2018-02-07 Nr. AB-2591-3-61-3-06308-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-575-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06308-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos, kompensuoti jo patirtus praradimus, išmokant pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d. susidariusią neišmokėtą 7 856,55 Eur darbo užmokesčio dalį, taip pat įpareigoti sumokėti atitinkamus nuo minėtos sumos mokėtinus mokesčius, darbdavio mokėtinas socialinio draudimo įmokas; įpareigoti atsakovą sumokėti pareiškėjui 5 proc. dydžio procesines palūkanas už reikalaujamą priteisti sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

1.1. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2008 m. liepos 4 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. dirbo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo tarnybos vyresniuoju patarėju (karjeros valstybės tarnautojas, A lygio 14 kategorija, 1 kvalifikacinė klasė).

1.2. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, paaiškino, kad ginčo laikotarpiu jam nepagrįstai buvo mokamas sumažinto dydžio darbo užmokestis, t. y. sumažintas pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę klasę.

1.3. Pareiškėjas teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (2015 m. birželio 30 d. Nr. XII-1927) (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė), šio straipsnio 4 dalyje numatyta sąlyga, kad pagal šio straipsnio 2 dalį nustatant grąžintiną neišmokėto darbo užmokesčio dalį, mėnesio grąžintini dydžiai, kurie yra neigiami, nesumuojami, ir šio straipsnio 8 dalyje numatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl infliacijos patiriamų nuostolių dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo kompensavimas tik nuo 2020 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje numatytam lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama” (nuosavybės neliečiamumo principui) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.4. Pareiškėjas teigė, kad nustatyta sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo tvarka pažeidžia konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, kadangi kompensuoja tik dalį pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio bei nenumato dėl infliacijos patirtų nuostolių kompensavimo. Be to, dėl minėtu įstatymu naujai reglamentuojamos ginčo laikotarpiu darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, yra įtvirtintas įstatymo galiojimas atgal, kas pažeidžia konstitucinį principą lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) bei Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatas.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendimo vykdymą atidėti trejiems metams.

2.1. Atsakovas nurodė, kad išmokant darbo užmokestį, buvo vadovaujamasi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl darbo užmokesčio dalis pareiškėjui nebuvo išmokėta ne dėl atsakovo atstovų kaltės.

2.2. Pareiškėjui neproporcingai sumažinta darbo užmokesčio dalis bus kompensuota teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl jis neturi teisės prašyti priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo J. E. skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d., kai pareiškėjas dirbo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyboje.

5. Teismas atkreipė dėmesį, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad 2009 m. balandžio 23 d. ir 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) priimtų teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjams buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. įstatymu nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime taip pat pakartojo, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko) konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

6. Teismas, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nustatė, kad yra aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos iš esmės analogiškose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 priimtuose 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės. Teismas atkreipė dėmesį, jog minėtose bylose teisėjų kolegija išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs Grąžinimo įstatymą, įvykdė Konstitucinio Teismo nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad jau esant įstatyme nustatytam pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pagal Grąžinimo įstatymą pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus neproporcingus praradimus kyla darbo užmokestį mokėjusiai institucijai.

7. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus bei Grąžinimo įstatymo nuostatas, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos teismų praktikos. Teismas pasisakė, kad esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmestinas, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus, o ginčo laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui bus kompensuota įstatyme nustatyta tvarka.

8. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai.

III. 9. Pareiškėjas J. E. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą kuriuo pareiškėjo patikslintas prašymas būtų tenkintas; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų galima ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė), šio straipsnio 4 dalyje numatyta sąlyga, kad pagal šio straipsnio 2 dalį nustatant grąžintiną neišmokėto darbo užmokesčio dalį, mėnesio grąžintini dydžiai, kurie yra neigiami, nesumuojami, ir šio straipsnio 8 dalyje numatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl infliacijos patiriamų nuostolių dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo kompensavimas tik nuo 2020 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje numatytam lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama“ (nuosavybės neliečiamumo principui) ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

9.1. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog šioje byloje ir jo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose aplinkybės yra analogiškos. Teismo sprendime paminėtuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose pareiškėjai neginčijo Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai, kuomet šioje byloje aiškiai ir keliais aspektais yra abejojama Gražinimo įstatymo (juo nustatyto kompensavimo mechanizmo) atitiktimi Konstitucijai.

9.2. Teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų argumentų, susijusių su jo prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalies.

9.3. Esant akivaizdžioms faktinėms bylos aplinkybėms, jog pareiškėjui pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina neteisėtai sumažinta neišmokėto darbo užmokesčio suma yra mažesnė nei faktiškai turėjo būti išmokėta, yra pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas teismui aiškintis Grąžinimo įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai ir motyvuotai dėl jų pasisakyti.

9.4. Teismas, netenkinęs jo prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą, neužtikrino jo teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą, užkirto kelią teisminiam pareiškėjo pažeistų teisių gynimui, nes pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą jis neturi galimybės pats tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą su konstituciniu skundu.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismų praktikoje jau yra išsakyta teismo nuomonė, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjų nurodoma Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis bei 8 dalis prieštarauja Konstitucijai.

10.2. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

10.3. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. KT51-N17/2014 pažymėjo, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Įstatymų leidėjui nekilo pareiga kompensuoti absoliučiai visus prokurorų ar valstybės tarnautojų patirtus praradimus dėl atlyginimų sumažinimo (įskaitant ir tokius, kurie buvo proporcingai patirti visų valstybės pareigūnų ir tarnautojų grupių), todėl gali teisėtai susidaryti tokios faktinės situacijos, kai valstybės tarnautojams, kurių atlyginimų sumažinimo mastas buvo mažesnis, pagal Grąžinimo įstatymą nebus išmokama darbo užmokesčio nepriemoka ir šiuo aspektu Grąžinimo įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas nėra ydingas.

10.4. Pareiškėjas prašo grąžinti visus patirtus praradimus, tačiau neįrodo bei nepateikia konkrečių apskaičiavimų, kokie buvo patirti faktiniai praradimai dėl neproporcingai sumažinto atlyginimo, o atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, toks pareiškėjo prašymas yra visiškai nepagrįstas.

10.5. Pareiškėjas nepateikia argumentų kodėl, jo manymu, Grąžinimo įstatymo nustatytas terminas, per kurį valstybė įsipareigoja išmokėti kompensaciją už neproporcingai sumažintą valstybės tarnautojų darbo užmokestį, yra neprotingas. Atsižvelgiant į valstybės finansinę būklę, nustatytas terminas yra optimalus ir atitinka protingo laikotarpio principą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla iškelta iki 2016 m. liepos 1 d.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui (valstybės tarnautojui) J. E. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d. priteisimo.

13. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo tarnybos vyresniojo patarėjo pareigas (karjeros valstybės tarnautojas, A lygio 14 kategorija, 1 kvalifikacinė klasė). Pareiškėjas, prašydamas priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį, teigė, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė jo teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, nes pagal Grąžinimo įstatymą bus grąžinta tik maža neišmokėto darbo užmokesčio dalis arba praradimai iš viso nebus kompensuoti. Atsakovas, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos, atsiliepimuose į skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį, nes vykdė tuo metu galiojusius įstatymus. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje dalyvaujančių asmenų nurodytus argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundą atmetė.

14. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikęs pareiškėjas tvirtina, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, prieštarauja Konstitucijai. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų argumentų, susijusių su jo prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, netinkamai taikė teisės aktus, nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai taikė teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, pirmiausia akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjo pozicija, kad jam turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams, t. y. pareiškėjas negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jam bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

16. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (karjeros valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

17. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

18. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

19. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamu atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika, pagal kurią valstybės tarnautojų 2009–2013 metais dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nėra priteisiama teismo sprendimu, nurodant jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme.

20. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

21. Pats pareiškėjas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose ginčas kilo dėl analogiškų santykių. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nurodytose bylose ir pareiškėjo skunde suformuluoti reikalavimai skiriasi iš esmės, nes visais atvejais buvo suformuluoti reikalavimai priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokestį (jo dalį). Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad nei vienoje iš pirmosios instancijos teismo nurodytų bylų pareiškėjai neginčijo Grąžinimo įstatymo teisėtumo ir atitikimo Konstitucijai ar grąžintinų sumų dydžio, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nepagrįstai rėmėsi nurodytose bylose suformuota praktika. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas be teisėto pagrindo tvirtina, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti daroma išimtis ir pareiškėjui teismo sprendimu priteista visa ginčo laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka.

22. Kaip jau minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nes Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas. Dėl to pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė), šio straipsnio 4 dalyje numatyta sąlyga, kad pagal šio straipsnio 2 dalį nustatant grąžintiną neišmokėto darbo užmokesčio dalį, mėnesio grąžintini dydžiai, kurie yra neigiami, nesumuojami, ir šio straipsnio 8 dalyje numatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl infliacijos patiriamų nuostolių dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo kompensavimas tik nuo 2020 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje numatytam lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama” (nuosavybės neliečiamumo principui) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

24. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

25. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

26. Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

27. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

28. Šioje nutartyje jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių pareiškėjo pozicija dėl visos ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo jam yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus.

29. Skaičiavimai, kokia darbo užmokesčio dalis pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina pagal Grąžinimo įstatymą, bei aplinkybė, kad pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjui apskaičiuota grąžintina darbo užmokesčio dalis yra daug mažesnė už neišmokėtą dalį, pati savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams ir nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.

30. Atsižvelgiant į šioje byloje pareiškėjo inicijuoto ginčo pobūdį, pareikštą reikalavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su infliacija, kad Grąžinimo įstatyme nenustatytas joks asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kuriems 2009–2013 metais neteisėtai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, praradimų dėl infliacijos kompensavimas iki 2020 m. gruodžio 31 d., taip pat nesudaro teisinio pagrindo nagrinėjamoje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

31. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A-2188-552/2016; Nr. A-1177-575/2017; Nr. A-1629-575/2017; kt.). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

32. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į visus pareiškėjo argumentus, susijusius su jo prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra materialaus pobūdžio reikalavimas, kuris turėjo būti išnagrinėtas vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 86 straipsnio nuostatomis. Šis pareiškėjo reikalavimas yra procesinio pobūdžio ir jis buvo išspręstas. Kaip jau minėta, teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui ir ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde detaliai nenurodo, į kokius konkrečius jo argumentus nebuvo atsakyta.

33. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. E. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė