino ir kiti liudytojai: N. A. (I t., b.l. 92), G. G. (I t., b.l. 101), L. S. (I t., b.l. 103), L. Å . (I t., b.l. 107).  Nors liudytoja L. Å . teisiamojo posėdžio metu parodė (III t., b.l. 61), kad dviratininkas vilkėjo žalios spalvos liemenę, juostos, atspindinčios Å¡viesÄ , ant liemenės nebuvo, o liudytojas N. A. parodė (III t., b.l. 61-62), kad matė žaliÄ liemenės spalvÄ , tačiau ar buvo ant liemenės Å¡viesÄ atspindinčios juostos tiksliai pasakyti negali, tačiau tokie jų parodymai, atsižvelgus į tai, jog teisiamasis posėdis įvyko praėjus trims metams po eismo įvykio, negali bÅ«ti vertinami kaip neabejotini ir patikimi, paneigiantys faktÄ , kad dviratininkas buvo su Å¡viesÄ atspindinčia liemene, kadangi ikiteisminio tyrimo metu šį faktÄ be jų pačių, kaip jau minėta, patvirtino ir kiti asmenys.

Tokiu bÅ«du nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, jog dviratininkas nedėvėjo Å¡viesÄ atspindinčios liemenės ir taip pažeidė KET 64 p. reikalavimus, kas sÄ lygojo eismo įvykio kilimÄ , atmetami kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, jog eismo įvykio metu lijo ir dviratininkas buvo nublokÅ¡tas ant žemės, nekyla abejonių, kad jo dėvima liemenė galėjo iÅ¡sitepti, tačiau tai neduoda pagrindo iÅ¡vadai, kad dviratininko liemenė buvo purvina, neprižiÅ«rėta ir dėl to netinkama dėvėti, kaip kad nurodo nuteistasis.

Taip pat iÅ¡ dviračio apžiÅ«ros protokolo matyti, kad eismo įvykio vietoje buvo rastos dviračio galinio žibinto dalys (I t., b.l. 23), be to, matyti, kad dviračio priekinis ratas yra su atÅ¡vaitais, ant vairo rėmo taip pat yra atÅ¡vaitas, tuo tarpu galinis ratas po eismo įvykio yra stipriai deformuotas. Taigi po eismo įvykio iÅ¡likę atÅ¡vaitai bei rastos galinio žibinto detalės patvirtina, kad A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) dviratis KET 64 p. reikalavimų požiÅ«riu buvo tinkamas. Vien tai, jog dviratis buvo be priekinio žibinto neatleidžia padidintÄ pavojaus Å¡altinį – automobilį vairuojančio R.

Š. nuo pareigos vairuoti saugiai, t. y. laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, kaip nurodoma KET 9 ir 28 punktuose. Apelianto R. Š. teiginiai, jog dviratininkas važiavo važiuojamosios eismo juostos viduriu, taipogi yra nepagrįsti. Kelio ruože, kuriame įvyko eismo įvykis, dviratininkų tako nėra, dviratininkas A. P. turėjo teisę važiuoti ir važiavo važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau dešinio krašto, kaip numatyta KET 65 p. Šiame punkte nėra įvardintas konkretus atstumas, nurodyta tik, kad važiuoti reikia arčiau dešinio krašto.

Atsižvelgiant į tuo metu buvusias oro sÄ lygas (pasnigę, tamsu) kelio kraÅ¡to ribos buvo neaiÅ¡kios, kÄ patvirtina ir prie įvykio vietos apžiÅ«ros protokolo esanti fotolentelė (I t., b.l. 9-11), todėl tai, kad dviratininkas nevažiavo palei patį deÅ¡inį kelio kraÅ¡tÄ , o važiavo truputi toliau nuo jo, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuponuoja iÅ¡vados, kad dviratininkas A. P. bÅ«tų

pažeidęs KET 65 p. reikalavimus. Be to, toks dviratininko elgesys (važiavo ~ 1,30 m atstumu nuo važiuojamosios dalies dešinio krašto) įrodymų visumos kontekste nesuteikia

pagrindo teigti, kad tai buvo pagrindinė sÄ lyga Å¡iam eismo įvykiui kilti, todėl tai nuteistojo kaltės nepaneigia.

Taigi, prieÅ¡ingai nuteistojo teiginiams, byloje nustatytos faktinės aplinkybės bÅ«tent ir suteikia pagrindÄ iÅ¡vadai, jog jei R. Å . bÅ«tų pasirinkęs saugų greitį, sÄ lygojantį tinkamÄ transporto priemonės stabdymÄ , t. y. tokį greitį, kad laiku stabdant bÅ«tų galima sumažinti greitį iki dviratininko važiavimo greičio, kaip to reikalauja KET 133 ir 134 punktų reikalavimai, eismo įvykio, be abejo nebÅ«tų. 2011-08-12 atliktos ekspertizės Nr. (duomenys neskelbtini)  duomenimis (sulyginus eksperimento metu gautus kliÅ«ties (dviratininko su

Å¡viesÄ atspindinčia liemene) matomumo atstumus su atstumais (apskaičiuotais 2009-09-09 specialisto iÅ¡vadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ) reikalingais

automobilio „Mercedes Benz 190“ vairuotojui R. Å . tam, kad neatsitrenktų į priekyje mažesniu greičiu važiuojantį dviratininkÄ )

nustatyta, kad R. Š. važiuodamas 70 – 80 km/h greičiu turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su dviračiu, t.y. atstumas reikalingas

sumažinti greitį iki priekyje ta pačia kryptimi važiuojančio dviratininko, tiek esant maksimaliam stabdomo automobilio lėtėjimui, tiek ir esant minimaliam stabdomo automobilio lėtėjimui, yra mažesnis nei eksperimento metu nustatytas kliÅ«ties (dviratininko su Å¡viesÄ atspindinčia liemene) matomumas (I t., b.l.

155-160). Tokiu būdu R. Š. veiksmai – važiavus 70 – 80 km/h greičiu ir tinkamai (laiku) nestabdžius vairuojamos transporto priemonės, kaip to reikalauja

KET 133, 134 p. – techniniu požiÅ«riu buvo pagrindinė sÄ lyga Å¡io eismo įvykio kilimui. VienareikÅ¡miÅ¡kai nustatyti ar R. Å . veiksmai

turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, jam važiuojant 90 km/h greičiu, nebuvo galima, tačiau tai nepaneigia R. Š. kaltės. Iš kart po

įvykio R. Š. nurodė, kad važiavo 70-80 km/h greičiu (I t., b.l. 164-165), tuo tarpu vėlesnėse apklausose, jau susipažinęs su 2011-08-12 ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) , kuriame nurodoma, kad

vienareikšmiškai nustatyti ar vairuotojo veiksmai turėjo priežastinį ryšį su

eismo įvykio kilimu jam važiuojant 90 km/h greičiu, negalima (I t., b.l. 163), R. Š. nurodė, jog važiavo apie 90 km/h greičiu (II t., b.l. 74), teisiamojo posėdžio metu jis patvirtino, kad važiavo apie 90 km/h (III t., b.l. 73-74). Visa tai leidžia pagrįstai abejoti nuteistojo vėlesniais parodymais

apie tai, kad jo važiavimo greitis buvo apie 90 km/h. Be to, liudytojas N. A., važiavęs eismo įvykio dienÄ iÅ¡ paskos

nuteistajam, teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad važiavo apie 70 – 80 km/h greičiu. Tokiu būdu nesant patikimų duomenų, jog R. Š. važiavo 90 km/h greičiu, apelianto versija, jog 2011-08-12 ekspertizės akte pateikta išvada, o būtent tai,

jog važiuojant 90 km/h greičiu negalima vienareikÅ¡miÅ¡kai nustatyti ar jis galėjo iÅ¡vengti eismo įvykio, įrodo, kad eismo įvykis įvyko ne dėl jo kaltės, atmetama kaip nepagrįsta. Kartu pažymėtina, kad atsakomybė už KET 133 p. pažeidimÄ atsiranda ne tik virÅ¡ijus leistinÄ greitį, bet ir nepasirinkus tinkamo greičio, užtikrinančio eismo saugumÄ . Taigi, nors R. Å . nevirÅ¡ijo kelio ruože, kuriame įvyko eismo įvykis, leistino važiavimo greičio (tokių duomenų baudžiamojoje byloje nėra), tačiau jo pasirinktas

greitis, atsižvelgiant į sudėtingas eismo sÄ lygas, buvo nesaugus, t. y. R. Å . dėl pasirinkto važiavimo greičio negalėjo tinkamai

sulėtinti greičio ir prireikus sustoti, kai to reikalavo susidariusios aplinkybės, todėl atsakomybėn jis pagal minėtÄ KET pažeidimÄ patrauktas pagrįstai.

KET 134 p. įpareigoja automobilio vairuotojÄ , atsiradus kliūčiai ar iÅ¡kilus eismo saugumo grėsmei, sulėtinti greitį ar net visiÅ¡kai sustabdyti transporto priemonę, ar saugiai jÄ apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Å is įpareigojimas vairuotojams numatytas tada, kai atsiradusiÄ kliÅ«tį vairuotojas gali pastebėti. Nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti, ar nuteistasis objektyviai galėjo pastebėti dviratininkÄ , ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas eksperimentas. Å io procesinio veiksmo metu buvo nustatytas 135,10÷150 m kliÅ«ties (dviratininko) matomumas (tiek esant prieÅ¡prieÅ¡a atvažiuojančiam automobiliui, tiek ir nesant)  (I t., b.l. 134-137). Apelianto R. Å . skundo argumentai, kad eksperimentas buvo atliekamas nors ir panaÅ¡iomis, tačiau netapačiomis sÄ lygomis, eksperimento dalyviai atidžiai stebėjo keliÄ ir specialiai laukė pasirodančios kliÅ«ties, tuo tarpu realiomis sÄ lygomis vairuotojas dėmesio nekoncentruoja tik į vienÄ taÅ¡kÄ , o stebi aplinkÄ , nepaneigia Å¡io procesinio veiksmo patikimumo. Eksperimentas buvo atliktas toje pačioje vietoje, kur įvyko eismo įvykis, imituojant pravažiuojantį prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juosta automobilį. Atliekant eksperimentÄ pasirinktas laikas, kai natÅ«ralaus apÅ¡vietimo ir meteorologinės sÄ lygos buvo itin artimos buvusioms eismo įvykio metu, naudotas dviratis atÅ¡vaitų atžvilgiu buvo tapatus nukentėjusiojo dviračiui, taip pat naudota Å¡viesÄ atspindinti liemenė, be to, eksperimente dalyvavę asmenys tiesiogiai eismo įvykyje nedalyvavo, todėl prieÅ¡ingai nuteistojo teiginiams, netikėtumo faktorius atliekant eksperimentÄ buvo. Tai, kad bandymai buvo daromi važiuojant

15 km/val. greičiu, nėra pagrindas pripažinti, kad eksperimento duomenys gauti neteisėtu bÅ«du. Eksperimento rezultatų reikÅ¡mingumas yra vertinimo, kaip ir kitų byloje iÅ¡tirtų įrodymų, dalykas. Aptartos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad atliekant eksperimentÄ Ä¯vykio situacija buvo atkurta, o BPK 197 str. taisyklės nebuvo pažeistos, todėl netikėti jo atlikimo metu gautais rezultatais nėra pagrindo. Taigi remiantis eksperimento metu gautais rezultatais matyti, kad R. Å . turėjo objektyviÄ galimybę iÅ¡ anksto pastebėti kliÅ«tį (dviratininkÄ su Å¡viesÄ atspindinčia liemene) ir sulėtinti greitį, siekiant nesukelti pavojaus kitiems eismo dalyviams. Kartu pažymėtina, kad KET

134 p. įpareigojimas transporto priemonės vairuotojui nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisykles ir sukėlė grėsmę eismo

saugumui. Nors apeliantas R. Å . ginčija ir 2011-08-12 ekspertizės aktÄ Nr. 11-1261 (11), teigdamas, kad eksperto pateikta iÅ¡vada nėra

objektyvi, nes grįsta eksperimento metu gautais rezultatais, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Å¡io ekspertizės akto patikimumu ir objektyvumu. Ekspertas pateikdamas iÅ¡vadÄ vadovavosi tiek 2011-02-04 atlikto eksperimento duomenimis, tiek ir 2009-09-09 specialisto iÅ¡vada, kurioje pateiktas Å¡io eismo įvykio tyrimas, Å¡iuose dokumentuose užfiksuoti duomenys visumoje neprieÅ¡tarauja vienas kitam. Kadangi ginčijamas ekspertizės aktas yra iÅ¡samus, argumentuotas, gautas teisėtu bÅ«du, ekspertizė atlikta nepažeidus įstatymų reikalavimų, todėl pagal BPK 20 str. reikalavimus atitinka įrodymams keliamus reikalavimus ir turi įrodomÄ jÄ galiÄ . Taip pat ekspertizės akte pateikta iÅ¡vada atitinka kitus byloje esančius įrodymus, jÄ teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir ekspertas, todėl ja nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo.

Sutiktina, kad vairuotojas turi pagrįstÄ teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai, kurie taip pat įpareigoti laikytis eismo taisyklių, nepažeis jų, ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams ir dėl to transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių. Tačiau pažymėtina, kad Å¡i nuostata galioja tik iki tol, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui. Nagrinėjamu atveju, buvo ypatingai sudėtingos eismo

sÄ lygos (tamsus paros metas, kelio danga – Å¡lapias asfaltas, plikledis), todėl R. Å . vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus Å¡altinį),

atsižvelgdamas į eismo sÄ lygas, privalėjo pasirinkti tokį važiavimo greitį, kuris objektyviai leistų iÅ¡vengti eismo įvykio, atsiradus nenumatomai kliūčiai ar iÅ¡kilus eismo saugumo grėsmei. Be to, esant tokioms eismo sÄ lygoms vairuotojas privalo bÅ«ti itin atidus, tačiau nuteistasis nepaisydamas KET 9 p. numatyto reikalavimo laikytis visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, ypatingo dėmesio reikalaujančiomis pavojingomis eismo sÄ lygomis vairavo automobilį rizikingai, nepasirinkdamas saugaus greičio ir stokodamas atidumo. Taigi minėtos aplinkybės paneigia deklaratyvų nuteistojo kaltės neigimÄ ir jo keliamas versijas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl R. Š. kaltės vairavus automobilį ir, nepasirinkus saugaus greičio bei iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtinus automobilio greičiau, o toliau važiuojant, kliudžius

dviratininkÄ , dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio nukentėjusiam A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo padarytas nesunkus

sveikatos sutrikdymas. Nuteistajam inkriminuota veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 str. 1 d., todėl nėra teisinio pagrindo priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, kaip praÅ¡oma nuteistojo R. Å . apeliaciniame skunde.

Dėl paskirtos bausmės

Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas nuteistajam R. Å . paskirdamas bausmę – baudÄ , bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.

Bendrus bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 str. 1 ir 2 d. Sutinkamai su BK 54 str.

1 d. teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. BK

281 str. 1 d. numatytos alternatyvios bausmės – bauda, areÅ¡tas arba laisvės atėmimas iki dviejų metų. Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas taip pat vadovaujasi BK 54 str. 2 d. ir BK 61 str. nuostatomis. Pagal BK 54 str. 2 d. skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formÄ ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadijÄ ; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 str. 2 d. nustato teismui pareigÄ skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir

(ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas, jau minėtas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes. Pažymėtina, kad visos aukščiau paminėtos aplinkybės turi vienodÄ reikÅ¡mę skiriant bausmę, todėl įvertinęs visas Å¡ias aplinkybes teismas motyvuotai parenka skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Paskiriant bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas neatsargus nusikaltimas), nuteistojo kaltės formÄ ir rūšį (dėl nusikalstamo nerÅ«pestingumo), į R. Å . asmenybę (teisiamas pirmÄ kartÄ , administracine tvarka, tame tarpe ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, dirba, psichiatro ir priklausomybės ligų dispanserinėje įskaitoje neįraÅ¡ytas ir nesigydė), įvertino tai, kad nenustatyta R. Å . atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, ir paskyrė Å¡velniausiÄ BK 281 str. 1 d. numatytÄ alternatyviÄ bausmę – baudÄ , kurios dydis yra mažesnis už BK

47 str. 3 d. 5 p. numatytÄ tokios bausmės vidurkį. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, nėra aiÅ¡kiai per griežta ar per Å¡velni, kaip teigia apeliantas A. P. (gim. (duomenys

neskelbtini)).  Aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) savo skunde nenurodė,

todėl keisti skundžiamÄ nuosprendį Å¡ioje dalyje nėra pagrindo. Vien tai, jog nuteistasis nepripažįsta savo kaltės, neatlygino žalos, nesuteikia pagrindo jam skirti griežtesnę bausmę, nes kaip jau minėta, skiriant bausmę bÅ«tina įvertinti visumÄ aplinkybių, reikÅ¡mingų bausmės skyrimui. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, jog bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis nėra linkęs pažeidinėti įstatymus, tame tarpe ir Kelių eismo taisykles, ir Å¡is įvykis buvo atsitiktinis, konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu R. Å . paskirta bausmė yra tinkama įgyvendinti BK 41 str. 2 d. numatytÄ bausmės paskirtį.

Apelianto A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) praÅ¡ymas pripažinti nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių – mirė žmogus, atmetamas kaip nepagrįstas. Visų pirma, jei bÅ«tų nustatyta, kad A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) mirė dėl autoįvykio metu patirtų traumų, tai bÅ«tų ne atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o veikÄ kvalifikuojantis požymis. Tačiau remiantis baudžiamosios bylos medžiaga ir A. P. (gim. (duomenys neskelbtini))

medicininiais dokumentais, ekspertai 2010-05-19 ekspertizė akte Nr. (duomenys neskelbtini)  pateikė iÅ¡vadÄ , kad A. P. (gim. (duomenys

neskelbtini)) patirti sužalojimai (galvos sumuÅ¡imas, pasireiÅ¡kęs odos nubrozdinimu pakauÅ¡io srityje, kairės pusės kaktikaulio ir smilkinkaulio lūžiai, kraujo iÅ¡siliejimas galvos smegenų medžiagoje ir plėštinė žaizda kairėje blauzdoje) atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymÄ . Taip pat konstatuota tikėtina A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) mirties priežastis – Å«minis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, kuris galėjo iÅ¡sivystyti tiek dėl liguistų galvos smegenų kraujagyslių pakitimų hipertenzinės ligos fone, tiek dėl pvz:. potrauminės galvos smegenų audinio kontuzinių židinių nekrozės ir kraujagyslių trombozės (I t., b.l. 63). Tačiau nesant lavono tyrimo duomenų, kategoriÅ¡kai nustatyti mirties priežastį ir tuo pačiu priežastinį ryšį tarp eismo įvykio ir mirties, ekspertai neturėjo galimybės. Teisiamojo posėdžio metu ekspertas J. R. patvirtino 2010-05-19 ekspertizės akte pateiktÄ iÅ¡vadÄ , parodė, kad pagal medicininę dokumentacijÄ buvo galima konstatuoti tik tikėtinÄ mirties priežastį, kuriÄ galėjo sÄ lygoti dvi aplinkybės, tai – priekiniai galvos smegenų pakitimai, kurie gali bÅ«ti hipertenzinės ligos, arba kraujagyslių trombozė, kurios priežastis galėjo bÅ«ti potrauminė galvos smegenų audinio kontÅ«zinių židinių vegenekrozė. Galvos smegenų kontÅ«ziniai židiniai buvo nustatyti ligoninėje, atlikus galvos smegenų kompiuterinę tomogramÄ , tačiau ryÅ¡kios neurologinės simtomatikos konstatuota nebuvo, todėl galvos smegenų sumuÅ¡imas atitiko nesunkų sveikatos sutrikdymÄ (III t., b.l. 62). Taigi nesant neabejotinų ir pakankamų įrodymų, leidžiančių teigti, jog A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) mirė bÅ«tent dėl įvykusio eismo įvykio, t. y. nėra nustatyta neginčijama mirties priežastis ir tuo pačiu priežastinis ryÅ¡is tarp eismo įvykio ir mirties, bei

nesant galimybės šių abejonių pašalinti (eismo įvykis įvyko 2009-02-27, A. P. mirė 2009-05-21, nukentėjusiojo lavono tyrimas nebuvo

atliktas), negalima teigti, kad dviratininkas A. P. mirė

dėl transporto įvykyje patirtos galvos traumos, kaip kad teigia apeliantas A. P.. Tokiu būdu nėra pagrindo pripažinti nuteistojo

atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 str. 1 d. 11 p., kaip to prašo A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)). Kadangi šiuo atveju nukentėjusiajam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o tai yra BK

281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymis, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastas negali bÅ«ti vertintinas kaip sunkus padarinys, sÄ lygojantis

nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimÄ . PrieÅ¡ingai apelianto A. P. skundo teiginiams, A. P. (gim. (duomenys

neskelbtini)) medicininiame mirties liudijime (I t., b.l. 73) nurodyta mirties priežastis nepaneigia 2010-05-19 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)

 išvados. Atkreiptinas dėmesys, kad gydytojas apžiūrėjęs mirusįjį A. P., mirties liudijime pateikė tik nuomonę apie mirties

priežastį, tačiau autopsija, siekiant nustatyti tiksliÄ mirties priežastį,

nebuvo atlikta. Be to, minėtas gydytojas, prieÅ¡ingai nei 2010-05-19 ekspertizės aktÄ pateikę teismo medicinos ekspertai, nėra tinkamos kvalifikacijos ir

žinių, teikti iÅ¡vadÄ dėl mirties priežasties. Todėl remiantis vien tik

medicininiu mirties liudijimu nėra pagrindo teigti, kad tarp nukentėjusiojo A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) mirties ir įvykusio eismo

įvykio yra priežastinis ryÅ¡ys. Pažymėtina, kad in dubio pro reo principas reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamÄ jÄ bylÄ , bÅ«tų vertinamos kaltinamojo naudai.

Dėl civilinio ieškinio

Teisėjų kolegija patikrinusi civilinio ieÅ¡kinio patenkinimo pagrįstumÄ , konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas civilinį ieÅ¡kinį netinkamai taikė teisės normas ir nepagrįstai nukentėjusiojo A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) sÅ«nui A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) priteisė 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pagal BPK 109 str. nuostatas, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę pareikšti kaltam asmeniui ar materialiai atsakingam už kalto asmens padarytas veikas civilinį ieškinį. BPK 28 str. numatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Kitas fizinis asmuo nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje gali būti pripažįstamas tik tuo atveju, kai tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo miršta.

Nagrinėjamu atveju, ikiteisminio tyrimo pareigūno 2009-04-09 nutarimu A.

P. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo pripažintas nukentėjusiojo A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) atstovu pagal įstatymÄ ,

nes kaip nurodė A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) nukentėjusysis dėl patirtos traumos negali ginti savo interesų (I t., b.l. 83-84). Pagal BPK 53 str. 4 d., atstovo pagal įstatymÄ teisėmis procese gali bÅ«ti leidžiama dalyvauti asmens, kuris nustatyta tvarka nėra pripažintas neveiksniu, tačiau dėl <...> ligos ar kitų svarbių priežasčių negali tinkamai pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis, Å¡eimos nariui ar artimajam giminaičiui, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Tačiau Å¡iuo atveju nukentėjusiojo sÅ«nus atstovu pagal įstatymÄ buvo pripažintas tik ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no nutarimu, todėl nelaikytina, kad jis yra tinkamas atstovas. 2011-02-04 d. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no nutarimu A. P. (gim. (duomenys

neskelbtini)) buvo pripažintas nukentėjusiuoju (I t., b.l. 85), o 2012-01-30 A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) pareiškė civilinį

ieÅ¡kinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, nurodydamas, kad patyrė netekties stresÄ , nes tėvas A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo Å¡eimos galva, ir susidÅ«rė su eile nenumatytų sunkumų sprendžiant kasdienes jo Å«kio problemas, t. y. dėl įvykio patyrė 200 000 Lt neturtinę ir 28 000 Lt turtinę žalÄ (II t., b.l. 69). TÄ pačiÄ dienÄ praÅ¡ymas buvo patenkintas – ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no nutarimu A.

P. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo pripažintas civiliniu ieÅ¡kovu (II t., b.l. 70). Taigi A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) įgijo dvigubÄ â€“ ir nukentėjusiojo, ir civilinio ieÅ¡kovo – statusÄ baudžiamajame procese. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek nukentėjusiuoju, tiek ir civiliniu ieÅ¡kovu A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) pripažintas nepagrįstai, netinkamai taikant ir aiÅ¡kinant teisės normas. Nukentėjusiuoju ir civiliniu ieÅ¡kovu baudžiamajame procese turi bÅ«ti pripažįstamas tas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika tiesiogiai buvo padaryta turtinės ir (ar) žalos. 2001 m. kovo 15 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose 1 straipsnio a punkte, pateikiančiame nukentėjusiojo sÄ vokÄ , taip pat nurodoma, kad nukentėjusysis „fizinis asmuo, patyręs žalÄ , įskaitant kÅ«no sužalojimÄ ar psichinę traumÄ , emocinį sukrėtimÄ ar ekonominius nuostolius tiesiogiai dėl veikimo ar neveikimo pažeidžiant valstybės narės baudžiamÄ jį įstatymÄ â€œ. Nukentėjusiuoju ir civiliniu ieÅ¡kovu fizinis asmuo pripažįstamas nepriklausomai nuo asmens amžiaus, veiksnumo, sveikatos bÅ«klės ar kitų aplinkybių. Taigi nagrinėjamu atveju nukentėjusiuoju turėjo bÅ«ti pripažintas dviratininkas A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)), o ne jo sÅ«nus A. P., tik jis (dviratininkas

A. P.) ar jam tinkamai atstovaujantis asmuo galėjo pareikÅ¡ti civilinį ieÅ¡kinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, susijusios su patirtomis iÅ¡laidomis ir iÅ¡gyvenimais dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo. NatÅ«ralu, kad A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) patyrė dvasinius iÅ¡gyvenimus dėl tėvo patirtų sužalojimų, kadangi jie yra Å¡eimos nariai ir juos sieja artimi santykiai, tačiau vien tai nėra pakankama nukrypti nuo bendros taisyklės ir priteisti neturtinę žalÄ tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nenukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 str. numato, kad fizinio asmens sužalojimo atveju, už žalÄ atsakingas asmuo privalo tik pačiam nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus patirtus nuostolius, tame tarpe ir neturtinę žalÄ . Neturtinė žala yra asmeninio pobÅ«džio, todėl kiti asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokiÄ Å¾alÄ , teisės į neturtinės žalos atlyginimÄ neturi, iÅ¡skyrus iÅ¡imtinius atvejus. Taigi teisę reikalauti patirtos turtinės ir neturtinės žalos,

susijusios su nesunkiu sveikatos sutrikdymu, turėjo tik pats nukentėjusysis A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)). Nagrinėjamu atveju A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) reikalavo atlyginti

neturtinę žalÄ , susijusiÄ su tėvo A. P. (gim. (duomenys

neskelbtini)) netektimi, tačiau, kaip jau minėta, nėra nustatyta tiksli A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) mirties priežastis bei priežastinis

ryÅ¡is tarp eismo įvykio ir mirties, todėl nėra pagrindo reikalauti neturtinės žalos dėl patirtų iÅ¡gyvenimų, susijusių su netektimi. Tokiu bÅ«du apylinkės teismas nepagrįstai iÅ¡ dalies tenkino A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Skundžiamu nuosprendžiu teismas atmetė civilinio ieÅ¡kinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, nes A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių patirtos turtinės žalos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, prieÅ¡ingai apelianto A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) teiginiams, toks teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes

A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) nurodytas turtinės žalos dydis yra ne tik, kad nekonkretizuotas, bet ir neįrodytas.

Apeliantas A. P. apeliaciniame skunde praÅ¡o priteisti patirtas proceso iÅ¡laidas, t.y. iÅ¡laidas advokato pagalbai apmokėti. Teismo posėdžio metu buvo pateiktas pinigų priėmimo kvitas (duomenys neskelbtini)  (III t., b.l. 107). Minėtas pinigų priėmimo kvitas yra iÅ¡raÅ¡ytas 2013-05-08 d., t. y. jau po apeliacinio skundo suraÅ¡ymo ir pateikimo dienos (2013-04-04), todėl darytina iÅ¡vada, kad praÅ¡oma 1000 Lt suma yra už atstovavimÄ apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgus į tai, jog baudžiamoji byla buvo nagrinėta ir pagal apelianto A. P. apeliacinį skundÄ , apeliacinis skundas yra atmetamas, kaip nepagrįstas, įvertinus baudžiamosios bylos nagrinėjimo apygardos teisme laikÄ (vienas posėdis trukęs nepilnÄ valandÄ ), teisėjų

kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti apelianto A. P. praÅ¡ymÄ jo turėtas iÅ¡laidas teisinei pagalbai apmokėti

pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš nuteistojo.

Remiantis tuo,

kas išdėstyta, Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio

(BPK 328 str. 4 p.)

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

N U T A R I A :

Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, A.

P. (gim. (duomenys neskelbtini)) ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .

A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) apeliacinį skundÄ atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                             Sigitas

Bagdonavičius

           Â

Teisėjai                                                                                 Valdas

Petras Meidus

Pranas Å imkus