2023-05-17 Nr. AB-10231-3-61-3-01327-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-659-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01327-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pako Lorente Baltija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pako Lorente Baltija“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Pako Lorente Baltija“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir jo 3 priedą ta apimtimi, kuria nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas skirti subsidiją; 2) įpareigoti Tarnybą, ta apimtimi, kuria pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas, iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu paskelbta prastova.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Bendrovė teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais paskelbė darbuotojams prastovą ir mokėjo darbuotojams darbo užmokestį. Atitinkamai Bendrovė pateikė prašymą Tarnybai išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu paskelbta prastova. Tarnyba skundžiamu Įsakymu netenkino pareiškėjo prašymo ta apimtimi, kiek buvo prašoma skirti subsidiją darbo užmokesčiui, mokamam darbuotojams, įdarbintiems po 2020 m. lapkričio 7 d.

2.2. Bendrovės prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad darbuotojai įdarbinti po karantino paskelbimo dienos ir neatitinka Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 41 straipsnio 21 dalies nuostatų. Tačiau nuo 2020 m. gruodžio 16 d. susiklostė aplinkybės, kurioms esant pareiškėjas įgijo teisę paskelbti ir paskelbė darbuotojams prastovą: nuo 2020 m. lapkričio 7 d. buvo paskelbtas karantinas, o nuo 2020 m. gruodžio 16 d. dėl paskelbto karantino Bendrovė nebegalėjo suteikti darbuotojams sulygto darbo. Todėl pareiškėjo darbuotojai atitiko sąlygas subsidijai gauti.

2.3. Bendrovė taip pat atitiko sąlygas teisei į subsidiją įgyti, o Užimtumo įstatymas darbdaviui garantavo kompensaciją – prastova paskelbta dėl karantino, darbuotojai atitinka Įstatymo 25 straipsnio 14 dalies sąlygas, o tenkinant šias sąlygas subsidija darbo užmokesčiui turi būti mokama. Įstatyme nustatyta subsidijos dydžio apskaičiavimo metodika tiems atvejams, kai įstatymų nustatytas sąlygas atitinkantys darbuotojai buvo įdarbinti dar iki karantino paskelbimo, tačiau nebuvo nustatyta subsidijos dydžio apskaičiavimo metodika tiems atvejams, kai darbuotojai atitinka visas teisės aktų nustatytas sąlygas ir darbdavys turi teisę gauti subsidiją, tačiau darbuotojai įdarbinti jau po karantino pradžios. Tokia situacija reiškia teisės spragą (legislatyvinę omisiją) ir ji turi būti pašalinta taikant atitinkamas teisės taisykles, pvz. teisės analogiją, bendruosius teisės principus ir kt., arba vadovaujantis teisės aktais įgyvendinant kitas procedūras, kuriomis būtų užtikrintas legislatyvinės omisijos pašalinimas.

2.4. Vienintelė kliūtis Bendrovei gauti subsidiją – apskaičiavimo metodikos, taikytinos pareiškėjo atvejui, nenustatymas (neegzistavimas). Tokia situacija teisinėje valstybėje neturi lemti pačios subjektinės teisės panaikinimo. Kadangi įstatymų leidėjo valia yra aiški – subsidiją skirti visiems sąlygas tenkinantiems darbdaviams, ir nesant nustatytų išlygų, kad teisė į subsidiją neįgyjama dėl darbuotojų, kurie įdarbinti po karantino pradžios, pareiškėjas vertino, kad turi teisę gauti subsidiją.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Tarnyba atsiliepime į skundą nurodė šiuos argumentus:

4.1. Įsakymo 1.3. papunkčiu buvo priimtas sprendimas neskirti pareiškėjui subsidijos darbo užmokesčiui už prastovoje buvusius 4 asmenis, kadangi jie Bendrovėje buvo įdarbinti po Lietuvos Respublikos Vyriausybės karantino paskelbimo dienos. Įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje aiškiai nurodyta, kad darbuotojas pas darbdavį jau turėjo dirbti iki karantino, t. y. iki 2020 m. lapkričio 7 d., kad darbdaviui paskiriant subsidiją būtų galima apskaičiuoti subsidijos dydį nuo šio asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos nustatyto darbo užmokesčio. Karantinas Lietuvos Respublikoje paskelbtas nuo 2020 m. lapkričio 7 d.

4.2. Darbdavių pasiūlymus įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę pagal Įstatymo 41 straipsnio 21 dalį reglamentuoja Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 (toliau – ir Aprašas). Aprašo 205.2 papunktyje nustatyta, kad klientų aptarnavimo skyrius, gavęs darbdavio pasiūlymą ir prašymą <...> patikrina, ar darbdavys atitinka Įstatymo 35 straipsnio 4 dalies 1, 4 ir 5 punktuose ir 41 straipsnio 21 dalyje nustatytas sąlygas. Bendrovė pati pripažino, kad prastovoje buvę 4 darbuotojai buvo priimti dirbti tik nuo 2020 m. gruodžio 1 d., vadinasi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes darbo sutartys su šiais asmenimis buvo sudarytos jau po karantino paskelbimo dienos, o nesant darbo sutarčių iki karantino paskelbimo, negalėjo būti pateikiama prašymo 4 stulpelyje nurodyta informacija apie darbo užmokestį, nurodytą darbo sutartyse iki karantino paskelbimo dienos. Bendrovė, teikdama pasiūlymą, pasirašė, kad žino ir suvokia savo atsakomybę dėl tikrovės neatitinkančios informacijos ir (ar) duomenų pateikimo.

4.3. Įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įstatymų leidėjas suformavo nuostatą, kad subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio ir kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis. Tokia įstatymo leidėjo valia yra išreikšta ir grupės Seimo narių parengtame ir įregistruotame 2020 m. spalio 16 d. Įstatymo Nr. XIII-2470 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte (toliau – ir Projektas). Projekto aiškinamojo rašto 1-ajame punkte nurodyta, kad Projekto uždavinys yra atsisakyti nurodymo, kad užimto asmens, už kurį darbdaviui mokama subsidija darbo užmokesčiui, priskaičiuotas darbo užmokestis negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, tuo pačiu ir nuostatos subsidiją darbo užmokesčiui mokėti tik už tuos užimtus asmenis, kurie yra pradėję dirbti iki karantino paskelbimo dienos. Įstatymo projektą rengę Seimo nariai, aptardami, kaip šiuo metu yra reguliuojami teisiniai santykiai, aiškiai nurodė, kad Įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta nuostata suponuoja, jog subsidija darbo užmokesčiui gali būti mokama tik už tuos asmenis, kurie yra pradėję dirbti iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos. Todėl teisinis reguliavimas nesuteikia teisės gauti paramą darbdaviams, kurie DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju prastovą paskelbė darbuotojams, į darbą priimtiems po karantino paskelbimo. Šis Projektas nebuvo priimtas ir toliau liko galioti nuostata, kad subsidijos darbo užmokesčiui dydis negali būti didesnis negu užimto asmens darbo sutartyje iki karantino paskelbimo dienos nustatytas darbo užmokestis.

4.4. Atsakovas nesutiko su argumentais, kad DK aiškiai, imperatyviai, vienareikšmiškai įtvirtina darbdavio teisę, esant DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu paskelbtai prastovai, gauti patirtų išlaidų kompensaciją. DK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad darbdaviui, išskyrus darbdavį, kurio teisinė forma yra biudžetinė įstaiga, patirtų darbo užmokesčio už prastovą išlaidų dalis kompensuojama Įstatyme nustatytu dydžiu ir tvarka. Tai yra blanketinė nuostata, nukreipianti į kitą teisės aktą – Įstatymą, kuris ir nustato tvarką, be kita ko, ir sąlygas, prastovos subsidijai skirti ir mokėti, o ne besąlyginę darbdavių teisę, paskelbus darbuotojams prastovas DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, gauti už tai kompensaciją. Darbdaviai, siekiantys gauti subsidiją prastovų laikotarpiu, privalo atitikti ne tik Įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytas sąlygas, bet ir 35 straipsnio 4 dalies 1, 4, 5 punktų reikalavimus. Remiantis Bendrovės vertinimu ir nepagrįsta teisės aktų interpretacija, nevertinant jų sistemiškai, Tarnyba, nepaisydama Įstatymo nuostatų, turėtų skirti subsidiją darbo užmokesčio prastovų metu kompensavimui visiems darbdaviams, paskelbusiems prastovas, ignoruojant Įstatymo nuostatas.

4.5. Tarnyba pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui subsidiją už prastovoje buvusius darbuotojus, kadangi viešojo administravimo subjektui draudžiama laisvai interpretuoti ir plečiamai aiškinti viešosios teisės nuostatas. Įsakymo 1.3 papunktis buvo priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, be kita ko, nustatė, kad:

6.1. Bendrovė 2021 m. sausio 7 d. Tarnybai pateikė pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir prašymus išmokėti darbo užmokesčio subsidiją už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova. Kartu pareiškėjas pateikė Aprašo 208.1 ir 208.2 papunkčiuose nurodytus dokumentus, t .y. darbo užmokesčio išmokėjimą pagrindžiančius dokumentus ir įsakymo dėl prastovos paskelbimo kopiją. Prašymuose Bendrovė nurodė, kad prašo išmokėti subsidiją už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju nuo 2020 m. gruodžio 16 d. buvo paskelbta prastova.

6.2. Tarnybos Įsakymo 1.3. papunkčiu buvo priimtas sprendimas neskirti Bendrovei subsidijos darbo užmokesčiui už prastovoje buvusius 4 asmenis, kadangi jie Bendrovėje buvo įdarbinti po Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino dienos. Vilniaus Klientų aptarnavimo departamento Vilniaus miesto 5-asis skyrius 2021 m. kovo 22 d. raštu apie tai informavo pareiškėją, nurodant, jog subsidija darbo užmokesčiui neskiriama, kadangi darbuotojai, už kuriuos buvo prašoma prastovų subsidijos, buvo įdarbinti po karantino paskelbimo dienos, todėl subsidija darbo užmokesčiui negali būti apskaičiuota neturint duomenų, koks buvo nustatytas darbo užmokestis darbo sutartyse iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino dienos.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, DK 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226, Įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatas, pažymėjo, kad darbdaviui, norinčiam gauti Įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytas subsidijas darbo užmokesčiui, būtina Tarnybai pateikti įrodymus, kad jis yra paskelbęs prastovą, kurią lėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas paskelbti ekstremaliąją situaciją arba karantiną; kad jis toliau išlaiko šias darbo vietas; ir kad šių darbuotojų darbo užmokestis atitinka nustatytus reikalavimus – be kita ko, nėra didesnis nei iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino dienos nustatytas darbo užmokestis.

8. Teismas pažymėjo, kad Bendrovė atsakovui pasiūlymą pateikė siekdama gauti subsidiją darbo užmokesčiui, įgyvendinant remiamojo įdarbinimo priemonę, nustatytą Įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje. Pareiškėjas nurodė, kad prašo išmokėti darbo užmokesčio subsidiją už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova.

9. Teismas nurodė, kad darbdavys, siekiantis gauti Įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodytą subsidiją darbo užmokesčiui, privalo Tarnybai pateikti užpildytą pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę ir prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui. Tarnyba, gavusi minėtus dokumentus, privalo patikrinti, ar darbdavys, siekiantis gauti subsidiją darbo užmokesčiui, atitinka Įstatymo 35 straipsnio 4 dalies 1, 4 ir 5 punktuose, 35 straipsnio 6 dalyje ir 41 straipsnio 21 dalyje nustatytas sąlygas. Jeigu nustatoma, kad darbdavys neatitinka minėtų teisės nuostatų reikalavimų, Tarnyba turi prievolę apie priimtą nepalankų sprendimą informuoti darbdavį raštu ir jame nurodyti subsidijos neskyrimo teisinius bei faktinius pagrindus ir sprendimo apskundimo tvarką. Teismas pažymėjo, kad subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio, kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, ir darbdavio pasirinkimu, kai užimtas asmuo nėra sukakęs 60 metų, sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, arba 90 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, o kai užimtas asmuo yra sukakęs 60 ir daugiau metų, darbdavio pasirinkimu sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, arba 100 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Pasiūlyme nurodyta, kad darbuotojos buvo įdarbintos tik 2020 m. gruodžio 1 d., todėl subsidija darbo užmokesčiui negali būti apskaičiuota, kadangi nėra duomenų, koks darbo užmokestis buvo nustatytas darbo sutartyse iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dienos.

10. Teismas, įvertinęs Įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtintas nuostatas, priėjo prie išvados, kad įstatymų leidėjas šiomis nuostatomis nustatė, kad subsidija gali būti mokama darbdaviui, kuris dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino prastovą paskelbė tiems užimtiems asmenims, su kuriais darbo sutartys jau buvo sudarytos iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos, nagrinėjamu atveju – dėl šalyje paskelbto karantino. Teismas pažymėjo, kad tokią išvadą patvirtina tai, jog Įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įstatymų leidėjas aiškiai suformulavo nuostatą, kad subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio ir kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis. Anksčiau nurodyta įstatymo nuostata nuosekliai buvo perkelta į Įstatymo 41 straipsnio 21 dalies taikymą įgyvendinantį Aprašą, todėl Tarnyba pagrįstai, vadovaudamasi Įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta nuostata, atsisakė skirti pareiškėjui subsidiją už prastovoje buvusias 4 darbuotojas.

11. Teismas kritiškai vertino argumentus, kad Bendrovė atitinka Įstatymo 25 straipsnio 14 dalyje nustatytas sąlygas, kadangi pareiškėjas netinkamai interpretavo Įstatymo 41 straipsnio 21 dalį. Teismas pažymėjo, kad remiamos įdarbinimo priemonės yra skiriamos subjektams, kurie išlaiko darbo vietas, o ne naujai įdarbintiems asmenims. Įstatymų leidėjas Įstatymo Nr. XII 2470 25, 27, 41 ir 42 straipsnių pakeitimo įstatymu siekė nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų sumažinti žalingus padarinius tiems darbuotojams, kurie jau buvo užimti įvairiose šalies ūkio srityse iki paskelbto karantino, bei skatinti darbdavius išlaikyti iki karantino paskelbimo buvusias darbuotojų darbo vietas.

12. Įvertinus byloje taikytinas teisės normas bei Įsakymą, teismui nekilo abejonių, kad Įstatymo 41 straipsnyje nustatytos remiamojo įdarbinimo priemonės yra pagrįstos įstatymu, yra proporcingos, jomis buvo siekiama teisėtų tikslų ir jos nepažeidžia lygiateisiškumo principo. Įsakymu pareiškėjas nėra diskriminuojamas, nes faktinė aplinkybė, jog darbuotojai yra pradėję dirbti Bendrovėje po karantino paskelbimo, objektyviai pateisina subsidijų neskyrimą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstatavo, jog Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, Tarnyba tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl Įsakymo panaikinimo įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: Ar Įstatymo 41 straipsnio 21 dalis ta apimtimi, kuria nenustatyta subsidijos dydžio apskaičiavimo metodika tiems atvejams, kai darbuotojai įdarbinti po karantino pradžios, neprieštarauja DK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui bei iš Konstitucijos išplaukiantiems teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių apsaugos principui; 2) Konstituciniam Teismui išnagrinėjus kreipimąsi, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti.

14. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais argumentais:

14.1. Ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu yra (ir nediskriminuojant darbdavių turi būti) siekiama, kad rėmimo priemonės leistų sumažinti žalingus padarinius tiems darbuotojams, kurie jau buvo užimti iki suvaržymų, dėl kurių darbuotojai nebegali toliau dirbti, nustatymo (nagrinėjamu atveju tokie suvaržymai nustatyti karantino eigoje), bei skatinti darbdavius išlaikyti iki tokių suvaržymų paskelbimo buvusias darbuotojų darbo vietas.

14.2. Dėl paskelbto karantino Bendrovė negalėjo vykdyti veiklos, o valstybės subsidijos išsaugotų darbuotojų darbo vietas. Bendrovės prašyme nurodyti darbuotojai atitinka visas teisės aktų nustatytas sąlygas subsidijos skyrimui. Bendrovė atitiko visas sąlygas subjektinei teisei į subsidiją įgyti.

14.3. Įstatyme nustatyta subsidijos dydžio apskaičiavimo metodika tiems atvejams, kai įstatymų nustatytas sąlygas atitinkantys darbuotojai buvo įdarbinti dar iki karantino paskelbimo, tačiau nėra nustatytos subsidijos dydžio apskaičiavimo metodikos tiems atvejams, kai darbuotojai atitinka visas teisės aktų nustatytas sąlygas ir darbdavys turi teisę gauti subsidiją, tačiau darbuotojai įdarbinti jau po karantino pradžios. Tokia situacija reiškia teisės spragą (legislatyvinę omisiją) ir ji turi būti pašalinta. Šiuo atveju įstatymo leidėjas vienareikšmiškai nustato, kad visi sąlygas tenkinantys darbdaviai turi teisę gauti subsidiją. Jokių išlygų dėl šios subjektinės teisės neįgijimo tais atvejais, kai darbuotojai įdarbinti jau karantino metu, nenustatyta.

14.4. Bendrovė pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir pažymi, kad Įstatymo 41 straipsnio 21 dalis ta apimtimi, kuria neįvykdytas DK 47 straipsnyje įtvirtintas įpareigojimas, t. y. nenustatyta subsidijos dydžio apskaičiavimo metodika, kai darbuotojai įdarbinti po karantino pradžios, prieštarauja DK ir Konstitucijai, todėl yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

14.5. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos trys būtinosios sąlygos Konstitucijai prieštaraujančios legislatyvinės omisijos egzistavimui konstatuoti – 1) darbuotojų, įdarbintų po karantino pradžios, darbo užmokesčio kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika nenustatyta jokiame teisės akte; 2) poreikis šią metodiką nustatyti yra, nes vien pareiškėjas savo pavyzdžiu patvirtina, kad minimos metodikos nustatymas reikalingas, be to, šis klausimas aktualus ne tik pareiškėjui, bet ir visiems kitiems analogiškoje situacijoje esantiems darbdaviams; 3) metodika, kaip imperatyviai nustato DK, turi būti nustatyta būtent Įstatyme (jo 41 straipsnyje). Nurodytos metodikos neįtvirtinimas lemia diskriminaciją pareiškėjo (ir analogiškoje situacijoje esančių kitų darbdavių) atžvilgiu, nes vienodoje teisinėje padėtyje esantys asmenys (darbdaviai) valstybės reguliavimu yra vertinami skirtingai ir vieniems yra suteikiamos palankesnės sąlygos, o kitiems – ne, nors tam nėra jokio teisinio pagrindo. Tiek darbdaviai, įdarbinę darbuotojus iki karantino, tiek pareiškėjas – darbuotojus įdarbino laikotarpiu, kai valstybės ribojimų, draudžiančių veiklos vykdymą, nebuvo nustatyta.

14.6. Ginčui aktualus teisinis reguliavimas pažeidžia teisinės sistemos nuoseklumą ir darną ir yra nesuderinamas su Konstitucija ir teisinės valstybės principu. Įstatymų leidėjui DK garantavus teisę į kompensaciją bei nurodžius, kad jos dydis yra apskaičiuojamas pagal Įstatyme įtvirtintą taisyklę, tačiau šios taisyklės, daliai teisę į kompensaciją įgijusių asmenų, nenustačius – toks reguliavimas neatitinka reikalavimų teisės aktų leidėjui nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kuris būtų aiškus ir darnus, teisės normos būtų formuluojamos tiksliai, jose nebūtų dviprasmybių, pažeidžiant teisinės valstybės principą. Taip pat nenustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų įtvirtinta subsidijos dydžio apskaičiavimo metodika tiems atvejams, kai darbuotojai įdarbinti po karantino pradžios, yra Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaraujanti ir teisėtų lūkesčių principą pažeidžianti legislatyvinė omisija.

14.7. Konstitucinio Teismo nutarimas turės pasekmes šioje byloje, nes neliks abejonių, kad pareiškėjo prašymas dėl kompensacijos negalėjo būti atmetamas remiantis Konstitucijai prieštaraujančiu reglamentavimu, todėl byloje yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

15. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja nustatytas faktines aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą bei nurodo šiuos argumentus:

16.1. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, teigia, kad teismas tinkamai įvertino ginčo šalių argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes.

16.2. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo DK aiškinimu ir nurodo, kad DK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, jog darbdaviui, išskyrus darbdavį, kurio teisinė forma yra biudžetinė įstaiga, patirtų darbo užmokesčio už prastovą išlaidų dalis kompensuojama Įstatyme nustatytu dydžiu ir tvarka. Tai yra blanketinė nuostata, nukreipianti į kitą teisės aktą – Įstatymą, kuris ir nustato tvarką, be kita ko, ir sąlygas, prastovos subsidijai skirti ir mokėti, o ne besąlyginę darbdavių teisę, paskelbus darbuotojams prastovas DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, gauti už tai kompensaciją. Ne DK, o Užimtumo įstatymas (specialioji norma) reglamentuoja remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo tvarką. Įstatymo 41 straipsnis reglamentuoja remiamojo įdarbinimo priemones, o to paties straipsnio 21 dalyje nustatytos sąlygos darbdaviams, siekiantiems gauti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju yra paskelbta prastova. Atsakovas pabrėžia, kad darbdaviai, siekiantys gauti subsidiją prastovų laikotarpiu, kuri pagal Įstatymą yra priskiriama remiamojo įdarbinimo priemonei, o tiksliau – įdarbinimui subsidijuojant, privalo atitikti ne tik Įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytas sąlygas, bet ir 35 straipsnio 4 dalies 1, 4, 5 punktų reikalavimus, tai reiškia, kad tik atitikus Įstatyme numatytas sąlygas prastovų subsidijai skirti ir mokėti gali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui.

16.3. įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje reglamentuota, kad darbuotojas pas darbdavį jau turėjo dirbti iki karantino, t. y. iki 2020 m. lapkričio 7 d., kad būtų galima darbdaviui paskiriant subsidiją, paskaičiuoti subsidijos dydį nuo šio asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos nustatyto darbo užmokesčio. Todėl galiojantis teisinis reguliavimas nesuteikė teisės gauti paramą darbdaviams, kurie prastovą skelbė DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbė darbuotojams, į darbą priimtiems po karantino paskelbimo. Atsakovas pažymi, kad šias išvadas patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2624-552/2021.

16.4. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo prašymu kreiptis į Konstitucinį teismą ir pažymi, kad nesutikimas su padarytomis išvadomis, Įstatymo aiškinimu bei taikymu savaime nėra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šiuo atveju esminę reikšmę turi nustatyti fakto klausimai, nulėmę ginčo teisinio reguliavimo taikymą. Atsakovo manymu, valstybė, skirdama valstybės pagalbą ar paramą, turi teisę ir apibrėžti bei griežtinti reikalavimus subjektams, siekiantiems ją gauti, ypač jei griežtinimas susijęs su valstybės pagalbos ar paramos skyrimo tikslingumu, skaidrumu ir atsakingu panaudojimu.

16.5. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą teisinį reguliavimą pareiškėjas negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jam bus skiriama subsidija. Įstatyme ir Apraše nesant aiškiai įtvirtintos nuostatos dėl galimybės apskaičiuoti subsidijos darbo užmokesčiui dydį nuo užimto asmens darbo sutartyje po karantino ir (ar) ekstremaliosios situacijos paskelbimo dienos nustatyto darbo užmokesčio, Tarnyba, priimdama atsakovo pageidaujamą sprendimą, veiktų neteisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ginčas byloje nagrinėjamas dėl Tarnybos priimto Įsakymo dalies, kuria pareiškėjui buvo atsisakyta skirti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 ir 22 dalyse nustatytas subsidijas darbo užmokesčiui už darbuotojus, esančius prastovoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog darbuotojai, buvę prastovoje, kuriems priskaičiuotam darbo užmokesčiui pareiškėjas pageidavo gauti subsidijas, pareiškėjo buvo priimti į darbą po karantino paskelbimo, todėl pareiškėjas neatitiko būtinųjų sąlygų subsidijoms gauti, o atsakovas teisingai aiškino bei taikė teisės aktų nuostatas.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalį, tuo diskriminuodamas darbdavius, kurie po ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo priėmė naujus darbuotojus, o vėliau skelbė prastovas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Įstatymo 41 straipsnio 21 dalis ta apimtimi, kuria neįvykdytas DK 47 straipsnyje įtvirtintas įpareigojimas, t. y. nenustatyta subsidijos dydžio apskaičiavimo metodika, kai darbuotojai įdarbinti po karantino pradžios, neprieštarauja DK ir Konstitucijai.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė byloje reikšmingas faktines aplinkybes, dėl kurių byloje nėra ginčo: Bendrovė pateikė prašymą Tarnybai išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu paskelbta prastova; Tarnyba skundžiamu Įsakymu netenkino pareiškėjo prašymo ta apimtimi, kiek buvo prašoma skirti subsidiją darbo užmokesčiui, mokamam darbuotojams, įdarbintiems po 2020 m. lapkričio 7 d., įvertinusi aplinkybę, kad darbuotojai įdarbinti po karantino paskelbimo dienos ir tai neatitinka Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatų.

22. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalis (2020 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XIII-3005 redakcija, galiojusi iki 2021 m. sausio 1 d.) nustatė, jog darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas, šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims mokama subsidija darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio. Subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio, kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, ir darbdavio pasirinkimu, kai užimtas asmuo nėra sukakęs 60 metų, sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, arba 90 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, o kai užimtas asmuo yra sukakęs 60 ir daugiau metų, darbdavio pasirinkimu sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, arba 100 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Jeigu užimtam asmeniui prastova Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta ne visą mėnesio darbo laiką, subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas proporcingai darbdavio paskelbtam užimto asmens prastovos laikui. Darbdaviai, kuriems buvo mokama subsidija darbo užmokesčiui šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, turi išlaikyti ne mažiau kaip 50 procentų darbo vietų ne trumpiau kaip 3 mėnesius nuo subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo pabaigos.

23. Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2020 m. kovo 16 d. 00 val. buvo paskelbtas karantinas.

24. Darbdaviui, norinčiam gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatytas subsidijas darbo užmokesčiui, būtina Užimtumo tarnybai pateikti įrodymus, kad jis yra paskelbęs prastovą, kurią sąlygojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas paskelbti ekstremaliąją situaciją arba karantiną; kad jis toliau išlaiko šias darbo vietas; ir kad šių darbuotojų darbo užmokestis atitinka nustatytus reikalavimus – be kita ko, nėra didesnis nei iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino dienos nustatytas darbo užmokestis. Sistemiškai bei teleologiškai vertinant šias būtinas sąlygas, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad subsidijos skiriamos tų darbuotojų, kurių darbo vietos egzistavo pas konkretų darbdavį iki ekstremalios situacijos ar karantino paskelbimo ir yra toliau išlaikomos tokios situacijos ar karantino metu, darbo užmokesčiui subsidijuoti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje eA-2624-552/2021; 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-328-442/2022).

25. Kadangi pareiškėjas atsakovo prašė skirti subsidijas darbo užmokesčiui tų darbuotojų, su kuriais darbo sutartys buvo sudarytos po Vyriausybės sprendimo paskelbti karantiną, t. y. jo prašyme nurodytos aplinkybės neatitiko teisės aktais nustatytų sąlygų, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai Įsakymu netenkino minėto pareiškėjo prašymo. Ginčijamas Įsakymas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), neprieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

26. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Taigi klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į konstitucinį teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012; 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14-822/2017).

27. Pareiškėjui neįgijus subjektinės teisės į subsidijas darbo užmokesčiui tų darbuotojų, su kuriais darbo sutartys buvo sudarytos po Vyriausybės sprendimo paskelbti karantiną, prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalis ta apimtimi, kuria nenustatyta subsidijos dydžio apskaičiavimo metodika tiems atvejams, kai darbuotojai įdarbinti po karantino pradžios, neprieštarauja Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 3 punktui ir Konstitucijos 29 straipsniui bei iš Konstitucijos išplaukiantiems teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams yra neaktualus nagrinėjamu atveju, todėl plačiau neaptariamas.

28. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

29. Taip pat pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

30. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pako Lorente Baltija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė