2015-09-29 Nr. BB-3741-1-81-1-00524-2008-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-393-222/2015

Teisminio proceso Nr. 1-81-1-00524-2008-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.10;

2.1.7.4.4;

2.6.7.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Rimos Ažubalytės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 28 d. nutarties, kuria nuteistojo A. G. ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo G. V. apeliaciniai skundai atmesti.

Skundžiamas ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendis, kuriuo A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į bausmę įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2008 m. spalio 20 d. iki 2008 m. spalio 22 d. A. G. baudžiamasis procesas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nukentėjusiųjų G. P. ir G. V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti jo įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, o būtent: būdamas individualios įmonės savininkas ir atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, į apskaitą neįtraukė visų ūkinių operacijų, ūkinių įvykių, susijusių su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžiu arba struktūros pasikeitimu, nepagrindė jų apskaitos dokumentais, t. y. nuo 2008 m. vasario 12 d. iki 2008 m. rugpjūčio 19 d. Ž. V. sumokėjo 12 400 Lt darbo užmokestį, o nuo 2008 m. gegužės 14 d. iki 2008 m. liepos 1 d. S. S. išmokėjo 3100 Lt darbo užmokestį, šių atlyginimų neįformino apskaitos dokumentais, neįrašė į įmonės buhalterinę apskaitą; taip A. G. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos (toliau – Buhalterinės apskaitos) įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 ir 4 dalis, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti A. G. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2008 m.

A. G. baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui dėl kaltinimo pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, kad būdamas darbdaviu pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas, o būtent: A. G., būdamas individualios įmonės savininkas ir atsakingas įmonėje už darbų saugos ir sveikatos reikalavimų vykdymą bei instruktavimą, neinstruktavo nuo 2008 m. vasario 12 d. nelegaliai jo įmonėje dirbančio Ž. V.; 2008 m. rugpjūčio 20 d. (tiksliau nenustatytu laiku) automobilių angare (duomenys neskelbtini), žinodamas ir suprasdamas, kad šis neinstruktuotas pagal saugos ir sveikatos instrukcijas, per dirbtuvių vedėją J. V., kuris darbuotojų ir sveikatos klausimais neatestuotas ir kuriam nesuteikta teisė instruktuoti, pavedė atlikti Ž. V. darbą – automobiliui „Mercedez Benz 1833 ACTROS“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pakeisti kairės pusės oro pagalvę; Ž. V. atsukus oro pagalvės vamzdelį, automašinos kabina greitai nusileido, dėl to Ž. V. žuvo; šiais veiksmais darbdavys A. G. pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 1 dalį, Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo atestavimo tvarkos 29.3 punktą.

Taip pat A. G. baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl to, kad suklastojo ir panaudojo žinomai suklastotus tikrus dokumentus, o būtent: žinodamas ir suprasdamas, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d. Ž. V. prašymas priimti į darbą A. G. įmonėje yra suklastotas, po šioje įmonėje 2008 m. rugpjūčio 20 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo (ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku), kad 2008 m. rugpjūčio 20 d. darbo sutartyje Nr. 71 už Ž. V. pasirašė kitas (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) asmuo, 2008 m. rugpjūčio 20 d. įmonės darbuotojų supažindinti su pareiginiais nuostatais registracijos žurnale eilutėje „2008.08.20“ skiltyje „darbuotojo parašas“, 2008 m. rugpjūčio 20 d. įmonės darbuotojų, supažindintų su profesinės rizikos vertinimo dokumentais, registracijos žurnale eilutėje „08.08.20“ skiltyje „darbuotojas parašas“, 2008 m. rugpjūčio 20 d. individualios įmonės įsakymų registravimo žurnale eilutėje „08.08.20...Ž. V.“ skiltyje „Įsakymo gavėjo parašas“ jis patvirtino šiuos dokumentus savo parašu ir tokiu būdu suklastojo tikrus dokumentus bei juos panaudojo pateikdamas 2008 m. rugpjūčio 20 d. Valstybinės darbo inspekcijos darbuotojai ir policijos pareigūnams.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. G. gynėjas advokatas S. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimų, suvaržiusių nuteistojo A. G. teisę į gynybą ir sukliudžiusių apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą. Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis taip pat yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių BPK pažeidimų.

Kasaciniame skunde aptariamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatos (dėl teisės į teisingą procesą ir pan.) ir pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde bei priimtame sprendime atsakyti į visus esminius apelianto argumentus, tačiau skundžiamą nutartį priėmęs teismas nesilaikė šių nuostatų ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, be to, nesvarstė pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimo.

Kasatoriaus manymu, nagrinėjamu atveju, kai A. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 176 straipsnio 1 dalį baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus senaties terminui, apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip to ir prašė nuteistasis A. G., nes suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui nebegali būti priimtas joks nuosprendis (kaip procesinis dokumentas), o tik nutartis nutraukti bylą. Kasatorius nurodo, kad, be to, apeliaciniame skunde prašymas dėl procesinio dokumento rūšies (formos) buvo motyvuotas, tačiau maždaug pusės išdėstytų motyvų (argumentų) apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepagrįstai tokį apeliacinio skundo prašymą atmetė.

Remdamasis teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100/2008), kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio atitikties BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimams (motyvuojant tik tuo, kad suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams apskritai neturi būti priimamas joks – nei apkaltinamasis, nei išteisinamasis – nuosprendis, nei nuosprendis nutraukti baudžiamąją bylą), neatitinka įstatymo nustatyto procesinio teisinio reguliavimo.

Kasatorius pažymi, kad byla dėl senaties nutraukiama nutartimi, jei baudžiamosios atsakomybės senaties terminai nustatomi dėl visų inkriminuojamų veikų, tačiau nagrinėjamoje byloje šie terminai suėjo tik dėl dalies A. G. inkriminuotų veikų. Kadangi A. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas nuosprendžiu, tai jis turėjo atitikti visus tokiam teismo baigiamajam aktui keliamus BPK reikalavimus, įskaitant ir tą apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kurioje analizuojami kaltinimai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 176 straipsnio 1 dalį.

Pirmiau minėtoje kasacinėje nutartyje taip pat yra nurodyta, jog esminę reikšmę veikos kvalifikavimui turinčios aplinkybės turi būti nustatytos ištirtų, patikrintų bei išanalizuotų patikimų įrodymų visuma, nes priešingu atveju, vien formaliai pagal pareikštus kaltinimus konstatuojant baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimą, teisingumas gali likti neįvykdytas. Pasak kasatoriaus, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kasatorius teigia, kad nuosprendyje tik formaliai remiamasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216/2010, kurioje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl vienų nusikalstamų veikų kaltininkas gali būti pripažįstamas kaltu ir paskiriama bausmė, o dėl kitų yra suėjęs senaties terminas, teismas nuosprendyje turi konstatuoti visų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes ir jų atitikimą BK straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymiams, tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas to nepadarė, nepateikė jokios įrodymų analizės, nepasisakė, kokie duomenys patvirtina, jog A.

G. veiksmuose yra BK 176 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies numatytų nusikaltimų sudėčių požymiai. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytų atitinkamų argumentų neanalizavo ir nevertino, nutartyje tik deklaratyviai išvardijo įrodymų šaltinius ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismui senaties termino nustatymui svarbios aplinkybės (iš jų – veikų baigtumo momentas) buvo pakankamai aiškios, tačiau tai prieštarauja nuosprendžio aprašomosios dalies turiniui, juolab pats apeliacinės instancijos teismas įrodymų nevertino ir į A.

G. apeliacinio skundo argumentus dėl minėtų kaltinimų neatsakė. Be to, kasaciniame skunde pažymima, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų laikymasis nutraukiant A. G. baudžiamąjį procesą dėl senaties ypač svarbus ir kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimo aspektu (šiuo atveju – kaltinamojo teisė žinoti kuo kaltinamas ir (ar) už ką nuteistas). Kasatorius nurodo, kad A. G. pareikšto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį faktinės aplinkybės tiesiogiai susijusios su kaltinimais, dėl kurių baudžiamasis procesas nutrauktas.

Kasatorius, nurodydamas, už kokius veiksmus jo ginamasis yra nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, teigia, kad tariamai nelegalus Ž. V. darbo faktas, įdarbinimo ir kitų dokumentų tariamas netikrumas yra esminės ne tik šio kaltinimo aplinkybės, jos atsispindėjo ir kaltinimuose pagal BK 176 straipsnio 1 dalį bei 300 straipsnio 1 dalį. Dėl to A. G., tik žinodamas racionalius ir įstatymo reikalavimus atitinkančius teismo argumentus dėl šių kaltinimų, galėjo veiksmingai gintis ir dėl kaltinimo, pagal kurį jis yra nuteistas, tačiau, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas minėtų nuteistojo apeliacinio skundo teiginių nenagrinėjo, taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Kasaciniame skunde išdėstomi apeliacinio skundo argumentai, kurių apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, nepagrįstai neišnagrinėjo, t. y. dėl baudžiamojo įstatymo taikymo – BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjekto ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnių reikalavimų laikymosi. Pabrėžiama, kad apeliaciniame skunde buvo aptartas kiekvienas įrodymas, nuteistąjį teisinančios aplinkybės, t. y.:

1) kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo Ž. V. darbą nuteistojo įmonėje, ir kad ši įmonė įvykio metu disponavo neapskaitytais grynaisiais pinigais;

2) liudytojų D. N., J. R., V. R., J. V., A. D., D. S. parodymai, kuriais paneigtas Ž. V. darbo faktas;

3) liudytojų E. P., R. M., R. N., A. M., A. L. (kurie niekada nematė, kaip ir kieno pinigais Ž. V. buvo mokamas tariamas darbo užmokestis);

4) nukentėjusiosios G. P. parodymai (dėl to, kas mokėjo pinigus Ž. V.) ir juos paneigiančių liudytojų A. I. ir J. V. parodymų vertinimas;

5) prokuroro neteisėtas psichologinis spaudimas liudytojui J. V.. Kasatorius pažymi, kad skundžiamuose teismų sprendimuose nenurodyti įrodymai, patvirtinantys, jog nukentėjusiajam nelegalų atlyginimą mokėjo būtent A. G.. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį, kad kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį didžiąja dalimi yra išvestinis iš kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 176 straipsnio 1 dalį. Pasak kasatoriaus, teismai, neanalizavę nukentėjusiojo Ž. V. tariamo nelegalaus darbo aplinkybių (nes esą to daryti nereikia, konstatavus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino suėjimą), savo išvadas dėl šių kaltinimų pateikė kaip prezumpciją, nustatę kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį faktines aplinkybes.

Dėl to, kasatoriaus manymu, teismų atliktas įrodymų vertinimas ir minėtų liudytojų parodymų formalus perrašymas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjekto, praplėtė kaltinimo aplinkybes, nes konstatavo, kad A. G. nevykdė pareigos pateikti buhalterei (N.) visus būtinus dokumentus apie ūkines operacijas ir įvykius, tačiau tokiu atveju teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą ir nurodyti, kokius dokumentus pildė ar ne nuteistasis, turėjęs pareigą tai daryti.

Tuo tarpu apeliaciniame skunde jis (A. G.) akcentavo, kad pats nepildė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, nemokėjo neteisėto atlyginimo nei Ž. V., nei S. S.. Šis teismas taip pat nepateikė argumentuotų išvadų dėl pirmiau nurodytų 5 grupių argumentų, susijusių su liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų vertinimu, o apsiribojo įrodymų perrašymu (BPK 332 straipsnio 3 dalis).

Toliau aptardamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymius (padarinius), kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio į tai, jog specialistas, atlikdamas įmonės ūkinės–finansinės veiklos tyrimą ir pateikdamas išvadas, turi vertinti apskaitos dokumentus, o ne vadovautis liudytojų parodymais ar jų pateiktais darbo užmokesčio apskaičiavimo užrašais, kurie nėra apskaitos dokumentai. Anot kasatoriaus, teismas, pripažinęs specialistės A. Č. išvadą patikimu įrodymu (tai buvo kvestionuojama apeliaciniame skunde), nepagrįstai neaptarė šios išvados turinio, jos atsiradimo aplinkybių bei tyrimo metodikos (nusikalstamos veikos padariniai buvo nustatyti remiantis būtent šiuo įrodymu). Be to, apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes nemotyvuotai atmetė gynybos prašymą apklausti specialistę A. Č., atlikusią A. G. įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimą, ir taip nesuteikė nuteistajam tinkamos galimybės apklausti kaltinimo liudytoją bei pateikti atsikirtimus. Dėl šios specialistės apklausos būtinumo buvo nurodyti argumentai ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Teismas apklausė tik specialistę A. J., atlikusią rašysenos ekspertizę. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors teisėjų kolegija iš pradžių ir buvo nutarusi įrodymų tyrimo neatlikti, o sprendimą paskelbti 2014 m. lapkričio 13 d., tačiau šią dieną grįžusi iš pasitarimų kambario teisėjų kolegija atnaujino įrodymų tyrimą ir pakvietė specialistę, o kitame teismo posėdyje paaiškėjo, kad pakviesta tik rašysenos specialistė, be to, teismo posėdžio protokole nurodyta apie specialistės An. J. kvietimą, nors rašysenos ekspertizę atliko A. J.. Maža to, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo skundo argumentų dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutarė nenagrinėti, todėl rašysenos specialistės apklausa apeliacinės instancijos teismo posėdyje, anot kasatoriaus, liko bereikšmė, nors ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusios specialistės A. Č. apklausa būtų padėjusi išsiaiškinti aplinkybes, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir kurios byloje nėra išsamiai nustatytos. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė ir esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, sukliudžiusius teisingai išnagrinėti bylą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorės manymu, kasatoriaus prašymo (panaikinti nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka) argumentai yra nepagrįsti. Atsiliepime nurodomas nusikalstamų veikų, kuriomis buvo kaltinamas A. G. (BK 176 straipsnio 1 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis), padarymo laikas (2008 m. rugpjūčio 20 d.) ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimo data (2013 m. rugpjūčio 20 d.); tuo remiantis teigiama, kad pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl senaties trukmės nustatymui svarbių aplinkybių (nusikalstamų veikų požymių, jų baigtumo momento) aiškumo yra pagrįsta. Be to, priešingai nei teigia kasatorius, skundžiamoje nutartyje išsamiai išdėstyti motyvai dėl senaties taikymo ir pagrįstai nespręstas A. G. kaltės klausimas.

Prokurorės nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia, esą teismas padarė esminį BPK pažeidimą, nes netenkino gynybos prašymo apklausti specialistę A. Č.. Atsiliepime pažymima, kad pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, kai reikia ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, o prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Prokurorė nurodo, kad 2014 m. spalio 8 d. ir 2014 m. gruodžio 16 d. vykusių teismo posėdžių metu teisėjų kolegija iš dalies tenkino nuteistojo gynėjo prašymą kviesti į teismo posėdį rašysenos specialistę. Specialistės A. Č. išvadą teismas vertino, ja abejoti ir netikėti nebuvo jokio pagrindo, minėtos specialistės išvada atitinka tiek nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. V., G. P. parodymus, tiek liudytojų A. L., S. S., iš dalies – R. N., E. P. ir kt. parodymus ir kitus byloje esančius duomenis (2012 m. spalio 9 d. ekspertizės akto išvadas). Teigti, kad, neiškvietus specialistės A. Č. į teismo posėdį, buvo suvaržyta nuteistojo A. G. teisė į gynybą ar kad buvo pakenkta bylos aplinkybių išnagrinėjimo išsamumui nėra jokio pagrindo. Tai reiškia, kad, prokurorės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų.

Prokurorė mano, kad taip pat nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl apeliacinio skundo, jo esminių argumentų neišnagrinėjimo, neįvertinto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriame esą nepateikta jokia įrodymų analizė ir taip pažeisti BPK 305 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimai. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje privaloma išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, bet neprivaloma pateikti detalių atsakymų į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas į esminius nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentus atsakė, skundžiamoje nutartyje išsamiai išdėstė argumentus, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nuteistojo kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Pagal byloje nustatytas aplinkybes visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti pagrįstai. Apibendrindama prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas esminių BPK pažeidimų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nepadarė.

Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio kasacinis skundas atmestinas. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Dėl 222 straipsnio 1 dalies taikymo

Nagrinėjamoje byloje A. G. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, pasireiškusį tuo, kad jis, būdamas individualios įmonės savininku, atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, neįformino apskaitos dokumentais ir neįrašė į buhalterinę apskaitą darbo užmokesčio – 12 400 Lt, kuriuos sumokėjo Ž. V. (2008 m. vasario 12 d. – 2008 m. rugpjūčio 19 d.), ir 3100 Lt, kuriuos sumokėjo S. S. (2008 m. gegužės 14 d. – 2008 m. liepos 1 d.), dėl to 2008 m. nebuvo galima iš dalies nustatyti A.

G. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kasaciniame skunde teigiama, kad šiuo atveju A. G. baudžiamasis įstatymas taikytas netinkamai, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl nusikaltimo subjekto, praplėtė kaltinimo ribas, nes nurodė, jog nuteistasis nevykdė pareigos pateikti įmonės buhalterei dokumentus apie ūkines operacijas ir įvykius, o pripažindamas nusikalstamos veikos padarinių buvimą, rėmėsi specialisto (A. Č.) išvadomis, kurių turinio tinkamai neaptarė. Priešingai nei teigia kasatorius, iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad teismų nustatytos faktinės aplinkybės atskleidžia A.

G. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių buvimą. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas (be kitų veikų) apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas yra tada, kai sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą (pvz., Buhalterinės apskaitos įstatymo), reikalavimus tvarkoma buhalterinė apskaita (pvz., dalies ar visų ūkinių operacijų ar įvykių neužfiksavimas atitinkamuose dokumentuose).

Buhalterinės apskaitos įstatyme įtvirtinti reikalavimai: 6 straipsnio 2 dalyje – „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalyje – „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 12 straipsnio 4 dalyje – „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruoti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“.

Byloje nustatyta, kad būtent šiuos reikalavimus A. G. tyčia pažeidė, nes neįformino apskaitos dokumentais ir neįrašė į buhalterinę apskaitą dviem asmenims išmokėtų darbo užmokesčių (iš viso 14 500 Lt), o būtent dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti A. G. individualios įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros; šių padarinių buvimą teismai nustatė remdamiesi 2009 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvada Nr. 5-4/89, gauta atlikus įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimą, bei kitais įrodymais. Pažymėtina, kad minėta specialisto išvada yra išsami, joje pateikti atsakymai į visus klausimus, turinčius reikšmės bylai, o teismai – tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos – teisiškai įvertinę visus bylos duomenis, padarė jais pagrįstas išvadas, kad A.

G. neįforminus dokumentuose ir neįrašius į buhalterinę apskaitą dalies ūkinių operacijų ir įvykių kilo BK 222 straipsnyje numatyti realūs padariniai.

Tai, kad A. G. yra tinkamas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, byloje taip pat konstatuota teisingai. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek kaltinamajame akte, tiek teismų sprendimuose aprašant nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodyta, jog A. G., būdamas individualios įmonės savininkas, buvo atsakingas ir už jo įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą; taip pat, kad būtent jis, išmokėjęs darbo užmokestį, šių įvykių neįformino dokumentais, neįrašė į įmonės buhalterinę apskaitą. Taip A. G. pažeidžiant teisės aktų reikalaujamą apskaitą ir įmonės buhalterei nežinant apie išmokėtą darbo užmokestį, kai pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o tai reiškia turi pareigą elgtis taip, kad buhalterinė apskaita būtų tvarkoma teisingai, atsakomybė pagrįstai taikyta jam (A. G.) kaip nusikalstamos veikos vykdytojui.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes A. G. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – taikytas tinkamai.

Dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinio bylos išnagrinėjimo

Kasaciniame skunde pateiktas prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka grindžiamas tuo, kad, pasak kasatoriaus, šis teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimų. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. G. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, teisinga, nepagrįstai atmetė prašymą apklausti specialistę A.

Č., netinkamai vertino šios specialistės išvadą bei kitus bylos įrodymus ir kartu neišsamiai išnagrinėjo bylą, nes detaliai neatsakė į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Tai nereiškia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka būtinas naujas (pakartotinis) įrodymų tyrimas; jis atliekamas, kai pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas neišsamus – kai ištirti ne visi įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti reikšmingas bylai aplinkybes, kai tiriant įrodymus ne visos tokios aplinkybės išaiškintos ir pan.

Nagrinėjamoje byloje visi įrodymai ištirti, o apeliacinės instancijos teismas papildomai apklausė rašysenos specialistę A. J., pateikusią išvadą, kurią ginčijo ir kritikavo apeliaciniame skunde nuteistasis A. G.. Vien tai, kad teismas netenkino nuteistojo gynėjo prašymo, pateikto bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, dėl specialistės A. Č., atlikusios A. G. įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimą, apklausos, savaime nereiškia baudžiamojo proceso pažeidimo. Šiuo atveju svarbu tai, kad nuteistojo ir jo gynėjo argumentus dėl minėtos specialisto išvados patikimumo apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir skundžiamoje nutartyje dėl jų pasisakė.

Pirmiau šioje nutartyje pažymėta, kad specialistės A. Č. pateikta išvada yra išsami. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, liečiančius aptariamos specialisto išvados turinį, nurodė, kodėl remiasi šiuo įrodymu, palygino specialisto išvadą su kitais bylos duomenimis, sugretino iš skirtingų šaltinių gautą informaciją ir padarė argumentuotas išvadas dėl įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymo. Taigi, spręsdamas A. G. kaltumo padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos klausimą, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai įvertino tiek specialisto išvadą, liečiančią šios veikos padarinius, tiek kitus rašytinius bylos įrodymus, liudytojų parodymus (iš jų – ir nurodytus kasaciniame skunde), kurie liečia faktus, turinčius reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o tai, kad jie įvertinti ne taip, kaip to pageidavo apeliacinį skundą padavęs nuteistasis, nereiškia šių nuostatų pažeidimo. Be to, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, joje nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, taigi, teismas laikėsi BPK 332 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Pažymėtina, kad iš šių apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui keliamų reikalavimų nekyla pareiga teismui detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį; svarbu tai, kad teismas išnagrinėtų esminius skundo argumentus ir pateiktų motyvuotas išvadas tokia apimtimi, kiek tai turi reikšmės ginčijamiems klausimams išspręsti.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir, pripažindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl A. G. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pagrįstu bei teisingu, pirmiau nurodytų BPK reikalavimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo (nuteistojo) teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nepadarė.

Kita kasacinio skundo argumentų dėl BPK normų pažeidimų dalis yra apie tai, kad pirmosios instancijos teismui vienoje byloje priėmus du skirtingus sprendimus, t. y. dėl vienos veikos (BK 222 straipsnio 1 dalis) A. G. pripažinus kaltu ir nuteisus, o dėl kitų veikų, kuriomis jis buvo kaltinamas (BK 176 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 1 dalis), bylą nutraukus suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio pagrindu) ir priėmus vieną procesinį dokumentą – nuosprendį – jis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimus – ir dėl BK 176 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų, t. y. turėjo būti konstatuotos visų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės bei jų atitiktis BK straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymiams ir pateikta įrodymų analizė, jų vertinimas darant išvadas apie tai, kokie duomenys tai patvirtina. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad minėtų apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų teismas turėjo laikytis ir dėl to, kad kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį daugiausia yra „išvestinis“ iš kaltinimų, kuriems pritaikyta senatis, kad šie kaltinimai tiesiogiai susiję, nes juose „atsispindi“ tos pačios faktinės aplinkybės. Pasak kasatoriaus, šių pažeidimų apeliacinės instancijos teismas neištaisė ir atitinkamų kasacinio skundo argumentų neišnagrinėjo, taip esmingai pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, o taip pat ir jo ginamojo teisę žinoti už ką nuteistas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismo nuosprendis gali būti apkaltinamasis arba išteisinamasis. Be to, nuosprendžiu gali būti nutraukiama baudžiamoji byla (BPK 303 straipsnio 1 dalis). Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai, kaip nurodo kasatorius, nustatyti BPK 305 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė. Kai nagrinėjimo teisme metu nustatomos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), byla nutraukiama teismo nutartimi (BPK 254 straipsnio 4 dalis).

Pagal BK 95 straipsnio nuostatas asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra suėjęs šiame straipsnyje nurodytas baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, o tai reiškia, kad, laikantis nekaltumo prezumpcijos principo (BPK 44 straipsnio 6 dalis), tokiu atveju teismo priimtame baigiamajame akte neturi būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui. Taigi, viename procesiniame dokumente priimdamas skirtingus sprendimus dėl atskirų nusikalstamų veikų, pirmosios instancijos teismas, kaip teisingai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, privalėjo laikytis ir laikėsi minėtų nuostatų, išplaukiančių iš nekaltumo prezumpcijos principo, o kasatoriaus manymas, kad vien iš dokumento formos (nuosprendis) kyla reikalavimas ir šio dokumento daliai dėl bylos nutraukimo (suėjus senaties terminui) taikyti tuos pačius, kaip ir apkaltinamajam nuosprendžiui, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytus reikalavimus, yra neteisingas.

Be to, apeliacinės instancijos teismas nepadarė teisės taikymo klaidos, darydamas išvadas apie tai, kad dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 176 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, kuriomis buvo kaltinamas A. G., suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, kurios konstatavimui svarbios aplinkybės yra nustatytos ir pakankamai aiškios. Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal paminėtus BK straipsnius A. G. buvo kaltinamas už tai, kad būdamas individualios įmonės savininku ir darbdaviu, pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, už kurių vykdymą buvo atsakingas, ir dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas – žuvo darbuotojas Ž.

V. (BK 176 straipsnio 1 dalis), ir kad suklastojo bei panaudojo dokumentus dėl Ž. V. įdarbinimo, supažindinimo su pareiginiais nuostatais, profesine rizika darbe (BK 300 straipsnio 1 dalis), o nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą (pirmiau išdėstytų nusikalstamos veikos padarymo faktinių aplinkybių teisėjų kolegija nekartoja). Taigi BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika tiek pagal šio straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius, tiek pagal šioje byloje nustatytas faktines juos atskleidžiančias aplinkybes yra savarankiška (atskira) nusikalstama veika, kurios įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės skiriasi nuo kitų veikų, dėl kurių byla A.

G. nutraukta. Dėl to ir kasatoriaus teiginys, kad pažeistos A. G. teisės žinoti už ką nuteistas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir apeliacinį bylos išnagrinėjimą, pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas priimtą nutartį naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, skundžiami pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Rima Ažubalytė

Dalia Bajerčiūtė