2017-03-20 Nr. AB-6312-3-61-3-03279-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-80-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03279-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.15.5.3

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Straseta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Straseta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Panevėžio AVMI) patikrino uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Straseta” (toliau – ir Bendrovė) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir pelno mokesčio (toliau – ir PM) apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir mokestinio patikrinimo rezultatus išdėstė 2014 m. spalio 30 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-714 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas PVM deklaracijose (forma FR0600) nedeklaravo pardavimo PVM, todėl papildomai apskaičiavo 12 628 Lt PVM. Panevėžio AVMI konstatavo, kad pareiškėjas į PVM atskaitą įtraukė pirkimo PVM sumas, neturėdamas tam pateisinamų dokumentų, todėl papildomai apskaičiavo 549 Lt PVM. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog 2009–2013 metais pirktas kuras buvo naudojamas PVM apmokestinamoje veikloje, konstatavo, jog pareiškėjas neturi teisės į pirkimo PVM (už įsigytą kurą) atskaitą, todėl papildomai apskaičiavo 18 922 Lt PVM. Atitinkamai mokesčių administratorius išlaidas, kurios nesusijusios su pareiškėjo veikla, priskyrė neleidžiamiems pelno mokesčio atskaitymams ir dėl šių pažeidimų sumažino 2009–2013 metų Bendrovės nuostolius, tačiau papildomai PM nepriskaičiavo. Panevėžio AVMI, taikydama analogijos ir ekonominių modelių metodus, už 2009–2013 metus papildomai priskaičiavo 238 397 Lt PVM sumą, o už 2012 ir 2013 metus – 70 664 Lt PM sumą (Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) b. l. 43–50).

Panevėžio AVMI 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. FR0682-699 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas) patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 270 496 Lt PVM, 92 323,84 Lt PVM delspinigius, 74 729 Lt PVM baudą ir 70 664 Lt PM, 4 519,56 Lt PM delspinigius, 21 199 Lt PM baudą (MGK b. l. 32–36).

Panevėžio AVMI sprendimą pareiškėjas 2015 m. sausio 19 d. skundu apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) (MGK b. l. 23–28).

VMI 2015 m. vasario 26 d. sprendimu „Dėl UAB „Straseta“ 2015 m. sausio 19 d. skundo“ Nr. 69-17 (toliau – ir VMI sprendimas) patvirtino Panevėžio AVMI sprendimą (MGK b. l. 19–21).

VMI sprendimą pareiškėjas 2015 kovo 23 d. skundu apskundė MGK (MGK b. l. 1–16).

MGK 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu „Dėl UAB „Straseta“ 2015 m. kovo 23 d. skundo“ Nr. S-87(7-62/2015) (toliau – ir MGK sprendimas) patvirtino VMI sprendimą (MGK b. l. 214–232).

II. Pareiškėjas UAB „Straseta“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti MGK sprendimą, VMI sprendimą ir Panevėžio AVMI sprendimo 1, 2, 3 dalis ta apimtimi, kuria nuspręsta patvirtinti papildomai apskaičiuotą 18 922 Lt PVM bei su juo susijusius delspinigius ir baudas, bei 4, 5 ir 6 dalis, kuriomis nuspręsta: 1) patvirtinti patikrinimo akte pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą papildomai apskaičiuotus 238 398 Lt PVM ir 70 664 Lt PM; 2) patvirtinti apskaičiuotus 82 082,88 Lt PVM delspinigius ir 4 519,56 Lt PVM delspinigius; 3) skirti 71 519 Lt PVM baudą ir 21 199 Lt PM baudą. Pareiškėjas skunde taip pat prašė priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su centrinio mokesčių administratoriaus ir MGK padaryta išvada, jog mokesčių administratoriui pagrįstai kilo abejonių dėl jo ūkinės-komercinės veiklos ir jos rezultatų 2009–2013 metais ir, nustatant mokesčio bazę, pagrįstai vadovautasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatomis, nes dėl mokesčio mokėtojo veiksmų nebuvo galima nustatyti tikslaus mokestinės prievolės dydžio. Pabrėžė, kad Bendrovė yra juridinis asmuo, t. y. verslo subjektas, veikiantis kaip uždaroji akcinė bendrovė, kuri, kaip verslo organizavimo teisinė forma, yra siejama su pelno siekimu, tačiau verslo vykdymas savaime nereiškia, kad bus gaunama pelno. Iš Bendrovės mokesčių administratoriui pateiktų demografinių duomenų matyti, kad potencialių ir realių pirkėjų skaičius jos veiklos teritorijoje yra gana mažas, todėl maža ir perkamoji galia, o, norint išlikti rinkoje, būtina taikytis prie rinkos diktuojamų taisyklių, o būtent – prie klientų. Taip pat nurodė, kad mažmeninė prekyba yra tik maža šeimos verslo dalis, kuri yra labiau socialinis projektas ir labdara, nei verslas, kadangi pagrindinis šeimos verslas – ūkininkavimas. Į šias aplinkybes tinkamai neatsižvelgė nei centrinis mokesčių administratorius, nei MGK. Pareiškėjas teigė, kad S. šeima, kaip ūkininkai, yra suinteresuoti, jog vykdomos veiklos vietovėje būtų darbo jėgos (žmonių, galinčių dirbti fizinį darbą), kadangi tai tiesiogiai lemia jų pagrindinės veiklos rezultatus, todėl mažmeninės prekybos parduotuvių veikla yra siekiama suteikti veiklos bei papildomų pajamų ir vyrų, dirbančių ūkiuose, žmonoms, siekiant žmones išlaikyti minėtose vietovėse, kad jie neišvyktų į kitus (dažniausiai didesnius) miestus, kur didesnės galimybės abiem asmenims rasti darbą. Toks tikslas buvo visą mažmeninės prekybos parduotuvių veikimo laikotarpį, todėl MGK sprendime nepagrįstai teigiama, kad nuostolinga veikla gali būti tik tam tikrą laikotarpį.

Pareiškėjas nesutiko su MGK vertinimu, kad jis netinkamai vykdė mokesčio mokėtojo pareigas, t. y., apskaičiuodamas mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis. Panevėžio AVMI Operatyvios kontrolės skyriaus darbuotojų atlikto operatyvaus patikrinimo metu 2010 m. rugsėjo 30 d. surašytame įstatymų pažeidimo protokole Nr. IPP-9 užfiksuota, jog pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje rasta 340 butelių alkoholinių gėrimų, kurių vertė 1 672,17 Lt, tačiau nepateikti juridinę galią turintys privalomi tų produktų įsigijimo ir gabenimo dokumentai. Pareiškėjo įsitikinimu, MGK nevertino to, kad operatyvaus patikrinimo metu minėtų dokumentų nebuvo prekybos vietoje, kadangi jie buvo išvežti į Bendrovės buhalteriją suvesti į Bendrovės apskaitos registrus. Apie tai buvo informuota ir Panevėžio AVMI, kuriai minėti trūkstami dokumentai buvo pristatyti tą pačią dieną, kai buvo atliktas patikrinimas. Taip pat pareiškėjas pabrėžė, kad darbuotojams moka tokį užmokestį, koks buvo sulygtas sudarant darbo sutartis, derinant tiek Bendrovės, tiek darbuotojų interesus. Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad buvo nepagrįstai padidinta pardavimo savikaina. Paaiškino, kad aukštą prekių savikainą lėmė žemas antkainis, kurį reguliuoja pati rinka bei paklausa. Pareiškėjas pripažino, kad 2012 m. pardavimo savikaina buvo neteisingai deklaruota dėl kompiuterinės buhalterinės apskaitos programos klaidos. Mokestinio tyrimo metu pastebėjus šią klaidą, ji buvo ištaisyta – patikslinta prekių savikaina ir pateiktos patikslintos mokesčių deklaracijos.

Pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratoriui Bendrovė pateikė visus duomenis, tinkamai vedė ir tvarkė buhalterinę apskaitą, todėl pagrindo skaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus teikiamus paskaičiavimus nebuvo. Pareiškėjas noriai bendradarbiavo su mokesčių administravimo institucijomis bei veikė sąžiningai. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, nepagrįstai taikė analogijos ir ekonominių modelių metodus, kadangi, taikant šiuos metodus, buvo lyginamos įmonės, kurios veikia skirtingose vietovėse, nebuvo nurodyta tu vietovių demografinė padėtis, kas lemia realių ir potencialių pirkėjų skaičių, neatsižvelgta į tose vietovėse gyvenančių žmonių poreikius. Be to, lyginamose įmonėse žymiai skyrėsi ir darbuotojų skaičius, pajamos, prekių įsigijimo vertė, skaičius. Taip pat skyrėsi ir prekių antkainiai lyginant su Bendrovės. Pareiškėjo teigimu, skirtumai atsirado dėl to, kad buvo lyginamos skirtingose rinkose veikiančios parduotuvės, kuriose galimai skirtingi ir gyventojų poreikiai, materialinė padėtis bei gyventojų perkamoji galia. Pabrėžė, kad lyginti skirtingus verslo subjektus yra ne tik nelogiška, tačiau tai pažeidžia ir pamatinius protingumo bei teisingumo principus, todėl, taikant minėtus metodus, pareiškėjui mokesčiai negalėjo būti skaičiuojami.

Pareiškėjas ginčijo MGK sprendimo teiginius, kad, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus pateiktais apskaičiavimais, jis turėjo teisę pateikti savo apskaičiavimus taip pat taikant analogijos metodą bei lygindamas įmones. Teigė, kad Bendrovė objektyviai neturi tokios galimybės, kadangi galioja teisės normos, kurios draudžia verslo subjektams dalintis (keistis) informacija apie prekių savikainą, taikomą antkainį. Todėl šiuo aspektu buvo apribota Bendrovės galimybė tinkamai ginti savo teises, todėl pareiškėjo argumentai apie neteisingai nustatytą mokesčių bazę yra neabejotinai pagrįsti ir turi būti vertinami Bendrovės naudai.

Dėl MGK nustatytų aplinkybių, kad tikrintu laikotarpiu Bendrovė leidžiamiems atsiskaitymams priskyrė 90 399 Lt degalų vertę ir įtraukė į PVM ataskaitą 18 922 Lt degalų pirkimo PVM, nors, remiantis valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“ duomenimis, Bendrovė neturėjo jokių transporto priemonių, paaiškino, kad, remiantis 2002 m. vasario 1 d. panaudos sutartimi (toliau – ir panaudos sutartis), S. S. Bendrovei perdavė naudotis dyzelinį automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Prieš S. S. įsigyjant minėtą automobilį, jis priklausė likviduotai S. S. įmonei, tačiau realiai jį valdė S. S., vėliau oficialiai įsiregistravęs automobilio nuosavybės teisę savo vardu. Minėtas automobilis panaudos sutarties pagrindu buvo naudojamas pareiškėjo veiklos tikslais bei funkcijoms, reikalingoms veiklai vykdyti nuo 2002 m. vasario 1 d., nors pats automobilis S. S. vardu buvo registruotas nuo 2002 m. kovo 30 d. Benzinas 2009–2013 m. buvo naudojamas žoliapjovėms, skirtoms parduotuvių aplinkai tvarkyti, ir benzininiam pjūklui, reikalingam malkoms, skirtoms parduotuvių patalpoms šildyti, paruošti. Šias aplinkybes mokesčių administratoriui taip pat paaiškino ir Bendrovės buhalteris. Dyzelinis kuras buvo naudojamas transportui, naudojamam vykdant veiklą skirtingose vietovėse. Atsižvelgiant į parduotuvių darbo laiką, transporto priemonės buvo naudojamos ir savaitgaliais. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad MGK ir mokesčių administratorius mini tik dyzelinį automobilį „Ford Transit“, tačiau nenurodo, jog 2013 metais Bendrovė pagal panaudos sutartį naudojo ir S. S. buldozerį DT75, savivartį „IVECO“ bei pakrovėją „CAT414“, kurie taip pat varomi dyzeliniu kuru (2014 m. spalio 24 d. buhalterio paaiškinimas). Visos šios transporto priemonės buvo naudojamos Bendrovės PVM apmokestinamų prekių tiekimui ir paslaugų teikimui. Kuro sunaudojimą patvirtina pridedami kuro sunaudojimo aktai.

Pareiškėjas pažymėjo, kad abejoja MGK sprendimo teisėtumu ir dėl skundo nagrinėjimo tvarkos. Paaiškino, kad skundo nagrinėjimas MGK vyko nedalyvaujant centrinio mokesčių administratoriaus atstovui, nors MGK sprendime iš esmės remiamasi VMI pateiktais argumentais, palaikoma VMI pozicija visais klausimais. Be to, skundo nagrinėjime bei MGK sprendimo priėmime pranešėju buvo asmuo, dirbęs VMI Apeliacijų skyriuje. Minėtas skyrius nagrinėjo ir šį mokestinį ginčą. Dėl šių priežasčių pareiškėjas MGK sprendimą laiko šališku ir dėl to nepagrįstu. Pareiškėjo teigimu, VMI sprendimas priimtas praleidus įstatymo nustatytus terminus. Pagal MAĮ 154 straipsnio 2 dalį vietos mokesčių administratorius skundą centriniam mokesčių administratoriui turi nusiųsti (o ne išsiųsti) per 3 darbo dienas, todėl laikytina, kad VMI skundas turėjo pareiškėją pasiekti 2015 m. sausio 23 d. Kadangi VMI ginčijamame sprendime nenurodo aplinkybių, dėl kurių terminas sprendimui priimti buvo pratęstas iki 60 dienų, o, atsižvelgiant į sprendimo motyvus, darytina išvada, jog jokio papildomo tyrimo VMI neatliko, o tiesiog atkartojo Panevėžio AVMI argumentus bei pacitavo teismų praktiką, pareiškėjo nuomone, VMI turėjo priimti sprendimą per 30 d. laikotarpį nuo jo gavimo dienos, t. y. 2015 m. vasario 22 d. (ši diena buvo sekmadienis, todėl terminas sprendimui priimti suėjo 2015 m. vasario 23 d.), terminą skaičiuojant nuo 2015 m. sausio 24 d. imtinai. Pažymėjo, kad ginčijamas VMI sprendimas priimtas 2015 m. vasario 26 d., o išsiųstas tik 2015 m. kovo 2 d.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Bendrovės veikla buvo įvertinta ir pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo reikalavimus. Mokestinio patikrinimo metu 1 450 Lt sumažintas 2009 metų nuostolis ir nustatytas 134 220 Lt nuostolis. 2010 metais nustatytas 19 8941 Lt nuostolis ir taip atitinkamai ir už kitus veiklos metus nuostoliai pakoreguoti. Todėl VMI Bendrovės veiklą jau įvertino ir jokio pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnį neturėjo, nes mokesčiai Bendrovei jau nustatyti pagal konkrečius įstatymus. Minėtų aplinkybių MGK nevertino ir dėl jų pagrįstumo nepasisakė.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Straseta“ skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VMI, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, paaiškino, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius pagal savo įvertinimą, jei negali nustatyti mokėtino mokesčio įprastine tvarka, tačiau tai gali būti atliekama įvertinus faktus, aplinkybes ir kitą informaciją. Mokesčių administratorius, atlikdamas apskaičiavimą, objektyviai negali tiksliai apskaičiuoti mokesčio, todėl tikėtinus skaičiavimus privalo atlikti vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais. Šiuo atveju, Panevėžio AVMI, atlikusi pareiškėjo ūkinės-komercinės veiklos tyrimą, nustatė, kad: 1) pareiškėjas nuo 2003 m. deklaravo nuostolius, išskyrus 2004 ir 2012 metais; 2) nuostolinga veikla nuolat buvo finansuojama iš akcininkų įnašų (2009– 2013 metais), nors niekada akcininkams dividendai išmokėti nebuvo; 3) pirkimo PVM artimas pardavimo PVM; 4) nustatytas atvejis, kai neapskaitomi pinigai kasos aparate; 5) nustatytas atvejis, kai pareiškėjas prekiavo alkoholiniais gėrimais be dokumentų, kurie vėliau buvo pateikti, paaiškinant, kad dokumentai buvo buhalterijoje, nes reikėjo suvesti duomenis į suvestinius apskaitos registrus; 6) nepagrįstai padidinta 2010 ir 2012 metų pardavimo savikaina; 7) neteisingai deklaruojamos pardavimo pajamos ir pardavimo PVM; 8) iš pelno (nuostolio) ataskaitos neteisingai perkeliami nuostoliai pildant metines pelno mokesčio deklaracijų formas PLN204; 9) neteisingai apskaitytos gautos prekės pagal konsignacijos sutartį su UAB „Meldynas“. Įvertinus šių faktinių aplinkybių visumą, VMI teigimu, Panevėžio AVMI pagrįstai kilo abejonės dėl pareiškėjo ūkinės-komercinės veiklos ir jos rezultatų 2009–2013 metais. Mokesčių administratorius negalėjo nustatyti tikslaus pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio dėl mokesčių mokėtojo veiksmų. Todėl Panevėžio AVMI, pagrįstai taikydama MAĮ 70 straipsnio nuostatas, atliko pareiškėjo veiklos įvertinimą rinkdama, lygindama ir analizuodama įvairius šaltinius.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius, nepagrįstai taikė analogijos ir ekonominių modelių metodus, nes neatsižvelgta į S. taikomą veiklos modelį. Nurodė, kad šiuo atveju Panevėžio AVMI parinko 3 įmones, kurios veiklą vykdo panašioje geografinėje padėtyje (Biržų r.) ir vykdo mažmeninę prekybą nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai ir tabakas. Vertinant pareiškėjo veiklos rodiklius, nustatyta, kad reikšmingas pareiškėjo veiklos rodiklis, kuris tarp analogiškų įmonių svyravo nežymiai, t. y. antkainis, ženkliai skyrėsi nuo minėtų įmonių taikomo antkainio, nors pareiškėjo vykdoma veikla panaši į analogiškomis sąlygomis veikiančių įmonių veiklą. Analogiškų įmonių taikyti antkainiai tarpusavyje buvo gana artimi, todėl nekėlė abejonių, t. y. jie atitiko protingumo ir teisingumo kriterijus. Panevėžio AVMI, skaičiuodama pareiškėjo pajamas 2009–2013 metais, nustatė analogiškų įmonių antkainius, jų vidutinius antkainius, pareiškėjo taikytus antkainius ir apskaičiavo antkainio skirtumą (pareiškėjo antkainį minusuojant iš analogiškų įmonių vidutinio antkainio). Vėliau nustatytas skirtumas buvo taikomas skaičiuojant mokesčio bazę kartu su pareiškėjo deklaruotais prekių pardavimais. Todėl VMI nesutiko su pareiškėju, kad pritaikytas didesnis vidutinis antkainis.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad Bendrovės tolimesnė veikla bus negalima, nes papildomai apskaičiuotų mokesčių ji nepajėgi sumokėti ir turės stabdyti savo veiklą, VMI nurodė, kad pareiškėjas, manydamas, kad finansinė būklė gali tapti kritinė (sudėtinga), turi teisę kreiptis su prašymu dėl nepriemokos mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, tačiau toks prašymas bus nagrinėjamas tik pasibaigus mokestiniam ginčui (MAĮ 88 straipsnio 2 dalis). Apibendrindamas savo išdėstytus argumentus, atsakovas pažymėjo, kad Panevėžio AVMI, VMI ir MGK tinkamai taikė įstatymų nuostatas ir pagrįstai konstatavo pareiškėją turint pareigą sumokėti į biudžetą mokestinės nepriemokos sumas.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Straseta“ apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Panevėžio AVMI patikrino pareiškėjo PVM ir PM apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo deklaruota veikla tikrinamuoju laikotarpiu buvo mažmeninė prekyba 7 nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai, tabakas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad vienu iš argumentų, dėl kurio VMI sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu, pareiškėjas nurodė tai, kad sprendimas priimtas praleidus MAĮ 154 straipsnyje nustatytus terminus. Teismas pažymėjo, kad bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo 2015 m. sausio 19 d. skundas dėl Panevėžio AVMI sprendimo vietos mokesčių administratoriaus buvo gautas 2015 m. sausio 20 d. (registracijos Nr. 5K-110), bei kartu su reikalinga skundo nagrinėjimui medžiaga VMI buvo persiųstas 2015 m. sausio 23 d. raštu Nr. (36.9)-6K-186, t. y. nepraleidus MAĮ 154 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 darbo dienų termino. Dokumento gavimo žyma, esanti ant VMI 2015 m. sausio 23 d. rašto Nr. (36.9)-6K-186, patvirtina, kad pareiškėjo 2015 m. sausio 19 d. skundą centrinis mokesčių administratorius gavo 2015 m. sausio 28 d. (registracijos Nr. MGS-116). VMI sprendimą dėl pareiškėjo 2015 m. sausio 19 d. skundo priėmė 2015 m. vasario 26 d., t. y. nepraleidusi MAĮ 154 straipsnio 3 dalyje nustatyto 30 dienų termino, skaičiuojant šį terminą nuo skundo gavimo dienos, t. y. nuo 2015 m. sausio 28 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad šioje byloje nėra pagrindo išvadai, jog VMI ginčijamą sprendimą priėmė pažeisdama įstatymo nustatytą terminą. Taigi mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūra šiuo aspektu nebuvo pažeista.

Dėl MGK galimo šališkumo teismas pažymėjo, kad pagal MGK 2004 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1-14 patvirtinto Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas) 7, 24, 41–42 punktus MGK yra kolegialus organas ir sprendimus priima posėdžiuose balsų dauguma, kiekvienam Komisijos nariui turint po vieną balsą. Pranešėjui yra tik pavedama pristatyti mokesčio mokėtojo skundą, todėl atskirai jis jokios sprendžiamosios galios neturi. Iš MGK 2015 m. gegužės 25 d. posėdžio protokolo Nr. PP-144(7-62/2015) turinio matyti, kad posėdyje dalyvavo pareiškėjo atstovai, kurie MGK nariams nušalinimų nepareiškė. Jokių kitų aplinkybių, leidžiančių abejoti MGK nešališkumu, mokestinio ginčo medžiagoje nenustatyta. Tai, kad MGK posėdyje nedalyvavo atsakovo atstovas, nelaikytina procedūriniu pažeidimu, kadangi MGK, pagal Darbo reglamento 26 punktą, gali nuspręsti nagrinėti mokestinį ginčą centrinio mokesčių administratoriaus atstovui nedalyvaujant. Pareiškėjo atstovai MGK posėdyje neprašė dėl to atidėti skundo nagrinėjimo. Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentus dėl skundo nagrinėjimo MGK procedūros pažeidimų laikė nepagrįstais.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje kilo dėl MAĮ 70 straipsnio pagrindu pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant analogijos ir ekonominių modelių metodus, nustatytos pareiškėjo mokesčių bazės, kuria remiantis už 2009–2013 metus apskaičiuota mokėtina 238 397 Lt PVM suma ir už 2012 ir 2013 metus apskaičiuota mokėtina 70 664 Lt PM suma, taip pat dėl pareiškėjui neleisto atskaityti 18 922 Lt PVM bei kuro įsigijimo išlaidų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams.

Teismas pažymėjo, kad, esant situacijai, kuomet įmonė veikia nepelningai, ir ši situacija tęsiasi beveik visą ūkio subjekto veiklos laikotarpį (išskyrus 2004 ir 2012 metais, kada buvo deklaruotas pelnas), o ūkio subjekto dalyviai skolina verslui gana ženklias pinigines lėšas, negaudami jokių dividendų, sudaro pagrįstas prielaidas abejoti ūkio subjekto deklaruojamu veiklos rezultatų tikrumu, kadangi tokia situacija prasilenkia su ekonomine logika. Aplinkybę, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius į mokesčio deklaracijas įrašydamas neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokestinio ginčo medžiagoje patvirtina keletas nustatytų faktų.

Nustatyta, kad Panevėžio AVMI Operatyvios kontrolės skyriaus darbuotojų atlikto operatyvaus patikrinimo metu 2010 m. rugsėjo 30 d. surašytas įstatymų pažeidimo protokolas Nr. IPP-9, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje rasta 340 butelių alkoholinių gėrimų, kurių bendra vertė 1 672,17 Lt. Pareiškėjas nepateikė juridinę galią turinčių privalomų minėtų alkoholinių gėrimų įsigijimo ir gabenimo dokumentų. Konstatuotas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto reikalavimų pažeidimas, už kurį UAB „Straseta“ 2010 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 55P-938-9 paskirta ekonominė sankcija.

Duomenų, kad pareiškėjas šį nutarimą ginčijo, nėra. Bendrovė pripažino šį pažeidimą. Taip pat patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Panevėžio AVMI Operatyvios kontrolės skyriaus darbuotojai 2011 m. birželio 15 d. atliko operatyvų patikrinimą ir už neįtrauktų į apskaitą pinigų laikymą kasoje pareiškėjo parduotuvės darbuotojai N. M. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. ATP-298 ir administraciniu nurodymu nurodė sumokėti baudą. Nors administracinė nuobauda buvo paskirta Bendrovės darbuotojai, teismo vertinimu, ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje neteisingai buvo apskaitomi grynieji pinigai.

Mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjo mokamas darbo užmokestis yra labai mažas. Šiuo klausimu Panevėžio AVMI Mokestinių prievolių departamento rajonų mokesčių mokėtojų skyriaus Biržų poskyryje 2012 m. lapkričio 15 d. buvo apklaustas pareiškėjo atstovas, kuris paaiškino, kad 11 iš 25 darbuotojų dirba ne visu etatu. Bendrovė darbuotojų visai darbo dienai įdarbinti neplanuoja. Pareiškėjui buvo pasiūlyta apsvarstyti veiklos rodiklių gerinimo galimybes. Tačiau ir po šio pokalbio pareiškėjo darbuotojų darbo užmokestis kito mažai.

Mokestinio patikrinimo metu atlikus parduotų prekių savikainos ir antkainio analizę, nustatyta, kad 2010 ir 2012 metais nepagrįstai padidinta pardavimo savikaina. 2010 m. prekių savikainą sudarė 96,35 proc. pardavimo pajamų, 2011–2013 m. prekių įsigijimo savikainą vidutiniškai sudarė 88,07 proc. pardavimo pajamų. Atlikus prekėms taikytų antkainių analizę nustatyta, kad 2010–2013 metų vidutinis antkainis sudarė 10,29 proc. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas 2012 m. pelno mokesčio deklaracijoje buvo deklaravęs veiklos nuostolį ir tik Panevėžio AVMI mokestinio tyrimo metu, kuris buvo pradėtas 2014 m. rugpjūčio 4 d., nustatė, kad pareiškėjo 2012 m. veiklos rezultatas yra 71 818 Lt apmokestinamasis pelnas.

Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 27 d. pateikė patikslintą pelno mokesčio deklaraciją, t. y. pareiškėjas, pateikdamas 2014 m. rugpjūčio 27 d. patikslintą 2012 m. veiklos rezultatą, pripažino padaręs nustatytus pažeidimus dėl padidintų sąnaudų bei sumažintų ir nedeklaruotų pajamų. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai irgi neneigė ištaisę deklaracijose nustatytus neatitikimus. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijų duomenys rodo, kad Bendrovė deklaravo pardavimo PVM, artimą pirkimo PVM.

Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neapskaitė ir nedeklaravo visų gaunamų pajamų, todėl netinkamai nustatė PVM ir PM bazes, į apskaitos dokumentus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjo teikiami paaiškinimai dėl pažeidimų nebuvimo paneigti mokestinio patikrinimo metu surinktais duomenimis. UAB „Straseta“ nepateikė įrodymų, liudijančių apie tai, kad vis dėlto buhalterinė apskaita atitiko keliamus teisės aktų reikalavimus ir buvo įmanoma apskaičiuoti ar patikrinti mokesčių apskaičiavimą ne pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą.

Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos apskaičiuoti pareiškėjo mokestinių prievolių dydį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, nes rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad mokėtino mokesčio dydžio nebuvo galima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka.

Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratorius pareiškėjui mokesčių bazę apskaičiavo, taikydamas analogijos ir ekonominių modelių metodus. Teismas pažymėjo, kad, parenkant analogišką mokesčių mokėtoją, nereikalaujama identiškų veiklos sąlygų, o tai reiškia, jog yra priimtini nesutapimai dėl darbuotojų skaičiaus, apyvartos ir kitų rodiklių. Esminis momentas yra veiklos panašumas analogiškomis sąlygomis, be kita ko, apskaičiuojant mokesčius, pasitelkiant į pagalbą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismas išaiškino, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti taikomo metodo pagrįstumą, turėtų teikti įrodymus, jog pasirinkimas nėra tinkamas (pavyzdžiui, kaip šiuo atveju, kad analogijos metodui pasirinkti kiti ūkio subjektai vykdė veiklą ne toje pačioje teritorijoje kaip pareiškėjas, buvo vykdoma visiškai kitokia ūkinė-komercinė veikla bei pan.) ir mokesčių administratoriui atliekant įvertinimą turi būti taikomas kitas metodas, tačiau tai padaryta iš esmės nebuvo. Nustatyta, kad Panevėžio AVMI parinko 3 įmones, kurios veiklą vykdo panašioje geografinėje padėtyje (Biržų r.) ir vykdo mažmeninę prekybą nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai ir tabakas. Iš patikrinimo akto 4 lentelės turinio matyti, kad šių Bendrovių pajamos iš prekybos yra skirtingos, taip pat skiriasi ir parduotų prekių įsigijimo vertė, tačiau šie neatitikimai nereiškia, kad šios įmonės negali būti tinkamu šaltiniu pareiškėjo mokesčio bazei nustatyti, kadangi jų veikla panaši kitomis minėtomis analogiškomis sąlygomis. Mokesčių administratorius palygino šių įmonių taikomus antkainius ir nustatė, kad antkainių vidurkis svyruoja nežymiai. Tai rodo bendrą tendenciją ir nekelia jokių abejonių dėl šio rodiklio teisingumo. Tuo tarpu pareiškėjo ginčui aktualiu laikotarpiu taikytas antkainis ženkliai skyrėsi (skaičiuojant nuo aukščiau minėtų įmonių apskaičiuoto antkainių vidurkio). Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi pasirinktų įmonių antkainių duomenimis, vertindamas pareiškėjo pajamų realumą 2009–2013 metais.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje surinktų įrodymų visuma, mokesčių administratoriaus pasirinktas įvertinimo metodas bei pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas leidžia daryti išvadą, kad mokestinė bazė nustatyta atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes bei nepažeidžiant teisingumo ir protingumo kriterijų. Teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjui apskaičiuotos mokestinės prievolės dydžio.

Teismas taip pat nustatė, kad Bendrovė 2009 metais kaip leidžiamus atskaitymus apskaitė 1 450 Lt įsigytų degalų vertę, 2010 metais – 29 647 Lt įsigytų degalų vertę, 2011 metais – 32 562 Lt įsigytų degalų vertę, 2013 m. – 26 740 Lt įsigytų degalų vertę.

Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriui pateiktos transporto priemonių panaudos sutartys neįrodo, kad jos buvo naudojamos PVM apmokestinamajai vertei sukurti, kadangi nėra pateikta jokių kitų objektyvių duomenų apie transporto priemonių realų panaudojimą prekybos veikloje, t. y. dokumentų, kuriuose būtų nurodyta degalų sunaudojimo normos, konkrečių automobilių nuvažiuotų kilometrų skaičius, sunaudotų degalų kiekis. Teismo posėdyje apklaustas liudytoju Bendrovės vyr. buhalteris paaiškino, kad kuro įsigijimo išlaidos buvo įtraukiamos į sąnaudas remiantis pirkimo dokumentais, pagal kurias jis įsigytas. Paaiškinti, kur buvo panaudotas kuras, mokesčių administratoriui jis negalėjo. Iš pareiškėjo pateiktų kuro nurašymo aktų taip pat nėra galimybės nustatyti patirtų sąnaudų realumo, kadangi juose taip pat neįvardytos veikloje naudotos transporto priemonės, maršrutai, panaudoto kuro kiekiai. Be to, kaip matyti, šie dokumentai yra surašyti po mokestinio patikrinimo, t. y. 2014 m. spalio 29 d. Todėl teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius turėjo teisę priskirti šias kuro išlaidas neleidžiamiems atskaitymams.

Teismas, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį (į valstybės biudžetą nesumokėta dalis PVM ir PM, padaryta žala), atsakomybę lengvinančias aplinkybes (mokesčių mokėtojas geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi), padarė išvadą, kad pareiškėjui paskirtų baudų dydis (30 proc.) atitinka padarytus pažeidimus ir yra teisingas, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui skirtas baudas ir (ar) delspinigius reikėtų dar labiau sumažinti ar visiškai jų neskirti.

Teismas pažymėjo, kad, atmetus pareiškėjo skundą, Bendrovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį. Todėl teismas pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkino.

IV. Pareiškėjas UAB „Straseta“ padavė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą, pateiktą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies normos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. gegužės 24 d. viršininko įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.1, 4.2 ir 4.4. punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūros. Atkreipia dėmesį, kad MAĮ 154 straipsnio 2 dalyje vartojamas būtent žodis „nusiųsti“, kuris tapatinamas su veiksmo galutiniu užbaigimu ir jo rezultatu. Remiantis minėta MAĮ norma, vietos mokesčių administratorius visą aktualią medžiagą centriniam mokesčių administratoriui turėjo ne persiųsti, o nusiųsti, kas reiškia, kad tokiu atveju centrinis mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo skundą su visa jam nagrinėti reikalinga medžiaga jau turėjo būti gavęs trečią darbo dieną po to, kai vietos mokesčių administratorius gavo mokesčių mokėtojo skundą. Jei įstatymų leidėjas numatydamas terminą nebūtų 3 dienų termino tapatinęs su dokumentų gavimu, būtų panaudojęs žodį „išsiųsti“ ar „persiųsti“, o ne „nusiųsti“, kaip dabar yra įtvirtinta MAĮ 154 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad skundas su visa jo nagrinėjimui reikalinga medžiaga trečią dieną buvo tik persiųstas, o centrinis mokesčių administratorius jį gavo tik 2015 m. sausio 28 d., t. y. šeštą darbo dieną nuo tada, kai skundą gavo vietos mokesčių administratorius, nors MAĮ 154 straipsnio 2 dalyje numatytas 3 darbo dienų terminas. Tokiu atveju centrinį mokesčių administratorių visa reikalinga medžiaga, susijusi su mokesčių mokėtojo skundu, pasiekė tik šeštą darbo dieną, t. y. viskas truko dvigubai ilgiau, nei numatyta įstatyme, ir teismas tai turėjo vertinti kaip mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūros pažeidimą.

Dėl nustatytos aplinkybės, kad Bendrovė nuo 2003 m. deklaravo nuostolius, išskyrus 2004 ir 2012 metais, pareiškėjas nurodo, kad deklaravo realų ir teisingą įmonės finansinės veiklos rezultatą. Dėl aplinkybės, kad nuostolinga veikla nuolat buvo finansuojama iš akcininkų įnašų (2009–2013 metais), nors niekada akcininkams dividendai išmokėti nebuvo, pareiškėjas pažymi, kad nuostolinga veikla buvo finansuojama, nes, finansuojant nuostolingą parduotuvių veiklą kaimiškose vietovėse, buvo sukuriamos darbo vietos ir jei akcininkai nebūtų stengęsi išlaikyti parduotuvių, kad ir nuostolingai dirbančių, akcininkų ūkyje nebūtų darbo jėgos, kadangi darbininkai bei jų šeimos būtų palikę kaimiškas vietoves.

Tai, kad Bendrovės akcininkai finansuoja nuostolingą veiklą ir negauna dividendų, nepažeidžia teisės normų. Dėl aplinkybės, kad Bendrovės pirkimo PVM yra artimas pardavimo PVM, pareiškėjas paaiškina, jog tai lėmė mažo prekių antkainio taikymas. Pareiškėjas, siekdamas kiek įmanoma mažesnio nuostolio ir realiai vertindamas situaciją bei atsižvelgdamas į prekių paklausą, nustatė tokį antkainį, kad prekės būtų prieinamos ir įperkamos, dėl ko prekių antkainis buvo sąlyginai nedidelis ir pirkimo PVM buvo artimas pardavimo PVM.

Dėl nustatyto atvejo, kad neapskaitomi pinigai kasos aparate, pareiškėjas nurodo, jog šį pažeidimą padarė parduotuvės pardavėja. Po šio įvykio Bendrovė ėmėsi visų prevencinių priemonių, skirdama darbuotojai drausminę nuobaudą, ir visus Bendrovės darbuotojus pakartotinai supažindindama su teisės aktais, reglamentuojančiais kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarką. Jei Bendrovė būtų nubausta už šį pažeidimą antrą kartą, taip būtų pažeistas non bis in idem (draudimo bausti du kartus) principas. Dėl nustatyto atvejo, kai Bendrovė prekiavo alkoholiniais gėrimais be dokumentų, kurie vėliau buvo pateikti, paaiškinant, kad dokumentai buvo jos buhalterijoje, nes reikėjo suvesti duomenis į suvestinius apskaitos registrus, pareiškėjas nurodo, kad Bendrovei priklauso 7 parduotuvės, kurios veiklą vykdo įvairiose skirtingose kaimiškose vietovėse.

Taip pat Bendrovė turi tik 1 buhalterį, kuris negali būti kiekvienoje parduotuvėje, todėl minėti dokumentai buvo nuvežti jam. Pažymi, kad aplinkybę, jog dokumentai realiai egzistavo, liudija ir greitas jų pateikimas tą pačią dieną. Už nustatytą pažeidimą, kad Bendrovė prekiavo alkoholiniais gėrimais be tam reikalingų dokumentų, paskirtos ekonominės sankcijos pareiškėjas neginčijo dėl ekonomiškumo sumetimų ir laiko neturėjimo. Pažymi, kad bausti už šį pažeidimą antrą kartą taip pat negalima. Dėl aplinkybės, kad Bendrovė nepagrįstai padidino 2010 ir 2012 metų pardavimo savikainą, neteisingai deklaravo pardavimo pajamas ir pardavimo PVM, pareiškėjas pažymi, jog pardavimo savikaina nebuvo padidinta nepagrįstai.

Tai, kad procentais savikaina sudaro didžiąją galutinės prekės kainos dalį yra logiška ir suprantama atsižvelgiant į ekonominius faktorius, t. y. kainą, už kurią prekės nuperkamos, bei tų prekių paklausą parduodant prekes, kas lemia mažą antkainį, dėl ko prekių savikaina lyginant su bendra prekių kaina atrodo didelė. Dėl aplinkybės, kad iš pelno (nuostolio) ataskaitos buvo neteisingai perkeliami nuostoliai, pildant metines pelno mokesčio deklaracijos formas PLN204, pareiškėjas pažymi, jog deklaracijoje įsivėlusios klaidos buvo ištaisytos, vos tik jos buvo pastebėtos.

Dėl neteisingai apskaitytos gautos prekės pagal konsignacijos sutartį su UAB „Meldynas“ pareiškėjas pabrėžia, kad, pastebėjus įsivėlusias klaidas, jos buvo operatyviai pašalintos.

Pareiškėjas teigia, kad Bendrovė tinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, noriai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, tvarkė bei saugojo apskaitos ir kitus reikalingus dokumentus bei viską, kas reikalinga, pateikė mokesčių administratoriui. Atsižvelgiant į tai, jokiu būdu negalima teigti, kad mokestinės prievolės dydžio nagrinėjamu atveju nebuvo įmanoma nustatyti įprastine tvarka. Šiuo atveju nėra būtinų sąlygų MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymui, o faktas, kad įmonė dirba nuostolingai ir tokią jos veiklą iš asmeninių lėšų dengia Bendrovės akcininkai, nėra pagrindas teigti, kad daromi įstatymų pažeidimai ir juolab tokie, kurie neleistų nustatyti nuostolingai dirbančios įmonės veiklos rezultatų bei mokestinės prievolės dydžio. Pareiškėjas pabrėžia, kad kiti verslo subjektai, kuriuos mokesčių administratorius lygina su Bendrove, taikydamas ekonominių modelių ir analogijos metodus, neturi tokių pat tikslų kaip pareiškėjas ir jiems neaktuali demografinė kaimiškų vietovių padėtis ar tos padėties pokyčiai neigiama linkme. Jie yra suinteresuoti pelnu, siekiant iš parduotuvių veiklos gauti kiek įmanoma daugiau pelno.

Pareiškėjas nurodo, kad tarp Bendrovės ir jos akcininko S. S. buvo sudarytos panaudos sutartys, kurios laikytinos juridinę galią turinčiais dokumentais ir pagal kurias pareiškėjas savo veikloje naudojo S. S. priklausantį turtą: FORD TRANSIT mikroautobusą, buldozerį DT75, savivartį IVECO bei pakrovėją CAT414. Pareiškėjo nuomone, Bendrovės buhalteris teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kur buvo naudojamas kuras, todėl, kad nebuvo pildomi kelionių lapai, pildomi dokumentai, kuriuose būtų nurodyta, kiek kiekvienas daiktas sunaudojo kuro, bei dėl to, kad jis buvo buhalteris ir Bendrovėje nėjo jokių kitų pareigų, išskyrus buhalterio pareigas, t. y. jis pats prekių į parduotuves nevežiojo ir žolės nepjovė. Nei pirmosios instancijos teismas, nei mokesčių administratorius neatkreipė dėmesio į tai, kad Bendrovei priklauso 7 parduotuvės skirtingose vietovėse, kad į kiekvieną iš jų reikia pristatyti prekes, vykti į parduotuves siekiant kontroliuoti tinkamą jų darbą, vežti reikiamus dokumentus buhalterijai, žiemos metu nukasti sniegą, krauti prekes ir kt. Visoms minėtoms ir neminėtoms funkcijoms, kurias privaloma atlikti verslo tikslais, buvo reikalinga technika, kuri varoma kuru (dyzeliniu ar benzinu) bei ta technika buvo naudojama Bendrovės veikloje. Taip pat pažymi, kad, siekiant palaikyti tvarką bei tinkamą ir kiek galima geresnį įvaizdį, reikėjo pjauti žolę, dėl ko buvo naudojamas benzinas žoliapjovei. Visa tai liudija, kad pareiškėjo veikloje neabejotinai buvo naudojamas kuras ir kad be jo Bendrovės veikimas būtų neįmanomas.

Pareiškėjas pažymi, kad taip pat kyla klausimas dėl MAĮ 70 straipsnio 1 dalies normos atitikties Konstitucijai, kadangi Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatyta, jog mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Tai, kad, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius gali nustatyti mokesčio dydį pagal jo atliekamą įvertinimą, akivaizdžiai prieštarauja minėtai Konstitucijos normai. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. gegužės 24 d. viršininko įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4.1, 4.2 ir 4.4 punktuose numatyti atvejai, kada mokesčiai gali būti apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, pareiškėjo nuomone, taip pat prieštarauja Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai. Atsižvelgiant į minėtas normas, įtvirtintas Taisyklėse, akivaizdu, kad atvejų, kada mokesčiai gali būti apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą sąrašas nėra baigtinis, ką patvirtina žodžiai „ir kitais atvejais“. Esant tokiai situacijai, visus „kitus atvejus“ paliekama teisė ir diskrecija sugalvoti (nustatyti) mokesčių administratoriui – būtent valstybės tarnautojui, kuriam sudaromos sąlygos atlikti Lietuvos Respublikos Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios, funkcijas. Nagrinėjamu atveju mokesčių mokėtojas jau negali jaustis saugiai, kadangi neaišku, kada mokesčių administratorius jam gali priskaičiuoti nepagrįstų mokesčių sumų (kaip buvo padaryta pareiškėjui), vadovaudamasis jam palankia įstatymine baze, nėra užtikrinama teisėtų lūkesčių apsauga ir sukuriama situacija, dėl kurios asmens pasitikėjimas teisine sistema demokratinėje valstybėje mažėja.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Straseta“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovas nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą atsakovas pažymi, kad mokesčio bazės netiesioginio nustatymo klausimą Konstitucinis Teismas yra nagrinėjęs ir pasisakęs 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime išaiškino, kad tuo atveju, kai mokesčio bazės negalima nustatyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, mokesčių administratorius ne tik turi teisę, bet ir privalo nustatyti mokesčio bazę netiesiogiai, t. y. pagal savo įvertinimą. Todėl VMI teigia, kad nekyla abejonių dėl MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai ir nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą šiuo atveju.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio AVMI sprendimo, VMI sprendimo ir MGK sprendimo, kuriais pareiškėjui buvo apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti į biudžetą PVM ir PM, šių mokesčių delspinigiai ir baudos, teisėtumo.

Panevėžio AVMI atliko UAB „Straseta” mokestinį patikrinimą dėl PVM ir PM apskaičiavimo teisingumo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas PVM deklaracijose (forma FR0600) nedeklaravo pardavimo PVM, todėl papildomai apskaičiavo 12 628 Lt PVM. Panevėžio AVMI konstatavo, kad pareiškėjas į PVM atskaitą įtraukė pirkimo PVM sumas, neturėdamas tam pateisinamų dokumentų, todėl papildomai apskaičiavo 549 Lt PVM. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog 2009–2013 metais pirktas kuras buvo naudojamas PVM apmokestinamoje veikloje, konstatavo, jog pareiškėjas neturi teisės į pirkimo PVM (už įsigytą kurą) atskaitą, todėl papildomai apskaičiavo 18 922 Lt PVM. Atitinkamai mokesčių administratorius išlaidas, kurios nesusijusios su pareiškėjo veikla, priskyrė neleidžiamiems pelno mokesčio atskaitymams ir dėl šių pažeidimų sumažino 2009–2013 metų Bendrovės nuostolius, tačiau papildomai PM nepriskaičiavo. Panevėžio AVMI, taikydama analogijos ir ekonominių modelių metodus, už 2009–2013 metus papildomai priskaičiavo 238 397 Lt PVM sumą, o už 2012 ir 2013 metus – 70 664 Lt PM sumą. Pareiškėjui už nesumokėtus mokesčius taip pat buvo priskaičiuoti 92 323,84 Lt PVM delspinigiai ir 74 729 Lt PVM bauda, 4 519,56 Lt PM delspinigiai ir 21 199 Lt PM bauda.

Nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Straseta“ verčiasi mažmenine prekyba 7 nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai, tabakas. Ginčas nagrinėjamu atveju kilo: 1) dėl pareiškėjo galimai nepagrįstai taikytos PVM atskaitos ir nedeklaruoto pardavimo PVM, už tai pareiškėjui buvo papildomai priskaičiuoti 32 099 Lt PVM, 10 240,96 Lt PVM delspinigių, taip pat skirta 3 210 Lt bauda; 2) dėl galimų Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo pažeidimų mokesčių administratoriaus sumažintų 2009–2013 metų mokestinių laikotarpių nuostolių ir 3) dėl mokesčių administratoriaus atlikto įvertinimo, taikant analogijos ir ekonominių modelių metodus, kurio pagrindu pareiškėjui buvo papildomai priskaičiuoti 238 397 Lt PVM, 70 664 Lt PM, 82 082,88 Lt PVM delspinigių, 4 519,56 Lt PM delspinigių, skirtos 71 519 Lt PVM ir 21 199 Lt PM baudos.

Pareiškėjas, ginčydamas minėtus Panevėžio AVMI, VMI ir MGK sprendimus, taip pat ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, pateikė šiuos argumentus: 1) buvo pažeistos mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūros; 2) nagrinėjamu atveju būtinų sąlygų MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymui nebuvo; 3) kiti verslo subjektai, kuriuos mokesčių administratorius lygino su Bendrove, taikant analogijos ir ekonominių modelių metodus, negalėjo būti lyginami su Bendrove; 4) įsigytas kuras buvo realiai naudojamas Bendrovės veikloje aptarnaujant parduotuves.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies ir VMI 2004 m. gegužės 24 d. viršininko įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4.1, 4.2 ir 4.4 punktų (ta apimtimi, kad nėra nustatytas baigtinis atvejų sąrašas, kada mokesčių administratorius gali atlikti įvertinimą, siekdamas apskaičiuoti teisingą mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą) atitikties Konstitucijai.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Pareiškėjo nuomone, MAĮ 70 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai, kurioje įtvirtinta, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius <...> ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą <...>. Pareiškėjo teigimu, mokesčius gali nustatyti tik įstatymas, o ne mokesčių administratorius vadovaudamasis Taisyklėmis.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį, kad pats mokesčių administratorius naujų mokesčių nenustato, jis tik norėdamas pritaikyti konkretų mokesčio įstatymą, t. y. apskaičiuoti konkretų mokesčių mokėtojui mokėtiną mokestį, kada duomenų nėra ar jų nepakanka įprastine tvarką apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklėmis, tą mokestį apskaičiuoja netiesiogiai, t. y. mokestį apskaičiuoja pagal jo įvertinimą ir (ar) taikant tam tikrus metodus. Taigi pareiškėjo teiginys, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklėmis, nustato mokesčius, yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 271 straipsnio nuostata „jei mokesčio bazės neįmanoma nustatyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, mokesčio administratorius turi teisę netiesiogiai nustatyti mokesčio bazę ir pasirinkti mokesčio bazės nustatymo metodus“ (1998 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-838 redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai. Kaip matyti, tiek šiuo metu galiojančios MAĮ 70 straipsnio 1 dalies, tiek galiojusio MAĮ 271 straipsnio nuostatos iš esmės yra analogiškos – abejose normose nustatyta, kad, jei mokesčių administratorius negali apskaičiuoti mokesčio arba, kitaip tariant, nustatyti mokesčio bazės, nuo kurios skaičiuojamas mokestis, tai jis gali atlikti netiesiogiai, t. y. atlikdamas savo įvertinimą. Kadangi MAĮ 271 straipsnis, kuris Konstitucinio Teismo nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai, iš esmės yra analogiškas dabar galiojančiai MAĮ 70 straipsnio 1 daliai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikytinos MAĮ 70 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai.

Dėl pareiškėjo prašymo apeliacinės instancijos teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Taisyklių 4.1, 4.2 ir 4.4 punktų atitiktį Konstitucijai, pažymėtina, kad, pagal Konstitucijos 105 straipsnį, kuris apibrėžia Konstitucinio Teismo kompetenciją, VMI priimtų norminių administracinių aktų konstitucingumo klausimai nėra priskirti nagrinėti Konstituciniam Teismui. Todėl apeliacinės instancijos teismas tokio prašymo Konstituciniam Teismui negali pateikti. Pažymėtina, kad tiek pagal ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 20 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tiek pagal šiuo metu galiojančio ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, centrinių valstybinio administravimo subjektų, tarp jų ir VMI, priimtų norminių administracinių aktų teisėtumą tiria Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Tačiau teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl minėtų Taisyklių 4.1, 4.2 ir 4.4 punktų neprieštaravimo Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateisinama tai, kad minėtose nuostatose nenustatytas baigtinis atvejų sąrašas, kada mokesčių mokėtojas netinkamai atlieka savo pareigas. Nustatyti tokių atvejų baigtinį sąrašą būtų sudėtinga ir galėtų kilti grėsmė, kad nors mokesčių mokėtojas netinkamai atlieka savo pareigas ir dėl to mokesčių administratorius negali apskaičiuoti mokesčių įprastine tvarka, tačiau tokio mokesčių mokėtojo mokėtinų mokesčių apskaičiuoti atlikus įvertinimą mokesčių administratorius negalėtų. Taip pat pabrėžtina, kad tai, ar mokesčių administratorius tikrai turėjo pagrindą apskaičiuoti mokesčius pagal savo įvertinimą, yra ne MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių atitikties Konstitucijai klausimas, o mokesčių administratoriaus atliktų veiksmų teisėtumo klausimas, kuris šioje byloje ir nagrinėjamas. Todėl pareiškėjo prašymas apeliacinės instancijos teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Taisyklių 4.1, 4.2 ir 4.4 punktų atitiktį Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai netenkinamas.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, pareiškėjo prašymas apeliacinės instancijos teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 4.1, 4.2 ir 4.4 punktų atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui taip pat yra nepagrįstas ir dėl to netenkintinas.

Dėl mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūrų pažeidimo

MAĮ 154 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vietos mokesčių administratorius gautą mokesčių mokėtojo skundą ir jam nagrinėti reikiamą medžiagą per 3 darbo dienas privalo nusiųsti centriniam mokesčių administratoriui. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjo 2015 m. sausio 19 d. skundą dėl Panevėžio AVMI sprendimo vietos mokesčių administratorius gavo 2015 m. sausio 20 d. ir kartu su reikalinga skundo nagrinėjimui medžiaga VMI persiuntė 2015 m. sausio 23 d. (MGK b. l. 22, 23–28), t. y. nepraleidusi MAĮ 154 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 darbo dienų termino. Pareiškėjo teiginys, kad, vadovaujantis aptariama MAĮ nuostata, vietos mokesčių administratorius visą aktualią medžiagą centriniam mokesčių administratoriui turėjo ne persiųsti, o nusiųsti, kas reiškia, kad tokiu atveju centrinis mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo skundą su visa jam nagrinėti reikalinga medžiaga jau turėjo būti gavęs trečią darbo dieną po to, kai vietos mokesčių administratorius gavo mokesčių mokėtojo skundą, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, toks MAĮ 154 straipsnio 2 dalies taikymo aiškinimas neatitinka bendrųjų teisingumo ir protingumo principų, kadangi taip aiškinant šią nuostatą nustatytas terminas būtų pernelyg trumpas ir dėl objektyvių priežasčių ne visuomet būtų įmanoma jo laikytis. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad net pripažinus, jog nagrinėjamu atveju MAĮ 154 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino buvo nesilaikyta, šis procedūrinis pažeidimas bet kokiu atveju negalėtų būti pagrindas išvadai, jog mokėtini mokesčiai ir su jais susijusios sumos UAB „Straseta“ mokesčių administratoriaus buvo priskaičiuoti nepagrįstai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, tai suteikia teisę asmeniui ginti savo teises kreipiantis su skundu dėl neveikimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012). Taigi tokios procedūrinės normos (nustatytos procedūrinio pobūdžio pareigos mokesčių administratoriui), kaip MAĮ 154 straipsnio 2 dalies, pažeidimas, mokesčių mokėtojui tik suteikia teisę reikalauti iš mokesčių administratoriaus atlikti veiksmus, kurie nebuvo atlikti per nustatytus terminus (MAĮ 36 straipsnio 9 punktas).

Kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, kuriais pagrįsta, jog mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūros nebuvo pažeistos, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija. Todėl, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūros nebuvo pažeistos.

Dėl mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą

Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą įtvirtintas MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje, kur numatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalimi, detalią minėto straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

Ši tvarka buvo nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, kurių 4 ir 4.1 punktai numato, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-554/2014, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1302-602/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010, 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-146/2011, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-27/2013, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015, 2016 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016).

Be to, pažymėtina, kad kurio nors MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyto mokesčių mokėtojo netinkamo elgesio buvimo konstatavimas savaime dar nereiškia, jog kartu yra konstatuojama, kad yra tokia teisinė situacija, kai mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka. Nuostata, kad mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, kai negali nustatyti mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, reiškia, kad net esant kuriam nors nurodytam mokesčio mokėtojo elgesio atvejui, visada būtina įvertinti ir spręsti, ar dėl to mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka (tiesiogiai). Ši sąlyga turi būti konstatuota atsižvelgiant į faktus, aplinkybes bei kitą turimą informaciją, t. y. jų pagrindu, o pareiga pagrįsti būtinybę mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tenka mokesčių administratoriui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013).

Pareiškėjas nesutinka su vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu pirmiausiai teigdamas, kad mokesčių administratorius neturėjo teisės apskaičiuoti Bendrovei ginčijamų mokesčių pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kadangi neegzistavo būtinos šios procedūros taikymo sąlygos.

Nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius pagrindą apskaičiuoti Bendrovei mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, t. y. taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, pagrindė iš esmės dviem aspektais: ekonominės logikos nebuvimu Bendrovės veiksmuose ir aplinkybe, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius į mokesčio deklaracijas įrašydamas neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis.

Pirmasis aspektas susijęs su tuo, jog Bendrovė veikė nepelningai ir ši situacija tęsėsi beveik visą ūkio subjekto veiklos laikotarpį (išskyrus 2004 ir 2012 metus, kada buvo deklaruotas pelnas), tuo tarpu ūkio subjekto dalyviai skolino verslui gana ženklias pinigines lėšas, negaudami jokių dividendų. Ši situacija sudarė prielaidas mokesčių administratoriui abejoti Bendrovės deklaruotų veiklos rezultatų tikrumu. Pareiškėjas, nesutikdamas su aptarta pozicija, nurodė, kad mažmeninė prekyba yra tik maža šeimos verslo dalis, kuri yra labiau socialinis projektas ir labdara, nei verslas, kadangi pagrindinis šeimos verslas – ūkininkavimas.

Teigė, kad S. šeima, kaip ūkininkai, yra suinteresuoti, jog vykdomos veiklos vietovėje būtų darbo jėgos (žmonių, galinčių dirbti fizinį darbą), kadangi tai tiesiogiai lemia jų pagrindinės veiklos rezultatus, todėl mažmeninės prekybos parduotuvių veikla yra siekiama suteikti veiklos bei papildomų pajamų ir vyrų, dirbančių ūkiuose, žmonoms, siekiant žmones išlaikyti minėtose vietovėse. Pareiškėjas labai didelę parduodamų prekių savikainą paaiškina atsižvelgdamas į kainą, už kurią prekės nuperkamos, bei tų prekių paklausą parduodant prekes, kas lemia mažą antkainį, dėl ko prekių savikaina lyginant su bendra prekių kaina atrodo didelė.

Tačiau išdėstytus pareiškėjo argumentus paneigia mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės – pareiškėjas 2012 m. pelno mokesčio deklaracijoje buvo deklaravęs veiklos nuostolį ir tik Panevėžio AVMI mokestinio tyrimo metu, kuris buvo pradėtas 2014 m. rugpjūčio 4 d., nustatė, kad pareiškėjo 2012 m. veiklos rezultatas yra 71 818 Lt apmokestinamasis pelnas. Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 27 d. pateikė patikslintą pelno mokesčio deklaraciją, t. y. pareiškėjas, pateikdamas 2014 m. rugpjūčio 27 d. patikslintą 2012 m. veiklos rezultatą, pripažino padaręs nustatytus pažeidimus dėl padidintų sąnaudų bei sumažintų ir nedeklaruotų pajamų.

Taigi teigti, jog pareiškėjų turimu mažmeninės prekybos parduotuvių verslu iš esmės buvo nesiekiama pelno (kad tai buvo labiau socialinis projektas ir labdara), nėra jokio faktinio pagrindo. Minėtą teisėjų kolegijos išvadą pagrindžia ir tai, jog vykdant Bendrovės veiklą, buvo atidarytos net 7 skirtingose vietose įsikūrusios parduotuvės. Šioje situacijoje ekonominės logikos, teisingumo ir protingumo kriterijų neatitinka Bendrovės dalyvių nuolatos atliekamas stambių piniginių lėšų sumų skolinimas Bendrovei, negaunant jokių dividendų, kas leidžia daryti išvadą, jog mokesčių administratorius pagrįstai sprendė, jog mokesčių mokėtojas netinkamai vykdė savo pareigą apskaičiuoti mokesčius.

Mokesčių administratorius taip pat nustatė, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius į mokesčio deklaracijas įrašydamas neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis. AVMI Operatyvios kontrolės skyriaus darbuotojai 2011 m. birželio 15 d. atliko operatyvų patikrinimą ir už neįtrauktų į apskaitą pinigų laikymą kasoje pareiškėjo parduotuvės darbuotojai N. M. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. ATP-298 ir administraciniu nurodymu nurodė sumokėti baudą. Ši aplinkybė leido mokesčių administratoriui abejoti, ar pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje buvo teisingai apskaitomi grynieji pinigai.

Mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjo mokamas darbo užmokestis yra labai mažas. Mokestinio patikrinimo metu atlikus parduotų prekių savikainos ir antkainio analizę, nustatyta, kad 2010 ir 2012 metais nepagrįstai padidinta pardavimo savikaina. Atlikus prekėms taikytų antkainių analizę nustatyta, kad 2010–2013 metų vidutinis antkainis sudarė 10,29 proc. Be to, kaip jau minėta, pareiškėjas 2012 m. pelno mokesčio deklaracijoje buvo deklaravęs veiklos nuostolį, tačiau po Panevėžio AVMI atlikti mokestinio tyrimo, pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 27 d. pateikė patikslintą pelno mokesčio deklaraciją ir pripažino padaręs nustatytus pažeidimus dėl padidintų sąnaudų bei sumažintų ir nedeklaruotų pajamų.

To neneigė ir pareiškėjo atstovai pirmosios instancijos teismo posėdyje. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijų duomenys rodo, kad Bendrovė deklaravo pardavimo PVM, artimą pirkimo PVM. Visų šių aptartų aplinkybių visuma (kartu įvertinant ir aspektą, susijusių su pareiškėjo vykdomos veiklos ekonominiu nepagrįstumu) leidžia pritarti mokesčių administratoriaus padarytai išvadai, jog pareiškėjas neapskaitė ir nedeklaravo visų gaunamų pajamų, todėl netinkamai nustatė PVM ir PM bazes, o į apskaitos dokumentus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Tuo tarpu pareiškėjas duomenų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes ir įrodytų, jog jis tinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius, nepateikė. Pareiškėjui į mokesčio deklaracijas įrašius neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, tai paneigė mokesčių administratoriaus galimybę apskaičiuoti mokesčius įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka. Todėl konstatuotina, kad mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, todėl mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) mokestinės prievolės neįmanoma nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatyme nustatyta tvarka, o tai yra pagrindas apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį.

Dėl analogijos metodo taikymo apskaičiuojant mokesčių sumas

Teisėjų kolegija pirmiausia pabrėžia, jog atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-635/2010). MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1302-602/2016).

Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą metodai yra išvardinti Taisyklių 6.3. punkte, t. y. palyginamasis, analogijos, išlaidų, grynosios vertės, lėšų banko sąskaitose, ekonominių modelių metodai. Mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotos mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Mokesčių administratoriaus pasirinkimas priklauso nuo to, kokie duomenys, informacijos šaltiniai turimi ir kuriais naudojantis atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-409/2014).

Nagrinėjamu atveju Panevėžio AVMI, taikydama analogijos metodą, parinko 3 įmones, kurios mažmeninę prekybą nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai ir tabakas (tokią pačią veiklą vykdo ir pareiškėjas), vykdo panašioje geografinėje padėtyje (Biržų r.). Vertinant minėtų įmonių ir pareiškėjo veiklos rodiklius, nustatyta, kad 2009–2013 m. laikotarpiu šios įmonės apskaičiavo ir deklaravo apmokestinamąjį pelną, skirtingai negu pareiškėjas, kuris dirbo nuostolingai. Be to, minėtų įmonių taikomi antkainiai skyrėsi nežymiai, todėl nekėlė abejonių, t. y. jie atitiko protingumo ir teisingumo kriterijus, tačiau pareiškėjo antkainis ženkliai skyrėsi nuo minėtų įmonių taikomo antkainio, nors pareiškėjo vykdoma veikla panaši į analogiškomis sąlygomis veikiančių įmonių veiklą.

Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus pasirinktomis 3 įmonėmis ir teigia, jog kiti verslo subjektai, kuriuos mokesčių administratorius lygina su Bendrove, taikydamas ekonominių modelių ir analogijos metodus, neturi tokių pat tikslų kaip pareiškėjas ir jiems neaktuali demografinė kaimiškų vietovių padėtis ar tos padėties pokyčiai neigiama linkme. Mano, jog jie yra suinteresuoti pelnu, siekiant iš parduotuvių veiklos gauti kiek įmanoma daugiau pelno.

Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad, taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, tikslus mokestinės prievolės dydis nėra nustatomas, tačiau pateikiami tikėtini ir galimi paskaičiavimai, atitinkantys protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, taikydamas analogijos metodą, parinko 3 įmones, vykdančias analogišką kaip pareiškėjas veiklą ir veikiančias tame pačiame rajone. Tai, kad nežymiai skyrėsi minėtų įmonių ir pareiškėjo vykdomo verslo apimtis, darbuotojų skaičius ir pan. esminės reikšmės neturi, nes mokesčių administratoriui, remiantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, nėra nustatyta pareiga apskaičiuoti tikslų mokestinės prievolės dydį. Kitaip aiškinant minėtą normą, ji būtų sunkiai pritaikoma, nes dažnai nebūtų įmanoma surasti identiškų įmonių, vykdančių tą pačią veiklą. Kadangi MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymas visais atvejais yra nulemtas paties ūkio subjekto netinkamo savo pareigų apskaičiuojant mokesčius vykdymo, mokesčių administratoriui negali būti nustatyta pareiga įrodyti iš esmės neįmanomą dalyką, t. y. tikslų mokestinės prievolės dydį. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad, apskaičiuojant pareiškėjo mokestines prievoles, buvo parinktos analogišką veiklą tame pačiame rajone vykdančios panašios įmonės, kurios tam tikrais aspektais skyrėsi nuo pareiškėjo, nesudaro pagrindo išvadai, jog netinkamai buvo pritaikytas analogijos metodas. Minėtos išvados nekeičia ir tai, koks buvo minėtų įmonių ir pareiškėjo veiklos tikslas, nes visos įmonės buvo pelno siekiantys privatūs juridiniai asmenys. Pareiškėjas taip pat nepagrindė, kad mokesčių administratoriui atliekant įvertinimą turėjo būti taikomas kitas metodas. Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo analogijos metodo taikymo.

Dėl nepagrįstai taikytos PVM atskaitos

MAĮ 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, įtvirtintos ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje, yra taikytinos atsižvelgiant ir į MAĮ 67 straipsnio nuostatas. Sistemiškai aiškinant ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies ir MAĮ 67 straipsnio nuostatas, administracinėse byloje dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui.

Pažymėtina, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų pagrįsti 2014 m. gruodžio 19 d. sprendime „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ padarytas išvadas, o pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų paneigti mokesčių administratoriaus išvadas, savo nesutikimą dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo grindė daugiausia tik savo paaiškinimais. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tarp Bendrovės ir jos akcininko S. S. buvo sudarytos panaudos sutartys, kurios laikytinos juridinę galią turinčiais dokumentais ir pagal kurias pareiškėjas savo veikloje naudojo S. S. priklausantį turtą, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikia. Taip pat nepateikta įrodymų dėl S. S. priklausančių transporto priemonių naudojimo Bendrovės reikmėms, prekių tarp skirtingų parduotuvių vežiojimo ir pan. Atsižvelgiant į tai ir įvertinus ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies ir MAĮ 67 straipsnio nuostatas, nėra pagrindo spręsti, kad mokesčių administratoriaus atliktas papildomo PVM apskaičiavimas pareiškėjui yra neobjektyvus ir neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami vietos mokesčių administratoriaus bei mokestinį ginčą nagrinėjusių atsakovo ir MGK sprendimai laikytini teisėtais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Straseta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius