2021-07-14 Nr. AB-14326-3-64-3-00045-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-539-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00045-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovo atstovas, Šiaulių TI), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2018-12-20 iki 2020-01-15, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės aktai, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, o dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama pakankama judėjimo laisvė. Kamerose, nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, kameroje sklisdavo nemalonūs kvapai. Gyvenamosios kameros neatitiko higienos normos reikalavimų. Kamerose nebuvo ventiliacijos, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, buvo drėgna. Nuo drėgmės puvo čiužiniai, rūdijo metalinės lovos. Kamerose veisėsi parazitai.

3. Pareiškėjas teigė, kad prieš perkant prekes iš parduotuvės, nebuvo užtikrinta galimybė jas apžiūrėti, kainoraščiai dalinami vieną kartą per mėnesį ar dar rečiau, todėl perkant prekes, kainos būdavo pakitusios, sveriamos prekės nematant pirkėjui. Tiekiamas maistas neatitinka teisės aktų reikalavimų, prastos kokybės, patiekiamas žalias, supuvęs, su pasibaigusiu galiojimo terminu. Turėjo teisę tik pusantros valandos pasivaikščioti kiemelyje, kiemeliai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dažnai nebūdavo šilto vandens, ne visada buvo galima nusiprausti duše. Teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, nebuvo laikomasi higienos reikalavimų, medicinos instrumentai buvo nešvarūs, nehigieniški, dėl to kilo grėsmė pareiškėjo sveikatai, galėjo būti užkrėstas nepagydoma liga. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais, sutriko miegas, jaučia nuolatinę depresiją.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko nuo 3,66 kv. m iki 8,96 kv. m. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, netgi jas viršija, o įėjimas į sanitarinius mazgus atitvertas durimis arba užuolaidėle. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų matyti, kad kameroje Nr. 46 apšvieta, temperatūra tinkama; galimybė vėdinti patalpas sudaryta, pelėsio nėra; kamera valymo inventoriumi aprūpinta tinkamai; kameroje Nr. 31 apšvieta, temperatūra, oro drėgmė tinkama; galimybė vėdinti patalpas per langus sudaryta, minėta kamera valymo inventoriumi aprūpinta tinkamai; kameroje Nr. 64 apšvieta tinkama, šviestuvai tvarkingi, galimybė vėdinti patalpas per langus sudaryta, pelėsio nėra. Taigi kameros iš esmės atitinka higienos normos reikalavimus ir grėsmės pareiškėjo sveikatai nekelia. Nors kitos kameros dėl jų atitikimo higienos normoms aktualiu laikotarpiu netikrintos, jokie teisės aktai neįpareigoja nuolat fiksuoti kamerose esančių sąlygų atitikimo higienos normoms, kadangi tai nebūtų proporcingas reikalavimas. Kadangi kameros tikrinamos tuomet, kai gaunami skundai, nesikreipimas dėl jų leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su higienos normos reikalavimais, nebuvo.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Pareiškėjo pretenzijos atsakovo atstovui už ginčo laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Be to, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjo J. Z. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas, įvertinęs bylos duomenis ir teisinį reguliavimą, sprendė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas konstatavo, kad net atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

9. Teismas, nustatęs, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,81 m (kamera Nr. 64) iki 2,46 m (kamera Nr. 7), padarė išvadą, jog sanitarinis mazgas gyvenamosiose kamerose ir drausmės izoliatoriaus patalpose yra atitvertas nuo kameros erdvės sienele, o įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas užuolaida arba uždaromas durimis, todėl konstatuotina, kad atsakovas paneigė pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo 1,5 m. sienele. Pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo abstraktūs, prieštaringi. Atsižvelgiant į visumą nurodytų aplinkybių, konstatuotina, kad neįrodyta, jog pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose užfiksuotas aplinkybes, pripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 31, 46 ir pasivaikščiojimo kiemeliuose, kurie neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

11. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl pareiškėjo užimtumo netinkamo organizavimo, dėl parazitų buvimo, nekokybiško maisto, šilto vandens nebuvimo, nesudarytų galimybių nusiprausti duše, netinkamų sąlygų pirkti parduotuvėje, netinkamo pasivaikščiojimo organizavimo, tinkamo gydymas nesuteikimo.

12. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniu skundu, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2020 m. balandžio 2 d. sprendimu, prašo priimti naują sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.

14. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad gyvenamosios patalpos atitiko nustatytus reikalavimus. Teigia, kad akivaizdžiai matosi jo teisės į tinkamą gyvenamąjį plotą pažeidimas, todėl teismas nepagrįstai jo nepripažino.

15. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad teisės aktuose nėra nurodyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra išaiškinęs minimalaus ploto apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį ir nurodė, kad kameroje esantys san. įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu tai, ar asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

17. Atsakovo atstovas pažymi, mažiausias tekęs pareiškėjui plotas (neatėmus san. mazgo ploto) buvo ne mažesnis nei 3,6 kv. m, o iš kameros ploto atėmus san. mazgo plotą mažiausias jam tekęs plotas buvo daugiau nei 3 kv. m, taigi pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ar san. mazgo užimamą plotą. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino nustatytas aplinkybes bei priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių TI neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. sausio 15 d. neužtikrinant jo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas, atlyginimo priteisimo.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka tik su teismo išvada, kad šiuo atveju nebuvo pažeista teisė į tinkamą gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas teigia, kad akivaizdžiai matosi jo teisės į tinkamą gyvenamąjį plotą pažeidimas, todėl teismas nepagrįstai jo nepripažino.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

21. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto, atsižvelgti į joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; kt.).

22. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

23. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu gyveno kamerų tipo gyvenamosiose patalpose. Įvertinusi byloje pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerų tipo patalpose buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktuose nustatyto 3,6 kv. m ploto reikalavimo, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto (1 t., b. l. 28–37).

25. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

26. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

27. Paprastai esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

28. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Ginčo atveju nustatytas pareiškėjo teisės pažeidimas (t. y. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 31, 46 ir pasivaikščiojimo kiemeliuose, kurie neatitiko higienos normų reikalavimų) nėra labai sunkus, o ginčo laikotarpis (nuo 2018 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. sausio 15 d.) nėra labai ilgas. Pareiškėjas, teigdamas, kad patyrė neturtinę žalą, apsiribojo tik bendro pobūdžio, neindividualizuotais paaiškinimais apie, jo teigimu, patirtus išgyvenimus, o apeliacinio skundo argumentais pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigtos.

29. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai iš esmės tinkamai nustatė visas bylos aplinkybes ir įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius