2022-08-10 Nr. AB-20212-3-61-3-05015-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3326-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05015-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. H. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. H. H. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 21S38450 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 6K-2269; 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, pateikęs prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Savo prašymą pareiškėjas grindė baime, jog kilmės valstybėje jam nesaugu ir galimai jis bus persekiojamas, taip pat gali patirti smurtą ir kankinimus.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) kilmės šalyje laikomas kriminaliniu nusikaltimu, kultūriniu tabu, o (duomenys neskelbtini) susiduria su diskriminacija, smurtu ir ekskomunikacija. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas vertino, jog pareiškėjas pateikė iš anksto sąmoningai paruoštą tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri nėra patvirtinta, todėl neva pagrįstai turi teisę reikalauti iš prieglobsčio prašytojo teiginių, įskaitant ir duomenų apie jo seksualinę orientaciją, patvirtinimo. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad dėl bendro pareiškėjo nepatikimumo vien jo pareiškimai nelaikytini nurodytų „faktų“ patvirtinimu. Todėl, net konstatavus, jog Migracijos departamentas negali prieinamomis priemonėmis ir racionaliu samprotavimu paneigti prieglobsčio prašytojo teiginio, kad jis yra (duomenys neskelbtini), dėl patikimumo stokos prieglobsčio prašytojo pasakojimas turi tokią žemą įrodomąją vertę, jog vien jo pagrindu nustatytos aplinkybės nepagrindžia prieglobsčio prašytojui tariamai kilusios rizikos tokiu lygiu, kurio reikalauja prieglobsčio kontekste taikytinos „pagrįstos tikimybės“ įrodinėjimo standartas.

4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo priimtais sprendimais, kadangi Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, turi vadovautis tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas Europos Sąjungos valstybes nares ir pan. Šiuo atveju, siekdamas įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik teisės aktus, tačiau ir jų taikymo būdą bei praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje.

5. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek teismų praktiką, tiek teisės aktuose numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, neužtikrindamas visapusiško įrodymų ištyrimo.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad savo elgesiu pareiškėjas niekaip neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, teikė visokeriopą pagalbą, jo pasakojimas visiškai atitiko kilmės valstybės informaciją. Be to, pareiškėjas nėra pažeidęs taisyklių, nenustatyta, kad jis keltų grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, todėl nėra objektyvių prielaidų išvadai, jog jis savanoriškai neišvyktų iš šalies ir privalo būti išsiųstas. Taip pat Migracijos departamentas taikė maksimalų draudimo atvykti laiką, tačiau, pareiškėjo nuomone, šis terminas yra neproporcingas.

7. Pareiškėjas manė, kad atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą bei jame nurodytas aplinkybes, rinkti aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę, pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje ir išvykus iš jos, todėl sprendimai naikintini kaip neišsamūs ir nepagrįsti.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad įvertinus tyrimo metu surinktą informaciją nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

10. Atsakovas pabrėžė, kad remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB, dabar vadinama Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (toliau – ir ESPA)) (duomenys neskelbtini) gairėmis, įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, o (duomenys neskelbtini). Tačiau, pasak atsakovo, (duomenys neskelbtini) EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų iš esmės pasikeitusi, šiuo atveju pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

11. Atsakovas tvirtino, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste ir konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas nėra laikytinas patikimu įrodymu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad iš kilmės valstybės išvyko, kadangi jam gresia persekiojimas, nes jis yra (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir nepasižymėjo nuoseklumu, pareiškėjo atsakymai į jam užduodamus klausimus buvo trumpi ir nerišlūs. Pareiškėjas nurodė, kad iš pradžių pareiškėjas teigė, jog jau (duomenys neskelbtini). Vis dėlto vėliau, atsakydamas į jam užduodamus klausimus, pareiškėjas teigė, kad buvimas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių savo santykius su (duomenys neskelbtini) ir vėliau dėl to pareiškėjui kilusias grėsmes, t. y. pareiškėjas teigė, kad jo (duomenys neskelbtini), tačiau šių žinučių pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė.

12. Atsakovas teigė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl 1951 m. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jos politinių įsitikinimų. Deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, kad atsakovas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

13. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

14. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgęs į tai, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo pareiškėjas gali pasislėpti, todėl Migracijos departamentas pareiškėjui nesuteikė termino savanoriškai išvykti ir buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Be to, iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

15. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, jog į Lietuvos Respubliką jis atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, atsikratė asmens tapatybę patvirtinančiais dokumentais, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas pažymėjo, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Be to, ginčijamu Sprendimu pareiškėjui neuždrausta vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibudina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje.

16. Pareiškėjas ir atsakovas pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo M. A. H. H. skundą tenkino visiškai. Teismas panaikino Sprendimą ir Komisijos 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 6K-2269 ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

18. Iš byloje esančių rašytinių duomenų teismas nustatė, kad:

18.1. 2021 m. liepos mėn. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai sulaikė grupę asmenų, neteisėtai kirtusių Lietuvos Respublikos valstybės sieną, įskaitant ir pareiškėją.

18.2. Migracijos departamentas 2021 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 21S38450, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Taip pat nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Išsiuntimą pavesta vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

18.3. Sprendime konstatuota, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2021 m. liepos 15 d. pasirašė pagalbos planą su EPPB, kurio pagrindu, siekiant padidinti Migracijos departamento pajėgumus, EPPB pradėjo teikti ekspertinę pagalbą atliekant pirmines ir esmines prieglobsčio prašytojų apklausas bei, įvertinus individualias prieglobsčio prašytojo pateiktas aplinkybes, rengiant nuomonę dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo. Vadovaujantis minėtu susitarimu, 2021 m. rugsėjo 2 d. EPPB ekspertas atliko pirminę pareiškėjo apklausą, 2021 m. rugsėjo 10 d.

EPPB ekspertas atliko išsamią pareiškėjo apklausą, o 2021 m. rugsėjo 14 d. buvo pateikta eksperto nuomonė. Nurodyta, kad pareiškėjas teigė, jog (duomenys neskelbtini) paliko dėl savo (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Nuo to laiko pareiškėjas slapstėsi, o jo šeima (klanas) turėjo jo išsižadėti, kadangi kitaip grėstų karas su kitu klanu. Įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą, EPPB nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, taigi, jis yra už savo kilmės valstybės ribų, t. y., ši pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma įvykdyta.

Taip pat, įvertinus prieglobsčio prašytojo teiginius apie tai, kad jis išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl savo (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad pasakojimas nepasižymėjo nuoseklumu. Iš pradžių asmuo teigė, kad (duomenys neskelbtini). Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl (duomenys neskelbtini) ir vėliau dėl to kilusios grėsmės, t. y. jo pasakojimai buvo trumpi, nerišlūs, todėl laikomi mažai tikėtinais. Taigi, įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktas aplinkybes ir atsižvelgiant į informaciją apie kilmės valstybę, taip pat prašytojo asmenines aplinkybes, jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą Konvencijos prasme nėra visiškai pagrįsta, todėl konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir dėl to jam nesuteiktas pabėgėlio statusas.

Be to, tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės ir, atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Kadangi pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

18.4. Pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2021 m. gruodžio 15 d. priėmė sprendimą Nr. 6K-2269, kuriuo skundo netenkino.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje grindžia tuo, kad kilmės valstybėje dėl (duomenys neskelbtini), o jam grįžus į šalį tektų slapstytis, kadangi šeima turėjo jo išsižadėti, kitaip kiltų karas tarp „klanų“.

20. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju kilmės šalies situacijos, aktualios šios bylos aplinkybių kontekste, vertinimui yra svarbi atsakovo surinkta informacija pagal Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisariato (JTVPK) (duomenys neskelbtini) ataskaitos, EPPB (duomenys neskelbtini) gairių ir Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) gairių duomenis.

21. Teismas, įvertinęs Įstatymo ir Direktyvos 2011/95/ES nuostatas bei vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, konstatavo, kad mažai tikėtina, o teisiniu požiūriu šios bylos kontekste, iš esmės, neįmanoma paneigti pareiškėjo tvirtinimų, kad jis yra (duomenys neskelbtini), todėl konstatuotina, kad tai yra byloje nustatytas faktas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalis).

22. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į JTVPK Tarptautinės apsaugos gaires Nr. 9 (pareiškimai dėl pabėgėlio statuso, pagrįsti seksualinės orientacijos ir (arba) lytinės tapatybės pagrindais pagal 1951 m. Konvencijos 1 straipsnio dalies 2 punktą ir (arba) jos 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlio statuso), kurių 23 paragrafe nurodyta, kad socialinės normos ir vertybės, įskaitant vadinamąją šeimos „garbę“, dažnai yra glaudžiai susipynusios su LGBTI asmenų teikiamų tarptautinės apsaugos prašymų motyvais. Nors vien šeimos ar bendruomenės nepritarimas neturėtų būti prilyginamas persekiojimui, tai vis dėlto gali būti svarbus veiksnys bendrame prašymo vertinimo kontekste.

Tačiau jei šeimos ar bendruomenės nepritarimas pasireiškia, pavyzdžiui, šeimos ar platesnės bendruomenės narių grasinimais rimtu fiziniu smurtu ar net žmogžudyste vardan „garbės“, tai aiškiai būtų klasifikuojama kaip persekiojimas. Šiose gairėse taip pat nurodoma, kad tais atvejais, kai grėsmė kyla iš oficialių valdžios įgaliojimų nevykdančių subjektų, persekiojimas nustatomas tada, kai valstybė negali arba nenori suteikti apsaugos nuo tokios grėsmės. Tokie subjektai, įskaitant šeimos narius, kaimynus ar platesnės bendruomenės narius, gali tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvauti persekiojimo veiksmuose, įskaitant bauginimą, priekabiavimą, smurtą šeimoje ar kitas fizinio, psichologinio ar seksualinio smurto formas.

Vertinant, ar prieglobsčio prašytojas būtų pakankamai saugus, pakeitęs savo gyvenamąją vietą kilmės šalies viduje, vadovaujantis JTVPK Tarptautinių apsaugos gairių Nr. 9 E dalimi, būtina analizuoti tokio gyvenamosios vietos pakeitimo aktualumo ir pagrįstumo aspektus. Aktualumo aspekto analizės atžvilgiu atkreipiamas dėmesys, kad jei atitinkama kilmės šalis tos pačios lyties asmenų santykius kriminalizuoja ir įgyvendina atitinkamus teisės aktus, paprastai bus daroma prielaida, kad tokie įstatymai taikomi visoje teritorijoje.

Be to, netolerancija LGBTI asmenims daugelyje situacijų egzistuoja visoje šalyje, todėl gyvenamosios vietos pakeitimo kilmės šalyje alternatyva dažnai nebus prieinama. Gyvenamosios vietos pakeitimas kilmės šalyje nėra tinkama alternatyva, jei dėl jo prieglobsčio prašytojas gali patirti pradinę arba bet kokią naują persekiojimo formą. Toks būdas taip pat netinkamas, kai gyvenamosios vietos pakeitimas susijęs su seksualinės orientacijos ir (arba) lytinės tapatybės slėpimu, siekiant saugumo. Analizuojant gyvenamosios vietos kilmės šalyje pakeitimo pagrįstumo aspektą, reikia įvertinti, įskaitant prieglobsčio prašytojo asmeninių aplinkybių tyrimą, ar grįžimas į siūlomą perkėlimo vietą nesukels pernelyg didelių sunkumų; buvusio persekiojimo fakto egzistavimą; saugumą ir apsaugą; pagarbą žmogaus teisėms; ekonominio išlikimo galimybę.

23. Teismas pažymėjo, jog iš Sprendimo matyti, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, pripažino, jog pareiškėjo pasakojimas nebuvo pakankamai nuoseklus, detalus, taip pat, kad jis nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo pasakojimą, todėl laikė pareiškėjo pasakojimą dėl jo (duomenys neskelbtini) nepatikimu ir priskyrė jį žemos įrodomosios galios pasakojimui. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas iš esmės Sprendime rėmėsi tik EPPB eksperto nuomone ir išvadomis, o pats savarankiškai jokio tyrimo neatliko. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl (duomenys neskelbtini) ir vėliau dėl to kilusios grėsmės, tačiau darytina išvada, kad pareiškėjui, atvykusiam iš savo kilmės šalies į svetimą šalį, yra sudėtinga pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo pasakojimo teiginius, todėl atsakovas nepagrįstai reikalavo iš pareiškėjo perteklinių duomenų. Taip pat matyti, kad Migracijos departamentas padarė išvadą, jog tyrimo metu pareiškėjo pasakojimai buvo trumpi, nerišlūs, todėl laikomi mažai tikėtinais, dėl to konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojamas (duomenys neskelbtini) yra galimai pramanytas su tikslu pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį aplinkybėmis, kurių neįmanoma patikrinti ir paneigti. Teismas akcentavo, kad iš į bylą pateiktų apklausų vertimų matyti, jog pareiškėjo apklausos metu teikti paaiškinimai yra gana išsamūs, todėl nėra aišku, iš kokių duomenų Migracijos departamentas priėjo prie išvados, jog pareiškėjo pasakojimas yra nedetalus ir neįrodantis jo galimai patiriamos grėsmės dėl (duomenys neskelbtini).

24. Teismas pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini) kylančios realios grėsmės, kaip jos apibrėžiamos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, bei pagrįstos baimės paneigimui sprendžiant dėl tokių asmenų teisinės padėties atsakovas turi taikyti tokį įrodymų visapusiškumo ir patikimumo standartą, kurių teisinis vertinimas leistų remtis principu „faktas nustatytas“, o ne principu „mažiau tikėtina nei ne“. Šiuo atveju tai reiškia, kad iš esmės atsakovo argumentai, jog nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo (duomenys neskelbtini) ar jam kylančią grėsmę (duomenys neskelbtini), niekaip nepaneigia pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kaip nepaneigia ir pareiškėjo nurodomos baimės, kad (duomenys neskelbtini), kelia jam pavojų, pagrįstumo. Be to, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Sprendime visiškai nevertino pareiškėjo pasakojimo tikrumo bei nerinko informacijos apie (duomenys neskelbtini).

25. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas, pareiškėjo individualios situacijos neįvertinęs kilmės valstybės kontekste, nenustatęs visų aplinkybių, leidžiančių neabejoti, kad pareiškėjas dėl jo prašyme nurodytų aplinkybių, kuriomis grindė asmeninę baimę grįžti į kilmės valstybę, nebus persekiojamas, neįvertinęs esminių pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį priežasčių, pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį vertinimo tyrimą atliko netinkamai. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes Sprendimas yra neteisėtas, todėl naikintinas. Atitinkamai naikintinas ir skundžiamas Komisijos sprendimas.

III. 26. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinis teismo 2022 m. birželio 8 d. sprendimą; 2) priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

27. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad Migracijos departamentas ginčijamame sprendime rėmėsi tik ESPA eksperto nuomone ir išvadomis, o pats savarankiškai jokio tyrimo neatliko. ESPA ekspertas pareiškėjo apklausas atliko ir ekspertinę nuomonę pateikė remiantis 2021 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su ESPA pasirašytu pagalbos planu. Taigi, anot atsakovo, ESPA ekspertas turėjo teisinį pagrindą atlikti pareiškėjo apklausas ir pateikti nuomonę dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumo, o Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą šia nuomone vadovautis, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos departamento ginčijamame Sprendime nurodė, kad ESPA eksperto nuomonė yra sudėtine ginčijamo sprendimo dalis. Anot atsakovo, jokių teisės aktų nuostatų, draudžiančių Migracijos departamentui vadovautis ESPA ekspertų nuomone, priimant sprendimus, pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenurodė.

28. Atsakovas nurodo, kad kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo, Migracijos departamentas įvertino ESPA eksperto pateiktą išvadą ir konstatavo, kad ESPA pateikta ekspertinė nuomonė yra grindžiama nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei aktualia kilmės valstybės informacija. Surinkti duomenys tinkamai pagrindžia ESPA eksperto daromas išvadas. Įvertinęs ESPA pateiktus dokumentus (pirminės apklausos protokolas, ESPA ekspertų atlikta apklausa, ESPA eksperto parengta išvada), bei atsižvelgęs į tai, kad ESPA atlikti veiksmai atitinka Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 92.1, 92.8, papunkčiuose bei 97, 99, 100 punktuose įtvirtintą prieglobsčio procedūrą, o Migracijos departamentas savo ruožtu įvykdė kitas 92 punkte įvardintas prievoles, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

29. Atsakovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas neturėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo pasakojimą. Anot atsakovo, tokios teismo išvados prieštarauja Įstatymo 71 straipsniui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai nagrinėjamu klausimu. Atsakovas tvirtina, kad būtent prieglobsčio prašytojui tenka pareigą pagrįsti savo prašymą ir teikti visus turimus duomenis ir tikrovę atitinkančius paaiškinimus, taip pat į tai, kad persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Atsižvelgiant į tai, atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentas, kad dokumentų pateikimas yra perteklinis reikalavimas, prieštarauja pabėgėlių teisę reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms ir pagrindiniams pabėgėlių teisės principams.

30. Atsakovas akcentuoja, kad nereikalavo iš pareiškėjo pateikti dokumentų, kadangi, kaip minėta, tai yra pareiškėjo pareiga, o šios pareigos pareiškėjus neįvykdžius, sprendimas priimamas pagal tuos duomenis, kurie yra pateikti. Dar daugiau, sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo priimtas ne dėl to, kad pareiškėjas nepateikė jokių savo pasakojimą pagrindžiančių dokumentų, o dėl to, kad įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją, buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu ir jo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsakovas teigia, kad nurodyta išvada buvo paremta pareiškėjo pateiktų duomenų analize ir teisiniu pagrindimu.

31. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo pasakojimą dėl jo (duomenys neskelbtini), buvo įvertintas tiek pareiškėjo vidinis, tiek išorinis patikimumas. Dėl vidinio patikimumo, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo teiginiai yra bendri ir juose nėra detalių, nurodančių tikrą asmeninę patirtį. Visų pirma, pareiškėjas nepateikė išsamaus ir asmeninio pasakojimo apie jo, kaip (duomenys neskelbtini), savirealizacijos patirtį. Be to, paprašius nurodyti, kaip pasikeitė jo gyvenimas sužinojus apie (duomenys neskelbtini), jis taip pat pasakė tik paviršutiniškus teiginius, nes jis pasakė, kad jam jo (duomenys neskelbtini) buvo priimtinas, tačiau jo nepriima (duomenys neskelbtini) visuomenė. Antra, pareiškėjo pasakojimas apie jo santykius taip pat nėra pakankamai išsamus ir jame trūksta detalių, rodančių tikrą asmeninę patirtį. Taigi, atsižvelgus į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nebuvo galima nustatyti pareiškėjo pasakojimo apie jo (duomenys neskelbtini) vidinio patikimumo.

32. Atsakovas paaiškina, kad siekiant įvertinti prieglobsčio prašytojo pasakojimą pagal „kitoniškumo“ elementą, pareiškėjo buvo paprašyta papasakoti apie jo, kaip (duomenys neskelbtini) savirealizacijos patirtį. Tai yra viena iš DSSH gairėse pateikiamų pavyzdinių temų, siekiant įvertinti kitoniškumą. Prieglobsčio prašytojo pasakojime apie jo suvokimą, kad jis yra kitoks ir apie (duomenys neskelbtini) pastebimas nenuoseklumas, be to jame trūksta detalių. Vertinant prieglobsčio prašytojo pasakojimą „kitoniškumo“ elemento kontekste konstatuotina, kad jo pasakojimas yra nenuoseklus, taip pat nepasižymi nei detalumu, nei išsamumu, o tam tikros pasakojimo dalys yra prieštaringos. Iš pradžių pareiškėjas teigė, kad suprato, kad yra (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojas deklaruoja, jog laiko (duomenys neskelbtini), tačiau jo abstraktūs paaiškinimai, kaip jis suvokė (suvokia) savo „kitoniškumą“ ir kaip tai paveikė (paveikia) jo elgesį, iš esmės neišeina už paviršutiniško ir stereotipinio suvokimo ribų, apsiriboja fiziniu elementu bei kitų asmenų (o ne paties prieglobsčio prašytojo) elgesio apibūdinimu. Apibendrinęs atsakovas konstatuoja, kad „kitoniškumo“ elemento prieglobsčio prašytojo pasakojime vertinimas (vertinant tiek paaiškinimų formą, tiek turinį) kelia pagrįstų įtarimų dėl pareiškėjo nuoširdumo bei suponuoja prielaidą, jog prieglobsčio prašytojo deklaruojamas (duomenys neskelbtini) yra pramanytas su tikslu pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį aplinkybėmis, kurių neįmanoma patikrinti bei, atitinkamai, paneigti. Tokia prielaida paaiškintų pareiškėjo negebėjimą plačiau papasakoti apie savęs suvokimą, kaip „kitokio“, kadangi tai reikalauja kitokio, nepažįstamo ir svetimo asmens vidinio pasaulio gilaus suvokimo. Nors pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini), nepatvirtina nei pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad jis mėgo puoštis, dažytis ir kt., nei teiginių apie jo seksualinę orientaciją, nei tuo labiau teiginių apie kilmės valstybėje jam kylančias individualias grėsmes.

33. Siekiant įvertinti „stigmos“ ir „gėdos“ elementus, prieglobsčio prašytojo buvo paprašyta apibūdinti jausmus, kuriuos jis jautė supratęs, kad jį traukia vyrai, tačiau pareiškėjas pateikė labai trumpus ir paviršutiniškus atsakymus. Kalbėdamas apie savo, kaip kitokio žmogaus jausmus, pareiškėjas nurodė, kad nuo vaikystės jam patiko gražiai rengtis, tačiau paprašius patikslinti, kaip buvimas kitokiu žmogumi privertė jį jaustis, pareiškėjas pateikė trumpus atsakymus, nurodydamas, kad jam buvo gėda ir dėl to jis verkė. Be to, paprašius nurodyti, kaip pasikeitė jo gyvenimas sužinojus apie savo (duomenys neskelbtini), jis taip pat pasakė tik paviršutiniškus teiginius, nes jis pasakė, kad jam (duomenys neskelbtini) buvo priimtinas, tačiau jo nepriima (duomenys neskelbtini) visuomenė. Įvertinus „stigmos“ bei „gėdos“ elementus prieglobsčio prašytojo pasakojime, identifikuoti rimti trūkumai. Su „stigma“ ir „gėda“, susiję prieglobsčio prašytojo teiginiai yra abstraktūs, neatspindintys asmeninių patyrimų bei nenusakantys proceso, kurio metu jis atsikratė „stigmos“ ir „gėdos“ jausmo bei suvokė, kad nebeturi slėpti savo priklausomybės (duomenys neskelbtini) bendruomenei. Pasakojimo trūkumai patvirtina vertinant „kitoniškumo“ elementą padarytą prielaidą, jog prieglobsčio prašytojo deklaruojamas (duomenys neskelbtini) yra nepatvirtintas.

34. Vertinant „žalos“ elementą, prieglobsčio prašytojų prašoma papasakoti apie patirtą individualų netinkamą elgesį, apie suvokiamas grėsmes kilmės valstybėje. Taip pat siekiama išsiaiškinti, ką jie žino apie (duomenys neskelbtini) kylančias grėsmes kilmės šalyje. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas išsamiai ir nurodė, kaip jis (duomenys neskelbtini). Be to, kalbant apie nusistatymą prieš patį pareiškėją, jis teigė, kad jis sužinojo apie patvirtinimą, kuriame jo atsisakė šeima ir gentis, tačiau įvertinus situacijos rimtumą, pareiškėjas nepakankamai papasakojo apie tai, kaip jis bandė apsaugoti save nuo nusitaikymo į jį. Galiausiai, kadangi jam rimtai telefonu grasino (duomenys neskelbtini), paklausus, kodėl jis nepakeitė savo mobilaus telefono numerio, jis nurodė, kad jis to nepadarė, nes laukė (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo pasakojimo įvertinimas buvo pateiktas ESPA eksperto nuomonėje, kuri yra sudėtinė Migracijos departamento ginčijamo Sprendimo dalis, tačiau, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šios ginčijamo Sprendimo dalies visiškai nevertino, t. y. nevertino ginčijamo sprendimo motyvų, dėl ko priėmė neteisėtą ir faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujantį sprendimą.

35. Atsakovas teigia, kad tyrimo metu pareiškėjas Migracijos departamentui neteikė jokių savo pasakojimą pagrindžiančių dokumentų ar kitų įrodymų (kaip nurodė pareiškėjas apklausos metu – jis turi ID, kurį pateikė Lietuvos pareigūnams), nors kaip nurodė pats pareiškėjas, jis gaudavo grasinančio pobūdžio žinutes, taigi, iš pareiškėjo buvo pagrįstai tikimąsi pateikti tokius įrodymus. Visgi, bylą nagrinėjant teisme, pareiškėjas pateikė tam tikrus įrodymus, kurie ne tik nepatvirtino jo pasakojimo apie kilmės valstybėje kilusias grėsmes, bet netgi prieštaravo jo per apklausą pateiktiems duomenims. Pareiškėjo nuotraukose, kuriose neva yra jo brolis, akivaizdžiai matosi, kad sužalota yra asmens šlaunis, o ne pėda, kaip kad apklausos metu buvo nurodęs pareiškėjas. Pateiktos grasinančių žinučių nuotraukos taip pat niekaip nepatvirtina, kad jos buvo rašomos būtent pareiškėjui. Atsakovas mano, kad nėra aišku kokiame kontekste buvo rašomos šios žinutės, kada jos buvo parašytos ir kas yra žinučių autorius, taigi, šiam susirašinėjimui priskirtina žema įrodomoji vertė. Anot atsakovo, dar daugiau abejonių kelia ir pareiškėjo pateiktas genties raštas, kurio tikrumo neįmanoma patikrinti. Atsakovas pažymi, kad gentis raštą pasirašė 2021 m. sausio 15 d., tačiau pareiškėjas pasakojo, kad (duomenys neskelbtini), o genties susirinkimas vyko dar vėliau, pareiškėjo teigimu – „Gal 2021 m. birželio 15 d.“, t. y. praėjus 5 mėnesiams nuo pareiškėjo pateiktame dokumente nurodytos datos. Atsakovas pabrėžia ir tai, kad iš pateiktos dokumento kopijos matyti, kad sprendimas buvo priimtas „dėl jo nepaklusnumo klanui ir klano taisyklėms, ir dėl jo dažnėjančių konfliktų“, jokių duomenų, kad gentis išsižada pareiškėjo dėl (duomenys neskelbtini), užtrauktos gėdos ar pan., dokumente nenurodyta.

36. Atsakovo nuomone, pareiškėjo pateikti dokumentai teismui ne tik nepatvirtino kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, bet ir akivaizdžiai prieštaravo jo apklausos metu pateiktiems duomenims, t. y. patvirtino Migracijos departamento ginčijamo Sprendimo išvadas dėl pareiškėjo pasakojimo nepatikimumo. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismas šios pareigos neįvykdė, ne tik nevertino ESPA nuomonės kaip ginčijamo sprendimo sudėtinės dalies, bet ir neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktuose dokumentuose esančius prieštaravimus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

37. Atsakovas teigia, kad iš Migracijos departamento priimto sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu ir jo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas savo baimę patirti persekiojimą grindė konkretaus asmens (duomenys neskelbtini), tačiau ši pareiškėjo pasakojimo dalis, atsižvelgiant į surinktos informacijos visumą (įskaitant ir surinktą kilmės valstybės informaciją), buvo atmesta dėl patikimumo stokos, t. y. pareiškėjas nepagrindė, kad visiškai pagrįstai bijo patirti persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju.

38. Atsakovas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad Migracijos departamentas nerinko aktualios kilmės valstybės informacijos ir pažymi, kad kaip matyti iš ESPA eksperto nuomonės, kuri yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis, joje yra pateikiama ir vertinama aktuali kilmės valstybės informacija tiek, kiek tai yra aktualu ir būtina nuomonės išvadoms pagrįsti, yra pateikiami surinktos kilmės valstybės informacijos šaltiniai. Atsakovas akcentuoja, kad tai, jog pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini), taip pat su tuo susijusias tariamai kylančias grėsmes (šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nurodė vienintelę grėsmę – (duomenys neskelbtini), kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių jis nebuvo nurodęs) buvo atmestas dėl patikimumo stokos, taigi, Migracijos departamentas neturėjo pareigos rinkti kitokios (be tos, kuri buvo surinkta ir įvertinta) kilmės valstybės informacijos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiai, kad Migracijos departamentas nerinko kilmės valstybės informacijos, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ESPA eksperto nuomonės, kuri yra ginčijamo sprendimo dalis, visiškai nevertino, t. y. nevertino ginčijamo sprendimo motyvų, dėl ko priėmė neteisėtą ir faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujantį sprendimą.

39. Atsakovo nuomone, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismas šios pareigos neįvykdė, neįvertino visų byloje nustatytų aplinkybių, Migracijos departamento tyrimo išvadų, deklaratyviai nurodydamas, kad tyrimas atliktas netinkamai, ir sprendimą grįsdamas tiek faktinėms bylos aplinkybėms, tiek pabėgėlių teisę reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms prieštaraujančiais motyvais.

40. Pareiškėjas M. A. H. H. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 8 d. sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo priteisti visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

41. Pareiškėjas teigia, kad ne Migracijos departamentas, o EPPB atliko pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, tokiu būdu Migracijos departamentas pats nevykdė Tvarkos aprašo 92.1, 92.8 papunkčiuose bei 97, 99, 100 punktuose įtvirtintų prieglobsčio procedūros pareigų. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad EPPB eksperto nuomonė, kuri yra sudėtinė Sprendimo dalis, pačiam pareiškėjui nebuvo įteikta, nuomonė pateikta į nagrinėjamą bylą tik 2022 m. vasario 4 d., kartu su kitais pareiškėjo prieglobsčio bylos dokumentais, akcentuojant, jog pačiame ginčijame Sprendime nebuvo surinkta nei kilmės valstybės informacija, nei pateikti argumentai, kuriais grindžiamas asmens pasakojimo dalių nepatikimumas, ar jo baimės patirti persekiojimo veiksmus vertinimas. Tokiu būdu priimtas Sprendimas neleidžia ginčijamo administracinio akto pripažinti atitinkančiu jam keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d.).

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikti duomenys, kurie nebuvo patvirtinti tiesioginių rašytinių įrodymų, vadovaujantis abejonės privilegijos taikymo taisyklėmis, turėjo būti vertinami kitų jo teiginių, įrodymų, kilmės valstybės informacijos kontekste, tačiau nurodytas vertinimas nebuvo atliekamas, susikoncentruota į įrodymų nepateikimą, kuriais pareiškėjas net nedisponavo, tokiu būdu nepagrįstai atmetant jo pasakojimo patikimumą.

43. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas apeliaciniame skunde pateikia vienas kitam prieštaraujančius argumentus. Cituodamas savo apklausos transkripcijas, pareiškėjas nurodo, kad pasisakydamas kitoniškumo elemento aspektu jis detaliai ir išsamiai paaiškino savęs suvokimo (duomenys neskelbtini) eigą, tačiau dėl nežinomų priežasčių tai Sprendimuose apskritai nepatarta, o EPPB eksperto nuomonėje selektyviai pateikta tik dalis pareiškėjo teiginių, tokiu būdu pateikiant nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo pasakojimo nepatikimumo. Pareiškėjo nuomone, jis apklausose detaliai paaiškino, kad visuomenė jo (duomenys neskelbtini) nesupranta, smerkia (duomenys neskelbtini), dėl ko apie (duomenys neskelbtini) nežinojo net jo šeima (nors ir įtarė, niekada tiesiogiai nebuvo atskleista), savo (duomenys neskelbtini) turėjo slėpti, bijojo visuomenės reakcijos ir persekiojimo. Dėl savo (duomenys neskelbtini) ir kitokios išvaizdos susilaukdavo replikų, tyčiojimosi tiek iš visuomenės (gatvėje, mokykloje), tiek ir šeimoje (iš tėvo), kas jį vertė jaustis blogai, jis verkdavo, nekentė savęs, dėl patyčių paliko mokyklą. Pareiškėjas teigia, kad atsižvelgus į DSSH gairių kriterijus, pareiškėjo pasakojimas tenkina Gėdos ir stigmos kriterijus. Pareiškėjas pažymi, kad vertinant „žalos“ elementą reiktų atsižvelgti į pareiškėjo patirtą netinkamą elgesį, t. y. diskriminaciją ir persekiojimo veiksmus (tyčiojimąsi, engimą, žeminimą) iki pareiškėją aptinkant su partneriu bei persekiojimą, užtikus jį su jo tuometiniu partneriu (apie slapstymąsi, baimę, genčių sprendimus, šeimos atsisakymą, brolio užpuolimą, grasinimus nužudyti, persekiojimą). Pareiškėjo vertinimu, jo pasakojimą patvirtina kilmės valstybės informacija.

44. Pareiškėjas nesutinka, kad jo pateikti įrodymai nepatvirtina pasakojimo apie kilmės valstybėje kilusias grėsmes ir prieštaravo jo per apklausą pateiktiems duomenims. Prieglobsčio prašytojo teiginiai, kurių šis negali tiesiogiai pagrįsti rašytiniais įrodymais, yra vertinami abejonės privilegijos kontekste, t.y., jei pasakojimas nuoseklus, išsamus, detalus, jį pagrindžia netiesiogiai kiti prieglobsčio prašytojo rašytiniai įrodymai ir pasakojimas neprieštarauja kilmės valstybės informacijai, - jis vertinamas prieglobsčio prašytojo naudai. Anot pareiškėjo, priešingai nei vertina Migracijos departamentas, nurodyti įrodymai privalėjo būti vertinami pareiškėjo pateiktų teiginių kontekste, vertinama jų visuma, o ne kiekvienas įrodymas izoliuotai. Taip pat pareiškėjas akcentuoja, kad Migracijos departamentas klaidina teismą nurodydamas neteisingą Genties sprendimo datą, kadangi būtent teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė paprašė teismo suteikti galimybę dalyvaujančiam vertėjui išversti, kokia data nurodyta ant Genties sprendimo, ir šis nurodė, kad iš tiesų ant Genties sprendimo nurodyta data yra 2021 m. birželio mėn. 15 d., ką pareiškėjas ir nurodė apklausos metu.

45. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad atsakovas nesurinko aktualios kilmės valstybės informacijos, kadangi ginčijame Sprendime apskritai jokia kilmės valstybės informacija, aktuali pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų kontekste, nepateikta, o EPPB eksperto nuomonėje pateikta tik bendra informacija apie (duomenys neskelbtini) persekiojimą tiek valstybiniu mastu, tiek privačių asmenų, valstybei neužtikrinant jų apsaugos, tačiau jokios kilmės valstybės informacijos apie „garbės nusikaltimų“ praktiką Migracijos departamentas nesurinko, nors pareiškėjas apklausos metu ir nurodė, kad po (duomenys neskelbtini) intensyvūs genčių konfliktai. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimo veiksmus grįsta ne tik jo teiginiais, jo rašytiniais įrodymais (genties sprendimas, grasinimai susidoroti, pasikėsinimas į jo brolį ir pan.), bet ir kilmės valstybės informacija. EPPB eksperto nuomonėje, kurioje aiškiai nurodoma, kad „nuostatos naudojamos (duomenys neskelbtini) patraukti baudžiamojon atsakomybėn. (duomenys neskelbtini)“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 46. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 21S38450 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio nagrinėjimo komisijos 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. 6K-2269 panaikinimo ir Migracijos departamento įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

47. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, panaikino byloje ginčijamus atsakovo sprendimus bei įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

48. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neįvertino pareiškėjo individualios situacijos kilmės valstybės kontekste, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių neabejoti, kad pareiškėjas dėl jo prašyme nurodytų aplinkybių, kuriomis grindė asmeninę baimę grįžti į kilmės valstybę, nebus persekiojamas, neįvertino esminių pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį priežasčių, pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį vertinimo tyrimą atliko netinkamai.

49. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

50. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

51. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo ginčo bylą bei netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Šiuo aspektu primintina, kad pagal LVAT jurisprudenciją teismas gali sutikti su vienos iš ginčo šalių pozicija ir ja remtis, be to, teismas taip pat neprivalo atsakyti į visus skundo argumentus ir gali pasisakyti dėl skunde formuluojamų esminių pareiškėjo prieštaravimų administravimo subjekto priimtam administraciniam aktui / sprendimui.

52. Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).

53. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, sprendime išdėstė argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, todėl papildomai jų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę ir priėmė pagrįstą sprendimą.

54. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

55. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

56. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

57. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

58. Pagal Tvarkos aprašo (taikoma redakcija galiojusi nuo 2021 m. liepos 28 d. iki 2022 m. vasario 25 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis; prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais.

59. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas šio aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

60. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamo atsakovo sprendimo turinys patvirtina, jog atsakovas, atlikdamas pareiškėjo prašymo suteikti tarptautinę apsaugą tyrimą, Aprašo 97, 99 punktuose numatytos tvarkos nesilaikė ir neatliko savarankiško prieglobsčio byloje surinktų įrodymų tyrimo, o iš esmės apsiribojo tik Europos prieglobsčio paramos biuro ekspertinės nuomonės pateikimu.

61. Akcentuotina, kad pareiga išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti jam tarptautinę apsaugą tenka būtent atsakovui, o ne Europos prieglobsčio paramos biurui. Pastarosios institucijos ekspertinė nuomonė nėra atsakovo priimamo sprendimo dalis, o yra tik vienas iš įrodymų prieglobsčio prašytojo byloje, kuris turi būti vertinamas visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais.

62. Kaip minėta, atlikdamas tyrimą prieglobsčio prašytojo byloje, atsakovas savo sprendime turi įvertinti kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis; prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais. Atsakovo išvados ir argumentai paneigiantys ar patvirtinantys nurodytas tyrimo aplinkybes turi atsispindėti atsakovo priimtame sprendime dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo ar nesuteikimo.

63. Todėl kritiškai vertintina nagrinėjamoje byloje atsakovo pasirinkta pozicija, kai pareiškėjo pasakojimą paneigiantys argumentai yra pateikiami ne ginčijamame atsakovo sprendime, o teismui skirtuose procesiniuose dokumentuose. Atkreiptinas dėmesys, jog įgalinimai nagrinėti asmenų prašymus suteikti tarptautinę apsaugą yra suteikti atsakovui, o tuo tarpu administraciniams teismams pavesta procesinė atsakovo priimtų sprendimų kontrolė.

64. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

65. Taip pat paminėtina, kad pareiškėjas prašė atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjas nepateikė jo patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, aptariamas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė