2023-11-08 Nr. AB-19451-3-61-3-08402-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-664-602/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08402-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. N. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 23S145156 pripažinti Migracijos departamento Šiaulių skyriaus 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 23P168828 priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi netekusiu galios (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 23S151920 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę.

Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas Nr. 1 pažeidžia lygiateisiškumo principą, prieštarauja įsiteisėjusiam Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimui administracinėje byloje Nr.eI2-8216-979/2023 (toliau – ir įsiteisėjęs teismo sprendimas), nėra tinkamai motyvuotas. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas Nr. 2 yra tapatus Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) 2023 m. kovo 15 d. sprendimui Nr. 23S28902 (toliau – ir 2023 m. kovo 15 d. sprendimas), kuris panaikintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Anot pareiškėjo, Sprendime Nr. 2 nurodytos tos pačios faktinės aplinkybės ir tas pats skundo teisinis pagrindas kaip ir 2023 m. kovo 15 d. sprendime. Pareiškėjas pažymėjo, kad faktinės aplinkybės, lyginant su situacija neteisėto 2023 m. kovo 15 d. sprendimo priėmimo metu, pasikeitė pareiškėjo naudai, kadangi jis įstatymų nustatyta tvarka 2023 m. gegužės 11 d. legalizavo (Apostille) pažymą dėl (ne)teistumo iš kilmės valstybės (duomenys neskelbtini) ir, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą, kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi.

Migracijos departamento Šiaulių skyrius 2023 m. rugpjūčio 28 d. priėmė teisėtą sprendimą Nr. 23P168828 priimti A. N. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau 2023 m. rugsėjo 4 d. atsakovas priėmė sprendimą pripažinti Migracijos departamento Šiaulių skyriaus 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 23P168828 priimti A. N. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi netekusiu galios. Pareiškėjas akcentavo, kad konstatavus, jog Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas.

Atitinkamai Įstatymo 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Anot pareiškėjo, atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2, t. y. atsisakydamas priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo bei įpareigodamas pareiškėją išvykti į užsienio valstybę, bando revizuoti įsiteisėjusius Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kuriuo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktas nepakeistas, sprendimus.

Pareiškėjo vertinimu, nėra pagrindo teiginiams, kad jis negerbia Lietuvos Respublikos įstatymų ir piktnaudžiauja teisėtos migracijos galimybėmis. Tai paneigia įsiteisėjusiame teismo sprendime neginčijamai nustatytos aplinkybės. Be to, pareiškėjas aktyviai dalyvauja ne tik aukšto meistriškumo sportinėje veikloje, bet ir socialiniame gyvenime: dalyvauja Joniškio savivaldybės švietimo skyriaus programoje skirtai aktyvinti vaikų fizinę veiklą, propaguoti sveiką gyvenimo būdą, moko vaikus žaisti futbolą. Pareiškėjas gauna nuolatines pajamas, gyvena Joniškio mieste viešosios įstaigos „Saned“ suteiktose patalpose klubo žaidėjams legionieriams, turi galiojantį užsieniečio kelionės draudimą, nusikaltimų ar administracinių nusižengimų nepadarė.

Todėl, anot pareiškėjo, skundžiami sprendimai priimti ne tik kad formaliai taikant teisės normas, bet šiuo atveju atsakovui darant teisės taikymo klaidą, t. y. klaidingai aiškinant ir taikant Įstatymo 128 straipsnį kai toks aiškinimas ir taikymas prieštarauja jau priimtiems ir teismų sprendimams ir juose pateiktiems minėtos teisės normos išaiškinimams. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo teises gina ir Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse.

Pareiškėjas, pateikdamas patikslintą skundą nurodė, kad jei teismas netaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių – nestabdytų Sprendimo Nr. 2 (sprendimo grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini))), būsimo teismo sprendimo nebūtų galima įvykdyti, kadangi pasienio policija jau buvo atvykusi ir teiravosi pareiškėjo ar atsakovo sprendimas yra apskųstas teismui ir laukia kada pareigūnai galėtų „palydėti“ pareiškėją išsiunčiant jį iš Lietuvos Respublikos. Be to, jei teismas nesustabdytų Sprendimo Nr. 2, tokiu būdu teismas ignoruotų ir prieštarautų jau įsiteisėjusiam to paties Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimui administracinėje byloje Nr.eI2-8216-979/2023. Teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų pažeistos pareiškėjo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat į laisvę ir saugumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 11 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas vertino, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pobūdžio pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, o pareiškėjo deklaratyviai nurodytos aplinkybės – pažeistos pareiškėjo teisės į laisvę ir saugumą, nepateikus konkrečių įrodymų, nesudaro pagrindo preziumuoti didelės žalos atsiradimo.

Dėl pareiškėjo argumento, kad teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų pažeistos pareiškėjo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, teismas pažymėjo, jog pareiškėjui jo teises padeda ginti atstovas, be to, naudojantis informacinėmis technologijomis (vaizdo konferencijų programą ZOOM) pareiškėjui gali būti sudaromos galimybės dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu, todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju būtų pažeistos pareiškėjo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą.

III. Pareiškėjas A. N. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki bylos išnagrinėjimo laikinai sustabdyti Sprendimą Nr. 2 ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas akcentuoja, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja įsiteisėjusiam Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. eI2-8216-979/2023, kuriame teismas nusprendė, kad pareiškėjas nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Šiuo sprendimu teismas patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino VSAT 2023 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 23S28902 dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę.

Pareiškėjas nurodo, kad, vykdydamas įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą, kreipėsi į atsakovą, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamento Šiaulių skyrius 2023 m. rugpjūčio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 23P168828 priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau 2023 m. rugsėjo 4 d. priėmė neteisėtą sprendimą pripažinti Migracijos departamento Šiaulių skyriaus 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi netekusiu galios (Sprendimas Nr. 1).

Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas net neužsiminė apie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjo skundo esmę, skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje neaptarė skundo argumentų, nesureagavo į tai, kad tas pats teismas įsiteisėjusiu sprendimu išsprendė pareiškėjo (ne)gražinimo į užsienio valstybę klausimą pareiškėjo naudai. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, tačiau atsakovas jo nevykdo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą nepakeistą.

Pareiškėjas mano, kad tai, kad dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies dvi skirtingos institucijos (VSAT ir Migracijos departamentas), vertintina kaip atsakovo bandymas nevykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimo.

Pareiškėjas pažymi, kad jis verčiamas antrą sykį įrodinėti tas pačias aplinkybes, kurios jau yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, nurodo, kad pareiškėjas šiuo atveju nepateikė jokių objektyvių bei išsamių įrodymų, kurie pagrįstų, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui neabejotinai sukels neatitaisomą žalą, nes nutarčiai įsiteisėjus nebus galima įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimo – yra hipotetiniai, neatitinkantis tikrovės bei niekuo nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie ( iš lot. iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą grąžinti jį į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) (Sprendimas Nr. 2). Sprendimu Nr. 2 pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pareiškėjas grindžia tuo, kad, nesustabdžius ginčijamo Sprendimo Nr. 2 ir jam jo neįvykdžius (savanoriškai neišvykus į (duomenys neskelbtini)) jis bus priverstinai grąžintas į užsienio valstybę ir tokiu būdu bus neįvykdytas įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-8216-979/2023.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai. Tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės ir kelio ją taikyti neužkerta, nes ABTĮ tiesiogiai nenumato, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų taikomos tik tiems aktams, kurie yra vykdomi priverstinai. Pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmes – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, todėl nebūtų pagrįsta, jei pareiškėjas negalėtų sustabdyti ir ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, darančio įtaką jo teisinei padėčiai, vykdymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-73/2012, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-768/2013, 2014 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-839/2014, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-979/2014, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023).

Kaip matyti iš bylos medžiagos Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.eI2-8216-979/2023 vertino pareiškėjo skundo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 23S28902, kuriuo pareiškėją nuspręsta grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2023 m. balandžio 14 d., savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (duomenys neskelbtini), teisėtumą ir pagrįstumą ir pareiškėjo skundą patenkino bei 2023 m. kovo 15 d. sprendimą panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pareiškėjo pateiktame skunde nurodomi argumentai prima facie gali būti laikomi pagrįstais ir leidžiančiais abejoti skundžiamo Sprendimo Nr. 2 teisėtumu.

Be kita ko, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas Nr. 2 savo turiniu, aplinkybių vertinimu ir teisės aiškinimu yra panašus VSAT 2023 m. kovo 15 d. sprendimui Nr. 23S28902, kuris panaikintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino byloje esančias aplinkybes, neatsižvelgė, kad kitoje administracinėje byloje identiškomis aplinkybėmis buvo panaikintas 2023 m. kovo 15 d. sprendimas, nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų susijusių su įsiteisėjusio teismo sprendimo revizavimu, nevertino kitų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą.

Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos reikšmingos aplinkybės, į kurias remiantis Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi turi būti atsižvelgta priimant sprendimą užsienietį išsiųsti (esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika). Būtent pareiškėjas atvyko į Lietuvą teisėtai, turėdamas galiojantį pasą ir vizą galiojančią iki 2023 m. sausio 3 d., jo atvykimo tikslas – žaisti VšĮ futbolo klube „Dembava”, gyvena iš klubo mokamų pajamų, sudarytos sutarties terminas – ilgiau negu 1 metai, be to, kaip nurodo pareiškėjas, jis aktyviai užsiima socialine veikla (dalyvauja Joniškio miesto savivaldybės organizuojamose programose, skirtose aktyvinti vaikų fizinę veiklą). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima tvirtinti, kad pareiškėjas neturėjo ir neturi ryšių su Lietuva.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad laikinai sustabdžius Sprendimą Nr. 2 bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai.

Apibendrindama teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas abejoti skundžiamo sprendimo teisėtumu, o tai sudaro pagrindą stabdyti tokio sprendimo galiojimą, kol šio sprendimo teisėtumas bus patikrintas išnagrinėjus bylą teisme. Taigi į teismą besikreipiančiam asmeniui nagrinėjamu atveju turi būti taikoma laikinoji apsauga, kad nebūtų pažeisti jo interesai, nebūtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala vykdant administracinį sprendimą, kurio galiojimas kvestionuojamas nurodant svarbius argumentus. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę naikintina ir tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – Sprendimo Nr. 2, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų, vykdymo sustabdymo, taikymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, panaikinti.

Pareiškėjo A. N. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinti.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 23S151920 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, sustabdyti iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan