2020-04-22 Nr. AB-8161-3-61-3-03960-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eA-3894-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03960-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. (M. B.) (toliau ir – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-151 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu atsakovas nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, t. y. neapklausė (duomenys neskelbtini) atstovo, nepasisakė dėl nepriklausomo ekspertizės biuro „(duomenys neskelbtini)“ išvados, selektyviai pasirinko kilmės valstybės informaciją, kuria vienu metu ir rėmėsi, ir ignoravo dėl svarbių kilmės valstybės klausimų ištyrimo Departamento byloje. Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįstai ir neteisėtai buvo išspręsti išsiuntimo ir draudimo atvykti klausimai, nes pareiškėjui turėtų būti vykdomas ne išsiuntimo, o ekstradicijos procesas, o tuo atveju, jeigu pareiškėjas negautų prieglobsčio ir nevyktų ekstradicijos procesas, turėtų būti vykdomas ne išsiuntimo, o įpareigojimo savanoriškai išvykti procesas.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą bei tinkamai taikė teisės aktus. Atsakovas teigė, kad visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka įstatymo numatytų prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, kad atsakovas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, nesant objektyvių duomenų, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pilietis M. B. 2017 m. kovo 14 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje (toliau – ir pirmasis prašymas), motyvuodamas tuo, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas bus iš karto sulaikytas dėl to, jog jam yra iškelta baudžiamoji byla dėl išeikvojimo kreditų, kurių negalėjo grąžinti „(duomenys neskelbtini)“ bankas. Pareiškėjas teigė, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu yra „sufabrikuota“, nes pareiškėjas priklauso bankininkų socialinei grupei. Atsakovas, išnagrinėjęs prašymą, 2017 m. gruodžio 13 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje. Nesutikdamas su priimtu sprendimu pareiškėjas jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau vėliau skundo atsisakė.

7. Teismas nurodė, kad po administracinės bylos nutraukimo pareiškėjas 2018 m. kovo 22 d. pateikė pakartotinį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje (toliau – ir antrasis prašymas), kurį argumentavo tuo, jog kilmės valstybėje pareiškėjo atžvilgiu „fabrikuojamos“ baudžiamosios bylos, nes jis priklauso V. Y. artimai aplinkai bei dėl jam priskiriamų politinių įsitikinimų. Išnagrinėjęs šį prašymą atsakovas priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje. Nesutikdamas su priimtu sprendimu pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu skundą atmetė ir paliko galioti atsakovo sprendimą. Dėl minėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2019 m. spalio 9 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą.

8. Teismas nurodė, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutarties priėmimo atsakovas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos. 2019 m. spalio 18 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje (toliau – ir trečiasis prašymas) nurodydamas, kad pareiškėjo atžvilgiu yra „fabrikuojama“ baudžiamoji byla dėl trijų kreditų ir vekselio, paskelbta jo paieška ir areštas. Pareiškėjas teigė, kad įkalinimo įstaigoje jam bus daromas spaudimas, siekiant išgauti melagingus ar kilmės valstybės valdžiai naudingus parodymus, iškils pavojus pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjas nurodė, kad visa tai daroma dėl to, jog kilmės šalyje vyksta klanų kovos dėl materialinių, finansinių, visuomeninių ir dvasinių resursų. Klanų kova vyksta tarp (duomenys neskelbtini). Klanų kovas reguliuoja V. P. ir D. M. ir naudoja valstybės resursus spaudimui prieš pralaimėjusią pusę. Pareiškėjas teigė, jog jo anksčiau valdytas „(duomenys neskelbtini)“ bankas buvo sunaikintas politinės kovos su V. Y. metu, todėl jis turėtų būti pripažintas klanų kovos V. P. aplinkoje auka. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad jis yra svarbi figūra V. Y. aplinkai.

9. Teismas nurodė, kad atsakovas atliko išsamų tyrimą, kurio metu nebuvo nustatyta, jog V. Y. anksčiau vykdė opozicinę veiklą, kuri prieštarautų V. P., nenustatyta, kad V. Y. ir (arba) dėl ryšių su juo – jo aplinkos žmonėms buvo priskiriamos politinės pažiūros, prieštaraujančios valstybės politikai. Departamentas nesurinko informacijos, patvirtinančios, jog asmenys, kurie yra ar galėjo būti priskiriami V. Y. aplinkai, yra persekiojami, siekiant jį paveikti. Neidentifikavus tikėtinų motyvų ir tikslų išgauti informacijos apie V. Y. bei daryti jam spaudimą, argumentai, jog kilmės šalies įkalinimo įstaigoje pareiškėjas bus „spaudžiamas“, kad pareiškėjo atžvilgiu bus panaudotas fizinis smurtas ar kitoks spaudimas, siekiant išgauti informaciją apie V. Y., pripažinti nepagrįstais.

10. Teismas aptarė ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Aprašas) nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad Departamentas, nagrinėdamas antrąjį pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, buvo surinkęs ir įvertinęs informaciją tiek apie V. Y. ir V. P. tarpusavio santykius, tiek ir apie V. Y. reiškiamas pažiūras arba tokių pažiūrų nebuvimą bei informaciją apie V. Y. artimai aplinkai priskiriamų asmenų galimą persekiojimą valstybėje. Teismas nurodė, kad tiek atsakovas, nagrinėdamas ankstesnius pareiškėjo prieglobsčio prašymus, tiek ir teismai, nagrinėdami pareiškėjo skundus dėl Departamento ginčijamų sprendimų, vertino visą aktualią informaciją, susijusią su V. Y. ir V. P. tarpusavio santykiais, V. Y. politinėmis pažiūromis ir jo aplinkos žmonių padėtį pareiškėjo prašymo ribose. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė tik dėl to, kad nebuvo surinkta pakankamai medžiagos, vertino kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad antrojo prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas priklausė artimai V. Y. aplinkai, tačiau šiuo metu pareiškėjas nepalaiko ryšių su V. Y.. Teismas sprendė, jog jau antruoju pareiškėjo prašymu nebuvo nustatyta priežastinio ryšio tarp pareiškėjo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo ir pareiškėjo priklausymo artimai V. Y. aplinkai, todėl baudžiamajame persekiojime nebuvo nustatytas diskriminacinis elementas.

11. Teismas, vertindamas (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. G. išvadą (toliau – ir Išvada), rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartimi, kurioje konstatuota, jog Išvada negali būti pripažįstama įrodymu. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pakartotinai teikė Išvadą kartu su trečiuoju prašymu. Teismas analizavo Išvados turinį ir nustatė, kad dalį dokumentų atsakovas įvertino nagrinėdamas antrąjį pareiškėjo prašymą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas – apeliacinį skundą, tačiau jais nenustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas būtų siejamas su V. Y.. Išvadoje nurodyta, jog pareiškėjo atžvilgiu vykdomame baudžiamajame persekiojime yra pažeidimų, tačiau nenurodyta, kokie tai pažeidimai, nurodyta, jog baudžiamasis persekiojimas turi politiškai motyvuoto persekiojimo požymių, tačiau nenurodyta, kokie tie požymiai, o baudžiamojo persekiojimo politinį kontekstą įžvelgia dėl to, kad su baudžiamąja byla susiję asmenys tuo metu turėjo svarbų vaidmenį visuomeniniame ir ekonominiame šalies gyvenime. Teismas nusprendė, kad Išvada yra deklaratyvi, joje atkartojama pareiškėjo kartu su trečiuoju prašymu pateikta medžiaga, todėl šie duomenys neturi įrodomosios galios. Išvada neįrodo, kad tarp pareiškėjo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo ir V. Y. būtų priežastinis ryšys.

12. Teismas dėl nepriklausomo ekspertizės biuro „(duomenys neskelbtini)“ išvados (toliau – ir Nepriklausomų ekspertų išvada) nurodė, kad Departamentas plačiau jos neaptarė, kadangi jau buvo aptaręs nagrinėdamas pareiškėjo antrąjį prašymą. Sprendime yra nurodoma, kad antrojo prašymo nagrinėjimo metu Departamentas įvertino pareiškėjo pateiktą Nepriklausomų ekspertų išvadą, kuri patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) valstybinių institucijų eksperčių atliktos ekspertizės buvo atliktos nesilaikant metodikų, nustatytų tokių tyrimų atlikimui ir nesilaikant galiojančių įstatymų, kurie reglamentuoja minėtų tyrimų atitikimą.

Teismas vertino Nepriklausomų ekspertų išvadą ir nusprendė, kad nepriklausomas ekspertas netyrė nei vekselio, nei atspaudo ir parašo pavyzdžių, todėl Nepriklausomų ekspertų išvada savaime nepatvirtina, kad vekselyje esantys „(duomenys neskelbtini)“ banko antspaudas ir pareiškėjo parašas yra suklastoti, o taip pat neįrodo, kad (duomenys neskelbtini) valstybinių institucijų ekspertės, atlikdamos tyrimą, savo ar kitų asmenų iniciatyva sąmoningai „fabrikavo“ įrodymus. Teismas konstatavo, kad Departamentas tinkamai įvertino Nepriklausomų ekspertų išvadą ir dėl jos pasisakė, o naujų duomenų, leidžiančių šias išvadas įvertinti kitaip, pareiškėjas nepateikė nei Departamentui, nei teismui.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog (duomenys neskelbtini) tyrimų komiteto vyriausiosios tyrimų valdybos ypač svarbių bylų tyrėjas atmetė pareiškėjo prašymą skirti papildomą teisminę techninę-kriminalinę ir teismo rašysenos ekspertizę bei prie bylos pridėti specialisto išvadą, susijusią su baudžiamąja byla Nr. (duomenys neskelbtini), niekaip neįrodo, kad pareiškėjo baudžiamoji byla yra „fabrikuojama“. Teismas nepagrįstu laikė ir pareiškėjo argumentą, kad Nepriklausomų ekspertų išvados nepridėjimas prie bylos rodo tariamą (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo pareigūnų sąmoningą bandymą ištaisyti klaidas.

Teismas atsižvelgęs į tai, kad Departamentas nebuvo nustatęs, jog baudžiamoji byla pareiškėjo atžvilgiu būtų iškelta dėl jo ryšių su V. Y., nusprenė, kad Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla nelaikytina persekiojimu 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) prasme ir pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje.

13. Teismas, atsižvelgdamas į Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas, Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, 87 straipsnio 1–2 dalių nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei administracinių teismų praktiką konstatavo, kad Departamentas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą papildomą kilmės valstybės informaciją. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo trečiojo prašymo nagrinėjimo metu pateiktuose jo straipsniuose nurodyta informacija apie tai, kad (duomenys neskelbtini) artimas žmogus O. B. po V. Y. atsitraukimo pradėjo vadovauti geležinkeliams, kad (duomenys neskelbtini) yra artimi V. P. bei kita informacija, nepatvirtina, jog V. Y. politinės pažiūros būtų pasikeitusios, kad jis būtų tapęs opozicijos nariu ar būtų su ja asocijuojamas. Teismas pažymėjo, kad ir trečiojo pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nebuvo rasta informacijos, kad V. Y. ir V. P. politinės pažiūros būtų išsiskyrusios, kad V. Y. nebepalaikytų V. P. ir / ar taptų opozicijos nariu. Pareiškėjas prašymo nagrinėjimo metu nepateikė informacijos, kurį įrodytų, jog V. Y. keistų savo politines pažiūras, prieštarautų (duomenys neskelbtini) vykdomai politikai, todė teismas pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių galbūt buvo pradėtas jo baudžiamasis persekiojimas, vertino kaip deklaratyvias ir nepagrįstas realiai egzistuojančiomis aplinkybėmis.

14. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, jog pareiškėjui pradėtas baudžiamasis persekiojimas buvo sąlygotas jam priskirtais politiniais įsitikinimais, taip pat nenustatė, jog tarp pareiškėjo baudžiamojo persekiojimo ir siekio padaryti įtaką V. Y. yra priežastinis ryšys. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui vykdomame baudžiamajame persekiojime nėra diskriminacinio elemento.

15. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, jog jis prašė atsakovo, tarp kitų kilmės valstybės informacijos klausimų, nagrinėti ir klausimus, susijusius su (duomenys neskelbtini) vidaus politikoje vykstančia klanų kova dėl perskirstomų resursų, V. Y. ir (duomenys neskelbtini) klano pozicijas ir kt., pažymėjo, kad tiek nagrinėjant antrąjį, tiek trečiąjį pareiškėjo prašymą Departamentas neturėjo pareigos rinkti informacijos, kuri yra nereikšminga, siekiant nustatyti pareiškėjo teisinę padėtį.

16. Teismas nustatė, kad Sprendimu yra nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Teismas nustatė, kad 2019 m. spalio 10 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-13)41PR-33, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, 2019 m. spalio 11 d. minėtas sprendimas buvo įteiktas pareiškėjo atstovui Laurynui Biekšai, tačiau per nustatytą terminą pareiškėjas to nepadarė. Teismas nusprendė, kad priėmus galutinį Sprendimą dėl atsisakymo suteikti prieglobstį, pareiškėjas praras teisę likti Lietuvos Respublikoje bei įsigaliojus Departamento Sprendimui pareiškėjas turi būti išsiųstas į (duomenys neskelbtini).

17. Teismas nenustatė Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) ir pažymėjo, kad Įstatymo 130 straipsnyje nėra nustatyta, kad jeigu asmeniui yra pradėtas ekstradicijos procesas, jo negalima išsiųsti į kilmės valstybę. Teismas rėmėsi atsakovo turimais duomenimis ir nurodė, kad pareiškėjui nei trečiojo prašymo nagrinėjimo metu, nei atsiliepimo pateikimo metu nėra pradėtas ekstradicijos procesas.

18. Teismas, aptaręs Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, atkreipė dėmesį, kad trečiojo prašymo nagrinėjimo metu Departamentas kreipėsi į Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą su paklausimais, tam kad būtų įvertinta, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. 2019 m. spalio 29 d. Policijos departamentas pateikė išvadą Nr. 5-S-10511, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. 2019 m. lapkričio 4 d. Departamentas gavo Policijos departamento raštą Nr. 5-S-10680, kuriame rekomenduojama uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ir darė išvadą, kad pagrįstai buvo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus.

19. Teismas konstatavęs, jog pareiškėjas pateikė subjektyvaus pobūdžio, objektyviais duomenimis nepagrįstus teiginius apie galimą grėsmę kilmės valstybėje, sprendė, jog atsakovas Sprendimu pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje bei priėmė sprendimą pareiškėją išsiųsti į kilmės valstybę.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento Sprendimą ir įpareigoti pareiškėjo prieglobsčio prašymą išnagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai įvertino Išvadą. Teikdamas trečiąjį prieglobsčio prašymą pareiškėjas gavo papildomą (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio 14 d. raštą, kurio trūko, kad Išvada būtų pripažinta pareiškėjo persekiojimą patvirtinančiu įrodymu. Pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio 14 d. rašte papildomai paaiškinta V. Y. lojalumo stoka ir politinė priešprieša su V. P., t. y. pateikta informacija, kurios trūko tiek Departamentui, tiek Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pareiškėjas pabrėžia, kad (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio 14 d. rašte yra nurodoma, kad jie yra pasiruošę atsiųsti savo atstovą, kuris pateiktų paaiškinimus, jei dar kiltų abejonių dėl (duomenys neskelbtini) pozicijos pagrįstumo. Pareiškėjas po Departamento Sprendimo dar kartą kreipėsi į (duomenys neskelbtini), raštu uždavė papildomus klausimus bei gavo atsakymą, kurį pateikė teismui. Pareiškėjas teigia, kad teismo posėdžio metu pareiškėjo argumentai buvo grindžiami (duomenys neskelbtini) 2020 m. sausio 3 d. raštu, kuriame yra itin detaliai paaiškinta, kokie daugybiniai baudžiamojo proceso pažeidimai ir „fabrikavimo“ požymiai yra pareiškėjo baudžiamojoje byloje ir kokiais baudžiamosios bylos dokumentais remiantis daroma tokia išvada, kokių yra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas yra būdas daryti spaudimą V. Y., ir kodėl pareiškėjo byla yra politiškai motyvuota ir, kokie politiškai motyvuoto persekiojimo požymiai būdingi pareiškėjo baudžiamajai bylai. Tačiau teismo atsisakymas vertinti (duomenys neskelbtini) 2020 m. sausio 3 d. raštą pažeidė Europos Sąjungos Prieglobsčio procedūrų direktyvos (2013/32/ES) nuostatas ir aiškiai suformuluotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo klausimu.

22. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino Nepriklausomų ekspertų išvadas. Pareiškėjas teigia, kad šie įrodymai patvirtina pareiškėjo argumentą, jog (duomenys neskelbtini) ikiteisminis tyrimas pareiškėjo baudžiamojoje byloje yra ne tik atliekamas nesilaikant galiojančių įstatymų, bet ir tokios ikiteisminio tyrimo „klaidos“ nėra atsitiktinės, ir kai jas nurodo nepriklausomi ekspertai, tuomet sąmoningai atsisakoma pridėti jas prie bylos ar tas „klaidas“ bandyti ištaisyti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Sprendime yra aprašyti šie pareiškėjo pateikti įrodymai, tačiau jie nebuvo aptarti ir įvertinti. Pareiškėjas teigia, kad Departamentas turėjo pareigą užduoti pareiškėjui klausimą, ar (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo pareigūnų atsisakymas pridėti prie bylos nepriklausomą ekspertizę ar skirti papildomą ekspertizę buvo apskųstas, o tada aiškiai tokią argumentaciją užrašyti Sprendime, kad Sprendimas būtų pagrįstas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį. Teismas nurodė, kad Departamentas šio klausimo iš viso nenagrinėjo, nes jau buvo išnagrinėjęs, nagrinėdamas pareiškėjo antrąjį prašymą, tačiau pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo antrajame prašyme šis klausimas nebuvo nagrinėjamas, o Departamento Sprendime negalėjo būti tokios argumentacijos, kokią teismas pateikė skundžiamame sprendime vertindamas Nepriklausomų ekspertų išvadas.

23. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas sprendime pritarė Departamento pozicijai selektyviai pasirinkti kilmės valstybės informaciją, kuria remsis Sprendime, kartu ignoruodamas pareiškėjo pateiktą kilmės valstybės. Departamentui atsisakius atlikti tinkamą kilmės valstybės informacijos tyrimą ir teismui palaikius tokią Departamento poziciją, pareiškėjas neturi jokios galimybės paaiškinti Departamentui ir teismui, kad (duomenys neskelbtini) politinė sistema iš esmės skiriasi nuo Lietuvos politinės sistemos.

24. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendime nurodoma, jog 2019 m. balandžio 8 d. buvo paskelbta tarptautinė pareiškėjo paieška ir raudonas Interpolo įspėjimas surasti ir laikinai suimti ieškomą asmenį, todėl net jei būtų pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, jo atžvilgiu turėtų būti vykdomas ne išsiuntimo, o ekstradicijos procesas, kurio metu pareiškėjas turėtų galimybę gintis nuo ekstradicijos, nurodydamas jo baudžiamosios bylos (duomenys neskelbtini) „fabrikavimo“ požymius, kuriuos atsisako nagrinėti Departamentas.

25. Pareiškėjas akcentuoja, kad Sprendime taip pat nurodoma, jog jam skiriamas priverstinis išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), nes pareiškėjas pažeidė įpareigojimą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iki 2019 m. spalio 18 d. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis nepasibaigus savanoriško išvykimo terminui pateikė prieglobsčio prašymą, su juo privalėjo atiduoti savo (duomenys neskelbtini) pasą bei laukti, kol jis bus išnagrinėtas. Todėl, net jei pareiškėjas negautų prieglobsčio ir nevyktų jo ekstradicijos procesas, jo atžvilgiu turėtų būti vykdomas ne išsiuntimo, o įpareigojimo savanoriškai išvykti procesas. Pareiškėjas pabrėžia, kad Policijos departamento rekomendacija dėl uždraudimo jam atvykti į šalį turėtų pagrindą tik tuomet, jei pareiškėjas būtų pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, kuriais jis kaltinamas (duomenys neskelbtini), arba bent jau, jeigu ekstradicijos procese Lietuvos Respublikos teismai, nenustatę pareiškėjo teisių pažeidimų (duomenys neskelbtini) baudžiamojo persekiojimo procese, nuspręstų jį perduoti (duomenys neskelbtini).

26. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovas nurodo, kad nagrinėdamas antrąjį pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo surinkęs ir įvertinęs tiek informaciją apie V. Y. ir V. P. santykius, tiek ir informaciją apie V. Y. reiškiamas pažiūras arba tokių pažiūrų nebuvimą, taip pat ir informaciją apie V. Y. artimai aplinkai priskiriamų asmenų galimą persekiojimą (duomenys neskelbtini). Departamentas, pirmosios instancijos teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino visą aktualią informaciją apie V. Y. ir V. P. santykius, V. Y. pažiūras ir jo aplinkos žmonių padėtį pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje kontekste.

28. Atsakovas teigia, kad Departamentas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo trečiąjį prašymą, įvertino pareiškėjo papildomus dokumentus surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovas nurodo, kad nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau buvo pasisakęs dėl Išvados, pareiškėjas ją pateikė kartu su trečiuoju prašymu. (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio 14 d. rašte nurodoma, kad Išvadoje atsakymai pateikti pagal pareiškėjo advokatų žinioje turimą medžiagą, teisinių išvadų pagal baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) tekstus ir informaciją, pateiktą visuomenės informavimo priemonėse. Atsakovas pažymi, kad Išvadoje naudojamos lakoniškai suformuluotos išvados, kurios nėra pagrįstos arba jų pagrindimas nėra nurodomas pateiktoje Išvadoje, dėl ko negalima įvertinti daromų išvadų aktualumo ir pagrįstumo vertinant, ar pareiškėjui vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra diskriminacinio pobūdžio. Iš esmės Išvadoje yra atkartojama pareiškėjo trečiojo prašymo nagrinėjimo metu pateikta informacija (arba pareiškėjas atkartoja Išvadoje pateiktą informaciją grįsdamas trečiąjį prašymą), taigi šie įrodomieji duomenys (Išvada ir pareiškėjo pareiškimai) nelaikytini nepriklausomais įrodymų šaltiniais bei neturi įrodomosios galios vienas kito atžvilgiu, t. y. vienas kito nepagrindžia. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo pateikta Išvada savaime neįrodo, kad tarp pareiškėjui vykdomo baudžiamojo persekiojimo ir V. Y., jo padėties ir jo ateities veiksmų, kurių neįmanoma numatyti, būtų priežastinis ryšys.

29. Atsakovas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su teismo atsisakymu vertinti (duomenys neskelbtini) 2020 m. sausio 3 d. raštą, kurį pareiškėjas pateikė teismo posėdžio metu, plačiau nepasisako, nes teismo kompetencija yra spręsti dėl įrodymų leistinumo ir priimtinumo. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) 2020 m. sausio 3 d. raštas iš esmės yra identiškas savo turiniu Išvadai, tik papildomai nurodyti šaltiniai.

30. Atsakovas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, susijusio su Nepriklausomų ekspertų išvados neįvertinimu, nurodo, kad Departamentas plačiau neaptarė šio pareiškėjo pateikto dokumento, kadangi Nepriklausomų ekspertų išvadą jau buvo aptaręs nagrinėdamas pareiškėjo antrąjį prašymą. Sprendime yra nurodoma, kad antrojo prašymo nagrinėjimo metu Departamentas įvertino pareiškėjo pateiktą Nepriklausomų ekspertų išvadą ir dėl jos pasisakė, o naujų duomenų, leidžiančių kitaip šią išvadą įvertinti, pareiškėjas nepateikė. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog Departamentas turėjo pasiteirauti pareiškėjo, ar jis apskundė atsisakymą skirti ekspertizę ir vėliau šią argumentaciją aprašyti Departamento Sprendime, kad Sprendimas būtų pagrįstas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, yra niekaip nesusiję su pareiškėjo prieglobsčio prašymu. Atsakovas pažymi, kad Departamentas nagrinėja prieglobsčio prašymus, o ne vertina, kaip pareiškėjas įgyvendina jam (duomenys neskelbtini) baudžiamosios teisės aktais suteikiamas teises.

31. Atsakovo nuomone, Departamentas objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą papildomą kilmės valstybės informaciją, kurią įvertino surinktų duomenų visumoje. Atsakovas akcentuoja, kad tam, jog asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Atsakovas turi pareigą atlikti prieglobsčio prašytojo apklausą, kurios tikslas – suteikti prieglobsčio prašytojui galimybę išsamiai paaiškinti prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus, o apklausą atliekančiam įgaliotam Departamento valstybės tarnautojui – prieglobsčio prašytojo teisinei padėčiai nustatyti reikalingus duomenis, surinkti reikiamą informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Atsakovas pabrėžia, kad tyrimo metu nerasta informacijos, patvirtinančios, jog asmenys, kurie yra ar galėjo būti priskiriami V. Y. aplinkai, yra persekiojami siekiant jį paveikti, todėl neidentifikavus tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų išgauti informacijos apie V. Y. bei daryti jam spaudimą, Departamentas neturėjo pareigos rinkti informacijos, kuri yra nereikšminga, siekiant nustatyti pareiškėjo teisinę padėtį.

32. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Departamentas neturėjo pagrindo priimti sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo bei pakartoja faktines bylos aplinkybes dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (15/6-13)12PR-151 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

34. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs Departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

35. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

36. Vertinant pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą pirmiausia pažymėtina, kad bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Tuo tarpu, Konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

37. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 18 straipsnio nuostatos įtvirtina, kad teisė į prieglobstį garantuojama pagal Konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė. Chartijos 19 straipsnio, įtvirtinančio asmens apsaugą perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju, 2 dalis numato, kad niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.

38. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatos (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

39. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio 1 dalies d punktas nurodo, kad pabėgėlis – tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Tuo tarpu, Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio 1 dalies f punktas nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

40. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte.

41. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia (be kita ko), pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų, apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo.

42. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio (persekiojimo priežastys) 1 dalies e) punkte nurodyta, kad valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius: politinių pažiūrų sąvoka visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

43. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

44. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

45. Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d.) nuostatos yra pagrįstos Konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 d.); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 d.).

46. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4503-415/2018; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

48. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir EŽTK 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose, pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 konstatuota, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

49. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritarė Departamento išvadai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, kuriems esant suteikiamas prieglobstis. Nurodė, kad byloje nėra pagrįstų duomenų, jog pareiškėjas į kilmės valstybę negalėtų grįžti dėl Įstatymo 86–87 straipsniuose nurodytų aplinkybių, todėl ginčijamą Departamento Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamo administracinio ginčo ribas ir remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis (ABTĮ 56 str.) Įstatymo kontekste, išsamiai išanalizavo pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, todėl tinkamai patikrino Departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo teiginius ir motyvus. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentų dėl jų nekartoja, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų pareiškėjo nesutikimo su atsakovo ir teismo sprendimais motyvų.

51. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiomis pagrindinėmis argumentų grupėmis: 1) pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio 14 d. raštą ir nepagrįstai atsisakė vertinti teismo pasėdžio metu pateiktą (duomenys neskelbtini) 2020 m. sausio 3 d. raštą; 2) teismas netinkamai įvertino Nepriklausomų ekspertų išvadas, o Departamento Sprendime šie pareiškėjo pateikti įrodymai yra tik aprašyti, tačiau neaptarti ir neįvertinti; 3) jei būtų pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, jo atžvilgiu turėtų būti vykdomas ne išsiuntimo, o ekstradicijos procesas; 4) jei pareiškėjas negautų prieglobsčio ir nevyktų jo ekstradicijos procesas, jo atžvilgiu turėtų būti vykdomas ne išsiuntimo, o įpareigojimo savanoriškai išvykti procesas; 5) uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus yra nepagrįstas.

52. Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio 14 d. raštas, kuriame yra pateiktas detalus (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugpjūčio 23 d. rašto pagrindimas, yra tas dokumentas, kurio trūko Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4854-415/2019, kurioje buvo nagrinėjamas Departamento sprendimo dėl antrojo pareiškėjo prieglobsčio prašymo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, kad (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugpjūčio 23 d. raštas būtų pripažintas pareiškėjo persekiojimą patvirtinančiu įrodymu (žr. nutarties 21 p.).

53. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo, kaip jis suprantamas Konvencijos kontekste, pavojų savo kilmės valstybėje. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ (toliau – ir Vadovas) 56 punkte nurodyta, kad reikia skirti persekiojimą ir bausmę už teisės pažeidimą. Asmenys, bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už tokį pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi. Pabėgėlis yra tikra ar potenciali neteisybės auka, o ne bėglys, vengiąs teisingumo. Vadovo 57 punkte nurodyta, kad skirtumas tarp persekiojimo dėl teisės pažeidimo ir persekiojimo, kuriam egzistuojant yra suteikiamas pabėgėlio statusas, gali būti neaiškus. Vienas iš kriterijų, padedančių nustatyti šį skirtumą yra bausmės kilmės valstybėje griežtumas, kuris tam tikrais atvejais prilygintinas persekiojimui, kuris yra pagrindas gauti prieglobstį.

54. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pateikti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 160 straipsnio 4 dalyje (piniginių lėšų išvaistymo stambiu mastu) ir 159 straipsnio 4 dalyje (sukčiavimas dideliu mastu), už kurias asmuo baudžiamas laisvės atėmimo bausme iki 10 metų su milijono rublių dydžio arba uždarbio dydžio bauda arba kitomis teisiamojo pajamomis už 3 metų periodą arba be jo ir su laisvės apribojimu iki 2 metų arba be tokio. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį, tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, baudžiamas laisvės atėmimu iki 7 metų; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu iki 8 metų. Taigi vertinant bausmės diskriminacinį aspektą nėra pagrindo pripažinti, jog (duomenys neskelbtini) skiriama bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo bei žmogiškumo ribas. Šios aplinkybės neleidžia spręsti, kad pareiškėjui gresianti bausmė yra tiek per griežta, kad galėtų būti prilyginta persekiojimui.

55. Dėl pareiškėjo pateikto (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio 14 d. rašto, kaip įrodymo, kuriuo pareiškėjas grindžia prieš jį vykdomą kryptingą ir neteisėtą (duomenys neskelbtini) oficialiosios valdžios persekiojimą, teisėjų kolegija pažymi, kad iš (duomenys neskelbtini) parengtos medžiagos (tiek 2019 m. rugpjūčio 23 d. rašto, tiek 2019 m. spalio 14 d. rašto) nėra pagrindo vienareikšmiškai spręsti, jog pareiškėjo atžvilgiu pradėtas neteisėtas baudžiamasis persekiojimas, siekiant susidoroti su juo, kaip V. Y. aplinkai priklausančiu asmeniu. (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio 14 d. rašte nurodyti baudžiamosios bylos duomenys, su kuriais buvo susipažinęs V. G., neįtikino teisėjų kolegijos, kad baudžiamoji byla prieš pareiškėją yra tipinis susidorojimo su valdžiai nenaudingais asmenimis atvejis. Minėtame rašte pateiktos nuorodos, pagal kurias galima susipažinti su informacija, gauta žiniasklaidos priemonėmis, taip pat nėra patikimas šaltinis, siekiant pagrįsti baudžiamosios bylos neteisėtumą.

56. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodomi baudžiamosios bylos „fabrikavimo“ požymiai prieglobsčio byloje gali būti vertinami itin atsargiai ir tik per galimo asmens persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio prasme prizmę (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5474-822/2019). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, atlikęs išsamų tyrimą, pagrįstai nenustatė, kad būtų vykdoma prieš pareiškėją nukreipta politinė kampanija ar būtų imtasi kokių nors panašaus pobūdžio veiksmų, siekiant susidoroti su V.

Y. ir jo aplinkos asmenimis – kartu ir su pareiškėju. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo ir V. Y., taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui baudžiamoji byla iškelta būtent dėl jo priklausymo V. Y. aplinkai, t. y., siekiant įbauginti V. Y., taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla yra „sufabrikuota“. Vien tai, kad pagal (duomenys neskelbtini) pateiktas išvadas (duomenys neskelbtini) plačiai paplitę politiniams oponentams kelti „sufabrikuotas“ baudžiamąsias bylas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tai daroma pareiškėjo atžvilgiu.

Nors pareiškėjas laiko save asmeniu, priklausančiu V. Y. aplinkai, ir tvirtina, kad jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra motyvuotas išimtinai oficialios (duomenys neskelbtini) valdžios, vykdančios (duomenys neskelbtini) užsakymus, siekio įbauginti V. Y., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4854-415/2019 konstatavo, jog „byloje nenustatyta, kad prieš V. Y. (duomenys neskelbtini) būtų vykdoma politinių pažiūrų priešingumu oficialiai valdžiai pagrįsta kampanija ar būtų kokių nors panašaus pobūdžio veiksmų apraiškų.

Nėra duomenų, kad V. Y. būtų opozicinių jėgų šalininkas ar atstovas, ar kitaip oponuotų oficialiai valdžiai. Byloje yra tik priešingų, (duomenys neskelbtini) poziciją palaikančių, V. Y. veiklos įrodymų. Vien tai, kad pats V. Y. kartą yra viešai pareiškęs neigiamą nuomonę apie (duomenys neskelbtini) veiklą ir tai, kad V. Y. sūnus išvyko ir gyvena užsienyje bei yra pasisakęs dėl Y. šeimos ir šalies (duomenys neskelbtini) priešiškų santykių, turint galvoje tai, kad iš viešai pasiekiamų šaltinių ir turimos informacijos apie pareiškėjo kilmės šalį nėra jokių duomenų apie neigiamą V.

Y., kaip asmens ar buvusio aukšto pareigūno veiklą, vertinimą, pripažintina nepakankamais įrodomąją galią turinčiais faktais, kad būtų teisinis pagrindas konstatuoti jų esminę reikšmę padaryti išvadai, kad pareiškėjo pateiktoji įvykių versija dėl jo baudžiamojo persekiojimo motyvų atitiktų <...> sąlygas pabėgėlio statusui suteikti, tuo pačiu paneigiant gausią informaciją (duomenis), liudijančius V. Y. lojalumą šalies (duomenys neskelbtini) ir oficialiai valdžiai“. Teisėjų kolegijos nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartyje konstatuotų aplinkybių vertinimo nekeičia pareiškėjo trečiojo prašymo argumentai apie (duomenys neskelbtini) vidaus politikoje vykstančią klanų kovą dėl perskirstomų resursų, V.

Y. ir (duomenys neskelbtini) klano poziciją ir kt. Pareiškėjo pateiktuose įrodymuose (straipsniuose) nėra informacijos apie tai, kad V. Y. politinės pažiūros būtų pasikeitusios, kad jis būtų tapęs opozicijos nariu ar būtų su ja asocijuojamas. Be to, pareiškėjas, analizuodamas (duomenys neskelbtini) politinę situaciją, politologų įžvalgas ir žiniasklaidos informaciją, su kiekvienu prieglobsčio prašymu vis tikslina galimas įvykių versija dėl jo baudžiamojo persekiojimo motyvų, kas sudaro pagrindą vertinti, jog pareiškėjas gautą informaciją selektyviai pritaiko savo situacijai.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas bijo kilmės valstybėje patirti baudžiamąjį persekiojimą, tačiau baudžiamasis persekiojimas prilyginamas persekiojimui Įstatymo 86 ir 87 straipsnių prasme tik tuo atveju, jei jis yra neproporcingas ir diskriminuojantis. Baudžiamasis persekiojimas per se (pats savaime) negali būti prilyginamas „persekiojimui“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatų kontekste. Šioje byloje, įvertinus surinktų įrodymų visumą, negalima konstatuoti, kad baudžiamasis persekiojimas pareiškėjo atžvilgiu yra neproporcingas ar diskriminuojantis.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė pridėti prie bylos ir vertinti (duomenys neskelbtini) 2020 m. sausio 3 d. raštą, kurį pareiškėjo atstovas pateikė 2020 m. vasario 11 d. teismo posėdžio metu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos Sąjungos Prieglobsčio procedūrų direktyvos (2013/32/ES) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ar proceso teisės normas. Tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų teisingam sprendimui priimti. Be to, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su 2020 m. vasario 11 d. teismo posėdžio garso įrašu, vertina, kad (duomenys neskelbtini) 2020 m. sausio 3 d. raštas, kuriame iš esmės nauja informacija, kurios nėra (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio 14 d. rašte, nepateikiama, tačiau pateikiami konkretesni duomenys, neturi esminės reikšmės bylos baigčiai.

58. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad teismas netinkamai įvertino Nepriklausomų ekspertų išvadas, o Departamento Sprendime šie pareiškėjo pateikti įrodymai yra tik aprašyti, tačiau neaptarti ir neįvertinti (žr. nutarties 22 p.), teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad Nepriklausomų ekspertų biuro „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. išvados dėl baudžiamojoje byloje padarytų pažeidimų buvo analizuotos sprendžiant pareiškėjo antrąjį prieglobsčio prašymą. Dėl jų Departamentas pasisakė 2018 m. lapkričio 15 d. išvadoje Nr. (15/6-13)-13PR-164RN, kuri yra Departamento 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Nr. (15/6-13)12PR-164“ sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Nors atsakovas Sprendime plačiau neaptarė pateiktų Nepriklausomų ekspertų išvadų, kadangi jas jau buvo aptaręs nagrinėdamas pareiškėjo antrąjį prieglobsčio prašymą, tačiau pareiškėjas trečiame prašyme nepateikė naujų duomenų, leidžiančių šias išvadas įvertinti kitaip. Teisėjų kolegijos nuomone, ši nustatyta aplinkybė nesudaro pagrindo Departamento Sprendimą pripažinti nepagrįstu ar neteisėtu. Be to, teisėjų kolegija prieglobsčio byloje neturi jurisdikcijos spręsti dėl tam tikrų procedūrinių pažeidimų konkrečioje baudžiamojoje byloje ir minėtus procedūrinius pažeidimus gali vertinti tik tiek, kiek jie gali sustiprinti argumentus dėl asmens persekiojimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5474-822/2019).

59. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jei būtų pagrindas išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, jo atžvilgiu turėtų būti vykdomas ne išsiuntimo, o ekstradicijos procesas (žr. nutarties 24 p.), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prašymo dėl prieglobsčio suteikimo ir ekstradicijos procedūros yra atskiros ir savarankiškos, reguliuojamos skirtingų teisės aktų. Įstatymo 130 straipsnyje yra nurodytos priežastys, dėl kurių yra draudžiama išsiųsti ar grąžinti užsienietį. Šio straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nėra nustatyta, kad jeigu asmeniui yra pradėtas ekstradicijos procesas, jo negalima išsiųsti į kilmės valstybę. Taigi jeigu užsienietis yra Lietuvos teritorijoje, jo grąžinimo į užsienio valstybę klausimas sprendžiamas vadovaujantis Įstatymo 130 straipsnio nuostatomis.

60. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su Departamento Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta išsiųsti jį iš Lietuvos į kilmės valstybę ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus (žr. nutartis 25 p.).

61. Pažymėtina, kad Aprašo 125.4 punkte nustatyta, jog Departamentui priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio prašytojui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, kai nustatomos Įstatymo 125 straipsnio 1 ar 2 dalyje arba 126 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, kartu su sprendimu nesuteikti prieglobsčio prašytojui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje priimamas sprendimas grąžinti prieglobsčio prašytoją į užsienio valstybę, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos.

62. Departamentas Sprendime nurodė, kad 2019 m. spalio 10 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (15/6-13)41PR-33, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos. 2019 m. spalio 11 d. minėtas Sprendimas įteiktas pareiškėjo atstovui L. Biekšai. Atsižvelgęs į tai, Departamentas sprendė, kad pareiškėjas privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2019 m. spalio 18 d., tačiau per nustatytą terminą to nepadarė, todėl priėmus galutinį Sprendimą dėl atsisakymo suteikti prieglobstį pareiškėjas praras teisę likti Lietuvos Respublikoje bei pritaikius Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įsigaliojus Departamento Sprendimui, turi būti išsiųstas į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju jam turėtų būti vykdomas ne išsiuntimo, o įpareigojimo savanoriškai išvykti procesas, kadangi jis 2019 m. spalio 18 d., t. y. dar nesibaigus 2019 m. spalio 10 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, nustatytam terminui, padavė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

63. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog taikant trečiųjų asmenų grąžinimo procedūrą valstybės narės turi teikti prioritetą savanoriškam asmens grįžimui prieš priverstinį grąžinimą ar kitų prievartos priemonių panaudojimą, nes visa asmens grąžinimo procedūra, nesuteikus jam prieglobsčio, yra reguliuojama Europos Sąjungos teisėje įtvirtintu proporcingumo principu (žr. European Synthesis Report on the Termination of Illegal Stay (Articles 7 to 11 of Directive 2008/115/EC), Philippe De Bruycker Madalina Moraru Géraldine Renaudiere REDIAL Research Report 2016/01, p. 11, 28). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 125, 126, 127 straipsnių normų taikymą, yra pastebėjęs, jog grąžinimo į užsienio valstybę atskirų procedūrų aiškaus išskyrimo ir jų taikymo prioritetinės tvarkos Įstatyme negalima įžvelgti. Todėl atsakovas, spręsdamas klausimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, kiekvienu konkrečiu atveju privalo įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes ir spręsti, ar to asmens atžvilgiu numatyti prievolę savanoriškai išvykti (grįžti) ar išsiuntimo procedūrą, jeigu nėra nustatyta aplinkybių trukdančių grąžinti asmenį į užsienio valstybę (Įstatymo 130 str.). Departamentas priimdamas tokio pobūdžio sprendimą yra saistomas nurodytų procedūrų taikymo principų, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamų imperatyvų, numatančių, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4316-858/2017).

64. Nagrinėjamu atveju atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui taikytino priverstinio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.), nurodė, kad ši procedūra taikoma dėl to, jog pareiškėjas per 2019 m. spalio 10 d. sprendime Nr. (15/6-13)41PR-33, kuriuo jis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), nustatytą terminą, neišvyko iš Lietuvos. Taigi atsakovas spręsdamas šį klausimą nurodė, dėl kokių priežasčių pasirenkama priemonė – pareiškėjo priverstinis išsiuntimas iš Lietuvos. Teisėjų kolegijos nuomone, ši Sprendimo dalis iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus, pareiškėjui jau buvo suteikta galimybė savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau pareiškėjas to nepadarė, pateikė Departamentui trečiąjį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

65. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 punktą viena iš kategorijų užsieniečių, kuriems uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, yra tie asmenys, kurie buvo išsiųsti iš šalies. Tokiems užsieniečiams gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 5 metų. Jokių papildomų sąlygų arba išimčių prieglobsčio prašytojams ši teisės norma nenustato. Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai taip pat nereglamentuoja konkretaus draudimo atvykti laikotarpio nustatymo kriterijų. Tai reiškia, kad Departamentui suteikta diskrecijos teisė nustatyti draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Nagrinėjamu atveju įsigaliojus Departamento Sprendimui, pareiškėjas taptų Įstatymo 133 straipsnio 2 punkte nurodytai užsieniečių kategorijai priklausančiu asmeniu. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo asmenybę, draudimas pareiškėjui atvykti į šalį 3 metus, teismo vertinimu, yra teisėtas ir pagrįstas.

66. Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

67. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, sprendžia, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad ginčijamas Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

68. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Milda Vainienė