2013-10-16 Nr. AB-6272-3-61-3-03225-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-1828/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03225-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gruodžio 14 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį, t. y. po 96,80 Lt už kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 2) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirto dydžio, t. y. 1 047,97 Lt, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 3) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-8239(11).

Pareiškėjas nurodė, kad 1998 m. spalio 28 d. VRM sekretoriaus sprendimu pareiškėjui buvo paskirta 687,97 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu – 360 Lt, R. G. pensijos dydis sudarė – 1 047,97 Lt. Pareiškėjas paaiškino, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui pareiškėjui kiekvieną mėnesį yra mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kiekvieną mėnesį buvo neišmokama 96,80 Lt dydžio paskirtos valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktika. Savo reikalavimų pagrįstumą pareiškėjas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3254-643/2012.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.

Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjo R. G. pensijos dydis nuo 2010 metų sumažintas (nuo 687,97 iki 591,17 Lt) taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad ši teisės norma neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Perskaičiavimo metu pareiškėjo pensija nebuvo 1 047,97 Lt, kaip nurodo pareiškėjas, nes socialinės draudimo bazinės pensijos dydžio priedo pareiškėjas nebegauna nuo 2004 m. gruodžio 1 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Tarnyba paaiškino, kad 1998 m. lapkričio 20 d. pareiškėjui R. G. neterminuotai buvo paskirta 687,97 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (indeksuota įstatymų nustatyta tvarka) už tarnybą nuo 1998 m. spalio 28 d. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius koeficientą pareiškėjo pensijos dydis perskaičiuotas: 687,97 Lt x 0,8593 = 591,17 Lt. Tarnyba pažymėjo, kad nuo 1998 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas R. G. gauna valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, todėl pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatą ribinis valstybinės pensijos dydis netaikomas valstybinių pensijų gavėjams. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų (tarp jų pareigūnų ir karių) perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo R. G. skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. leidinyje „Valstybės žinios“. Teismas nurodė, jog VRM, perskaičiuodama pareiškėjui paskirtą pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, vadovavosi tuo metu galiojančia Laikinojo įstatymo teisės norma, kuri Konstitucinio Teismo buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl atsakovo VRM veiksmai laikytini teisėtais ir pagrįstais.

Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, tai, kad pareiškėjui R. G. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija sudarė 687,97 Lt (indeksavus įstatymų nustatyta tvarka) dydžio sumą prieš ją perskaičiuojant pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kad pareiškėjui nuo 2004 m. gruodžio 1 d. socialinės draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nėra mokamas, bei tai, kad pareiškėjui valstybinės pensijos mažinimas buvo vykdomas pagal neprieštaraujančias Konstitucijai nuostatas, darė išvadą, kad R. G. reikalavimas įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirto dydžio, t. y. 1 047,97 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, yra nepagrįstas.

Sprendime pažymėta, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių motyvų, kodėl VRM 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas Nr. 1D-8239(11) turėtų būti panaikintas. Byloje nėra ginčo, kad VRM 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 1D-8239(11) neišsamiai atsakė į R. G. 2012 m. lapkričio 26 d. prašymą. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, kurio pagrindu buvo priimtas minėtas sprendimas, bei nenustatęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų pažeidimo, darė išvadą, kad VRM 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas Nr. 1D-8239(11) yra teisėtas bei pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti šį sprendimą.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu pateikė reikalavimą pripažinti VRM atsiliepimo į R. G. skundą motyvus prieštaraujančiais Konstitucijai. Teismas pažymėjo, kad atsiliepimas į skundą nėra laikomas teisės aktu, todėl nėra tiriamas jo konstitucingumas.

III. Pareiškėjas R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, Konstitucinio Teismo doktriną, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsakovai atsiliepime teigia, kad pareiškėjas siekia nurungti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, remdamasis dar ankstesne Konstitucinio Teismo praktika, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 59 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir jos taikymas – pareiškėjo pensijos perskaičiavimas, yra teisėti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Tarnyba nurodo, jog teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šalių pateiktus įrodymus ir argumentus bei faktines bylos aplinkybes. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, o visos teismo sprendime padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. G. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Vidaus reikalų ministerija 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 1D-8239(11) nurodė, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8593) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 591,17 Lt (b. l. 15). Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, t. y. po 96,80 Lt už kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirto dydžio, t. y. 1 047,97 Lt, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-8239(11). Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo R. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Pažymėtina, jog, nagrinėdamas iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (14,07 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo R. G. teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo taikomi ir kitokie jam paskirtos pensijos dydžio ribojimai.

Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirto dydžio, t. y. 1 047,97 Lt, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, pažymėtina, jog byloje nustatyta, kad R. G. VRM 1998 m. lapkričio 20 d. išvada Nr. 14864 nuo 1998 m. spalio 28 d. paskirta 628,15 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 24), kuri, vėliau ją indeksavus įstatymų nustatyta tvarka, sudarė 687,97 Lt. Atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui VRM nurodė, kad perskaičiavimo metu pareiškėjo pensija nebuvo 1 047,97 Lt dydžio, nes socialinės draudimo bazinės pensijos dydžio priedo pareiškėjas nebegauna nuo 2004 m. gruodžio 1 d. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija, be to, neįrodinėja, jog jam socialinės draudimo bazinės pensijos dydžio priedas turi būti mokamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui R. G. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija sudarė 687,97 Lt (indeksavus įstatymų nustatyta tvarka) dydžio sumą prieš ją perskaičiuojant pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kad pareiškėjui nuo 2004 m. gruodžio 1 d. socialinės draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nėra mokamas, bei tai, kad pareiškėjui valstybinės pensijos mažinimas buvo vykdomas pagal neprieštaraujančias Konstitucijai nuostatas, pagrįstai darė išvadą, jog R. G. reikalavimas įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti 1 047,97 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, yra nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, kurio pagrindu buvo priimtas VRM 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas Nr. 1D-8239(11), bei nenustatęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų pažeidimo, tinkamai darė išvadą, kad VRM 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas Nr. 1D-8239(11) yra teisėtas bei pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti šį sprendimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Konstatuotina, jog pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė