2015-11-25 Nr. AB-22978-3-63-3-00884-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1025-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00884-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui G. D. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo G. D. (toliau – ir atsakovas) 361,71 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d.

Prašymas grindžiamas tuo, kad atsakovas, būdamas nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomininku, už ginčo laikotarpį yra nesumokėjęs vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčo rinkliava ir jos dydžiai nustatyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimais, o šios rinkliavos mokėjimas yra privalomas nekilnojamojo turto savininkams ar naudotojams – fiziniams ir juridiniams asmenims.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir iš atsakovo pareiškėjui priteisė 238,96 Lt (69 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. Kitą prašymo dalį atmetė nepagrįstą.

Spręsdamas dėl apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo, teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) (Nuostatų redakcijos: 2008 m. gruodžio 23 d. Nr. T2-426) 3, 6, 16, 24-29 punktais.

Teismas nustatė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nuomos teise valdė Klaipėdos miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas pagal Nuostatų 6 punktą buvo vietinės rinkliavos mokėtojas ir privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Iš pareiškėjo pažymos Nr. (8.2)-5R-1604 bei mokėjimo pranešimo teismas nustatė, kad nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. atsakovas nesumokėjo 361,71 Lt vietinės rinkliavos įsiskolinimo.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas teikiamu prašymu iš atsakovo prašo priteisti vietinę rinkliavą nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. A438-2346/2012; Nr. A438-2405/2012), teismas nurodė, kad Rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis.

Atsižvelgęs į Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 107 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis bei į aktualias Nuostatų teisės normas (24–26 p., 28 ir 29 p.), teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymu į teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 20 d. ir ši data laikytina priverstinio skolos išieškojimo procedūros pradžia. Pagal MAĮ 105 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjas jau 2014 m. liepos 16 d. buvo įgijęs teisę iš atsakovo išieškoti nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d., tačiau į teismą kreipėsi suėjus priverstino išieškojimo senaties terminui, todėl teismas konstatavo, jog vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl prašymą priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas teismui nepateikė mokėjimo pranešimo už 2008 metus, kuris atsakovui turėjo būti išsiųstas iki 2009 m. sausio 15 d. ir mokėjimo pranešimo už 2009 metus, kuris atsakovui turėjo būti pateiktas atitinkamai iki 2009 m. vasario 1 d. ir jame apskaičiuota 2009 metais (nurodant ketvirčiais ir už visus metus mokėtiną rinkliavą) mokėtina vietinė rinkliava, todėl teismas, spręsdamas apie ketvirčiais mokėtiną vietinę rinkliavą, vadovavosi 2014 m. rugpjūčio 6 d. pažyma Nr. (8.2)-5R-1604, kurioje nurodytas rinkliavos dydis už 2008–2009 metus. Teismas nurodė, kad už 2008 metus turėjo būti sumokėta 50 Lt vietinės rinkliavos. Už visus 2009 metus turėjo būti sumokėta 97 Lt vietinės rinkliavos ir vienam ketvirčiui tenkanti rinkliavos dalis yra 24,25 Lt (97 : 4 = 24,25 Lt). Už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. mokėtinos vietinės rinkliavos dalis yra 72,75 Lt (24,25 x 3 = 72,75). Taigi laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. apskaičiuota vietinės rinkliavos dalis yra 122,75 Lt (50 + 72,75 = 122,75) ir, konstatavęs, kad yra pasibaigęs įvardijamų sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas, teismas šią pareiškėjo reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Byloje nustatęs, kad atsakovas už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. yra nesumokėjęs 238,96 Lt (361,71 – 122,75 = 238,96) ginčo rinkliavos sumos, teismas šią sumą priteisė pareiškėjui.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Pareiškėjas įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas padarė materialinės teisės normų pažeidimų. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė MAĮ įtvirtintą senaties terminą, bendruosius senaties terminus nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai perskaičiavo litus į eurus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 361,71 Lt vietinės rinkliavos, susidariusios nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d., už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo G. D.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir iš atsakovo pareiškėjui priteisė 69 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d, kitą pareiškėjo prašymo dalį atmetė, šį sprendimą grįsdamas tuo, kad pareiškėjas, 2014 m. rugpjūčio 20 d. kreipdamasis į teismą, praleido Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnyje nustatytą penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl priverstinio išieškojimo senaties termino taikymu ir teigia, kad turėjo būti taikomos Civiliniame kodekse įtvirtintos teisės normos, kurios reglamentuoja senaties terminų taikymą, o ne specialios teisės normos – Mokesčių administravimo įstatymo, pagal analogiją, nuostatos. Pareiškėjas taip mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai perskaičiavo priteistiną sumą, versdamas litus į eurus.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad Rinkliavų įstatyme, reglamentuojančiame aptariamus teisinius santykius, teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo klausimus, nėra įtvirtinta.

Kita vertus, iš Rinkliavų įstatymo matyti, kad jis reglamentuoja pagal reguliavimo objektą, metodą ir dalyką, panašius teisinius santykius – valstybės rinkliavą ir vietinę rinkliavą.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 15 punktą ir 68 straipsnį, valstybės rinkliavai yra taikomos Mokesčių administravimo nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl senaties termino taikymo, už kurį valstybės rinkliavos (mokesčio) administratoriui leidžiama apskaičiuoti ar perskaičiuoti valstybės rinkliavą (mokestį) jos mokėtojui.

Atkreiptinas dėmesys, kad Mokesčių administravimo įstatymas nėra tiesiogiai taikomas vietinės rinkliavos teisiniuose santykiuose (Mokesčių administravimo įstatymo 13 str.). Todėl darytina išvada, kad nėra tvirtintos teisės normos, kuri tiesiogiai reglamentuotų senaties terminų taikymo klausimus teisiniuose santykiuose, kurie atsiranda vietinės rinkliavos srityje.

Tokiais atvejais, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalies nuostatomis, tenka spręsti teisės analogijos taikymo klausimus. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalį, teisės analogijos klausimas turi būti sprendžiamas, visų pirma, taikant tą teisės normą (įstatymą), kuri reglamentuoja panašius teisinius santykius, o jei ir tokių teisės normų nėra, įpareigoja teisės analogijos klausimą spręsti taikant bendruosius įstatymų pradmenis ir jų prasmę, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kaip jau buvo minėta, valstybės rinkliava ir vietinė rinkliava pagal reguliavimo objektą, metodą ir dalyką, yra artimiausi vienas kitam bei panašiausi teisiniai santykiai, kas savo ruožtu lemia, kad vietinės rinkliavos atžvilgiu turi būti taikomos tos įstatyminės normos, kurios taikomos ir valstybės rinkliavos atžvilgiu.

Pažymėtina, kad senaties terminų klausimas šioje srityje tokiu pat būdu yra sprendžiamas ir administracinių teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis bei kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/ 2012, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-442/2015).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad sprendžiant teisės analogijos klausimą turėjo būti taikomos Civilinio kodekso, o ne Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos, akcentuotina, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalies nuostatas yra konstatuota, kad „Mokestiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, todėl jų realizavimui pirmiausia taikomas administracinio teisinio reguliavimo metodas (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas). <...> Tiek mokestinių santykių teisinio reguliavimo metodas (imperatyvus, subordinacinis), tiek ir šio reglamentavimo dalykas (teisiniai santykiai, susiję su mokesčių apskaičiavimu, sumokėjimu ir išieškojimu) lemia tai, kad šie teisiniai santykiai yra reglamentuojami specifiniais teisės aktais, iš esmės besiskiriančiais nuo privatinių teisinių santykių dalyvių elgesio reglamentavimo. <...> Tačiau susidūrus su viešosios teisės normomis nereglamentuotais teisiniais santykiais, yra galimas subsidiarus privatinės teisės normų taikymas.

Tai tiesiogiai numato Civilinio kodekso 1.1 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat Civilinio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

Iš šios bendrosios Civilinio kodekso nuostatos matyti, kad Civilinio kodekso normos viešojo administravimo srityje taikytinos tik tais atvejais, kai tai yra įsakmiai nurodyta Civiliniame kodekse ir kai viešojo administravimo santykiai nėra tiesiogiai reglamentuoti viešosios teisės normomis. Subsidiarus Civilinio kodekso normų taikymas pildant viešosios teisės spragas leidžia tiksliau prognozuoti galimą susiklosčiusių teisinių santykių įvertinimą, nei teisės spragas šalinant kitu būdu – įstatymų arba teisės analogijos pagalba.

Tačiau kartu konstatuotina, kad, susidūrus su situacija, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai reglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais Civilinio kodekso normos netaikytinos. Atsižvelgiant į šį mokesčio administratoriaus veikloje taikytinų teisės šaltinių eiliškumą turi būti sprendžiamas ginčas nagrinėjamoje byloje.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis, administracinėje byloje Nr. A11-648/2003).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygų kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams pagrįstai ir teisingai pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senaties terminą.

Pastebėtina, kad į pirmosios instancijos teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 20 d. (b. l. 3), prašydamas priteisti vietinę rinkliavą, susidariusią nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. Kaip jau buvo aptarta, pirmosios instancijos teismas vietinę rinkliavą priteisė už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. Tačiau, vadovaujantis šiuo atveju taikytinomis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, formuojama administracinių teismų praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1681-556/2015; 2015 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1678-442/2015; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-845-602/2015), vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2014 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už 2009 metus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra keistina, nurodant, jog pareiškėjui iš atsakovo priteistina suma už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2012 m. vasario 29 d., t. y. 311,71 Lt (90,28 Eur).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, priteistina vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma į eurus perskaičiuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikoje įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 2 dalimi bei yra apvalinama iki cento (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1055-442/2015; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1202-575/2015).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tačiau neteisingai pritaikė senaties terminą, dėl ko nepagrįstai pareiškėjo naudai nepriteisė vietinės rinkliavos nepriemokos už visus 2009 metus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nurodant, kad pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 90,28 Eur vietinės rinkliavos nepriemoka, susidariusi nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2012 m. vasario 29 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 3 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei„Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovo G. D. priteisti 90,28 Eur (devyniasdešimt eurų dvidešimt aštuonis euro centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2012 m. vasario 29 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė