2016-03-21 Nr. AB-6292-3-61-3-02369-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-980-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02369-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 14-16-10-04165-e; 2) įpareigoti Vilniaus AVPK išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ir laikyti ginklą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2013 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį), senovinį ginklą ar nedidelės galios ginklą, įsigytą iki 2011 metų, tačiau skundžiamu sprendimu, jo prašymas buvo atmestas. Atsakovas skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjas 1989 m. balandžio 11 d. Molėtų rajono teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje Nr. 74-1-00020-89 pagal Baudžiamojo kodekso 225 str. 2 d. (piktybinis chuliganizmas) ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams. Dėl to pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas. Pareiškėjo teigimu, 2014 m. kovo 27 d. sprendime buvo klaidingai įvertinta 1989 m. jo padaryta veika ir neteisingai taikytos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Molėtų rajono teismo 1989 m. balandžio 11 d. nuosprendyje nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo padarytas lengvas kūno sužalojimas. Šiuo metu Baudžiamasis kodeksas numato ne kūno sužalojimo laipsnius, o sveikatos sutrikdymo mastus. Pasikeitus minėtiems poįstatyminiams teisės aktams, lengvojo kūno sužalojimo laipsnį atitinka nežymus sveikatos sutrikdymas, apysunkį kūno sužalojimo laipsnį atitinka nesunkus sveikatos sutrikdymas, sunkų sveikatos sužalojimą atitinka sunkus sveikatos sutrikdymas. Sistemiškai aiškinat minėtas teisės normas, pareiškėjo teigimu, 1989 m. nukentėjusiajai padarytas lengvas kūno sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris numatytas šiuo metu galiojančiose Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse bei Baudžiamajame kodekse. Kadangi smurtiniu nusikaltimu nelaikoma Baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, kai žmogui sukeltas fizinis skausmas, jis buvo nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas, 1989 m. pareiškėjui inkriminuotas nusikaltimas negali būti laikomas tyčiniu smurtiniu, nes nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taip pat nurodė, kad nuo aptartų veikų padarymo praėjo 25 metai, suėję visi Baudžiamajame kodekse numatyti senaties terminai. Pareiškėjas nuo 1993 m. nepadarė nė vienos nusikalstamos veikos, sukūrė šeimą, augina du mažamečius vaikus. Gauti leidimą ir įsigyti dujinį pistoletą norėjo savigynos tikslais, jei kiltų pavojus jam, šeimai, vaikams. Prašomas leidimas įsigyti dujiniam pistoletui, o ne koviniam ginklui.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad skundžiamame sprendime nurodomas 1993 metais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje Nr. 88-1-00364-92 pagal Baudžiamojo kodekso 95 str. (valstybinio ar visuomeninio turto grobimas itin stambiu mastu) (Baudžiamojo kodekso straipsnis galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.), jam buvo paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau, pareiškėjo nuomone, tokio pobūdžio nusikalstama veika nelaikytina tyčiniu smurtiniu nusikaltimu.

Atsakovas Vilniaus AVPK teismui pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 3 d. kreipėsi su prašymu pradėti mažos galios revolverio ME38 Compact – G, kalibras 9 mm, Nr. 015725 registravimo ir neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo procedūrą. Patikrinimo metu nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1993 m. vasario 5 d. nuosprendžiu A. M. pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 95 str. (valstybinio ar visuomeninio turto grobimas itin stambiu mastu, minėta Baudžiamojo kodekso nuostata galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.) ir jam paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė.

Atsakovas taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini), prie kultūros namų A. M. 1989 m. sausio 28 d. įvykdė chuliganiškus veiksmus, pasižyminčius ypatingu įžūlumų, o būtent – stvėrė nukentėjusiąją už rankų, spardė ją, tampė už plaukų. Nukentėjusiajai buvo padaryti lengvi kūno sužalojimai. Molėtų rajono teismo 1989 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – ir LTSR) baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį, (piktybinis chuliganizmas, minėtas Baudžiamojo kodekso straipsnis galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.) dvejiems metams laisvės atėmimo, bausmės vykdymą atidedant 2 metams. Kadangi pareiškėjas padarė nusikaltimą panaudodamas smurtą ir už tokį nusikaltimą Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatyta iki 5 metų laisvės atėmimo bausmė, atsakovas 2014 m. kovo 27 d. sprendimu atsisakė išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus bei registruoti mažos galios revolverį ME38 Compact – G, kalibras 9 mm, Nr. 015725. Atsakovo teigimu, Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas buvo priskiriamas prie sunkių nusikaltimų.

Atsakovas pažymėjo, kad ginčo atveju tinkamai aiškino Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos) ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 m. laisvės atėmimą) nuostatas, todėl pareiškėjo prašomas leidimas jam nebuvo išduotas pagrįstai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 14-16-10-04165-e ir įpareigojo Vilniaus AVPK pakartotinai išnagrinėti A. M. 2013 m. gruodžio 3 d. prašymą dėl leidimo ginklui įsigyti bei laikyti išdavimo ir šiuo klausimu priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad A. M. 2013 m. gruodžio 3 d. pateikė Vilniaus AVPK prašymą pradėti mažos galios revolverio ME38 Compact – G, kalibras 9 mm, Nr. 015725 registravimo ir neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo procedūrą. Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 14-16-10-04165-e A. M. prašymas dėl leidimo ginklui išdavimo nebuvo patenkintas, kadangi pareiškėjas Molėtų rajono apylinkės teismo 1989 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas) buvo nuteistas 2 metų laisvės atėmimo bausme jos vykdymą atidedant 2 metams; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1993 m. vasario 5 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 95 straipsnį (valstybinio ir visuomeninio turto grobimas) 6 metų laisvės atėmimo bausme, todėl jis nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos, dėl to, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjui negali būti išduodamas prašomas leidimas.

Teismas nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, taip pat ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. nutarime nurodytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas, tačiau kilęs ginčas dėl šių aplinkybių teisinio vertinimo taikant bei aiškinant Įstatymo 18 straipsnio nuostatas, apibrėžiančias nepriekaištingos reputacijos asmeniui taikytinus kriterijus.

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1– 4 punkte nustatytas sąlygas, pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, pažymėjo, kad vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ (kiekviename punkte nurodant atitinkamus nusikaltimus pagal Baudžiamojo kodekso ypatingąją dalį ir didžiausią įstatyme numatytą už tokį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę) negali būti siejama su teisėtumo išnykimu pagal Baudžiamajame kodekse nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytus aptariamo įstatymo 2 dalies 1–4 punktuose, už kuriuos Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; todėl pareiškėjo teistumai už atitinkamas Baudžiamajame kodekse numatytas veikas, nors jie ir yra išnykę baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktai, kurie Įstatymo prasme yra reikšmingi vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pripažino, kad pareiškėjo teismui pateiktame skunde nurodyti motyvai, kuriais teigiama, kad nuo nusikaltimo padarymo, už kurį buvo nuteistas Molėtų rajono apylinkės teismo 1989 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu, yra praėję pakankamai daug laiko, sprendžiant ginčą nėra teisiškai reikšmingi. Taip pat nėra reikšmingos ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie jo šeimos sudėtį, santykį su šeimos nariais bei gyvenimo būdą ir pan. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad Baudžiamojo kodekso (galiojusio pareiškėjo padaryto nusikaltimo metu) 225 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo (piktybinio chuliganizmo) sudėtis buvo formuluojama ypač plačiai – piktybinis chuliganizmas, tai yra tie patys veiksmai, kurie nurodyti šio straipsnio 1 dalyje (tyčiniai veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys viešąją tvarką ir rodantys aiškų negerbimą visuomenės), pasižymintys nepaprastu cinizmu ar ypatingu įžūlumu arba susiję su pasipriešinimu valdžios atstovui ar visuomenės atstovui, einančiam viešosios tvarkos apsaugos pareigas, ar kitiems piliečiams, kurie užkerta kelią chuliganiškiems veiksmams, taip pat padaryti asmens, turinčio teistumą už chuliganizmą. Minėtos straipsnio dalies sankcijoje numatyta, kad už piktybinį chuliganizmą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 5 metų.

Teismo vertinimu, pripažinus, kad A. M. padarytas nusikaltimas pagal savo pobūdį bei sunkumo laipsnį yra smurtinis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo prasme, nebūtų eliminuojamos minėto Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės (nepaprastas cinizmas ar ypatingas įžūlumas; asmens teistumas už chuliganizmą, nusikaltimo padarymas specialaus subjekto atžvilgiu ir kt.), kurios iš esmės lemia minėto straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės dydį. Tačiau toks teisės aiškinimas būtų formalus ir galimai neteisingas.

Teismas nurodė, kad aptartas pareiškėjo padarytas nusikaltimas (sveikatos sutrikdymas) galimai atitinka šiuo metu galiojančio Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalies ar 140 straipsnio numatytų nusikalstamų veikų dispozicijas, tačiau pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį už šioje dalyje numatytą nusikaltimą gali būti skiriamas areštas, arba laisvės atėmimo bausmė iki 3 metų. Ir tik esant Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalyje kvalifikuojantiems požymiams gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 5 metų. Taigi, tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad A. M. 1989 m. sausio 28 d. padarytas nusikaltimas atitinka Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalyje numatytus kvalifikuojamuosius požymius, galėtų būti atsisakoma išduoti pareiškėjo prašomą leidimą.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus AVPK nurodytų aplinkybių, turinčių esminę reikšmę sprendžiant A. M. pateikto prašymo išduoti leidimą pagrįstumą, neanalizavo, šias aplinkybes patvirtinantys ar paneigiantys įrodymai teismui nebuvo pateikti. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. sprendimas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas, o atsakovas įpareigotinas pareiškėjo 2013 m. gruodžio 3 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

III. Atsakovas Vilniaus AVPK padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia atsiliepime į skundą nurodytais argumentais. Atsakovas papildomai nurodo, kad A. M. 1989 m. balandžio 11 d. Molėtų rajono teismo nuosprendžiu nuteistas pagal LTSR BK 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas, BK straipsnis galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.) už tai, kad 1989 m. sausio 28 d. (duomenys neskelbtini), prie kultūros namų įvykdė chuliganiškus veiksmus, pasižyminčius ypatingu įžūlumu, o būtent - stvėrė nukentėjusiąją už rankų, spardė ją, tampė už plaukų. Nuo gautų smūgių nukentėjusiajai buvo padaryti lengvi kūno sužalojimai. 1961 m. LTSR BK (225 straipsnis, BK straipsnis galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.) chuliganizmas buvo priskiriamas prie nusikaltimų visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. LTSR BK 225 straipsnio 2 dalis (piktybinis chuliganizmas, BK straipsnis galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.) buvo priskiriamas prie sunkių nusikaltimų (BK 81 straipsnis, BK straipsnis galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas administracines bylas savo formuojamoje praktikoje nuosekliai laikosi analogiškų nuostatų, kad nusikaltimai padaryti pagal LTSR BK 225 straipsnio 2 dalį buvo priskiriami prie smurtinių nusikaltimų.

Atsakovas pažymėjo, kad 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. IX-1162, 5 str. (nusikalstamų veikų perkvalifikavimo tvarka) 1 d. nurodyta, kad baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų, padarytų iki 2003 m. gegužės 1 d., veikos perkvalifikuojamos remiantis šio Įstatymo 4 straipsnio ir naujojo Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatomis bei vadovaujantis naujuoju Baudžiamojo proceso kodeksu.

Nusikalstamas veikas pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą perkvalifikuoja teismai, nagrinėjantys bylą pirmąja instancija, apeliacine ir kasacine tvarka. Vilniaus AVPK perkvalifikuoti veikų įgaliojimų neturi. Pareiškėjo A. M. atžvilgiu teismo nuosprendžiu minėta įstatymo nuostata nebuvo pritaikyta ir jo nusikalstama veika nebuvo perkvalifikuota. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas Vilniaus AVPK apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus konstatavo, jog susiklosčiusioje situacijoje ad hoc perkvalifikuodamas pareiškėjo padarytą veiką pagal šiuo metu aktualų Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, Vilniaus apygardos administracinis teismas ėmėsi bendrosios kompetencijos teismams priskirtos baudžiamojo įstatymo taikymo funkcijos (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis), tuo neleistinai pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnyje apibrėžtas savo įgaliojimų ribas.

Be to pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos panašiose bylose, kurioje remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.

Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose įtvirtinto reguliavimo prasme yra svarbus būtent pastarasis aspektas. Įstatymo nuostatos nesuteikia atitinkantiems viešojo administravimo subjektams, taip pat ir administraciniam teismui, teisės revizuoti baudžiamųjų teisinių santykių turinio, o tik įpareigoja formaliai įvertinti res judicata galią įgijusių teismų nuosprendžių priėmimo faktinį ir juridinį pagrindus.

Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje Vilniaus aps. VPK apeliacinį skundą tenkino ir pareiškėjo skundą atmetė.

Atsakovas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų - iš kitos, neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Įstatymo nuostatas, yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi j jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl jstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Atsakovas teigia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą dėl neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus bei neregistruoti mažos galios revolverį ME38 Compact - G, kalibras 9 mm, Nr. 015725, tinkamai įvertino Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir priėmė teisėtą sprendimą.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apelianto apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su teismo sprendimu motyvai nėra pagrįsti ir nepaneigia teismo sprendimo motyvų pagrįstumo. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo 1989 metais padarytas nusikaltimas atitinka šiuo metu galiojančio Baudžiamojo kodekso teisės normose numatytų atitinkamų nusikalstamų veikų dispozicijas, sankcijas bei sveikatos sutrikdymo laipsnį bei nevertino jų santykio su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymu.

Pažymėjo, kad smurtinio nusikaltimo sąvoką įstatymų leidėjas yra apibrėžęs Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 2 straipsnyje, todėl vadovaujantis jo nuostatomis, pareiškėjo 1989 metais padarytas nusikaltimas neturėtų būti priskirtinas prie smurtinių. Teismas sprendime teisingai išanalizavo teisės normų sudėtis ir jas aiškiai ir argumentuotai išdėstė sprendime.

Pareiškėjas sutinka su sprendimo motyvais, kad pripažinus, jog pareiškėjo padarytas nusikaltimas pagal savo pobūdį bei sunkumo laipsnį yra smurtinis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo prasme, nebūtų eliminuojamos minėtos Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės (nepaprastas cinizmas ar ypatingas įžūlumas; asmens teistumas už chuliganizmą, nusikaltimo padarymas specialaus subjekto atžvilgiu ir kt.), kurios iš esmės lemia minėto straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės dydį. Toks teisės aiškinimas būtų formalus ir galimai neteisingas. Teismas sprendime teisingai nurodė, kad aptartas pareiškėjo padarytas nusikaltimas (sveikatos sutrikdymas) galimai atitinka šiuo metu galiojančio BK 138 straipsnio l dalyje arba 140 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų dispozicijas. Teismas pagrįstai nurodė, kad skundžiamas atsakovo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, todėl apeliacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 14-IL-10-04165-e, kuriuo pareiškėjui A. M. nuspręsta atsisakyti išduoti neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Šio įstatymo paskirtis yra nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas.

Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnį (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. kovo 1 d.) B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, jei nustatoma bent viena minėtos įstatymo normos 1-11 punktuose nurodyta aplinkybė. Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – Baudžiamasis kodeksas) numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas.

Vilniaus AVPK, nagrinėdamas pareiškėjo A. M. prašymą išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus ir atlikdamas patikrinimus nustatė, kad pareiškėjas Molėtų rajono teismo 1989 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal LTSR baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas) ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant 2 metams. Pareiškėjas taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1993 m. vasario 5 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 95 straipsnį (valstybinio ar visuomeninio turto grobimas itin stambiu mastu) ir jam paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė. Vilniaus AVPK, remdamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė išduoti pareiškėjui prašomą leidimą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikino Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą A. M. 2013 m. gruodžio 3 d. prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo padarytas nusikaltimas, numatytas LTSR baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje (sveikatos sutrikdymas), galimai atitinka šiuo metu galiojančio BK 138 straipsnio 1 dalyje arba 140 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų dispozicijas, tačiau už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą gali būti skiriamas areštas arba laisvės atėmimo bausmė iki 3 metų, ir tik esant BK 138 straipsnio 2 dalyje nustatytiems kvalifikuojantiems požymiams, gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 5 metų. Tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad A. M. 1989 m. sausio 28 d. padarytas nusikaltimas atitinka BK 138 straipsnio 2 dalyje numatytus kvalifikuojamuosius požymius, galėtų būti atsisakoma išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su tokia teismo išvada, kadangi pareiškėjo nusikalstama veika nebuvo perkvalifikuota, o Vilniaus AVPK nesuteikti įgaliojimai perkvalifikuoti pareiškėjo veiką.

Minėta, kad pareiškėjas Molėtų rajono teismo 1989 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 1989 m. sausio 28 d. (duomenys neskelbtini), prie kultūros namų, įvykdė chuliganiškus veiksmus, pasižyminčius ypatingu įžūlumu: stvėrė nukentėjusiąją už rankų, pradėjo spardyti, tampė už plaukų, nuo gautų smūgių nukentėjusioji pargriuvo. Nukentėjusiajai buvo padaryti lengvi kūno sužalojimai. Ši nusikalstama veika kvalifikuota pagal tuo metu galiojusio LTSR BK 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas), A. M. pripažintas kaltu padaręs minėtą nusikalstamą veiką ir nuteistas 2 metų laisvės atėmimo bausme, nuosprendžio vykdymą atidedant 2 metams (b. l. 30-34). Tuo metu galiojusio LTSR BK 225 straipsnio 2 dalis numatė, kad piktybinis chuliganizmas, tai yra tyčiniai veiksmai, pasižymintys nepaprastu cinizmu ar ypatingu įžūlumu arba susiję su pasipriešinimu valdžios atstovui ar visuomenės atstovui, einančiam viešosios tvarkos apsaugos pareigas, ar kitiems piliečiams, kurie užkerta kelią chuliganiškiems veiksmams, taip pat padaryti asmens, turinčio teistumą už chuliganizmą, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neanalizavo A. M. 1989 m. sausio 28 d. padaryto nusikaltimo atitikimo šiuo metu galiojančio Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 daliai ar 140 straipsniui, kas iš esmės reikštų pareiškėjo veikos perkvalifikavimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas yra pažymėjęs, kad keičiantis įstatymams, keitėsi ir numatytos bausmės už nusikalstamą veiką, kurios padarymu pareiškėjas buvo pripažintas kaltas, dydis, tai sudaro prielaidą vertinti, ar nesikeičia nuteistojo asmens teisinė padėtis. Įstatymo galiojimo atgal principas įtvirtintas BK, kurio 3 straipsnio 2 dalis nustato, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Tačiau šis principas nėra taikomas automatiškai – tai, kaip įstatymo galiojimo atgal principas turi būti įgyvendinamas nuteistų asmenų atžvilgiu reglamentuojama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362(1) straipsnyje, nustatančiame įstatymo, panaikinančio veikos nusikalstamumą, švelninančio bausmę arba kitokiu būdu lengvinančio veiką padariusio asmens teisinę padėtį, taikymo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį, įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija.

Teismas, nustatęs, kad prašymas ar teikimas yra pagrįstas, priima nutartį dėl atleidimo nuo bausmės, bausmės sušvelninimo, veikos perkvalifikavimo ar teistumo išnykimo (BPK 362(1) str. 4 d.). Teismas, nustatęs, kad prašymas ar teikimas nepagrįstas, priima nutartį prašymą ar teikimą atmesti (BPK 362(1) str. 5 d.). Taigi bendrosios kompetencijos teismas yra kompetentingas spręsti dėl nuteistojo padėtį švelninančio baudžiamojo įstatymo taikymo – šių klausimų nagrinėjimas nepriskirtinas nei administraciniams teismams, nei, šiuo atveju, institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo.

Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. sprendimą ir nurodydamas, kad atsakovas neanalizavo A. M. 1989 m. sausio 28 d. padaryto nusikaltimo atitikimo BK 138 straipsnio 2 dalyje kvalifikuojamiems požymiams, kas iš esmės reikštų pareiškėjo padarytos veikos perkvalifikavimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos panašiose bylose (pvz.: Nr. A525-1254/2014, A492-233/2013, A662-1233/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas kitų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kuriais grindžiamas reikalavimas panaikinti atsakovo sprendimą, nenagrinėjo ir nevertino.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Vilniaus AVPK 2014 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 14-IL-10-04165-e teisėtumą ir pagrįstumą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, jų kontekste neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė