2021-02-03 Nr. AB-2401-3-61-3-04460-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-329-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04460-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.5.6; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. J. (F. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas F. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2018 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (10.12)3-55307; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (6.5)1-6978. Be to, 2019 m. sausio 11 d. patikslintu skundu pareiškėjas prašė atnaujinti skundo padavimo terminą ir panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 11-17-20385, tačiau šis skundo reikalavimas buvo atsisakytas priimti teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartimi.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo tėvas F. J. (F. J.), K., gimęs 1899 metais, okupacijos metu 1945 m. sausio 20 d. buvo neteisėtai represuotas – suimtas be teismo, kalintas tremtyje, Saratovo lageryje Nr. 0321, (duomenys neskelbtini) buvo nužudytas, todėl jis prašė skirti jam nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją. Prašymui pagrįsti jis pateikė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2003 m. vasario 7 d. pažymėjimą dėl įkalinimo Nr. 12-11-156, Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2005 m. balandžio 20 d. pažymą Nr. (Pl-4128) P2-4343, Lietuvos ypatingojo archyvo 2002 m. rugpjūčio 7 d. pažymėjimą apie tėvo F. J. suėmimą Nr. 1103, Rusijos vidaus reikalų ministerijos Saratovo srities informacinio centro 2002 m. rugpjūčio 1 d. archyvinę pažymą Nr. 18-6/1469, tėvo F. J. mirties liudijimą Nr. 277330 bei kitus dokumentus. Nepaisant to, VSDFV Vilniaus skyrius 2018 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (10.12)3-55307 ir VSDFV 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. (6.5)1-6978 nepagrįstai atsisakė skirti jam nukentėjusiųjų asmenų ar nukentėjusiųjų asmenų našlaičių valstybines pensijas (toliau – ir valstybinė pensija).

3. Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV, atmesdami prašymą skirti valstybinę pensiją, nepagrįstai aiškina, jog jis nepriklauso nei vienai kategorijai asmenų, išvardintų Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 ir 14 straipsniuose, tačiau nepaaiškina, kodėl nepripažįsta, kad jis yra neteisėtai tremtyje kalinto ir (duomenys neskelbtini) nužudyto F. J. sūnus. Pareiškėjo nuomone, jam turi būti paskirta valstybinė pensija nepriklausomai nuo to, ar jo tėvas buvo politinis ar nepolitinis kalinys, nes jis buvo neteisėtai ištremtas, įkalintas ir nužudytas,o atsakovas netinkamai įvertino aplinkybes.

4. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 23 d. ir 2014 m. sausio 23 d pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją bei pridėjo Nukentėjusio asmens pažymėjimą Nr. 021674, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotą 2013 m. rugsėjo 17 d. pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – ir Teisinio statuso įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 8 dalies papunktį kaip partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų bei politinių kalinių šeimų nariams, kitus dokumentus, susijusius su jo tėvo kalinimu ir žūtimi 1945 metais.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 30 d. pakartotinai kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, tačiau nenurodė jokių naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą. Jis vėl pateikė dokumentus, kuriuos jau buvo pateikęs 2013 m. spalio 23 d. ir 2014 m. sausio 23 d. bei savo gimimo liudijimą. Vadovaujantis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų VSDFV direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. V-555 60.3 punktu, VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamu 2018 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (10.12)3-55307 atsisakė nagrinėti šį prašymą kaip pakartotinį, šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. VSDFV nurodė, kad ginčo dalykas šioje administracinėje byloje yra tai, ar yra teisinis pagrindas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (10.12)3-55307 ir VSDFV 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6978 dalį. Teigė, kad pagal Teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio 8 d punktą pareiškėjas pripažintas nukentėjusiu nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusiu asmeniu kaip politinio kalinio šeimos narys. Pareiškėjas 2013 m. spalio 23 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyrių (VSDFV Vilniaus skyriaus struktūrinį padalinį) dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlaičių pensijos skyrimo. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 11-17-20385 ( toliau – ir 2013 m. sprendimas) atsisakė skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, nes asmuo nepriklausė nei vienai kategorijai asmenų, išvardintų Įstatymo 11 ir 14 straipsniuose, turinčių teisę į nukentėjusiųjų asmenų ir nukentėjusiųjų asmenų našlaičių valstybinę pensiją.

9. Pažymėjo, kad pareiškėjas, pateikdamas papildomus dokumentus, 2014 m. sausio 20 d. su prašymu vėl kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyrių. VSDFV Vilniaus skyrius, įvertinęs pateiktus dokumentus, 2014 m. vasario 7 d. sprendime Nr. (10.14)3-16988 (toliau- ir 2014 m. sprendimas) konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo nustatytų reikalavimų ir neturi teisės nei į nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, nei į nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių pensiją. VSDFV, įvertinusi tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jo, kaip politinio kalinio vaiko, tuo metu, kai jo tėvas kalėjo ar mirė (žuvo) įkalinimo įstaigoje, motina taip pat buvo mirusi, ištremta ar dingusi be žinios, arba įrodančius abiejų tėvų mirtį kalinimo metu, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neatitinka pirmiau nurodytų Įstatymo nuostatų ir neturi teisės į valstybinę pensiją. Todėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 11-17-20385 ir 2014 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. (10.14)3-16988 buvo nuspręsta, kad pareiškėjas neturi teisės gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos ar nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlaičių pensijos. Taigi minėtais VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais klausimas dėl pareiškėjo nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos ar nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlaičių pensijos buvo išnagrinėtas iš esmės.

10. Pareiškėjas į VSDFV, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, su skundu kreipėsi 2018 m. spalio 22 d. praleidęs nustatytą 6 mėnesių apskundimo terminą. VSDFV 2018 m. spalio 10 d. sprendime Nr. (6.5) I-6978 pasiūlė pareiškėjui iki 2018 m. gruodžio 21 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 ir 2014 m. sprendimų apskundimo terminą praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą prašymui paduoti. VSDFV 2018 m. gruodžio 10 d. buvo gautas pareiškėjo 2018 m. gruodžio 6 d. skundas, kuriame jis nurodė termino praleidimo priežastis. VSDFV, nustačiusi, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, objektyviai pateisinančių jo delsimą kreiptis į VSDFV, ir dokumentų, patvirtinančių tokias aplinkybes, skundą paliko nenagrinėtą. Sprendimo dalyje dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. (10.12) 3-55307 VSDFV sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 30 d. prašymą kaip pakartotinį.

11. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamus sprendimus. Pareiškėjas patikslintame skunde teismui tik nurodė, kad ginčijamais sprendimais nepagrįstai VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV atsisakė skirti valstybinę pensiją.

12. VSDFV nuomone, skundžiami VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV ginčijami sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra jokio pagrindo juos naikinti.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo F. J. skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 23 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, kartu pateikė ir Nukentėjusio asmens pažymėjimą bei kitus dokumentus. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 11-17-20385 neskyrė pareiškėjui nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, nustatęs, kad asmuo nepriklauso nei vienai kategorijai asmenų, išvardintų Įstatymo 11 ir 14 straipsniuose ir turinčių teisę į nukentėjusiųjų asmenų ar nukentėjusiųjų asmenų našlaičių valstybines pensijas

15. Pareiškėjas VSDFV Šalčininkų skyriui 2014 m. sausio 23 d. pateikė prašymą „Dėl dokumentų pateikimo“ su papildomais dokumentais. VSDFV Vilniaus skyrius, įvertinęs pateiktus dokumentus, 2014 m. vasario 7 d. sprendime Nr. (10.14)3-16988 paaiškino nukentėjusiųjų asmenų našlaičių valstybinės pensijos skyrimo sąlygas bei dar kartą nurodė, kad pareiškėjas nepriklauso nei vienai kategorijai asmenų, turinčių teisę į nukentėjusiųjų asmenų našlaičių valstybines pensijas.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją ir pateikė dokumentus. Atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių 60.3 punktu, 2018 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (10.12)3-55307 atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą kaip pakartotinį. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą ir pripažino, kad pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 30 d. prašymas yra kartotinis.

17. Teismas šioje byloje vertino VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 10 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtas ir VSDFV 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo dalį palikti minėtą teritorinio skyriaus sprendimą nepakeistą.

18. Teismas nustatė, kad atsakovas priimdamas 2013 ir 2014 m. sprendimus, pripažino, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų ir neturi teisės nei į nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, nei į nukentėjusiųjų asmenų našlaičių valstybinę pensiją. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jo, kaip politinio kalinio vaiko, tuo metu, kai jo tėvas kalėjo ar mirė (žuvo) įkalinimo įstaigoje, motina buvo mirusi, ištremta ar dingusi be žinios, arba įrodančius abiejų tėvų mirtį kalinimo metu. Atsakovas savo išvadas grindė Teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio 8 dalimi, t. y. pareiškėjas buvo pripažintas nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų asmeniu kaip politinio kalinio šeimos narys.

19. Teismas pažymėjo, kad būtent VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. ir 2014 m. sprendimais Nr. (10.14)3-16988 pareiškėjo prašymai skirti valstybinę pensiją buvo išspręsti iš esmės ir priimti galutiniai sprendimai neskirti valstybinės pensijos. Esant priimtiems atsakovo sprendimams, kurie nebuvo ginčyti, preziumuojama, kad jie yra teisėti ir galiojantys.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 30 d. su prašymu pateikė dokumentus, kuriuos jau buvo pateikęs su 2013 m. spalio 23 d. ir 2014 m. sausio 23 d. prašymais, taip pat savo gimimo liudijimą. Jokių naujų duomenų, kurie sudarytų pagrindą prašymą skirti valstybinę pensiją nagrinėti iš naujo, pareiškėjas nepateikė. Teismas vertino, kad atsakovas 2018 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (10.12)3-55307 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą kaip pakartotinį.

21. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog nesutinka su ginčijamais sprendimais, tačiau jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo išvadą, kad jo skundas yra kartotinis ir nėra pateiktų naujų esminių duomenų, nepateikė.

22. Teismas pažymėjo, kad baigus valstybinės pensijos skyrimo procedūrą ir neapskundus priimtų sprendimų teisės aktuose nustatyta tvarka, tokie sprendimai, nesant naujai paaiškėjusių aplinkybių ar duomenų, kurių atsakovas nebūtų vertinęs, negali būti nuolat peržiūrimi ir atitinkamai priimami vis kiti sprendimai. Pareiškėjas nei skunde teismui, nei teismo posėdyje nenurodė, kokių aplinkybių atsakovas ar VSDFV netyrė ir atitinkamai jokių konkrečių argumentų dėl ginčijamų sprendimų neteisėtumo nenurodė.

23. Teismas nurodė, kad atsakovas savo veikloje vadovaujasi ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, kurio 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog prašymas ar skundas gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Taisyklių 60.3 papunktyje nustatyta, kad prašymas nenagrinėjamas, jeigu pakartotiniame prašyme nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu.

24. Nagrinėjamu atveju teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo išvadomis, jog pareiškėjas pateikė kartotinį skundą, todėl teisėtai ir pagrįstai jį atsisakė nagrinėti, o VSDFV tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes ir ginčijama sprendimo dalimi paliko minėtą sprendimą nepakeistą. Taigi, atsakovas ir VSDFV tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus, kurių, remiantis pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, naikinti nėra pagrindo.

25. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. (10.12) 3-55307 ir VSDFV 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6978 dalis palikti teritorinio skyriaus sprendimą yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, yra teisėti, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 26. Pareiškėjas F. J. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Teigia, kad skunde pirmosios instancijos teismui prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sprendimo ir 2014 m. sprendimo paduoti nustatant, kad sprendimų apskundimo terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, tačiau šis pareiškėjo prašymas nebuvo išnagrinėtas ir dėl jo teismo sprendime nepasisakyta. Taigi pirmosios instancijos teismas išsprendė tik dalį pareiškėjo skundo reikalavimų.

28. Pareiškėjas paaiškina, kad visą laiką tiek atsakovui, tiek trečiajam suinteresuotam asmeniui bei pirmosios instancijos teismui teigė, jog jo prašymas, kuriuo prašoma skirti valstybinę pensiją, yra pagrįstas tiek pateiktais dokumentais, tiek ir nuo 2013 m. iki šiol galiojančiu teisiniu reglamentavimu, yra teisiškai pagrįstas ir turi būti tenkinamas.

29. Akcentuoja, kad jis pagal Teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio 8 punktą pripažintas nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų, ką patvirtina nukentėjusio asmens pažymėjimas Nr. 021674. Nukentėjusių asmenų valstybinių pensijų skyrimą reglamentuoja Valstybinių pensijų įstatymas, kurio 11 ir 14 straipsniai nustato, kokie asmenys turi teisę gauti valstybines pensijas. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neteisingai aiškina Valstybinių pensijų įstatymo 11 ir 14 straipsnių nuostatas.

30. Tuo tarpu iš bylos medžiagos, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicijos matyti, kad byloje nėra jokio ginčo, susijusio su tuo, kad pareiškėjo teisinis statusas atitinka ar neatitinka Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytiems reikalavimams, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jis yra pripažintas nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų asmeniu. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jis yra tinkamas pretendentas gauti nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją, kadangi atitinka įstatyme nustatytas sąlygas.

31. Pareiškėjas nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV neteisėtai suvienodina Valstybinių pensijų įstatyme 11 straipsnio 2 dalyje ir 14 straipsnyje nurodytus reikalavimus keliamus asmenims, pretenduojantiems gauti nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją ir nukentėjusių asmenų valstybinę našlių ir našlaičių pensiją. Įstatymas numato 2 rūšių valstybines pensijas: nukentėjusių asmenų valstybines pensijas ir nukentėjusių asmenų valstybines našlių ir našlaičių pensijas. Pareiškėjas atitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas nukentėjusių asmenų valstybinei našlių ir našlaičių pensijai gauti, kadangi yra asmens, mirusio tremtyje, vaikas.

32. Pareiškėjas teigia, kad jis VSDFV prašė atnaujinti praleistus terminus skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sprendimo ir 2014 m. sprendimo paduoti, šis prašymas buvo svarstomas. Taip pat pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė atnaujinti terminus minėtiems VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimams apskųsti, tačiau teismas šio prašymo nesvarstė, taigi padarė esminį teisės pažeidimą, neteisėtai apribojo pareiškėjo teises neišnagrinėdamas visų reikalavimų, pažeidė teisę į teisingą teismą, dėl to sprendimas naikintinas.

33. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

34. Nurodo, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 11 d. patikslintu skundu prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 11-17-20385 ir 2018 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (10.12)3-55307 bei VSDFV 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6978, taip pat įpareigoti atsakovus pareiškėjo prašymus dėl valstybinės pensijos skyrimo svarstyti iš naujo. Teismas 2019 m. sausio 22 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. (10.12)3-55307 atsisakyti nagrinėti prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo kaip kartotinį ir dėl VSDFV 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6978 dalies dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. (10.12)3-55307 teisėtumo ir pagrįstumo, kitoje dalyje skundą atsisakė priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį paliko nepakeistą.

35. Atsakovas pažymi, kad teismas nustatė, jog pareiškėjas su 2018 m. rugsėjo 30 d. prašymu pateikė dokumentus, kuriuos jau buvo pateikęs su 2013 m. spalio 23 d. ir 2014 m. sausio 23 d. prašymais, ir savo gimimo liudijimą. Todėl pareiškėjo teiginys, kad pateikė papildomus dokumentus, neatitinka tikrovės. Išnagrinėjus su pareiškėjo 2013 m. spalio 23 d. prašymu pateiktus dokumentus, VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjui nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, nes asmuo nepriklauso nei vienai kategorijai asmenų, išvardintų Valstybinių pensijų įstatymo 11 ir 14 straipsniuose, turinčių teisę į nukentėjusiųjų asmenų ar nukentėjusiųjų asmenų našlaičių valstybines pensijas. Išnagrinėjus su pareiškėjo 2014 m. sausio 23 d. prašymu pateiktus dokumentus, VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. sprendimu paaiškino nukentėjusiųjų asmenų našlaičių valstybinės pensijos skyrimo sąlygas ir dar kartą nustatė, kad pareiškėjas nepriklauso nei vienai kategorijai asmenų, turinčių teisę į nukentėjusiųjų asmenų ar nukentėjusiųjų asmenų našlaičių valstybines pensijas.

36. Atkreipia dėmesį, kad VSDFV Vilniaus skyriaus priimti sprendimai nebuvo apskųsti per nustatytą 6 mėnesių terminą VSDFV kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

37. Pareiškėjas 2018 m. spalio 22 d. kreipėsi į VSDFV, prašydamas pakeisti Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 11-17-20385, 2014 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. (10.14)3-16988 ir 2018 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (10.12)3-55307 ir skirti jam nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją. VSDFV 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6978 dalyje dėl Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. (10.12)3-55307 nustatė, kad pareiškėjas kartotiniame 2018 m. rugsėjo 30 d. prašyme nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, ir nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnių sprendimų pagrįstumu, todėl Vilniaus skyrius pagrįstai atsisakė nagrinėti 2018 m. rugsėjo 30 d. prašymą kaip kartotinį.

38. Pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

40. VSDFV nurodo, kad teismo sprendimas priimtas tinkamai pritaikius ir išaiškinus materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus ir proceso šalių paaiškinimus, todėl yra teisingas ir pagrįstas.

41. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, teisingai nustatė, jog būtent VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 11-17-20385 ir 2014 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. (10.14)3-16988 pareiškėjo prašymai skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių pensiją buvo išspręsti iš esmės, kad šie sprendimai nebuvo nuginčyti, todėl yra priimti galutiniai sprendimai neskirti pareiškėjui valstybinės pensijos.

42. Teismas teisingai pažymėjo, kad nei VSDFV Vilniaus skyrius, nei VSDFV ginčijamais sprendimais nesprendė iš esmės pareiškėjo prašymo, o procedūrą užbaigė atsisakius nagrinėti jo skundą, ir jog vienintelis pareiškėjo argumentas, kad jam nepagrįstai nebuvo skirta valstybinė pensija, yra teisiškai nereikšmingas. Teismas, nenustatęs atsakovo ir VSDFV neteisėtų veiksmų nagrinėjant pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 30 d. prašymą ir 2018 m. spalio 22 d. skundą, teiktą privaloma išankstine tokiems ginčams nustatyta tvarka, pagrįstai sprendė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. (10.12)3-55307 ir VSDFV 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6978 dalis palikti teritorinio skyriaus sprendimą nepakeistą, yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis ir yra teisėti, todėl teisingai nusprendė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

43. VSDFV nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog teisme 2019 m. sausio 11 d. gauto F. J. patikslinto skundo reikalavimų priėmimo klausimas buvo išspręstas teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartimi, kuri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartimi palikta nepakeista, teismas išnagrinėjo pareiškėjo skundą priimtų reikalavimų ribose, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas išnagrinėjo ne visus pareiškėjo skundo reikalavimus, nepagrįsti. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visus prašymus, padarė esminius teisės pažeidimus, pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą teismą, neteisėtai apribojo teises neišnagrinėdamas visų pareiškėjo prašymų, dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, neatitinka faktinių aplinkybių ir yra nepagrįsti.

44. VSDFV pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pareiškėjo patikslinto skundo pareikštų reikalavimų ribose, todėl F. J. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo teismo sprendimą naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais pareiškėjo prašymas skirti jam nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją atsisakytas nagrinėti kaip kartotinis, teisėtumo ir pagrįstumo.

46. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas, 2018 m. rugsėjo 30 d. kreipdamasis į VSDFV Vilniaus skyrių, nepateikė naujų faktinių duomenų, o klausimas dėl valstybinės pensijos jam skyrimo jau buvo išspręstas 2013 -2014 metais, todėl skundą atmetė.

47. Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis dėl jo teisės gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją ir kelia klausimą, kad teismas visiškai neišsprendė jo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. ir 2014 m. sprendimų paduoti.

48. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrina neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų.

49. Visų pirma, apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė jo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 11-17-20385 ir 2014 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. (10.14)3-16988 paduoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame VSDFV 2018 m. lapkričio 21 d. sprendime Nr. (6.5) I-6978 buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2018 m. spalio 22 d. skundo dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 ir 2014 m. sprendimų, pasiūlius pareiškėjui pateikti įrodymus ir nurodyti priežastis, dėl kurių jis praleido minėtų sprendimų apskundimo terminus. Kartu buvo paminėta, kad termino šiems VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimams apskųsti atnaujinimo klausimas bus sprendžiamas vėliau, pateikus dokumentus. Taigi, VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sprendimo ir 2014 m. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas skundžiamu VSDFV sprendimu nebuvo tikrintas.

50. Be to, iš byloje esančių procesinių dokumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 22 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 11-17-20385, šią teismo nutartį paliko galioti ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 28 d. nutartimi, kurioje pažymėjo, jog skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sprendimo VSDFV nebuvo išnagrinėtas iš esmės, t.y. VSDFV, atsisakydama nagrinėti pareiškėjo skundą, šį klausimą paliko nenagrinėtą. Ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka institucijos sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą reiškia tai, kad ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka nebuvo pasinaudota, nes institucija nėra išnagrinėjusi ginčo iš esmės ir nėra priėmusi sprendimo dėl ginčo. Taigi minėto VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 11-17-20385 padavimo terminą.

51. Kiek tai liečia VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. (10.14)3-16988, pareiškėjas taip pat nėra pasinaudojęs ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka, institucija nėra išnagrinėjusi ginčo iš esmės ir nėra priėmusi sprendimo dėl ginčo. Pažymėtina, jog VSDFV 2019 m. sausio 14 d. sprendimu Nr.(6.5)I-229 buvo atsisakyta atnaujinti terminą pareiškėjui apskųsti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sprendimą ir 2014 m. sprendimą. Pareiškėjas šio VSDFV sprendimo nėra apskundęs. Nepasinaudojus privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, termino skundui dėl 2014 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. (10.14)3-16988 paduoti atnaujinimo klausimas taip pat negalėjo būti sprendžiamas teisme. Taigi apelianto argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė dalies jo pareikštų reikalavimų, nepagrįsti.

52. Nagrinėdama kitus apelianto argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas į VSDFV Vilniaus skyrių 2018 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi prašydamas skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją. Su prašymu jis pateikė dokumentus, kurie atsakovui buvo pateikti su pareiškėjo 2013 m. spalio 23 d. ir 2014 m. sausio 20 d. prašymais tuo pačiu klausimu ir nepateikė jokių naujų faktinių aplinkybių, nepridėjo dokumentų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtus sprendimus. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto pagrindu (šioje teisės normoje yra įtvirtintas draudimas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėti pakartotinį skundą, dėl kurio kompetentinga institucija jau yra priėmusi sprendimą) ir vadovaudamasis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administravimo įstaigose taisyklių 60.3 punktu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, kaip pakartotinį.

53. Pareiškėjo pateikti dokumentai, jo manymu, patvirtinantys teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų ar nukentėjusiųjų asmenų našlaičių valstybinę pensiją, jau buvo išnagrinėti VSDFV Vilniaus skyriuje 2013 ir 2014 metais, dėl jų priimti galiojantys sprendimai, kad pareiškėjas neturi teisės į minėtas nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas. Šie atsakovo sprendimai teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nebuvo nuginčyti. Taigi valstybinės pensijos pareiškėjui skyrimo procedūra yra baigta ir galėtų būti atnaujinta tik pateikus naujus faktinius duomenis, kurie lemtų, kad pareiškėjas atitiktų visas Valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas - priklausytų vienai iš asmenų, išvardintų Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, kategorijų arba atitiktų Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir atitinkamos 14 straipsnio dalies sąlygas. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, todėl vien pareiškėjo subjektyvus įsitikinimas, jog jam nepagrįstai neskirta valstybinė pensija, neturi esminės teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Apeliaciniame skunde išdėstytas Valstybinių pensijų įstatymo normų aiškinimas nėra teisingas, nes kiekvienai nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų gavėjų grupei yra nustatytos skirtingos imperatyvios sąlygos, kurias jie turi atitikti.

54. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino skundžiamus atsakovo ir VSDFV sprendimus teisėtais ir pagrįstais.

55. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės aiškinimo, taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo F. J. (F. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė