c2419d07-e933-4048-942c-eac74542742c · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr                              Civilinė byla Nr. 2A-816-585/2014                             Teisminio proceso Nr. 2-01-3-14755-2012-3             Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14.; 121.21. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S 2014 m. vasario 28 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Å vedienės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , iÅ¡keltÄ pagal ieÅ¡kovės B.

M. apeliacinį skundÄ , pareikÅ¡tÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieÅ¡kovės B. M. ieÅ¡kinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, trečiajam asmeniui, nepareiÅ¡kiančiam savarankiÅ¡kų reikalavimų ir veikiančiam ieÅ¡kovės pusėje, T. G. dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo, n u s t a t ė: ieÅ¡kovė pareiÅ¡kė teisme ieÅ¡kinį, praÅ¡ydama priteisti iÅ¡ atsakovės 41 310 Lt draudimo iÅ¡mokÄ , penkių procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .             IeÅ¡kovės teigimu, 2010 m. gruodžio 9 d.

Latvijoje buvo pavogta ieškovei nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė – automobilis Mercedes Benz E220 CDI, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir transporto priemonė). Pasak ieškovės, transporto priemonę iki pastarosios vagystės valdė trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis ieškovės pusėje (toliau tekste – ir trečiasis asmuo), kuriam transporto priemonė buvo perduota neatlygintinai naudotis pagal 2010 m. rugpjūčio 20 d. lengvojo automobilio panaudos sutartį.

IeÅ¡kovė Å¡iame kontekste pažymėjo, jog Å¡alys 2009 m. gruodžio 8 d. sudarė transporto priemonės savanoriÅ¡kojo draudimo sutartį, pagal kuriÄ , be kitų sÄ lygų, sulygo, jog transporto priemonės draudimo suma – 41 310 Lt. IeÅ¡kovės teigimu, trečiasis asmuo 2010 m. gruodžio 10 d. pranešė atsakovei, jog buvo įvykdyta transporto priemonės vagystė. Anot ieÅ¡kovės, atsakovė nesutiko neteismine tvarka iÅ¡mokėti ieÅ¡kovei draudimo iÅ¡mokÄ , nes, atsakovės teigimu, transporto priemonės vagystės metu negaliojo draudimo apsauga.

IeÅ¡kovė nesutinka su atsakovės pozicija, jog ieÅ¡kovė ir trečiasis asmuo sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo, o ne panaudos, sutartį. Pasak ieÅ¡kovės, transporto priemonės vagystė – draudžiamasis įvykis, todėl atsakovė privalo iÅ¡mokėti ieÅ¡kovei draudimo iÅ¡mokÄ , lygiÄ Å¡alių sudarytoje draudimo sutartyje apibrėžtai draudimo sumai.              Atsakovė nesutiko su ieÅ¡kovės Å¡ioje byloje pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu, prašė atmesti ieÅ¡kovės reikalavimÄ .

Pasak atsakovės, ieÅ¡kovė ir trečiasis asmuo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo, o ne, kaip teigia ieÅ¡kovė, panaudos, sutartį. Atsakovės teigimu, transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (Civilinio kodekso 6.309 straipsnio 1 dalies prasme) faktÄ patvirtina trečiojo asmens pozicija ir paaiÅ¡kinimai, adresuoti Latvijos policijai ir atsakovei. Transporto priemonių savanoriÅ¡kojo draudimo taisyklių Nr. 049 (toliau tekste – ir transporto priemonių draudimo taisyklės) 4.5.1 punkte inter alia nustatyta, jog draudimo sutartis pasibaigia pasikeitus transporto priemonės savininkui, iÅ¡skyrus atvejus, kai draudėjas tampa savininku, todėl, atsižvelgiant į tÄ aplinkybę, jog ieÅ¡kovė ir trečiasis asmuo sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, Å¡alių sudaryta transporto priemonės savanoriÅ¡kojo draudimo sutartis pasibaigė, kas, atsakovės teigimu, sudarė pastarajai pagrindÄ atsisakyti iÅ¡mokėti ieÅ¡kovei draudimo iÅ¡mokÄ .

Trečiasis asmuo sutiko su ieÅ¡kovės Å¡ioje byloje pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu, prašė patenkinti ieÅ¡kovės reikalavimÄ . Pasak trečiojo asmens, pastarasis ir ieÅ¡kovė buvo susitarę, jog trečiasis asmuo pagal pirkimo-pardavimo sutartį įsigys transporto priemonę. Trečiojo asmens teigimu, viena vertus, tarp ieÅ¡kovės ir trečiojo asmens susiklostė pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, kita vertus, trečiasis asmuo nėra sumokėjęs ieÅ¡kovei visos Å¡alių sulygtos transporto priemonės kainos, todėl nelaikytina, jog transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoris yra įvykęs. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu atmetė ieÅ¡kovės Å¡ioje byloje pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį.

Pirmosios instancijos teismas nustatytų faktinių aplinkybių kontekste konstatavo, jog atsakovės pozicija, kad ieÅ¡kovė pardavė transporto priemonę, yra pagrįsta, nes pagal Civilinio kodekso 6.309 straipsnio 1 dalį laikoma, jog įsipareigojimas parduoti daiktÄ kartu perduodant daiktÄ bÅ«simajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas-pardavimas, ir Civiliniame kodekse nėra nustatyta, jog raÅ¡ytinės pirkimo-pardavimo sutarties formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia. Transporto priemonių draudimo taisyklių 4.5.1 punkte, be kita ko, nustatyta, jog draudimo sutartis pasibaigia pagal visas sutarties dalis pasikeitus transporto priemonės savininkui, iÅ¡skyrus draudikui visÄ Å¾inomÄ informacijÄ apie esmines aplinkybes, galinčias turėti įtakÄ draudimo rizikai.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai laiko, jog šios bylos atveju pasikeitė transporto priemonės savininkas, o, pasikeitus transporto priemonės savininkui, nutrūko šalių sudaryta draudimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog ieškovės vardu ir interesais draudimo sutartį pasirašė ir, be kita ko, transporto priemonių draudimo taisykles gavo ieškovės dukra E. M. Pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovė, sprendžiant pagal liudytojos R.

K., kuri yra atsakovės darbuotoja, parodymus, suprato, jog draudimo sutartis yra sudaroma su ieÅ¡kovės atstove (Civilinio kodekso 2.133 straipsnio 3 dalis), be to, ieÅ¡kovė patvirtino draudimo sutartį (Civilinio kodekso 2.133 straipsnio 6 dalis), todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, laikytina, jog draudimo sutartis sukelia Å¡alims teisines pasekmes. IeÅ¡kovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimu, pareiÅ¡kė apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ patenkinti ieÅ¡kovės Å¡ioje byloje pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį.IeÅ¡kovės apeliacinis skundas yra grindžiamas Å¡iais argumentais:pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieÅ¡kovės ir trečiojo asmens 2010 m. rugpjūčio 20 d. sudarytÄ sutartį kvalifikavo transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi.

Pasak ieÅ¡kovės, pirmosios instancijos teismas nepateikė neginčijamų argumentų, jog transporto priemonė trečiajam asmeniui buvo parduota, o ne perduota naudotis panaudos pagrindais. IeÅ¡kovės vertinimu, trečiojo asmens paaiÅ¡kinimai, jog pastarasis nusprendė įsigyti transporto priemonę, sumokėjo kainos dalį ir transporto priemonė buvo perduota trečiojo asmens nuosavybėn, yra abejotini, nes nei vienas protingas asmuo, nesumokėjus visos perkamo daikto kainos ir nesudarius raÅ¡ytinės daikto pirkimo-pardavimo sutarties, neperduotų daikto kito asmens nuosavybėn. Pasak ieÅ¡kovės, aplinkybę, jog transporto priemonė pastarosios vagystės metu nuosavybės teise priklausė ieÅ¡kovei, patvirtina valstybės įmonės „Regitra“ duomenys;pirmosios instancijos teismas nesiaiÅ¡kino bylai reikÅ¡mingos aplinkybės, ar atsakovė, iki Å¡alims sudarant draudimo sutartį, supažindino ieÅ¡kovę su standartinėmis savanoriÅ¡kojo draudimo sutarties sÄ lygomis ir transporto priemonių draudimo taisyklėmis, be to, nesiaiÅ¡kino, ar ieÅ¡kovė žinojo, jog, pastarajai ir trečiajam asmeniui sudarius transporto priemonės panaudos sutartį, pasibaigs Å¡alių sudaryta draudimo sutartis.

Pasak ieÅ¡kovės, pastaroji transporto priemonės savanoriÅ¡kojo draudimo sutartį sudarė per savo dukrÄ , todėl ad hoc nėra pagrindo manyti, kad ieÅ¡kovė gavo transporto priemonių draudimo taisykles ir buvo supažindinta su Å¡ių taisyklių turiniu, kas, ieÅ¡kovės teigimu, Å¡ios bylos atveju užkerta keliÄ remtis transporto priemonių draudimo taisyklėmis ir teigti, jog transporto priemonės vagystė – nedraudžiamasis įvykis.              Atsakovė nesutinka su ieÅ¡kovės Å¡ioje byloje pareikÅ¡tu apeliaciniu skundu, praÅ¡o atmesti apeliacinį skundÄ ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nepakeistÄ .

Pasak atsakovės, prieÅ¡ingai nei teigia ieÅ¡kovė, pastaroji buvo tinkamai supažindinta su transporto priemonių draudimo taisyklėmis, kÄ , atsakovės teigimu, patvirtina ieÅ¡kovės paraÅ¡as, esantis Å¡alių sudarytoje draudimo sutartyje. Atsakovė Å¡iame kontekste pažymėjo, kad yra preziumuojama, jog standartinės draudimo sutarties sÄ lygos draudėjui yra tinkamos atskleistos, jeigu draudėjas, pasiraÅ¡ydamas draudimo sutartį, savo paraÅ¡u patvirtino, jog pastarasis susipažino su draudimo taisyklėmis ir Å¡ių taisyklių sÄ lygos yra aiÅ¡kios.

Atsakovės teigimu, liudytojos R. K. parodymai byloja, jog pastaroji tinkamai supažindino E. M., ieÅ¡kovės vardu ir interesais pasiraÅ¡iusiÄ draudimo sutartį, su visomis draudimo sutarties sÄ lygomis ir transporto priemonių draudimo taisyklių nuostatomis, inter alia iÅ¡aiÅ¡kino draudimo sutarties pasibaigimo pagrindus, transporto priemonės savininko pasikeitimo pasekmes. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieÅ¡kovės ir trečiojo asmens sudarytÄ sandorį kvalifikavo transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi ir pagrįstai sprendė, jog, pasikeitus transporto priemonės savininkui, pasibaigė Å¡alių sudaryta draudimo sutartis ir pagal Å¡iÄ sutartį ieÅ¡kovei teikta draudimo apsauga.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Bylos medžiagos ir kvestionuojamo pirmosios instancijos teismo sprendimo analizė sudaro pagrindÄ teigti, jog Å¡iuo konkrečiu atveju neegzistuoja teisiniai pagrindai, kurie suteiktų apeliacinės instancijos teismui teisę ir kartu įpareigotų apeliacinės instancijos teismÄ peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas apeliaciniu skundu, todėl, atsižvelgiant į iÅ¡dėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindÄ skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ patikrinti pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Teisėjų kolegija, ex officio patikrinusi bylos medžiagÄ ir Å¡ios bylos apeliaciniame procese ginčijamÄ teismo sprendimÄ , konstatuoja, jog Å¡iuo konkrečiu atveju neegzistuoja absoliutÅ«s sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Dėl ginčo santykių kvalifikavimoApeliantė Å¡ioje byloje pareikÅ¡tu apeliaciniu skundu inter alia kvestionuoja pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , bylojančiÄ , kad tarp apeliantės ir trečiojo asmens susiformavo transporto priemonės pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, todėl teisėjų kolegija, esant nurodytam apeliacinės argumentui, ex officio patikrina, pagrįsta ar ne aukščiau įvardyta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada.

Å ios bylos medžiaga (t. 1, b. l. 16-17) byloja, jog apeliantė ir trečiasis asmuo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sudarė sutartį, įvardytÄ lengvojo automobilio panaudos sutartimi (toliau tekste – ir ginčo sutartis), kurios pirmajame punkte inter alia numatyta, jog apeliantė perduoda trečiojo asmens neatlygintinam naudojimuisi apeliantei nuosavybės teise priklausančiÄ transporto priemonę. Bylos faktiniai duomenys – 2010 m. gruodžio 9 d. pareiÅ¡kimo protokolas (t. 1, b. l. 18-19, 127), trečiojo asmens 2010 m. gruodžio 13 d. ir 2010 m. gruodžio 23 d. raÅ¡ytiniai paaiÅ¡kinimai, adresuoti atsakovei (t. 1, b. l. 120-121, 129), bei trečiojo asmens paaiÅ¡kinimai, iÅ¡dėstyti pastarojo 2013 m. vasario 13 d. atsiliepime į ieÅ¡kovės Å¡ioje byloje pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį (t. 1, b. l. 149-150), apeliantės 2010 m. gruodžio 27 d. raÅ¡ytiniai paaiÅ¡kinimai, adresuoti atsakovei (t. 1, b. l. 130), – expressis verbis patvirtina, jog apeliantė, iki pastarajai ir trečiajam asmeniui pasiraÅ¡ant ginčo sutartį, turėjo tikslÄ parduoti transporto priemonę, o trečiasis asmuo, ginčo sutarties pasiraÅ¡ymo dienÄ apžiÅ«rėjęs transporto priemonę, iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ Ä¯sigyti transporto priemonę, antra, apeliantė ir trečiasis asmuo, pastariesiems sulygus dėl transporto priemonės kainos (40 000 Lt) ir kainos mokėjimo tvarkos, pagal kuriÄ trečiasis asmuo ginčo sutarties pasiraÅ¡ymo dienÄ sumokėjo apeliantei transporto priemonės kainos dalį, pinigine iÅ¡raiÅ¡ka sudarančiÄ 20 000 Lt, ir įsipareigojo vienerių metų laikotarpiu sumokėti likusiÄ transporto priemonės kainos dalį, pasirašė ginčo sutartį ir apeliantė perdavė transporto priemonę trečiojo asmens valdymui.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Å¡ių bylos faktinių aplinkybių, nustatytų iÅ¡ tiesioginio duomenų Å¡altinio – apeliantės ir trečiojo asmens paaiÅ¡kinimų (pažymėtina, jog, prieÅ¡ingai nei teigia apeliantė, ad hoc nėra pagrindo abejoti trečiojo asmens paaiÅ¡kinimais, nes pastarieji dera su apeliantės raÅ¡ytiniais paaiÅ¡kinimais, adresuotais atsakovei, o, teisėjų kolegijos vertinimu, sutarties Å¡alių paaiÅ¡kinimai yra pagrindinė įrodinėjimo priemonė, iÅ¡ kurios galima spręsti apie tikruosius sutarties Å¡alių ketinimus), analizė leidžia daryti vienareikÅ¡miÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , jog tikrieji apeliantės ir trečiojo asmens ketinimai, susiformavę iki ginčo sutarties pasiraÅ¡ymo momento, – sudaryti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, ir kartu sudaro pagrindÄ teigti, jog apeliantė ir trečiasis asmuo ginčo sutarties pasiraÅ¡ymo dienÄ realizavo savo tikruosius ketinimus ir sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį (Civilinio kodekso 6.305 straipsnio 1 dalis), pagal kuriÄ apeliantė perdavė transporto priemonę trečiojo asmens nuosavybėn, o trečiasis asmuo priėmė transporto priemonę, sumokėjo apeliantei aukščiau įvardytÄ transporto priemonės kainos dalį ir, sutarties Å¡alims pasinaudojus dispozityviÄ ja materialiojo įstatymo norma (Civilinio kodekso 6.314 straipsnio 4 dalis), įsipareigojo apeliantei vienerių metų laikotarpiu sumokėti likusiÄ transporto priemonės kainos dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, jog transporto priemonės panaudos sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kas sudaro pagrindÄ teigti, jog transporto priemonės panaudos sutartis yra apsimestinis sandoris (Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 1 dalis), ir ex officio konstatuoti, jog Å¡i sutartis yra niekinė ir ab initio negaliojanti (Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 5 dalis). PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantė, ta aplinkybė, kad transporto priemonė pastarosios vagystės momentu buvo įregistruota apeliantės vardu, nepatvirtina to fakto, jog apeliantė nurodytu momentu nuosavybės teise valdė transporto priemonę, ne tik dėl to, kad transporto priemonių registro duomenys atlieka tik teisių iÅ¡vieÅ¡inimo, o ne teises nustatančiÄ , funkcijÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010), bet ir dėl to, jog, kaip jau buvo identifikuota, apeliantė ir trečiasis asmuo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kuriÄ transporto priemonė buvo perduota trečiojo asmens nuosavybėn. Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, iÅ¡dėstytus argumentus ir iÅ¡vadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad, apsiribodamas vien nuoroda į Civilinio kodekso 1.87 straipsnį, expressis verbis ginčo sutarties nekvalifikavo apsimestiniu sandoriu ir netaikė apsimestinio sandorio teisinių pasekmių, iÅ¡ esmės tinkamai kvalifikavo tarp apeliantės ir trečiojo asmens susiformavusius teisinius santykius.Dėl apeliantės supažindinimo su draudimo sutarties sÄ lygomis ir transporto priemonių draudimo taisyklėmisApeliantė Å¡ios bylos apeliaciniame procese inter alia akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylos Å¡alių ginÄÄ , nesiaiÅ¡kino ir nenustatinėjo bylai reikÅ¡mingos aplinkybės, ar atsakovė, iki Å¡alims sudarant transporto priemonės savanoriÅ¡kojo draudimo sutartį, supažindino apeliantę su standartinėmis savanoriÅ¡kojo draudimo sutarties sÄ lygomis ir transporto priemonių draudimo taisyklėmis.

Pasak apeliantės, pastaroji nebuvo tinkamai supažindinta su transporto priemonių draudimo taisyklėmis, todėl, apeliantės vertinimu, taisyklių nuostatos negali bÅ«ti panaudotos prieÅ¡ apeliantę.Byloje nustatyta, jog apeliantės dukra, ad hoc veikusi apeliantės vardu, 2009 m. gruodžio 8 d. pasirašė ir sudarė su atsakove transporto priemonės savanoriÅ¡kojo draudimo sutartį. Kvestionuojamo sprendimo analizė leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas, kitaip nei teigia apeliantė, aiÅ¡kinosi, buvo supažindinta apeliantės dukra su transporto priemonių draudimo taisyklėmis ar ne, ir pripažino, jog apeliantės dukra buvo tinkamai supažindinta su transporto priemonių draudimo taisyklėmis.

Bylos faktiniai duomenys – liudytojos R. K., atsakovės vardu 2009 m. gruodžio 8 d. pasiraÅ¡iusios ir sudariusios transporto priemonės savanoriÅ¡kojo draudimo sutartį, parodymai, adresuoti pirmosios instancijos teismui (t. 1, b. l. 191-192), – byloja, jog Å¡i liudytoja ir apeliantės dukra, iki pasiraÅ¡ant ir sudarant transporto priemonės savanoriÅ¡kojo draudimo sutartį, derino ir nuodugniai analizavo draudimo sutarties sÄ lygas, apeliantės dukra atidžiai nagrinėjo ir gilinosi į transporto priemonių draudimo taisykles.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti aukščiau įvardytų faktinių aplinkybių, kurias patvirtina nurodytos liudytojos parodymai, egzistavimu, nes Å¡ias faktines aplinkybes, bylojančias, kad apeliantės dukra, iki pasiraÅ¡ydama draudimo sutartį, susipažino inter alia su draudimo taisyklėmis, patvirtina ir apeliantės dukros pasiraÅ¡ymo transporto priemonių draudimo liudijime Nr. PZULT1137919 (t. 1, b. l. 7, 105), kuriame expressis verbis nurodyta, jog draudimo įmokos sumokėjimas laikomas draudėjo patvirtinimu, kad draudėjas susipažino su draudimo rÅ«Å¡ies taisyklėmis ir pastarajam yra įteikta taisyklių kopija, faktas bei draudimo įmokos pagal transporto priemonės savanoriÅ¡kojo draudimo sutartį sumokėjimo faktas, kurio Å¡alys neginčijo, be to, pati apeliantė tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek Å¡ios bylos apeliaciniame procese neneigė ir neginčijo, kad pastarosios dukra buvo supažindinta su transporto priemonių draudimo taisyklėmis.

Esant aukščiau nurodytoms bylos faktinėms aplinkybėms ir iÅ¡dėstytiems aspektams, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad pastarasis labai glaustai ir lakoniÅ¡kai motyvavo toliau nurodytinÄ iÅ¡vadÄ , pagrįstai sprendė, jog apeliantė, veikusi per savo dukrÄ , buvo tinkamai supažindinta tiek su transporto priemonės savanoriÅ¡kojo draudimo sÄ lygomis, tiek su transporto priemonių draudimo taisyklėmis. Apeliantė, nusprendusi per atstovę – savo dukrÄ â€“ sudaryti transporto priemonės savanoriÅ¡kojo draudimo sutartį, prisiėmė neigiamų tokio veikimo pasekmių kilimo rizikÄ , todėl tuo atveju, jeigu apeliantės dukra nesupažindino apeliantės su transporto priemonių draudimo taisyklėmis, nesupažindinimo su Å¡iomis taisyklėmis pasekmės tenka pačiai apeliantei ir Å¡is nesupažindinimo su taisyklėmis faktas negali bÅ«ti panaudotas prieÅ¡ atsakovę.

Apibendrinus Å¡io apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, iÅ¡dėstytus argumentus ir iÅ¡vadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktinius duomenis, tinkamai nustatė ir kvalifikavo bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, ir, nepaisant to, jog ex officio ginčo sutarties nekvalifikavo apsimestiniu sandoriu ir netaikė apsimestinio sandorio teisinių pasekmių, teisingai iÅ¡sprendė Å¡iÄ bylÄ , todėl, atsižvelgiant į nurodytus aspektus, konstatuotina esant pagrindÄ palikti ginčijamÄ teismo sprendimÄ iÅ¡ esmės nepakeistÄ (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), papildant Å¡io procesinio sprendimo motyvuojamÄ jÄ dalį iÅ¡vada, jog transporto priemonės panaudos sutartis yra niekinė ir ab initio negaliojanti.

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidųApeliantė pralaimėjo Å¡ios bylos apeliacinį procesÄ , vadinasi, apeliantė neįgijo procesinės teisės reikalauti, jog bÅ«tų atlygintos pastarosios Å¡ios bylos apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovė Å¡ios bylos apeliaciniame procese nepareiÅ¡kė praÅ¡ymo dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo ir nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog pastaroji bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi iÅ¡laidas, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, jog atsakovė Å¡ios bylos apeliaciniame procese nepatyrė bylinėjimosi iÅ¡laidų.Bylinėjimosi iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių Å¡ios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d.

įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi iÅ¡laidų sumos nustatymo“ nustatytÄ minimaliÄ valstybei priteistinÄ bylinėjimosi iÅ¡laidų sumÄ , todėl aukščiau įvardytų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimas ad hoc nepriteistinas į valstybės biudžetÄ (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas n u t a r ė:

             palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimÄ nepakeistÄ .                                        Kolegijos pirmininkas                                      Vytautas Zelianka            Kolegijos teisėjos                                                            Neringa Å vedienė                                                                         Tatjana Žukauskienė