2016-09-20 Nr. AB-17854-3-61-3-03896-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2965-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03896-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2015 m. birželio 16 d. nutarimą Nr. 62-277 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 62-277); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2015 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 2S-3052 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-3052); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimu jam buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus – už tai, kad jis 2015 m. birželio 12 d. apie 11.15 val. garsiai šūkavo per gyvenamosios kameros langą, kalbėjo su gretimose kamerose esančiais asmenimis, į daugkartinius pareigūno reikalavimus nutraukti minėtus veiksmus reaguodavo tik trumpam, atsikalbinėjo, vartojo necenzūrinius žodžius pareigūnų atžvilgiu. Tačiau pareiškėjas su tokiu nutarimu nesutiko ir apskundė jį Kalėjimų departamentui, kuris netyrė nuobaudos paskyrimo aplinkybių, neatsakė į pareiškėjo skunde iškeltus klausimus, o priėmė formalų sprendimą Lukiškių TI-K nutarimą palikti galioti.

Šiame kontekste pareiškėjas akcentavo, kad skundžiamame Lukiškių TI-K nutarime jo galbūt padarytas pažeidimas apibūdintas abstrakčiais teiginiais, nedetalizuota, su kokiais asmenimis jis bendravo per kameros langą, ką kalbėjo, kokius necenzūrinius žodžius ir kokių konkrečių pareigūnų atžvilgiu jis vartojo. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarime Nr. 62-277 nurodytam pažeidimui padaryti būtinas kelių asmenų dalyvavimas, tačiau jokių duomenų, kad dėl to paties pažeidimo buvo nubausti ar įspėti kiti asmenys (gretimų kamerų gyventojai), nėra.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamame nutarime taip pat nėra tiksliai nurodyta, kiek kartų Lukiškių TI-K pareigūnas reikalavo nutraukti, jo nuomone, daromą pažeidimą. Taigi, pareiškėjas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju jis iš pradžių turėjo būti įspėtas apie daromą pažeidimą, tačiau jokio pažeidimo nepadarė. Šiuo aspektu pareiškėjas nurodė, kad jam nėra žinomas draudimas bendrauti su kitais nuteistaisiais. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad jis turi įprotį kalbėtis su lesinamais paukščiais ir su savimi, tačiau jam nebuvo suteikta teisė pasiaiškinti dėl inkriminuoto pažeidimo, o skundžiamo Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimo teiginys, jog pareiškėjas atsisakė pasiaiškinti, yra melagingas.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad skundžiamu Nutarimu Nr. 62-277 jam skirta nuobauda yra nepagrįsta ir neteisėta. Tuo tarpu tokį neteisėtą nubaudimą pareiškėjas vertino kaip šmeižtą ir tvirtino, kad dėl to patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, pažeminimą, kurie sudaro pagrindą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsnių nuostatas.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 46–48) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 62-277 buvo paskirta drausminė nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus – už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, kadangi 2-ojo priežiūros posto budintysis prižiūrėtojas T. Š. (T. Š.) 2015 m. birželio 12 d. apie 11.00 val. pastebėjo, kad gyvenamojoje kameroje Nr. 14 esantis nuteistasis R. R. (pareiškėjas) garsiai šūkauja pro kameros langą, kalba su gretimose kamerose esančiais asmenimis, į daugkartinius prižiūrėtojo reikalavimus nutraukti šiuos veiksmus pareiškėjas reaguodavo tik trumpam, netrukus vėl pradėdavo šūkauti pro kameros langą, o prie kameros Nr. 14 priėjus korpuso vyresniajam J.

Š. (J. Š.) ir pareikalavus baigti šūkauti, pareiškėjas pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais T. Š. ir J. Š. atžvilgiu. Lukiškių TI-K teigimu, tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto (laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus) bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194, 73.4 punkto (nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių) reikalavimus. Šiame kontekste Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo padarytas drausmės pažeidimas yra tinkamai užfiksuotas Lukiškių TI-K apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose. Tuo tarpu pareiškėjas pasiaiškinti raštu dėl minėto pažeidimo atsisakė, todėl buvo surašytas 2015 m. birželio 12 d. protokolas Nr. 57-193. Lukiškių TI-K manymu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus – yra paskirta teisėtai, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, yra adekvati padaryto pažeidimo sunkumui.

Lukiškių TI-K kartu pabrėžė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo grindžiamas ne įrodymais, o samprotavimais, jo skunde nurodyti nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, pareiškėjo nurodytas prašomos priteisti neturtinės žalos dydis taip pat nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K veiksmai buvo teisėti, atsakovas tvirtino, kad nėra jokio pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu (b. l. 77–80) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 62-277 pareiškėjui už BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkto nuostatų pažeidimus paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Šiame kontekste teismas nurodė, jog BVK 12 straipsnyje nustatytos bendrosios nuteistųjų pareigos, t. y. pareiga vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (1 d.), vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (2 d.). Be to, BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, t. y. pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (2 p.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 73.4 punkte buvo nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių. BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkto nuostatos yra imperatyvios, už jose įtvirtintų pareigų ir draudimų nesilaikymą nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 110 str. 3 d.).

Iš ginčijamo Nutarimo Nr. 62-277 turinio teismas nustatė, kad šiuo atveju nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, jog jis 2015 m. birželio 12 d. apie 11.15 val., būdamas kameroje Nr. 14, garsiai šūkavo per gyvenamosios kameros langą, kalbėjo su gretimose kamerose esančiais asmenimis, į daugkartinius pareigūno reikalavimus nutraukti minėtus veiksmus reaguodavo tik trumpam, atsikalbinėjo, vartojo necenzūrinius žodžius pareigūnų atžvilgiu. Nors pareiškėjas neigė padaręs bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą ir nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, kurių pagrindu jam paskirta drausminė nuobauda, nurodyti melagingi bei tikrovės neatitinkantys duomenys, teismas atkreipė dėmesį, jog byloje esantys rašytiniai duomenys sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. savo elgesiu 2015 m. birželio 12 d. pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punktą, todėl Lukiškių TI-K direktorius turėjo teisę spręsti dėl drausminės atsakomybės taikymo pareiškėjui.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo padarytą bausmės atlikimo režimo pažeidimą patvirtina Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų tarnybiniai pranešimai, teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai. Akcentavo, jog Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo T. Š. 2015 m. birželio 12 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2015 m. birželio 12 d. jis buvo paskirtas vykdyti pareigas 2-ame priežiūros poste. Apie 11 val. 00 min. pastebėjo, kad nuteistasis iki gyvos galvos, esantis kameroje Nr. 14, R.

R. (pareiškėjas) garsiai šūkauja pro kameros langą, kalba su gretimose kamerose esančiais asmenimis. Pareigūnas taip pat nurodė, kad į daugkartinius jo reikalavimus nutraukti minėtus veiksmus pareiškėjas reaguodavo tik trumpam, po to vėl šūkaudavo pro gyvenamosios kameros langą. Apie tai pareigūnas pranešė korpuso vyresniajam. Priėjęs korpuso vyresnysis prie kameros pareikalavo, kad pareiškėjas nebešūkautų, tačiau pastarasis pradėjo atsikalbėti vartojant necenzūrinius žodžius. Teismas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus korpuso vyresniojo J.

Š. 2015 m. birželio 12 d. tarnybiniame pranešime taip pat informuojama apie tai, jog 2015 m. birželio 12 d. apie 11 val. 15 min. 2-o priežiūros posto prižiūrėtojas T. Š. jam pranešė, kad pastebėjo, kaip nuteistasis iki gyvos galvos, esantis kameroje Nr. 14, R. R. (pareiškėjas) garsiai šūkauja pro kameros langą, kalba su gretimose kamerose esančiais asmenimis. Į daugkartinius prižiūrėtojo reikalavimus nutraukti minėtus veiksmus pareiškėjas reaguodavo tik trumpam, po to vėl šūkaudavo pro gyvenamosios kameros langą bei kalbėjo su asmenimis, esančiais gretimose kamerose.

Priėjęs prie kameros, pareigūnas pareikalavo nuteistojo, kad jis baigtų šūkauti pro kameros langą, tačiau pastarasis pradėjo atsikalbinėti vartojant necenzūrinius žodžius pareigūnų atžvilgiu. Tarnybiniame pranešime pažymėta, kad rašyti pasiaiškinimą nuteistasis atsisakė, apie tai buvo pranešta direktoriaus budinčiajam padėjėjui. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje liudytojais apklausti Lukiškių TI-K pareigūnai A. Z. ir J. Š. patvirtino tarnybiniuose pranešimuose nurodytas faktines aplinkybes. Be to, liudytojas J.

Š. papildomai paaiškino, kad su pareiškėju bendravo pro stebėjimo langelį, kai priėjo prie kameros, pro langelį matė, kaip nuteistasis buvo užlipęs prie kameros lango ir kalbėjo su kitais nuteistaisiais. Iš pradžių pareiškėją laikytis tvarkos įspėjo prižiūrėtojas, po to jis pats. Tačiau po įspėjimo pareiškėjas ėmė atsikalbinėti, vartoti necenzūrinius žodžius.

Taigi, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniai pranešimai patvirtina ginčijamame Nutarime Nr. 62-277 konstatuotas aplinkybes. Teismas pabrėžė, kad minėtų pareigūnų iš karto po nagrinėjamų įvykių surašyti tarnybiniai pranešimai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, jog jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti pareiškėją. Teismas taip pat akcentavo, kad bylos duomenys rodo, jog pareiškėjui buvo suteikta teisė pateikti paaiškinimą dėl padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo, tačiau jis rašyti pasiaiškinimą atsisakė. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad už teisės aktais nustatytų pareigų pažeidimą Lukiškių TI-K direktorius 2015 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 62-277 pareiškėjui nuobaudą paskyrė pagrįstai. Teismas nurodė, kad minėtas nutarimas priimtas įgalioto pareigūno, laikantis teisės aktuose numatytos nuobaudų skyrimo tvarkos ir terminų, o pareiškėjui paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus (BVK 142 str. 1 d. 3 p.) – nėra per griežta ir atitinka padaryto pažeidimo pobūdį. Kalėjimų departamento 2015 m. liepos 10 d. sprendimas Nr. 2S-3052, kuriuo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl minėtos nuobaudos paskyrimo, taip pat yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, yra aiškus ir motyvuotas, priimtas laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir pasirašytas įgalioto asmens, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teismas nurodė, kad valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš trijų minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju teismas nenustatė Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 62-277 ir Kalėjimų departamento 2015 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 2S-3052 panaikinimo pagrindų, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų buvimo faktą, kaip būtiną valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsirasti sąlygą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą, todėl šis pareiškėjo reikalavimas taip pat atmestinas.

III. Pareiškėjas R. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 87–92), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. birželio 16 d. nutarimą Nr. 62-277 ir Kalėjimų departamento 2015 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 2S-3052 bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius duomenis, neatsižvelgė į pareiškėjo skundo argumentus bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir jo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjas padarė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo pažeidimą, nors jis nėra suimtasis, todėl, pareiškėjo manymu, šiuo atveju buvo pritaikytas netinkamas įstatymas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 62-277, kuriuo pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus, ir Kalėjimų departamento 2015 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 2S-3052, kuriuo minėtas nutarimas buvo paliktas nepakeistas, teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš nepagrįstai jam paskirtos minėtos nuobaudos, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai bei teismo posėdyje dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą įspėtų liudytojų parodymai (b. l. 30–44, 49–53, 68–74), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja. Juolab kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas apsprendžia tam tikrus ribojimus ir draudimus bei atitinkamas pareigas, susijusias su kalinimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.). Reikia pažymėti, kad reikalavimai paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinami vienareikšmiškai – šios normos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyvios. Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (BVK 11 str.), t. y. pagal šį teisinį reglamentavimą nuteistasis, abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs turi teisę apskųsti, jo manymu, neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatymais nustatyta tvarka (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-273/2012, 2009 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-504/2009).

Tuo tarpu, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje esantys objektyvūs ir patikimi duomenys neginčijamai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė skundžiamame Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. birželio 16 d. nutarime Nr. 62-277 jam inkriminuotą bausmės atlikimo režimo pažeidimą. Šiame kontekste pabrėžtina, jog minėtame Nutarime Nr. 62-277 būtent ir konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkto reikalavimus, t. y. padarė būtent bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Todėl aplinkybė, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą klaidingai nurodė, jog pareiškėjas nubaustas už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą, laikytina rašymo apsirikimu ir šiuo atveju jokios esminės teisinės reikšmės neturi, kadangi, kaip minėta, priimdamas ginčijamą Nutarimą Nr. 62-277, atsakovas vadovavosi būtent bausmės atlikimo režimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad nagrinėjamu atveju buvo pritaikytas netinkamas įstatymas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo netikėti tiesiogiai pareiškėjui inkriminuotą pažeidimą užfiksavusių Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 40–41) nurodytomis aplinkybėmis, kadangi jos yra aiškios, nuoseklios ir neprieštaringos, atitinka pareigūnų, pasirašytinai įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus (b. l. 71–74; teismo posėdžio garso įrašas). Be to, minėti pareigūnai nagrinėjamą pažeidimą užfiksavo atlikdami savo tiesiogines funkcijas, o byloje nėra jokių duomenų, jog jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi, šališki ar dėl kitų priežasčių siektų melagingai apkalbėti pareiškėją ir jam pakenkti.

Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Nutarime Nr. 62-277 nenurodyti konkretūs asmenys, su kuriais jis kalbėjo garsiai šūkaudamas per gyvenamosios kameros langą, šiuo konkrečiu atveju esminės teisinės reikšmės neturi ir nepaneigia teismo išvados, jog pareiškėjas padarė minėtame nutarime nurodytus pažeidimus. Juolab kad pats pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog turi įprotį kalbėtis su lesinamais paukščiais ir su savimi, t. y. pareiškėjas iš esmės neneigė, jog ginčo įvykio metu kameroje garsiai kalbėjo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip minėta, yra konstatavęs, kad nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo (jei tuo abejojama) gali būti pareikšta įstatymų nustatyta tvarka, t. y. įvykdant reikalavimą, o po to apskundžiant įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-25/2014). Taigi, pareiškėjo keliamos abejonės dėl Lukiškių TI-K pareigūnų reikalavimo nustoti garsiai šūkauti pro kameros langą ir kalbėti su gretimose kamerose esančiais asmenimis teisėtumo, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą teisėtumo ir pagrįstumo, esminės teisinės reikšmės neturi.

Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, jog pareiškėjas atsisakė rašyti pasiaiškinimą dėl padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo (b. l. 40, 42), todėl pareiškėjo teiginys, kad jam nebuvo suteikta teisė pateikti paaiškinimą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atitinkamai teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pareiškėjui inkriminuoti Nutarime Nr. 62-277 nurodyti pažeidimai įrodyti byloje esančiais duomenimis, jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kurios sudarytų pagrindą abejoti dėl to, jog pareiškėjas padarė minėtus pažeidimus, pareiškėjas iš esmės nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo skundžiami Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 62-277 ir Kalėjimų departamento 2015 m. liepos 10 d. sprendimas Nr. 2S-3052 yra teisėti bei pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo juos naikinti pareiškėjo skunduose išdėstytais motyvais. Šiame kontekste papildomai pabrėžtina, jog tiek Nutarimas Nr. 62-277, tiek Sprendimas Nr. 2S-3052 yra aiškūs ir motyvuoti, priimti įgaliotų pareigūnų, laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir terminų, o pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta ir atitinka padarytų pažeidimų pobūdį.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė