2013-04-22 Nr. AB-1297 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1322/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00695-2009-4

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1; 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. J.,

pareiškėjo atstovei S. R.,

atsakovo atstovei J. G.-F.,

trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovėms I. G. ir O. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. skundu (b. l. 2–6) ir patikslintu skundu (b. l. 30-34) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2009 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 10-S-7544 „Dėl stažo vidaus reikalų sistemos pareigūno pensiją gauti“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Instituciją atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją.

Nurodė Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 4 dalies 1 punktą, Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6.1 punktą ir konstatavo, kad pareiškėjo tarnybos TSRS armijoje laikas įskaitytinas į tarnybos stažą valstybinei pareigūno pensijai gauti. Pareiškėjo manymu, atsakovas, apskaičiuodamas jo stažą valstybinei pareigūno pensijai gauti ir Sprendime nurodydamas, kad minėtas stažas 2009 m. balandžio 20 d. sudaro 19 m. 5 mėn. 23 d., neteisingai skaičiavo laikotarpius, kurie turi būti įskaitomi į šį stažą, t. y. neįskaitė laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 lapkričio 6 d., kai pareiškėjas tarnavo TSRS armijoje, netinkamai taikė Įstatymo 6 ir 16 straipsnių, Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 37 straipsnio, Nuostatų 6.1 punkto nuostatas. Pažymėjo, kad Sprendime nenurodyta, kuo remiantis minėtas stažas buvo apskaičiuotas. Vadovaudamasis teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais, tvirtino, kad jo teisė į pareigūno pensiją turėtų būti realizuota visa apimtimi, t. y. į tarnybos laiką pareigūno pensijai gauti turėtų būti įskaitomas visas faktinis tarnybos TSRS armijoje laikas, nepaisant to, kaip keitėsi teisinis reguliavimas po to, kai pareiškėjas įgijo tokią teisę.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimais į skundus (b. l. 10-12, 38-40) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 3 straipsnį, Nuostatų 6.1 punktą ir konstatavo, kad pareiškėjo preliminarus stažas pensijai gauti buvo paskaičiuotas nuo 1988 m. lapkričio 27 d. iki 1990 m. kovo 11 d., neįskaičiuojant į tarnybos stažą laikotarpio po 1990 m. kovo 11 d. (nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 6 d.) pareigūno valstybinei pensijai gauti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 53-55) prašė skundą atmesti. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos paskyrimo, ši nėra priėmusi jokių sprendimų pareiškėjo atžvilgiu. Nurodė Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 2 dalį, atkreipė dėmesį, kad Nuostatų 6.1 punkto reikalavimas į pareigūnų ir karių tarnybos laiką pensijai skirti įskaityti faktinį tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose laiką tik iki 1990 m. kovo 11 d. nustatytas nuo 1995 m. sausio 26 d.

Tvirtino, kad pareiškėjo skunde nurodyti skirtingi vidaus tarnybos stažo ir tarnybos laiko pensijai skirti dydžių skirtumai yra teisiškai pagrįsti. Atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 6 straipsnyje nurodyti laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pensijai skirti, nesutampa su Statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodytais laikotarpiais, įskaitomais į vidaus tarnybos stažą. Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyti laikotarpiai į tarnybos laiką pensijai gauti įskaitomi tik jeigu jie buvo iki 1995 m. sausio 1 d, o Statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodyti laikotarpiai į vidaus tarnybos stažą įskaitomi nepriklausomai nuo jų įvykio datos (tarp jų įskaitomi ir laikotarpiai, buvę iki 1990 m. kovo 11 d.).

Priėjo prie išvados, kad vidaus tarnybos stažas nesietinas su tarnybos laiku pensijai gauti, todėl jų dydžiai dėl skirtingo skaičiavimo gali skirtis. Nurodė, kad Statuto 3 straipsnio 8 dalyje, Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendrosios teisės normos, todėl, esant specialiųjų ir bendrųjų teisės normų konkurencijai, taikytina specialioji teisės norma – Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas. Atkreipė dėmesį, kad pastaroji norma yra vėlesnė už Statuto 3 straipsnio 8 dalies bei Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies normas.

Teigė, kad pareiškėjo nurodomas teisės taikymo principas, t. y. kad jo atžvilgiu taikytina jo priėmimo į tarnybą laikotarpiu galiojusi teisės akto redakcija, t. y. Įstatymo 1994 m. gruodžio 13 d. redakcija, negali būti taikoma, kadangi pagal tokį teisės akto redakcijų taikymo principą bet koks socialinių garantijų keitimas įsigaliotų tik asmenims, kurie pradėtų tarnybą/darbą pagal darbo sutartį įsigaliojus pakeistos redakcijos teisės aktui. Atkreipė dėmesį į Seimo 2009 m. birželio 2 d. vakarinio plenarinio posėdžio stenogramą Nr. 84.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į skundą (b. l. 60-63) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog sutinka su atsakovo atsiliepime pateikta pozicija, kad pareiškėjui į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas privalomosios karo tarnybos laikotarpis tarybinėje kariuomenėje tik iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu bei Nuostatų 6.1 punktu, pagrindo įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 6 d. nėra. Pažymėjo, kad Tarnyba iš Institucijos nėra gavusi jokių dokumentų dėl pensijos skyrimo V. J..

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį Nr. A556-984/2008 ir pažymėjo, kad Įstatymas bei Nuostatai reglamentavo ir reglamentuoja tarnybos laiko valstybinei pensijai skirti santykius, o vidaus tarnybos stažo santykius reglamentuoja Statutas, taip pat reglamentavo Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti nustatymo“ 4.2 punktas. Priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neteisus, teigdamas, jog vidaus tarnybos stažas ir stažas (tarnybos laikas) valstybinei pareigūno pensijai gauti yra tapatūs.

Pažymėjo, kad Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1 punkte (1994 m. gruodžio 23 d. redakcija), be kita ko, buvo nustatyta, jog asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų pareigūnais tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas laikotarpis, buvęs iki šio įstatymo įsigaliojimo – faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas –Vyriausybės nustatyta tvarka. Nurodė, kad šis reguliavimas išliko iš esmės nepakitęs ir vėlesnėse Įstatymo redakcijose. Apibendrino nustatytą teisinį reguliavimą dėl tarnybos laiko valstybinei pensijai gauti ir konstatavo, kad visą laiką nuo Įstatymo įsigaliojimo (1995 m. sausio 1 d.) tiek Įstatyme, aiškinant jį kartu su Nuostatais, kurių 6.1 punktas niekada nebuvo ir nėra pripažintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo antikonstituciniu, tiek Nuostatuose asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų pareigūnais tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas laikotarpis, buvęs iki šio įstatymo įsigaliojimo – faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas – iki 1990 m. kovo 11 d.

Pažymėjo, jog pareiškėjo pateikti įrodymai – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1993 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 13t/R nuorašas bei Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2004 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 1-V2-109 nuorašas, nėra susiję su tarnybos laiku valstybinei pareigūno pensijai apskaičiuoti, nes jie susiję su tarnybos stažu ir stažu Lietuvos valstybei. Priėjo prie išvados, kad pareiškėjas negalėjo įgyti jokio teisėto lūkesčio, nes jam tarnybos laikas valstybinei pareigūno pensijai apskaičiuoti nebuvo apskaičiuotas minėtais įsakymais. Nurodė, kad net pagal tiek galiojusį, tiek tebegaliojantį teisinį reguliavimą pareiškėjui negalėjo kilti teisėtų lūkesčių, jog jo tarnybos TSRS kariuomenėje laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 lapkričio 6 d. turėtų būti įskaičiuojamas į tarnybos laiką vidaus reikalų sistemos pareigūno pensijai gauti.

III. Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu (b. l. 86-90) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“ 1.1.3 punktą. Pažymi, kad šis nutarimas neteko galios įsigaliojus Vyriausybės nutarimui Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“. Paaiškina, kad galiojant Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimui Nr. 490 įgijo teisę, kad į jo tarnybos stažą būtų įskaitytas tarnybos TSRS ginkluotose pajėgose laikotarpis, todėl ši teisė, atsižvelgus į Statuto 3 straipsnio 8 dalį ir Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, negali būti paneigta vėliau nustatytu teisiniu reguliavimu.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. A14-834/2006. Mano, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas garantuoja, jog jo teisė į pareigūno pensiją turėtų būti realizuojama atsižvelgiant į tą teisės normą, kuri suteikia tam tikrą socialinę garantiją, nors vėliau ši garantija ir buvo koreguota, o pati teisė į socialinę garantiją turėtų būti realizuota ne iš dalies, o visa apimtimi, t. y. į tarnybos laiką pareigūno pensijai gauti turėtų būti įskaitomas visas faktinis tarnybos sovietų armijoje laikas.

Mano, kad Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies norma nustatė, jog tiems asmenims, kurie yra priimti tarnauti pareigūnais, į tarnybos laiką pensijai skirti papildomai įskaitomi laikotarpiai, buvę iki šio įstatymo galiojimo, ir pateikė baigtinį tokių laikotarpių sąrašą. Atkreipia dėmesį, kad Vyriausybė, praėjus daugiau nei mėnesiui po minėto įstatymo priėmimo ir 3 savaitėms po jo įsigaliojimo, nutarimu patvirtino Nuostatus. Mano, kad Nuostatų 6.1 punkte išvardinti 4 skirtingi tarnybos laikotarpių tipai, kurie turėtų būti įskaitomi į tarnybos laiką pareigūno pensijai gauti.

Tvirtina, kad vykdomoji valdžia veikia griežtai nustatytose kompetencijos ribose ir yra įgaliota priimti teisės aktus, kurie neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Teigia, kad, jei būtų pripažinta, jog Vyriausybė Nuostatuose nustatė įstatyme nenumatytą kriterijų – tam tikrą datą, nuo kurios įstatymu suteikta teisė nepripažįstama, toks Vyriausybės nutarimo turinys, prieštaraujantis įstatymo reguliavimui, gali turėti konstitucingumo problemų.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 102-104) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Nurodo Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 dalį ir pabrėžia, kad kreiptis dėl pensijos paskyrimo galima prieš tris mėnesius iki teisės gauti pensiją atsiradimo arba bet kuriuo metu po teisės gauti pensiją atsiradimo. Pažymi, kad Nuostatų 6.1 punkte nurodyti laikotarpiai įskaitomi tik tuo atveju, jeigu už juos asmuo negauna kitos valstybės pensijos. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. nutartį Nr. A146-1451/2008. Mano, kad pagal Įstatymo 16 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo įskaičiuoti į apelianto stažą valstybinei pensijai gauti laikotarpio tarybinėje armijoje nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 6 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 94-97) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atkreipia dėmesį į Seimo 2009 m. birželio 2 d. protokolinį nutarimą. Mano, kad analizuojant pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo teisinį reguliavimą, pareiškėjui nebuvo ir nėra teisinio pagrindo įskaityti į tarnybos laiką pensijai skirti laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 6 d. Pažymi, kad per visą galiojimo laikotarpį nei Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis ir 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas, nei Nuostatų 6.1 punktas nebuvo ir nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, konstituciniams teisės principams, todėl pareiškėjui negalėjo kilti teisėtų lūkesčių, kad į jo tarnybos laiką pensijai skirti gali būti įskaičiuotas laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 6 d. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį Nr. A502-1472/2008, 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį Nr. A556-984/2008. Teigia, kad Statuto 3 straipsnio 8 dalis ir Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nebuvo pažeistos, nes nuo 1995 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Įstatymas, ir nuo 1995 m. sausio 26 d., kai įsigaliojo Nuostatai, apeliantas turėjo pagrįstą teisę tikėti, kad jam į jo tarnybos laiką pensijai skirti galėjo ir gali būti įskaičiuotas privalomosios karo tarnybos laikotarpis tuometinėje tarybinėje kariuomenėje tik iki 1990 m. kovo 11 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 98-100) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos paskyrimo, ši nėra priėmusi jokių sprendimų pareiškėjo atžvilgiu, todėl teismo sprendimas nedaro įtakos Vidaus reikalų ministerijos teisėms ir pareigoms. Pabrėžia, kad pagal Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, į pareigūnų ir karių laiką pensijai skirti gali būti įskaitytas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotose pajėgose laikas tik iki 1990 m. kovo 11 d. Mano, kad atsakovas turėtų vadovautis galiojančia Įstatymo redakcija bei įgyvendinamaisiais teisės aktais. Nurodo, kad galiojančio Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto prieštaravimą Konstitucijai, konstituciniams teisės principams gali nustatyti tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Pažymi, kad skunde nurodyti skirtingi vidaus tarnybos stažo ir tarnybos laiko pensijai skirti dydžių skirtumai yra teisiškai pagrįsti. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. A556-984/2008. Pažymi, kad specialioji norma – Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas – yra vėlesnė už Statuto 3 straipsnio 8 dalies ir Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies normas. Mano, kad pareiškėjo teiginys, jog jo atžvilgiu taikytinos jo priėmimo į tarnybą laikotarpiu galiojusios teisės aktų redakcijos, neatitinka teisinės logikos, nes tokiu atveju bet koks socialinių garantijų keitimas įsigaliotų tik asmenims, kurie pradėtų tarnybą/darbą pagal darbo sutartį įsigaliojus pakeistos redakcijos teisės aktui. Atkreipia dėmesį į Seimo 2009 m. birželio 10 d. stenogramą Nr. 48.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, ginčydamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. balandžio 15 d. sprendimą dėl stažo vidaus reikalų sistemos pareigūno pensijai gauti apskaičiavimo. Pareiškėjo manymu, atsakovas nepagrįstai į stažą vidaus reikalų sistemos pareigūno pensijai gauti neįskaičiavo privalomosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 6 d.

Priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatomis. Pagal šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalį (2007 m. sausio 18 d. redakcija), asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami tam tikri laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., inter alia, faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas – iki 1990 m. kovo 11 d. Analogiška stažo vidaus reikalų sistemos pareigūno pensijai gauti nuostata buvo įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarime Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“. Šių nuostatų 6.1 punkte nustatyta, kad į tarnybos laiką, nurodytą įstatymo 16 straipsnyje, iki 1995 m. sausio 1 d. taip pat įskaitomas faktinis tarnybos laikas visų valstybių įvairių rūšių ginkluotosiose pajėgose, TSRS valstybės saugumo sistemoje iki 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje ir kitose tarnybose, kuriose tarnyba organizuota statutiniais pagrindais.

Teisėjų kolegijai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kilo abejonių, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, kurios turėtų būti taikomas šioje byloje, dėl jų atitikties Konstitucijai bei joje įtvirtintiems teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 8 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2007 m. sausio 18 d. redakcija) ta apimtimi, kuria tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas tik tas faktinės tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose laikas, kuris buvo iki 1990 m. kovo 11 d., neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarime pažymėjo, kad prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose atžvilgiu Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių), paimtų į tokią tarnybą Lietuvos Respublikos teritorijos okupacijos laikotarpiu (iki 1990 m. kovo 11 d.), ir Lietuvos Respublikos piliečių (asmenų, pripažintų Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą arba 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ar 2 punktą, taip pat 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punkte nurodytų asmenų, kurie priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, ir šio straipsnio 3 punkte nurodytų asmenų, kurie tapo Lietuvos Respublikos piliečiais apsisprendę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki jų paėmimo į karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose arba tokios tarnybos metu), priverstų tęsti tokią tarnybą ar paimtų į ją po 1990 m. kovo 11 d., teisinė padėtis laikytina vienoda, t. y. abiejų kategorijų Lietuvos Respublikos piliečiai buvo neteisėtai paimti į prievartinę karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose; abiejų kategorijų Lietuvos Respublikos piliečiai buvo priversti atlikti šią karo tarnybą ir tokiomis aplinkybėmis objektyviai negalėjo atlikti tarnybos Lietuvos valstybei. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo objektyviai pateisinti skirtingą šių kategorijų Lietuvos Respublikos piliečių - pareigūnų ir karių - traktavimą, kiek jis susijęs su prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose faktinio laikotarpio įskaitymu į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Todėl darytina išvada, kad nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas nepaisė Konstitucijos 52 straipsnio suponuojamos pareigos nustatyti tokį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinį reguliavimą, kuris būtų suderinamas su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu, kartu ir su konstituciniu teisinės valstybės principu.

Minėtame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, jog Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 1 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad šioje dalyje nurodytiems asmenims faktinis prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nenustatyta, kad tokios tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti asmenims, pripažintiems Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą arba 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ar 2 punktą, taip pat 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, ir šio straipsnio 3 punkte nurodytiems asmenims, kurie tapo Lietuvos Respublikos piliečiais apsisprendę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki jų paėmimo į karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose arba tokios karo tarnybos metu, prieštaravo Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą pasisakė dėl Konstitucinio Teismo aktų įgyvendinimo sampratos ir įstatymų leidėjo ar kito teisėkūros subjekto pareigos pakoreguoti prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą įstatymą ar kitą teisės aktą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo sprendimu (nutarimu) pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju neįskaičiuojant atitinkamo laikotarpio į stažą vidaus reikalų sistemos pareigūno pensijai gauti, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Be to, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011-04-14 įsakymu Nr. 10-TE-181 „Dėl tarnybos eigos“ V. J. atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2011 m. lapkričio 22 d. ir jam paskirta vidaus tarnybos sistemos pareigūno valstybinė pensija. Įvertinus ginčijamą atsakovo sprendimą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo kontekste, atsakovas neteisingai skaičiavo pareiškėjo vidaus tarnybos stažą, tačiau atleidus pareiškėją iš vidaus tarnybos išnyko ginčo dalykas, todėl naikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 10-1-7544 „Dėl stažo vidaus reikalų sistemos pareigūno pensiją gauti“ nėra tikslinga. Šio sprendimo panaikinimas pareiškėjui jokių juridinių pasekmių nesukeltų.

Kito skundo reikalavimo – įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją – V. J. atsisakė teismo posėdžio, vykusio 2010 m. rugsėjo 29 d., metu, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 dalimi ir 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, administracinė byla šioje dalyje nutrauktina.

Reikalavimo įskaičiuoti privalomosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 6 d. į stažą vidaus reikalų sistemos pareigūno pensijai gauti šioje byloje pareiškėjas nekėlė, todėl teismas plačiau dėl jo nepasisako. Vadovaujantis anksčiau minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, nustačius tam tikras aplinkybes (faktinis prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti asmenims, pripažintiems Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą arba 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ar 2 punktą, taip pat 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, ir šio straipsnio 3 punkte nurodytiems asmenims, kurie tapo Lietuvos Respublikos piliečiais apsisprendę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki jų paėmimo į karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose arba tokios karo tarnybos metu) kompetentingos institucijos ginčijamą laikotarpį turėtų įskaityti į stažą vidaus reikalų sistemos pareigūno pensijai gauti.

Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 101 straipsnio 3 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl įpareigojimo Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą atleisti pareiškėją V. J. iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, panaikinti ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukti.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Laimė Baltrūnaitė Arūnas Sutkevičius