2013-03-19 Nr. AB-666-3-62-3-00489-2011-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-863/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00489-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 22 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Ramūnui Gustaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. Š. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 5−6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) viršininko 2011 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. 20-6-1-8 bei 2011 m. gegužės 31 d. pareikštą oficialų perspėjimą Nr. 20-6-1-8.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijami nutarimas ir perspėjimas yra nepagrįsti ir neteisėti. Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamame oficialiame perspėjime nenurodyti jokie konkretūs jo tariami veiksmai, varžantys kitų žmonių teises bei skatinantys organizuotą nusikalstamumą, tai padaryti buvo atsisakyta ir minėtą perspėjimą jam įteikiant. Be to, pats skundžiamo oficialaus perspėjimo tekstas leidžia teigti, kad atsakovas neturi jokių duomenų apie tai, jog jis darytų tokius veiksmus, dėl kurių perspėja, o tik spėja jį galint tokius veiksmus daryti kažkada neapibrėžtoje ateityje. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnis kaip būtiną prevencinės priemonės taikymo pagrindą nurodo pakankamą pagrindą manyti, kad asmuo gali daryti sunkius arba labai sunkius nusikaltimus. Toks pagrindas skundžiamame oficialiame perspėjime nenurodytas. Pareiškėjas nurodė, jog gyvena normalų gyvenimą, yra registruotas darbo biržoje, turi mažametį sūnų, yra neteistas, todėl atsakovo veiksmai varžo jo teises ir laisves, žemina jo garbę ir orumą, blogina reputaciją, tuo pažeidžia Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintus prevencinio poveikio priemonės taikymo principus.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 14−15) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad oficialus perspėjimas yra pagrįstas ir teisėtas. Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenimis, pareiškėjas anksčiau buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, be to, duomenys, dėl kurių jam pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, yra gauti ne tik iš viešųjų šaltinių, bet ir operatyvinių veiksmų atlikimo metu, užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka, kaip tai numatyta Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. sprendimu (b. l. 51−53) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas patvirtino 2011 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. 20-6-1-8, kuriuo pareiškėjui nutarta taikyti oficialų perspėjimą. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vyriausiasis tyrėjas, vykdydamas pirmiau minėtą nutarimą ir vadovaudamasis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė pareiškėjui oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves bei vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui.

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką reglamentuoja Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas. Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka. Oficialus perspėjimas yra ne represinė, bet prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str. 1 p.). Oficialaus perspėjimo taikymas siejamas su Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (Įstatymo 4 str.).

Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 str.) turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinkta vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu).

Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą, valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija.

Taigi asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti. Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, jog faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus.

Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Minimame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad iš ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių.

Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą. Tikrindamas, ar oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti vadovaujamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija. Susipažinus su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta operatyvinės veiklos medžiaga, kuria vadovaujantis buvo pateiktas oficialus perspėjimas pareiškėjui, ši medžiaga buvo įvertinta kaip leistinas bei priimtinas įrodymas (ABTĮ 57 str. 6 d.), patvirtinantis pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais.

Pateikta operatyvinės veiklos medžiaga leido pagrįstai manyti, jog pareiškėjas gali daryti nusikalstamas veikas ir oficialus perspėjimas paskirtas pagrįstai, o operatyvinės veiklos medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka. Teismas pabrėžė, kad tik tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, įvertinus Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo. Tačiau ginčo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima vertinti pareiškėjo veiksmus kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi remdamasis tiek slaptų, sudarančių valstybės paslaptį, tiek neslaptų, iš viešųjų šaltinių gautų, įrodymų visuma teismas konstatavo, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai. Aiškindamas Įstatymo 5 straipsnio taikymą, atsižvelgdamas į Įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, teismas padarė išvadą, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir tokių veiksmų teisinė kvalifikacija.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti argumentai, jog oficialiame perspėjime nenurodyti jokie jo konkretūs veiksmai, varžantys kitų žmonių teises bei skatinantys organizuotą nusikalstamumą, buvo atmesti kaip nepagrįsti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 57–58) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo motyvai nepagrįsti, nes oficialus perspėjimas pareikštas remiantis tik operatyviniais duomenimis, nesuteikus galimybės nei jam, nei jo gynėjui su jais susipažinti, dėl to buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, t. y. teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Buvo apribotos galimybės pasisakyti dėl operatyvinių duomenų pagrįstumo, teismo sprendimas neatitinka proceso rungtyniškumo ir šalių lygybės principų. Dėl Konvencijos pažeidimų analogiškose bylose yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (2010 m. liepos 6 d. sprendimai bylose Pocius prieš Lietuvą ir Užukauskas prieš Lietuvą).

2. Nors Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, jog būtina prevencinės poveikio priemonės – oficialaus perspėjimo – taikymo sąlyga yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, tačiau toks pagrindas oficialiame perspėjime nurodytas nebuvo. Jokių neginčijamų duomenų apie jo bendravimą su nusikalstamų grupuočių nariais nėra, todėl oficialaus perspėjimo pareiškimas šiuo pagrindu yra visiškai nepagrįstas.

3. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tas aplinkybes, jog jis yra dirbantis ir įstatymų nepažeidinėja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjo skundžiami atsakovo 2011 m. kovo 10 d. nutarimas ir šio nutarimo pagrindu jam pareikštas 2011 m. gegužės 31 d. oficialus perspėjimas atsakovo yra priimti Įstatymo 4 ir 5 straipsnių pagrindais, todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina pateikti šių straipsnių nuostatų taikymo aiškinimą.

Įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal Įstatymo 4 straipsnį (2003-04-03 įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Aiškindama Įstatymo 4 straipsnio taikymą, kolegija pažymi, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 str. taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Kolegija pažymi, kad svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Kolegija taip pat pažymi, jog pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą taip pat yra būtina pasisakyti dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo.

ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kartu pažymėtina, kad sąvoka „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies atitikimo Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: 2006-10-31 Güner Çorum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 p.; 2006-10-31 Aksoy (Eroğlu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 p.; 2007-11-27 Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 p.; 2009-04-21 Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 p.; 2009-04-21 Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 p.; 2008-12-16 Gulijev prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 10425/03).

Atsižvelgdama į nurodytas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumus nustatančias taisykles, kolegija daro išvadą, kad tokio kaip šioje byloje pobūdžio administracinėse bylose teismas turi jomis vadovautis, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas klausimą, ar teismui pateikta įslaptinta informacija ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu gali būti laikoma įrodymu administracinėje byloje, t. y. išaiškinti:

1) ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurioms esant pareiškėjui galėjo būti pareikštas Įstatymo 3 ir 4 straipsniuose numatytas oficialus perspėjimas. Tai nustatęs, teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis, turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti oficialų perspėjimą nepagrįstu;

2) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai yra patikimi ir pakankami tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme. Tokiu atveju teismas, laikydamasis pakankamumo (užtektinumo) kriterijaus ir vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys faktiniai duomenys (įrodymai) paprastai negali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje, taip pat turi atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme;

3) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie Įstatymo 4 straipsnyje nurodytus pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, tačiau jų nepakanka padaryti vienareikšmišką išvadą dėl būtinumo taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę. Tokiais atvejais teismas turi motyvuotai pripažinti įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinti kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad byloje esantys neįslaptinti įrodymai (informacija) apie pareiškėjui praeityje taikytas baudžiamojo persekiojimo priemones (2001, 2005 m. jo teistumą Vokietijoje) yra pareiškėją charakterizuojanti medžiaga, tačiau ji (ši informacija) neatskleidžia pareiškėjo Įstatymo 4 straipsnio taikymo požiūriu galbūt pavojingo elgesio požymių oficialiam įspėjimui pareikšti aktualiu laikotarpiu, t. y. ši informacija Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme nėra aktuali ir reikšminga nagrinėjamai bylai. Kitų neįslaptintų įrodymų, galinčių patvirtinti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, byloje nėra. Todėl darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas sprendimą (nutarimą) pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą, vadovavosi tik įslaptinta informacija. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2011 m. gruodžio 6 d. posėdžio protokolo, tai pripažino ir pats atsakovo atstovas (b. l. 38-39). Atsižvelgdama į tai, taip pat į aukščiau nurodytas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo aiškinimo taisykles, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovo teismui pateikta įslaptinta informacija pirmosios instancijos teismo negalėjo būti pripažinta leistinu įrodymu šioje administracinėje byloje. Todėl kolegija jos nevertina ir į ją neatsižvelgia, o pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pripažįsta nepagrįstu.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė procesinės teisės normą (ABTĮ 57 str. 3 d.), dėl to negalima daryti išvados, kad nagrinėjama byla yra išspręsta teisingai. Tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 142 str. 1 d.) ir pareiškėjo skundžiamus 2011 m. kovo 10 d. nutarimą ir 2011 m. gegužės 31 d. oficialų perspėjimą.

Pasisakydama dėl pareiškėjo teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo būdo, kolegija pažymi, kad šioje byloje nagrinėjamo oficialaus perspėjimo galiojimo laikas pasibaigė 2012 m. gegužės 31 d. Tačiau pats tokio įspėjimo pareiškimo faktas, nustačius jo nepagrįstumą, neabejotinai pažeidžia pareiškėjo teisėtą interesą paneigti tokiu būdu neigiamai jį charakterizuojančią informaciją. Todėl pareiškėjo skundžiamų nutarimo ir oficialus perspėjimo panaikinimas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu kolegijos pripažintinas tinkamu pareiškėjo teisėtų interesų gynimo būdu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti.

Panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. 20-6-1-8 bei 2011 m. gegužės 31 d. pareiškėjui D. Š. pareikštą oficialų perspėjimą Nr. 20-6-1-8.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas