2017-12-13 Nr. AB-23599-3-61-3-01085-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2492-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01085-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. (A. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. (A. T.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. T. (A. T.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovas, LAVL), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. ir nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. jis buvo gydomas LAVL perpildytose, nesuremontuotose palatose, kuriose nebuvo tinkamo apšvietimo ir ventiliacijos, langus buvo galima atidaryti nedaug, veisėsi tarakonai, nebuvo galimybių skalbti drabužius. Dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo pareiškėjui, kuris yra neįgalus ir turi naudotis ramentais, buvo apsunkinta galimybė naudotis tualetu, nes ant jo nebuvo galima atsisėsti. Anot pareiškėjo, jis nerūko, o LAVL pareigūnai palatose rūkydavo, be to, palatose jis buvo laikomas kartu su ŽIV sergančiais asmenimis. Pareiškėjas nurodė, kad LAVL administracija nenagrinėjo jo skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad sanitarinis mazgas LAVL palatose įrengtas laikantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkto reikalavimų, sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos skiria 1,5 m sienelė. Ligoninės patalpų deratizaciją ir dezinsekciją kartą per mėnesį, prireikus – ir dažniau, atlieka tiekėjas, su kuriuo sudaryta sutartis dėl paslaugų teikimo.

5. Atsakovo teigimu, informacija apie draudimą rūkyti, galiojantį visoje ligoninės teritorijoje, ir apie tai įspėjantys ženklai yra iškabinti matomose vietose visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose, be to, draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje yra visuotinai žinomas. Todėl atsakovas mano, kad LAVL administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu.

6. Atsakovas teigė, kad LAVL patalpos yra nuolat remontuojamos atsižvelgiant į poreikį ir skiriamas lėšas, palatų oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka teisės aktų reikalavimus, palatų langai pritaikyti vėdinimui, o mechaninė vėdinimo sistema užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje.

7. Atsakovas nurodė, kad palatose apšvietimas įrengtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2010) nuostatas, visose patalpose yra langai. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. liepos 29 d. LAVL išdavė leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad jos patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus.

8. Atsakovo teigimu, LAVL tinkamai vykdo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymą, todėl visi tuberkulioze sergantys asmenys yra izoliuoti, privalomai dėvi apsaugines kaukes, LAVL sudaromos ir įgyvendinamos visos įmanomos apsaugos priemonės, apsaugančios nesergančius pacientus bei darbuotojus. Atsakovo manymu, LAVL gydomo asmens izoliavimas nuo kitų asmenų vien todėl, kad jis yra ŽIV infekcijos nešiotojas, medicininiu požiūriu nepateisinamas, ypatingos saugos priemonės nereikalingos.

9. Atsakovas manė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodymais, nepagrįsta prašoma priteisti neturtinės žalos suma ir neįrodytas ryšys tarp LAVL veiksmų ar neveikimo ir pasekmių, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 531 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

12. Atsižvelgęs į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 111.4 punktą, pagal kurį iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m, ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo teiginiai dėl per mažo asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto nepaneigti jokiais byloje esančiais įrodymais, teismas padarė išvadą, kad nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. 59 dienas pareiškėjui LAVL teko mažesnis gyvenamasis plotas nei nustatyta norma.

13. Teismas, nustatė, kad byloje pateiktų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, jog sanitarinis mazgas LAVL palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, įrengtas pažeidžiant Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, Higienos normos HN 76:2010 21 punkte, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011) 32 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatytą reikalavimą įrengti sanitariniame mazge unitazą (klozetą), kurį naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsižvelgdamas į pareiškėjo sveikatos būklę, turinčią įtakos didesniems jo poreikiams, kurie nebuvo užtikrinti gydymosi LAVL metu, taip pat į tai, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos, leidžiančios jam tinkamai rūpintis savo asmens higiena, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo pripažino pagrįstais.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos palatų būklės yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti įrodymais, iš skundo teiginių turinio negalima spręsti, kuriose konkrečiai palatose ir kokie pažeidimai galbūt buvo padaryti. Teismo vertinimu, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 patvirtina aplinkybę, kad LAVL asmenys gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Byloje nesant duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, nenustatęs, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų teikė skundus LAVL administracijai, teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad LAVL palatų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų.

15. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad apie draudimą rūkyti LAVL patalpose buvo tinkamai informuoti tiek šioje įstaigoje gydomi asmenys, tiek administracijos darbuotojai, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad palatose buvo rūkoma, nepateikdamas teismui tokį teiginį pagrindžiančių įrodymų, jis nenurodė, kad dėl rūkymo palatose būtų kreipęsis į LAVL administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl rūkymo palatose.

16. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad LAVL palatose kartu su juo buvo laikomi ŽIV sergantys asmenys. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnį ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250 patvirtintą Somatinių ligų sąrašą, nenustatęs, kad su pareiškėju laikytas asmuo, sergantis ŽIV, būtų raštiškai pareiškęs norą būti izoliuotais arba dėl jo nesaugaus arba neatsargaus elgesio sudaryta komisija būtų priėmusi sprendimą tokį asmenį izoliuoti, taip pat atsižvelgęs į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnį, Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistas rekomendacijas „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“ ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1826-624/2015, teismas sprendė, kad priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija.

17. Atsižvelgęs į pažeidimų trukmę ir mastą, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktika panašiose bylose, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas pripažino, kad pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, ir priteisė pareiškėjui 531 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

III. 18. Pareiškėjas A. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

19. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisėtai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, sprendė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas turi būti 3,6 kv. m neskaičiuojant baldų užimamo ploto. Pareiškėjo manymu, teismas nemotyvuotai atmetė pareiškėjo argumentus ir nustatydamas priteistiną sumą neturtinei žalai atlyginti, nepagrįstai nesirėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Pareiškėjo teigimu, jis LAVL buvo gydomas 2 metus ir 6 mėnesius.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 2017 m. gruodžio 15 d. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 23 d. išsiuntė atsakovui pareiškėjo apeliacinį skundą ir įpareigojo jį per 14 kalendorinių dienų nuo apeliacinio skundo gavimo dienos pateikti apeliacinės instancijos teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 139 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi atmetė atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, prašymą pratęsti terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti, atsiliepimas į apeliacinį skundą nepriimtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškėjo A. T. skundas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, pagrįstumas ir teisėtumas.

22. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. ir nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. jis buvo gydomas LAVL perpildytose, nesuremontuotose palatose, kuriose nebuvo tinkamo apšvietimo ir ventiliacijos, veisėsi tarakonai, nebuvo galimybių skalbti drabužius. Dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo pareiškėjui, kuris yra neįgalus ir turi naudotis ramentais, buvo apsunkinta galimybė naudotis tualetu, nes ant jo nebuvo galima atsisėsti. Pareiškėjas taip pat buvo nurodęs, kad LAVL pareigūnai palatose rūkydavo, be to, palatose jis buvo laikomas kartu su ŽIV sergančiais asmenimis.

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas 59 dienas ir visą šį laikotarpį jo teisė į minimalų 5,1 kv. m patalpų plotą buvo pažeista, taip pat pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė naudotis sanitariniu mazgu, įrengtu pagal teisės aktų reikalavimus. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo pripažintos pagrįstomis.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, tačiau nesutinka su priteista 531 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam turėjo būti priteista skunde nurodyta 10 000 Eur suma padarytai neturtinei žalai atlyginti.

27. Taip pat pažymėtina, kad dalis apeliaciniame skunde nurodytų argumentų visiškai nėra susiję su pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisėtai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą (teismas ieškinio senaties termino netaikė); teismas nepagrįstai sprendė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas turi būti 3,6 kv. m neskaičiuojant baldų užimamo ploto (teismas sprendė, jog LAVL palatose vienam asmeniui tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis LAVL buvo gydomas 2 metus ir 6 mėnesius, tačiau šių aplinkybių nepagrindžia įrodymais, nes pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjas buvo gydomas tam tikrais periodais nuo 2013 m. spalio 28 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. (iš viso 59 dienas).

28. Taigi nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias priteistinos neturtinės žalos dydį.

29. Šiuo aspektu pažymėtina, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

30. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją).

31. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją; 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016; 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016). Liako tarpas, kuriuo asmuo yra laikomas konkrečiomis sąlygomis, taip pat turi būti vertinamas (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Alver prieš Estiją).

32. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

33. Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2567-492/2017).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Šios pozicijos laikomasi ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

35. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą gyvenamojo ploto normos trūkumo pažeidimo trukmę (59 dienos) ir tinkamo sanitarinio mazgo, kuris užtikrintų asmens orumą (nagrinėjamu atveju ir neįgalaus asmens galėjimą naudotis tualetu nepatiriant diskomforto), neįrengimą, daro išvadą, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis ir Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.

37. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

38. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, kad pareiškėjas turėjo sveikatos problemų, dėl ko jis galėjo jautriau reaguoti į dėl netinkamų kalinimo sąlygų kilusius nepatogumus, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (531 Eur) nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai.

40. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 1 000 Eur. Nustatant priteistiną pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

41. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

42. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui atsakovo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 531 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 1 000 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. (A. T.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui A. T. (A. T.) iš atsakovo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 531 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidinti iki 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė