2019-11-27 Nr. AB-22246-3-61-3-02728-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1110-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02728-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, likviduotam Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, dėl turtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos (dabar – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija) (toliau – ir Ministerija), 1 129,7 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 5 procentų metines procesines palūkanas. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

1.1. BUAB „Freshtravel“ buvo kelionių organizatorius, organizavęs poilsines keliones. Minėta bendrovė 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos stabdymą. Pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 10 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003788 (toliau – ir Sutartis), kurioje buvo numatyta pareiškėjos ir kitų asmenų kelionė į Hurgadą laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. Dėl kelionių organizatoriaus nemokumo Sutartyje numatyta kelionė neįvyko. Pareiškėja už kelionę sumokėjo 1 365,85 Eur, o pareiškėjai draudimo bendrovės buvo kompensuota tik 60,76 Eur suma. Taigi pareiškėjai liko neatlyginta 1 129,7 Eur suma.

1.2. Iš susiklosčiusių faktinių aplinkybių akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme nustatytos kelionių organizatoriaus prievolių užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Ši aplinkybė patvirtina, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Taigi tai yra pagrindas išvadai, kad buvo padarytas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

2. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ministerija atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Pareiškėja prašo įvertinti Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus priimant Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies ir 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, minėtą vertinimą teismui draudžiama atlikti.

2.2. Teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, o pareiškėja prašo atlikti Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetencijai priskirtus veiksmus. Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimus, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė. Pareiškėjos reikalavimas pripažinti, kad Lietuvos valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, negali būti nagrinėjamas teisme.

2.3. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjai priteisti turtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas, kadangi nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos. Pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų. Todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp Lietuvos valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę ir pareiškėjos patirtos turtinės žalos. Pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą BUAB „Freshtravel“ iškeltoje bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės. Be to, pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą.

2.4. Pareiškėjai negali būti priteista suma už Egipto Arabų Respublikos vizas, todėl iš prašomos priteisti sumos turtinei žalai atlyginti išskaičiuotina 160,18 Eur suma, sumokėta už vizas.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Turizmo įstatymo nuostatos buvo suderintos su Direktyvos nuostatomis.

3.2. Pareiškėja nepateikė visų jos patirtą turtinę žalą įrodančių dokumentų, todėl jos patirtos neturtinės žalos dydis negali būti nustatytas

3.3. Pareiškėjai pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto bylose ir (ar) civilinius ieškinius baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalauti atlyginti turtinę žalą iš valstybės.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino – priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 1 129,7 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė Sutartį, kurios pagrindu įsigijo kelionę į Hurgadą (Egiptą), bendra kelionės kaina – 1 365,85 Eur. Sutartimi šalys patvirtino, kad pareiškėja 2014 m. spalio 24 d. sumokėjo 136,58 Eur avansą, o 2014 m. spalio 25 d. sumokėjo likusią sumą, t. y. 1 229,26 Eur.

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausios administracinio teismo praktika analogiškose bylose, darė išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjai jos patirtą turtinę žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatyme nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

7. Teismas, atskaičiavęs išlaidas už vizas, nustatė, kad pareiškėjai kelionė kainavo 1 241,61 Eur. Atsižvelgęs, kad Ergo Insuranse SE Lietuvos filialas 2015 m. spalio 20 d. į pareiškėjos banko sąskaitą pervedė 60,76 Eur, teismas pažymėjo, jog pareiškėja patyrė 1 180,85 Eur nuostolių. Kadangi pareiškėja skundu reikalavo 1 129,7 Eur turtinės žalos atlyginimo, teismas šį pareiškėjos reikalavimą tenkino visa apimtimi.

8. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas priimtas 2017 m. rugpjūčio 10 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

III. 9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

9.1. Teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą.

9.2. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas: i) teismas, pažeisdamas ABTĮ nustatytus draudimus, sprendime įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą; ii) teismas pažeidė nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

9.3. Teismas iš valstybės priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, nors nėra deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visumos.

9.4. Teismas priteisė pareiškėjai netiksliai nustatytą turtinės žalos atlyginimo sumą, t. y. pagal Sutartį mokėtina suma buvo ne už keturias vizas, bet už aštuonias vizas, kurios iš viso kainavo 248,48 Eur.

9.5. Teismas turtinės žalos atlyginimą pareiškėjos naudai priteisė, byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą.

9.6. Teismas visiškai nepagrįstai sprendimu sudarė prielaidas pareiškėjai gauti žalos atlyginimą du kartus, t. y. ir šioje byloje, ir BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje.

10. Pareiškėja atsiliepimu prašo atsakovo atstovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Ministerijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėja atsiliepime nurodo, kad:

10.1. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo analogiškose bylose suformuotos teismų praktikos.

10.2. Nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

10.3. Pareiškėjos kelionės įsigijimo išlaidos siekė 1 365,85 Eur, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį jų, t. y. 60,76 Eur pareiškėjos patirtų nuostolių. Įvertinus sumų, sumokėtų už kelionę, ir išmokėtos kompensacijos dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo, t. y. liko negrąžinta 1 129,70 Eur.

10.4. Pareiškėjai iš atsakovo turėtų būti priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu prašo tenkinti atsakovo atstovo Ministerijos apeliacinį skundą. Nurodo, kad palaiko Ministerijos apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

13. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą – priteisė pareiškėjai 1 129,7 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovo atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija padavė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

14. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

15. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

16. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018, 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

17. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

18. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjos skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

19. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

20. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

21. Nustačius, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, konstatuotina, kad dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad iš esmės analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo (1 225,86 Eur) buvo pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę, (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“) bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjai būtų sumokėjusi ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjos naudai būtų išieškota.

22. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė 1 129,7 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą, kuris kompensuoja (iš dalies kompensuoja) jos patirtas išlaidas dėl įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Tai, kad pareiškėja patyrė minėtas išlaidas, patvirtina ne tik sudaryta Sutartis, tačiau ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymu (2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi) pareiškėjos (jos atstovo) pateikti fiskaliniai kvitai (b. l. 116–117), kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad pareiškėja sumokėjo Sutartyje nurodytą sumą – 4 716 Lt (1 365,85 Eur), t. y. realiai patyrė išlaidas Sutarčiai įvykdyti. Teisėjų kolegija nesutinka, kad teismas netiksliai nustatė turtinės žalos atlyginimo sumą tuo aspektu, jog pagal Sutartį mokėtina suma buvo ne už keturias vizas, bet už aštuonias vizas, t. y. sumos už įsigytas vizas buvo išskaičiuotos iš turtinės žalos atlyginimo sumos neteisingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek iš 2014 m. lapkričio 5 d. Sutarties, tiek 2014 m. lapkričio 10 d. pakeistos tos pačios Sutarties turinio matyti, jog vizos buvo įsigytos keturiems, o ne aštuoniems asmenims. Be to, pažymėtina, kad pagal vėliausiąją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šios patirtos išlaidos neatimamos iš prašomo priteisti turtinės žalos atlyginimo, jei tokios sumos į prašomą priteisti turtinės žalos atlyginimo dydį patenka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018, 2019 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1226-662/2019, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1358-520/2019).

23. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, pagrįstai priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys