2015-12-08 Nr. BB-5006-1-12-1-03756-2009-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-568-139/2015

Teisminio proceso Nr. 1-12-1-03756-2009-7

Procesinio sprendimo kategorija: (S)

1.1.5.1.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

vertėjaujant Loretai Kireilytei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistajam J. L. (Y. L.),

gynėjui advokatui Jurijui Kovalenkai,

nukentėjusiajam V. T.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Ramūnui Mikulskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. (Y. L.) gynėjo advokato Jurijaus Kovalenkos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 14 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, baudžiamoji byla kaltinant J. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį nutraukta esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartimi nukentėjusiojo V. T. apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 3 d. nutartimi panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis panaikinta ir priimtas nuosprendis: J. L. nuteistas pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pritaikytas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį būti namuose nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Iš J. L. priteista: Valstybinei ligonių kasai – 8903 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidų, nukentėjusiajam V. T. – 8688 Eur neturtinės žalos ir 1595 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo. Taip pat nukentėjusiajam V. T. pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prokurorės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

J. L. nuteistas už tai, kad, gindamas savo sūnų ir jo draugus nuo pavojingo nukentėjusiojo V. T. kėsinimosi, bet peržengdamas būtinosios ginties ribas, nes gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, 2009 m. lapkričio 8 d., apie 06.00 val., (duomenys neskelbtini) namo, tyčia šovė iš jam priklausančio pistoleto IZH-71H Nr. P OM 9120 nukentėjusiajam V. T. į koją, padarydamas aklą šautinį dešinės kojos sužalojimą, pasireiškusį šautine šūvio įėjimo žaizda dešinės šlaunies priekinio paviršiaus apatiniame trečdalyje, atviru skeveldriniu dešiniojo šlaunikaulio kūno lūžiu bei svetimkūniais šūvio kanalo srityje, taip sunkiai sutrikdė V. T. sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistojo J. L. gynėjas advokatas Jurijus Kovalenka prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 14 d. nuosprendį ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas J. L. veiksmus neteisėtai ir nepagrįstai pripažino būtinosios ginties ribų peržengimu (BK 28 straipsnio 3 dalis). Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad nuteistojo tiesiogine tyčia panaudotos gynybos priemonės prieš V. T. neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinus J. L. kaltu dėl to, kad jis gynėsi nuo pavojingo ir realaus kėsinimosi prieš jį patį ir jo vaikus, buvo pažeistas teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių principai bei teisė į teisingą teismą, akivaizdžiai klaidingai interpretuotos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, teisėti J. L. veiksmai nepagrįstai perkvalifikuoti į būtinosios ginties ribų peržengimą, o bylą nagrinėję teismai priėjo prie skirtingų išvadų remdamiesi tais pačiais įrodymais.

Kasatorius detaliai aprašo būtinosios ginties instituto sampratą, aiškina ginties ribų peržengimo atvejus, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ nuostatomis. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. L. veikė esant būtinosios ginties sąlygai, kita vertus, nustatė, jog jo panaudotos gynybos priemonės aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nes nukentėjusysis bandė suduoti J.

L. sūnui, tačiau nenaudojo kitų priemonių, išskyrus savo fizinę jėgą, o J. L. nebandė ginti savo sūnaus ir jo draugų kitais būdais, iš karto panaudojo šaunamąjį ginklą. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neaptarė iškilusios grėsmės turinio, nevertino V. T. asmenybės (jam diagnozuotas paranoidinio tipo asmenybės sutrikimas), pavojingo elgesio (buvo neblaivus, turėjo ginklą, nors leidimas ginklą laikyti ir nešioti buvo panaikintas) ir šio elgesio išprovokuotų padarinių. Taip pat neįvertinti J. L. ir liudytojų parodymai, kad V.

T. buvo ginkluotas (dešinėje pusėje ant diržo kabėjo peilis dėtuvėje, o kairėje pusėje ant petnešų buvo pakabinta ginklo dėtuvė su ginklu) ir, būdamas kieme, vis dešine ranka siekė to ginklo, grasino visiems, kad tuoj užmuš, veikė greitai, tikslingai siekdamas sužaloti V. Z., S. Ž., J. L. ir A. L.. Kasatoriaus manymu, tai, kad leidimas ginklui buvo panaikintas, patvirtina, jog V. T. elgesys jau anksčiau buvo įvertintas kaip pavojingas asmuo. Apeliacinės instancijos teismas išvadą apie gynybos priemonių neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui padarė neatsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus, iš kurių matyti, jog tiek nuteistajam J.

L., tiek jo sūnums J. ir A. L., tiek V. Z., S. Ž. grėsė realus pavojus dėl agresyvaus nukentėjusiojo elgesio. Bylos medžiaga patvirtina, kad susiklosčiusi situacija galėjo leisti manyti, kad J. L. ar liudytojų V. Z., S. Ž., J. L., A. L. gyvybei ir sveikatai grėsė realus pavojus, todėl galima pateisinti gynybą savigynai išduotu ginklu. Dėl to J. L. veiksmai, sunkiai sutrikdant V. T. sveikatą, atitiko būtinosios ginties sąlygas. Kasatorius pabrėžia, kad įstatymas žmogui suteikia teisę į būtinąją gintį ir jis šią teisę gali realizuoti nepriklausomai nuo to, ar turėjo galimybę išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios organus, todėl nuteistasis neprivalėjo gintis ir ginti kitų nuo užpuolimo vien tik žodžiais ar bėgdamas, siekiant išvengti užpuolimo, turėjo teisę aktyviais veiksmais ginti savo ir savo vaikų saugumą.

Kasatorius pažymi, kad vertybės, į kurias nagrinėjamu atveju buvo kėsinamasi (gyvybė, sveikata) yra ne mažiau svarbios už vertybes, kurioms padaryta žala.

Be to, kasatoriaus manymu, tikėtina, kad šaunant V. T. į koją, J. L. padarė mažesnę žalą, nei ta, kuri galėjo būti padaryta aplinkiniams, jeigu jis nebūtų ėmęsis būtent šios gynybos priemonės. Kiti gynybos būdai galbūt nebūtų padėję sutramdyti neadekvataus ir agresyviai nusiteikusio V. T., kuris bet kuriuo momentu pats galėjo šauti. Žala turėtų būti vertinama ir atsižvelgiant į subjektyvų galimos žalos dydžio suvokimą, t. y. kokios didesnės žalos asmuo bijojo bei tikėjosi išvengti ir kokią mažesnę žalą tikėjosi savo veiksmais padaryti. Į tai turėtų būti atsižvelgiama net tuo atveju, kai realiai dėl kokių nors aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti asmens numatytos, jo padarytos ar išvengtos žalos dydis nedaug skiriasi nuo tikėtosios padaryti ar išvengti žalos. Tai atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą paprastai yra daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala nei vertos ginamos teisės ir teisėti interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Sprendžiant šį klausimą būtina įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011 ir kt.). Be to, baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, o faktas, kad besikėsinančiajam buvo padaryta didesnė žala, negu atremtoji arba ta, kuri buvo pakankama užpuolimui atremti, savaime nereiškia, jog buvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Kasatoriaus teigimu, motyvuodamas išvadą dėl J. L. tiesioginės tyčios, apeliacinės instancijos teismas pateikė vienintelį argumentą – kad buvo šauta iš nedidelio atstumo, ginklą nukreipiant V. T. į koją. Kasatoriaus nuomone, ši aplinkybė priešingai parodo tik tai, kad nuteistasis elgėsi adekvačiai, suvokdamas ginklo panaudojimo sukeliamas pasekmes, siekdamas minimaliai pavojingų padarinių. Tai niekaip neįrodo, jog J. L. sąmoningai siekė sunkiai sužaloti V. T. sveikatą ir taip veikdamas norėjo minėtų pasekmių. Kasatoriaus teigimu, J. L. V. T. gyvybei ir sveikatai pavojingą elgesį suvokė ir vertino kaip bet kuris protingas bei apdairus asmuo. Dėl to, byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti abejonių nekeliančios išvados, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, sužalojo nukentėjusįjį peržengdamas būtinosios ginties ribas. Be to, anot kasatoriaus, apkaltinamajame nuosprendyje teismas neanalizavo BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytų išimčių, kai, net ir nustačius aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos (kai tai padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą) taikymo galimybės.

Nuteistojo J. L. gynėjo advokato J. Kovalenkos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 28 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatorius iš esmės nesutinka, kad nuteistasis J. L. peržengė būtinosios ginties ribas ir tyčia sunkiai sutrikdė V. T. sveikatą (BPK 28 straipsnio 3 dalis), nes nuteistojo gynyba, panaudojant savigynai išduotą ginklą, atitiko iškilusią grėsmę, įvertinus V. T. asmenybę (jam diagnozuotas paranoidinio tipo asmenybės sutrikimas), jo pavojingą elgesį, t. y. tai, kad jis buvo neblaivus, turėjo ginklą, kurio nuolat siekė, grasino nuteistajam ir liudytojams, ir šio elgesio išprovokuotus padarinius. Nuteistasis, anot jo gynėjo, elgėsi adekvačiai, suvokė ginklo panaudojimo sukeliamas pasekmes, siekė minimaliai pavojingų padarinių, dėl to šovė nukentėjusiajam į koją, o padaryta žala yra mažesnė, nei ta, kuri galėjo atsirasti aplinkiniams, jeigu jis nebūtų ėmęsis gynybos priemonių.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Taigi kasaciniame skunde pateiktas savas byloje apklaustų asmenų ir kitų bylos duomenų vertinimas, kitaip interpretuojant parodymus ir jų pagrindu byloje teismų nustatytas faktines įvykio aplinkybes, nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas (BPK 369 straipsnis), todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui ir kai tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata. Įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata, 3) tai padaryta tiesiogine tyčia. Pagal teismų praktiką išvada dėl būtinosios ginties ribų peržengimo gali būti daroma tik tuo atveju, kai gynyba nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (gyvybė, sveikata, nuosavybė ir pan.), o jo pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, puolimui ir gynybai naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui. Būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350-222/2015).

Apeliacinės instancijos teismas pagal byloje surinktus įrodymus nustatė, kad po medžioklės J. L., G. S. ir nukentėjusysis V. T. pastarojo garaže bendravo vartodami alkoholį. Kai kaltinamojo sūnūs J. ir A. L. su draugais S. Ž. ir V. Z. atvažiavo pasiimti tėvo, V. T. supyko dėl to, kad kaltinamojo sūnūs pateko į jo namo teritoriją be jo leidimo (perlipus tvorą). Ši aplinkybė išprovokavo netikėtą V. T. agresiją prieš kaltinamojo vaikus ir jų draugus: išėjęs į lauką jis, paėmęs už striukės, stūmė S. Ž., bandė jam smūgiuoti į veidą, sudavė kumščiu į nosį V.

Z., bandė kumščiu smūgiuoti kaltinamojo sūnui J. L.. Tą pamatęs nuteistasis J. L. suvokė, kad jo sūnaus sveikatai gresia realus pavojus ir, matydamas, jog nukentėjusysis niekaip nereaguoja į jo riksmus, įspėjęs apie ginklo panaudojimą, tyčia šovė nukentėjusiajam į koją, taip sunkiai sutrikdydamas jo sveikatą. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. T. staigūs, neprognozuojami smurtiniai veiksmai prieš nuteistojo sūnus ir jų draugus, nesant tam rimto pagrindo, atitiko kėsinimosi pavojingumo, realumo ir akivaizdumo sąlygas, nustatytas BK 28 straipsnio 2 dalyje.

Tačiau, įvertinęs visumą bylos duomenų: liudytojų G. S., G. B. parodymus dėl nuteistojo girtumo įvykio metu, prieš įvykį suvartoto alkoholio kiekį, nukentėjusiojo, liudytojų J. ir A. L., S. Ž., V. Z. parodymus dėl nukentėjusiojo smurto pobūdžio ir bandymų smogti bei suduotų smūgių skaičiaus, panašų nuteistojo ir nukentėjusiojo amžių bei kūno sudėjimą, asmenų, galėjusių sutramdyti nukentėjusįjį, skaičių, konstatavo, jog J. L. gynyba, panaudojus šaunamąjį ginklą prieš nukentėjusįjį ir šiam sunkiai sutrikdant sveikatą, aiškiai neatitiko kėsinimo pobūdžio ir pavojingumo.

Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų, tinkamai motyvuojant, kodėl byloje surinktų įrodymų pagrindu prieita prie iš esmės priešingos išvados nei pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas įvertino itin svarbią nuteistojo apsvaigimo nuo alkoholio aplinkybę ir konstatavo, kad tai lėmė iš esmės iškreiptą situacijos vertinimą, kėsinimąsi suvokiant kaip pavojingesnį, nei šis iš tiesų buvo. J. L. buvo neblaivus, neadekvačiai vertino situaciją ir, nebandydamas jokiais kitais būdais gintis, iš karto panaudojo šaunamąjį ginklą prieš nukentėjusįjį.

Paminėtina, kad būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Dėl to kasacinio skundo teiginiai apie nukentėjusiojo asmenines, būdo savybes, žinomas nuteistajam, ankstesnį jo elgesį yra nepagrįsti ir neturi reikšmės jo veiksmų teisiniam vertinimui šioje byloje. Be to, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai kasatoriaus teiginiams, byloje nebuvo nustatyta, jog nukentėjusysis įvykio metu taip pat būtų turėjęs šaunamąjį ginklą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl būtinosios ginties ribų peržengimo yra teisinga. Tas pats pasakytina ir dėl šio teismo nustatytos nuteistojo J. L. kaltės formos – tiesioginės tyčios, nes tik esant tokiai tyčios rūšiai kyla atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą, peržengiant būtinosios ginties ribas. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad J. L. tyčia buvo neapibrėžta. Šaudamas žmogui į koją, J. L. suprato, kad jo veiksmai pavojingi kito asmens sveikatai, numatė įvairius savo veiksmų padarinius – įvairaus sunkumo nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, ir jų siekė, tačiau tiksliau jų nedetalizavo. Jį tenkino bet kokio sunkumo nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, todėl atsakomybė kyla pagal padarinius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas (BK 28 straipsnio 3 dalis), nuteisiant J. L. už sunkų nukentėjusiojo V. T. sveikatos sutrikdymą, peržengiant būtinosios ginties ribas, pritaikytas tinkamai, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, priimant skundžiamą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 14 d. apkaltinamąjį nuosprendį, nepadaryta, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).

Dėl nukentėjusiojo išlaidų už advokato teisinę pagalbą priteisimo

Nukentėjusysis V. T. ir jo gynėjas advokatas R. Mikulskas teismo posėdžio metu prašė iš nuteistojo J. L. priteisti nukentėjusiojo naudai išlaidas, susijusias su advokato teisine pagalba kasacinės instancijos teisme, ir pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad nukentėjusysis V. T. sumokėjo advokatui R. Mikulskui 500 Eur atstovavimo išlaidų.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Nagrinėjamu atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-271/2010, 2K-78-693/2015).

Įvertinus tai, kad nuteistojo J. L. gynėjo advokato J. Kovalenkos kasacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, iš nuteistojo nukentėjusiajam V. T. priteistina 500 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai kasaciniame procese apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo J. L. (Y. L.) gynėjo advokato Jurijaus Kovalenkos kasacinį skundą.

Priteisti iš J. L. (Y. L.) nukentėjusiajam V. T. 500 (penkis šimtus) Eur išlaidų kasacinės instancijos teisme dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Audronė Kartanienė

Vladislovas Ranonis