c236220077bd11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-2844/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00347-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21: 37.2.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. A. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jo naudai 198 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kartu su 1–12 asmenų buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, 7 kv. m ploto kameroje. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:1999) 6.15 punktas nustato, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto. Pareiškėjas teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis. Dėl šių priežasčių jis patyrė moralinę žalą – psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo jo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), atsiliepimu į skundą (b. l. 13–16) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. birželio 23 d. atvyko į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Atsakovas nurodė kameras, jų plotus bei asmenų, laikomų kartu su pareiškėju, skaičių: 2011 m. birželio 23 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 121, įrengtų vietų kameroje – 6, plotas – 7,38 kv. m (vakare – 1 asmuo kameroje); 2011 m. birželio 24 d. kamera Nr. 121, ryte – 1 asmuo kameroje, vakare perkeltas į kamerą Nr. 297, įrengtų vietų kameroje – 6, plotas – 7,38 kv. m (2 asmenys kameroje); 2011 m. birželio 25 d.–2011 m. birželio 26 d. kamera Nr. 297 (ryte – 2, vakare – 2 asmenys kameroje); 2011 m. birželio 27 d. kamera Nr. 297 (ryte – 2, vakare – 3 asmenys kameroje); 2011 m. birželio 28 d.–2011 m. birželio 30 d. kamera Nr. 297 (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje); 2011 m. liepos 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 316, įrengtų vietų kameroje – 6, plotas – 7,18 kv. m (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje); 2011 m. liepos 2 d.–2011 m. liepos 12 d. kamera Nr. 316 (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje); 2011 m. liepos 13 d. kamera Nr. 316 (ryte – 4, vakare – 3 asmenys kameroje); 2011 m. liepos 14 d. kamera Nr. 316 (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje); 2011 m. liepos 15 d. kamera Nr. 316 (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje); 2011 m. liepos 16 d.–2011 m. rugpjūčio 2 d. kamera Nr. 316 (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje); 2011 m. rugpjūčio 3 d. kamera Nr. 316 (ryte – 4, vakare – 3 asmenys kameroje); 2011 m. rugpjūčio 4 d.–2011 m. rugpjūčio 10 d. kamera Nr. 316 (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje); 2011 m. rugpjūčio 11 d. kamera Nr. 316 (ryte – 2, vakare – 3 asmenys kameroje); 2011 m. rugpjūčio 12 d.–2011 m. rugpjūčio 18 d. kamera Nr. 316 (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje); 2011 m. rugpjūčio 19 d.–2011 m. rugpjūčio 24 d. kamera Nr. 316 (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje); 2011 m. rugpjūčio 25 d. kamera Nr. 316 (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje); 2011 m. rugpjūčio 26 d.–2011 m. rugpjūčio 30 d. kamera Nr. 316 (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje); 2011 m. rugpjūčio 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 256, įrengtų vietų kameroje – 14, plotas – 23,32 kv. m (ryte – 3, vakare – 10 asmenų kameroje); 2011 m. rugsėjo 1 d. kamera Nr. 256 (ryte – 10, vakare – 11 asmenų kameroje); 2011 m. rugsėjo 2 d.–2011 m. rugsėjo 6 d. kamera Nr. 256 (ryte – 11, vakare – 11 asmenų kameroje); 2011 m. rugsėjo 7 d. kamera Nr. 256 (ryte – 12, vakare – 12 asmenų kameroje); 2011 m. rugsėjo 8 d. kamera Nr. 256 (ryte – 11, vakare – 11 asmenų kameroje); 2011 m. rugsėjo 9 d. kamera Nr. 256 (ryte – 11, vakare – 10 asmenų kameroje); 2011 m. rugsėjo 10 d.–2011 m. rugsėjo 11 d. kamera Nr. 256 (ryte – 10, vakare – 10 asmenų kameroje); 2011 m. rugsėjo 12 d. kamera Nr. 256 (ryte – 9, vakare – 10 asmenų kameroje); 2011 m. rugsėjo 13 d.– 2011 m. rugsėjo 18 d. kamera Nr. 256 (ryte – 10, vakare – 10 asmenų kameroje); 2011 m. rugsėjo 19 d. kamera Nr. 256 (ryte – 9, vakare – 10 asmenų kameroje); 2011 m. rugsėjo 20 d. kamera Nr. 256 (ryte – 10, vakare – 10 asmenų kameroje); 2011 m. rugsėjo 21 d. kamera Nr. 256 (ryte – 10, vakare – 12 asmenų kameroje); 2011 m. rugsėjo 22 d.–2011 m. rugsėjo 28 d. kamera Nr. 256 (ryte – 12, vakare – 12 asmenų kameroje); 2011 m. rugsėjo 29 d. kamera Nr. 256 (ryte – 11, vakare – 12 asmenų kameroje); 2011 m. rugsėjo 30 d. kamera Nr. 256 (ryte – 12, vakare – išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, 2-ąją valdybą).

Pažymėjo, jog, skirstydamas atvykusius asmenis į kameras, laikosi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Įstaigos administracija reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi nuteistieji bei suimtieji. Jiems išduodamas reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) ir kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Teigė, kad, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė ar neveikė, tačiau būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo žalos atsiradimą. Byloje neįrodytas žalos padarymo faktas.

Nesant būtinos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į skundą (b. l. 28–30) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas skundą iš esmės grindžia vienu esminiu nusiskundimu – gyvenamojo ploto trūkumu, todėl kitos kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkintos ir negalėjo pareiškėjui sukelti didelių nepatogumų. Pareiškėjo nurodytu laikotarpiu galiojo ne Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kuria remiasi pareiškėjas, o Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124), pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriuje yra 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nėra nustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, kurie sąlygojo neturtinės žalos padarymą pareiškėjui. Pareiškėjas nenurodė, kokių neteisėtų veiksmų ėmėsi ar atsisakė imtis atsakovas, neužtikrindamas jam tinkamų gyvenimo sąlygų. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, kurių nepagrindžia ir konkrečiai neįvardija. Nėra valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui žalą. Laisvės atėmimo vietų perpildymas yra žinoma problema, kuri pagal valstybės finansines galimybes yra sprendžiama. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją ir Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų planą (toliau – Planas). Plane iki 2017 m. numatyta pastatyti naujų tardymo izoliatorių. Įgyvendinus paminėtą priemonę, bus išspręsta tardymo izoliatorių perpildymo problema, pagerės juose laikomų suimtųjų gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą nesikreipė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu (b. l. 63–68) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Lt neturtinės žalos; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje sprendžiama dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., kai buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Iš viso tai sudaro 3 mėnesius 7 dienas. Teismas įvertino faktines bylos aplinkybes. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.246–6.249 straipsniais, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Pažymėjo, jog skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti.

Visos civilinės atsakomybės sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas reikalavimus grindžia netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, teigia, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Teismas taip pat vadovavosi Kardomojo kalinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas remiasi Lietuvos higienos norma HN 76:1999 (6.15 p.), kuri galiojo iki 2010 m. balandžio 11 d. (neteko galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu paminėta Lietuvos higienos norma negaliojo, pareiškėjo argumentus, kad jam turėjo tekti 5 kv. m kameros ploto, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Įvertinęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 5, 19 punktus, teismas pažymėjo, jog šioje higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis tekti vienam asmeniui kameroje. Vertintina, ar buvo pažeista Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, kad pareiškėjui turėjo tekti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m plotas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Remdamasis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant minimalų kamerų plotą vienam žmogui – 3,6 kv. m.: nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas kartu su kitais asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 297, kurios plotas 7,38 kv. m (3–4 asmenys); kameroje Nr. 316, kurios plotas 7,18 kv. m (3–4 asmenys); kameroje Nr. 256, kurios plotas 23,32 kv. m (10–12 asmenų). Tačiau pareiškėjas 2011 m. birželio 23 d. buvo laikomas vienas kameroje Nr. 121 ir nuo 2011 m. birželio 25 d. iki 2011 m. birželio 26 d. kameroje Nr. 297, kurios plotas 7,38 kv. m, – dviese.

Taigi pareiškėjas nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. birželio 26 d. buvo laikomas kamerose, nepažeidžiant minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2011 m. birželio 27 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros plotą (3,6 kv. m), t. y. 3 mėnesius ir 3 dienas. Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėjas kitų konkrečių pažeidimų dėl kamerų, kuriose jis buvo laikomas, nenurodė, teigė, kad buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis. Remdamasis pateiktais įrodymais, teismas nustatė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija vykdė buitinių kenkėjų kontrolę ir juos naikino;

UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ atliko patikrinimo, naikinimo darbus kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, t. y. kamerose Nr. 121, Nr. 297, Nr. 256, Nr. 316. Pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, kokie konkretūs higienos pažeidimai buvo kamerose, o jo abstrakčius teiginius, kad buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas 3 mėnesius ir 3 dienas buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų nustatytus kameros ploto reikalavimus.

Kiti pareiškėjo teiginiai dėl kalinimo sąlygų neįrodyti, nes pareiškėjas konkrečiai nenurodė atskirų kamerų trūkumų, nepateikė jokių jo teiginius patvirtinančių įrodymų. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teiginiai, kad UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, laikytini pagrįstais, o pareiškėjo teiginiai dėl kitų kalinimo sąlygų trūkumų atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas galėjo kreiptis su skundais į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kad būtų įvertintas kamerų atitikimas higienos normoms.

Teismas konstatavo, kad tai, jog pareiškėjas buvo laikomas itin mažose kamerose, kurios neatitiko ir kitų higienos normų reikalavimų, sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo vykdymo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumų, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Taigi šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant Konvencijos reikalavimų.

Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Atsakovo motyvai, kad nėra teisinių galimybių atsisakyti priimti į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pristatytų asmenų, nešalina atsakomybės už Konvencijos pažeidimus. Atsakovas nurodė, kad laikėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, tačiau pareiškėjas ir neginčijo, kad šie reikalavimai buvo pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1774/2010, 2011 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-116/2011, 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Pažymėjo, jog, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009). Nurodė, kad, atsižvelgiant į bylų dėl žalos atlyginimo privatinį pobūdį, šiose bylose Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 81 straipsnyje suformuluotas aktyvaus teisėjo vaidmens renkant įrodymus principas turi būti taikomas rezervuotai, pateikiant įrodymus teismui paliekant rungtyniškumo principą.

Įrodymų dėl padarytos žalos surinkimas yra ne tik teismo, bet ir prašančiojo žalos atlyginimo pareiga. Realios fizinės žalos padarymo faktas šioje byloje nebuvo įrodytas, tačiau akivaizdžiai netinkamos kalinimo sąlygos yra vertinamos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichinei būklei. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendime byloje S. prieš Lietuvą.

Vertindamas anksčiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgęs į tai, kad nuo 2009 m. birželio 27 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. nurodytose kamerose pareiškėjas buvo laikomas su kitais nuteistaisiais (kameroje 3–12 asmenų), o didžiausios kameros plotas – 23,32 kv. m, kurioje laikoma 9–12 asmenų, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo kalinamas perpildytose kamerose, pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 3,6 kv. m ploto, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (3 mėnesiai ir 3 dienos) bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 800 Lt; vidutinis darbo užmokestis apie 2 151 Lt), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir laikė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 000 Lt.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimą priteisti jam 198 000 Lt neturtinės žalos teismas patenkino iš dalies.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 95–101), kurį patikslino (b. l. 105–111), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad nėra galimybės pateikti įrodymų dėl fizinės žalos, fiziologinių sutrikimų. Netinkamos kalinimo sąlygos vertinamos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichinei būklei. Neturėjo galimybių užfiksuoti faktų dėl kalinimo aplinkos. Kiek galėjo, pateikė įrodymus, o išsamesnis jų rinkimas ir pateikimas galimas tik nešališkų specialistų. Teigia, jog atsakovo atlikti veiksmai ir jų pasekmės persekioja iki šiol.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 116–118) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, pareiškėjo asmenybę, byloje surinktus rašytinius įrodymus, byloje dalyvavusių asmenų parodymus bei paaiškinimus. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pažymi, jog teismas surinko ir išreikalavo iš šalių visus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, todėl teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (CK 6.271 str. taikymo prasme - Institucijos) administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į Lietuvos higienos normos HN 76:1999 (pagal kurią vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto) pažeidimą. Tačiau ši (pareiškėjo nurodyta) teisės norma galiojo iki 2010 m. balandžio 11 d., t. y. iki to laikotarpio (nuo 2011-06-23 iki 2011-09-30), su kuriuo pareiškėjas sieja savo teisių pažeidimą. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualios ir taikytinos suimtųjų laikymo sąlygas šiuo laikotarpiu reglamentavusios teisės normos. Nacionalinės teisės taikymo prasme tai yra specialiems joje nurodytiems subjektams, tarp jų ir atsakovui, adresuotas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 (kurio 1.3.1 p. nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m). Tarptautinės teisės taikymo prasme, atsižvelgiant į pareiškėjo keliamų klausimų specifiką, bylai taip pat yra aktualios Konvencijos 3 straipsnio taikymo nuostatos, pagal kurias „niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas“.

Byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, kad bylai aktualiu laikotarpiu - nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. - pareiškėjas 3 mėnesius ir 3 dienas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo suteiktas aukščiau paminėtas reikalaujamas 3,6 kv. m dydžio gyvenamasis plotas. Todėl konstatuotina, kad tuo buvo pažeistas paminėtas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimas. Be to, atsižvelgiant į šio pažeidimo trukmę bei pirmosios instancijos teismo teisingai nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą administracinių teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo atžvilgiu kartu buvo pažeistos ir paminėtos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad aukščiau nurodyti teisės aktų pažeidimai leidžia taikyti ginčo santykiams CK nustatytą neturtinės žalos atlyginimo institutą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į aukščiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu (t. y. CK 6.250 str. taikymo klausimu) pateiktais argumentais ir padaryta išvada, kad pareiškėjui nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis (1 000 Lt) teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytiems teisės pažeidimams ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis