c1e80b5a-7d76-47cb-a70b-e91e6cc11e44 · Kauno apygardos teismas

                                                                                         Baudžiamoji byla Nr. 1A-471-319/2016                                                                                   Teisminio proceso Nr. 1-20-9-01003-2014-3                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7; 2.4.9 (S)                                                                       KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. gruodžio 8 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Danutės Giačaitės ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Turauskiui, išteisintajam A.

G., jo gynėjui advokatui Rimantui Bučmai, iÅ¡teisintajai V. I., jos gynėjai advokatei Ingai Blaževičienei, nukentėjusiajam J. G., jo atstovui advokatui Remigijui Merkevičiui,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiojo J. G. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. ir V. I. iÅ¡teisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

             Teisėjų kolegija n u s t a t ė : A. G. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. gruodžio 12 d. laikotarpyje nuo 9.10 val. iki 12.00 val., Kauno apylinkės teisme Laisvės al. 103, Kaune, teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. (duomenys neskelbtini), apklausiamas liudytoju ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , tyčia davė žinomai melagingus parodymus, t. y. melagingai parodė, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. notaro V.

L. biure, esančiame (duomenys neskelbtini) V. I. perdavė 650 000 litų, kupiÅ«romis po 500 Lt, supakuotus celofaniniame maiÅ¡elyje ir po to matė, kaip V. I. maiÅ¡elį su 650 000 litų perdavė J. G.. V. I. buvo kaltinama tuo, kad 2012 m. lapkričio 8 d. laikotarpyje nuo 9.00 val. iki 11.30 val. bei 2012 m. gruodžio 11 d. laikotarpyje nuo 9.10 val. iki 12.00 val., Kauno apylinkės teisme Laisvės al. 103, Kaune, teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. (duomenys neskelbtini), apklausiama liudytoja ir įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , tyčia davė žinomai melagingus parodymus, t. y. melagingai parodė, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. notaro V.

L. biure, esančiame (duomenys neskelbtini) iÅ¡ A. G. gavo 650 000 litų, supakuotus po 500 Lt celofaniniame maiÅ¡elyje ir po to maiÅ¡elį su 650 000 litų perdavė J. G.. Kauno apylinkės teismas, priimdamas A. G. ir V. I. atžvilgiu iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, konstatavo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių nenuginčijamų įrodymų, kad A. G. ir V. I. veiksmuose yra BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.Nukentėjusysis J. G. apeliaciniame skunde praÅ¡o vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 2 punktu, Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendį, kuriuo kaltinamieji A.

G. ir V. I. buvo iÅ¡teisinti, panaikinti, ir jų atžvilgiu priimti naujÄ - apkaltinamÄ jį nuosprendį. 4.1. Apelianto teigimu, teismas nuosprendyje nurodė tik mokslines citatas, tačiau argumentuotai ir teisiÅ¡kai teisingai nemotyvavo savo sprendimo. Jis nesutinka su nuosprendžio teiginiu, esÄ valstybinis kaltinimas privalėjo teismui pateikti kaltinamųjų A. G. ir V. I. neginčijamus kaltumo įrodymus. Jo vertinimu, nuosprendyje iÅ¡dėstyta frazė, kad baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali bÅ«ti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikÅ¡mingos sprendžiant bylÄ aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens, dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ , nekyla jokių pagrįstų abejonių", yra tiesiog abstraktus formalus teorinis lozungas, neturintis jokio konkretaus taktinio turinio.

Apelianto nuomone, dar vienas teisinis nonsensas Å¡iame nuosprendyje yra teigimas, kad ,,aplinkybių neįmanoma pagrįsti faktais“, nes jo įsitikinimu, baudžiamÄ ja procesine - įrodinėjimo - prasme aplinkybė ar faktas yra vienas ir tas pats - tai, kas turi bÅ«ti įrodoma. SprendimÄ dėl įrodymų pakankamumo teismo iÅ¡vadoms pagrįsti lemia daug aplinkybių: įrodymų kiekis, jų rÅ«Å¡ys, patikimumas ir pan. Taigi, prieÅ¡ingai nuosprendžio teiginiams, nei baudžiamojo proceso įstatymas, nei doktrina ir teismų jurisprudencija nereikalauja kažkokių nenuginčijamų įrodymų. 4.2.

Skunde nukentėjusysis teigia, kad nuosprendis grįstas neteisėtai gautais duomenimis. Šį teiginį argumentuoja tuo, kad renkant įrodymus byloje, buvo pažeistos įstatymo normos. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalį, 7, 20 straipsnius ir kt. įrodymus baudžiamajame procese rinkti bei kitaip aktyviai dalyvauti įrodinėjimo procese gali tik teismas ir proceso Å¡alys. Apeliantas nurodo, kad baudžiamojoje byloje yra sekretorės praÅ¡ymas dėl duomenų pateikimo prie bylos, be teisėjos rezoliucijos, kas apeliantui leidžia manyti, kad teisiamojo posėdžio sekretorės praÅ¡ymas buvo iÅ¡spręstas ir įrodymai prie bylos prijungti net nesant bylÄ nagrinėjančios teisėjos rezoliucijos.

Tokie faktai skundo autoriaus vertinimu, parodo absoliutų teisinį nihilizmÄ , fundamentalių procesinių normų ir procesinių vaidmenų ignoravimÄ .4.3. Skunde apeliantas nurodo, kad iÅ¡ nuosprendžio neįmanoma suprasti, kokiu procesiniu teisiniu pagrindu pirmosios instancijos teismas iÅ¡teisino A. G. ir V. I.. Jis teigia, kad teismo nuosprendyje turi bÅ«ti įvardytas ir motyvuotas konkretus iÅ¡teisinimo pagrindas (BPK 305 str. 3 d. 4 p., 307 str. 4 d. 2 p.). Teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje apskritai neduoda nuorodos į BPK 303 straipsnio 5 dalį, be to, apelianto vertinimu, iÅ¡ nuosprendžio neįmanoma suvokti, dėl kokio konkretaus BK 235 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėties požymio nenustatymo - nebuvimo ar neįrodymo - pirmosios instancijos teismas iÅ¡teisino A.

G. ir V. I.: ar dėl to, esÄ jų parodymai buvo teisingi ar dėl to, kad parodymai buvo neteisingi, bet A. G. ir V. I. sÄ Å¾iningai suklydo? ar dėl to, kad A. G. ir V. I. elgesyje nebuvo tiesioginės tyčios? Nuosprendyje Å¡iuo aspektu raÅ¡oma: "<...> Neįrodžius jų veiksmuose tiesioginės tyčios ir nesant nusikaltimo sudėties, kaltinamieji pagal BK 235 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisintini (BPK 303 str. 5 d. 1 p.)". Apeliantas nesupranta, kÄ tokiu teiginiu norėta pasakyti. 4.4. Skunde nurodoma, kad A. G. ir V.

I. duoti 2012 m. lapkričio 8 d. ir gruodžio 11 d. vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose teisėjos Liubos Kymantienės nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, yra neteisingi, nes Å¡ių parodymų melagingumÄ patvirtina visuma baudžiamojoje byloje esančių įrodymų: paties J. G., kaip visuose Å¡iuose įvykiuose asmeniÅ¡kai betarpiÅ¡kai dalyvavusio asmens iÅ¡samÅ«s parodymai, notaro V. L. parodymai, vaizdo įraÅ¡as, kuriame fiksuoti tuo laiku notaro V. L. biure vykę įvykiai ir visų juose dalyvavusių asmenų veiksmai, jų atlikimo vieta, eiliÅ¡kumas.

Galiausiai faktÄ , kad 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose jie davė tiesos neatitinkančius parodymus, bylos procese patvirtino patys A. G. ir V. I. - jie abu baudžiamosios bylos procese nurodė visais reikÅ¡mingais aspektais iÅ¡ esmės kitokias faktines aplinkybes, nei teigė 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose.4.5. Apeliantas tvirtina, kad A. G. ir V. I. 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose melagingus parodymus davė sÄ moningai, veikdami tiesiogine tyčia.

Tokį tvirtinimÄ apeliantas grindžia tuo, kad kaltinamųjų minėtuose posėdžiuose duoti parodymai turi dvejopÄ , itin didžiulę teisinę reikÅ¡mę: viena vertus, Å¡iais parodymais A. G. siekė pateisinti nelegitimų UAB "(duomenys neskelbtini)" turto iÅ¡naudojimÄ tam, kad Å¡ių piniginių lėšų nereikėtų dalinti tarp akcininkų, taigi ir su J. G.; kita vertus, Å¡iais parodymais norėta dirbtinai pagrįsti tariamai nusikalstamÄ J. G. veiklÄ - esÄ jis tariamo tarpininkavimo, atkuriant nuosavybės teises ir parduodant žemės sklypus, gavo pajamas, nuo kurių neva nebuvo sumokėti mokesčiai.

Apeliantas nurodo, kad Å¡ių parodymų davimo metu tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo vyko ar buvo pasibaigęs ne vienas teisminis ir ikiteisminis ginčas, tad A. G. ir V. I. buvo tiesiogiai suinteresuoti kuo blogesne baudžiamosios bylos baigtimi J. G.. Apeliantas pastebi ir tai, kad tuo metu V. I. ir A. G. turėjo advokatus, buvo konsultuojami ir atstovaujami, ir neabejotinai tarėsi su jais, dėl kiekvienos vieÅ¡ai reiÅ¡kiamos pozicijos. 4.6. Apeliantas skunde pastebi akivaizdų pirmosios instancijos teismo Å¡aliÅ¡kumÄ ir tendencingumÄ , dėl kaltinamųjų parodymų vertinimo.

Nes, pasak teismo, tariamai sÄ Å¾iningai klysti A. G. ir V. I. galėjo tik aiÅ¡kindami tas aplinkybes, kurios sudaro jų baudžiamosios atsakomybės pagrindÄ , kurių melagingumas yra įrodytas konkrečiais bylos įrodymais, tuos parodymus, kuriais jie kaltina apeliantÄ , teismas kažkodėl laiko nustatytais, abejonių nekeliančiais faktais. Nurodo, kad patys A. G. ir V. I. niekada neteigė, kad neprisimena kažkokių aplinkybių; prieÅ¡ingai - jie visada kategoriÅ¡kai pasakojo tariamÄ pinigų perdavimo istorijÄ , tačiau detalių, kurias dėstė ankstesniuose parodymuose ir kurios buvo paneigtos bylos įrodymais, teigdavo neprisimenantys.

Apelianto teigimu, faktai, apie kuriuos A. G. ir V. I. duoda parodymus, nėra atsitiktiniai, epizodiniai ar trumpalaikiai, todėl aptariamos situacijos extraordinarumas, jo įsitikinimu, neabejotinai apsprendžia geresnes galimybes žmogui įsiminti, iÅ¡saugoti atmintyje ir atgaminti, atpasakoti aptariamo įvykio aplinkybes. Skunde pažymima, kad iÅ¡ pradžių buvo sakoma, kad pinigai buvo perduoti notaro V. L. biure, tačiau vaizdo įraÅ¡u paneigus šį jų tvirtintÄ teiginį ir jiems sužinojus, kad vienintelė patalpa notaro biure, kuri nėra filmuojama, yra kambariukas, atsirado parodymai, kad pinigai esÄ buvo perduoti ne notaro biure, o tame kambariuke; vaizdo įraÅ¡u vienareikÅ¡miai paneigus, kad jie buvo užėję į tÄ kambariukÄ iÅ¡ notaro biuro patalpų, bei sužinojus, kad ir yra durys, vedančios iÅ¡ Å¡io kambariuko į laukÄ , ir tos vietos niekas nefilmuoja, atsiranda parodymai, kad į kambariukÄ jie įėjo per laukÄ , apeidami namÄ aplinkui ir t. t.

Apelianto vertinimu, V. I. parodymai yra nepatikimi ir dėl to, kad ji atsisakė atsakinėti į nukentėjusiojo ir jo atstovo klausimus, tuo bÅ«du siekdama iÅ¡vengti, kad ir naujoji jos įvykių eigos versija bus paneigta užduodant patikslinančius klausimus. Apelianto vertinimu, byla buvo nagrinėjama neobjektyviai, tendencingai demonstruojant palankumÄ kaltinamiesiems, net formaliai nebuvo laikomasi baudžiamojo proceso įstatyme numatytų reikalavimų, todėl teismo nuosprendis yra neteisėtas ir turi bÅ«ti panaikintas.

Atsikirtimuose į nukentėjusiojo J. G. apeliacinį skundÄ iÅ¡teisintoji V. I. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant jokių teisės normų ir praÅ¡o jį palikti galioti, o J. G. apeliacinį skundÄ atmesti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundÄ patenkinti, ir iÅ¡teisintųjų atžvilgiu priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį, iÅ¡teisintieji ir jų gynėjai advokatai prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundÄ atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.

Prokuroras taip pat nepalaikė nukentėjusiojo apeliacinio skundo.Nukentėjusiojo J. G. apeliacinis skundas atmetamas. A. G. ir V. I. buvo kaltinami tuo, kad 2012 m. gruodžio 11 d. Kauno apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. (duomenys neskelbtini), apklausiami liudytojais ir įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , kad tyčia davė žinomai melagingus parodymus, t. y. A. G. melagingai parodė, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. notaro V.

L. biure, esančiame (duomenys neskelbtini) jis V. I. perdavė 650 000 litų, kupiūromis po 500 Lt, supakuotus celofaniniame maišelyje ir po to matė, kaip V. I. maišelį su 650 000 litų perdavė J. G., o V. I. tame pačiame posėdyje melagingai parodė, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. notaro V. L. biure, esančiame (duomenys neskelbtini) iš A. G. gavo 650000 litų, supakuotus po 500 Lt celofaniniame maišelyje ir po to maišelį su 650 000 litų perdavė J. G..Vertinant BK 235 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius, pažymėtina, jog pagal komentuojamo straipsnio nuostatas atsako tas, kas <...> arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas <...> ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje.

BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies neatitinka tikrovės, iÅ¡kraipomi arba neigiama realÅ«s egzistuojantys faktai ir nurodomi iÅ¡galvoti. Tuo tarpu parodymais baudžiamajame procese laikomi faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalykÄ , t. y. apie nusikalstamos veikos įvykį (nusikalstamos veikos padarymo laikÄ , vietÄ , bÅ«dÄ ir kitas aplinkybes); kaltinamojo kaltumÄ ; aplinkybes, turinčias įtakos kaltinamojo atsakomybės pobÅ«džiui ir laipsniui; kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybę, jų tarpusavio santykius, santykius su liudytojais; apie byloje esančius kitus duomenis ir kitas bylai svarbias aplinkybes (LAT kasacinė nutartis Nr. 2K-455/2010).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK 235 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, tai reiÅ¡kia, kad kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigÄ padėti vykdyti teisingumÄ ir duoti tikrovę atitinkančius, teisingus parodymus ir tai yra patvirtinęs savo paraÅ¡u ikiteisminio tyrimo metu ar teisme, bei suvokia, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus ir nori, kad tokia informacija bÅ«tų užfiksuota procesiniuose dokumentuose bei panaudota byloje.Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Taigi iÅ¡vadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumÄ ar nekaltumÄ teismas daro vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai iÅ¡tirtų ir patikrintų duomenų visumÄ . Tik toks nuosprendis gali bÅ«ti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali bÅ«ti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikÅ¡mingos sprendžiant bylÄ aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ , nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iÅ¡kilusios abejonės, kai jų negalima paÅ¡alinti, vertinamos kaltinamojo naudai.

Tiriant nusikalstamÄ veikÄ ir nagrinėjant bylÄ teisme turi bÅ«ti nustatytos faktinės aplinkybės, atitinkančios baudžiamosios atsakomybės nuostatas, numatytas BK 2 straipsnyje. Siekiant Å¡ių tikslų turi bÅ«ti nustatyti visi tikrovės faktai, atitinkantys baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos, kuriÄ padarė įtariamas (kaltinamas) asmuo, sudėties požymius, bÅ«tinus baudžiamajam įstatymui taikyti, BK bendrosios dalies normose nustatytus požymius, bÅ«tinus sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimus.10.1.

Neatitinkantis tikrovės nukentėjusiojo skundo argumentas, kad teismas teisiÅ¡kai nemotyvavo savo sprendimo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 ir 301 straipsniais, iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai A. G. ir V. I. atžvilgiu priėmė iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pagrindinius faktinius duomenis, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas A. G. ir V. I., pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad byloje nėra neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų kaltę, ir kad Å¡ių kaltė grindžiama tik tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas minimų asmenų kaltės klausimÄ , iÅ¡analizavo visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, argumentavo, kodėl jie nelaikytini Å¡ių asmenų kaltę patvirtinančiais įrodymais, ir pagrįstai iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį grindė ne tik pačių iÅ¡teisintųjų parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais, jų visuma ir logine seka.

Taigi, išvadai, jog teismo procesinis spendimas teisiškai nemotyvuotas, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Skunde nukentėjusysis kritikuodamas teismo išdėstytus argumentus, pats juos argumentuoja neteisingais, baudžiamojo proceso nuostatoms prieštaraujančiais argumentais, kaip antai nurodydamas, kad „aplinkybė ir faktas įrodinėjimo procese yra tas pats“, kad „kaltei pagrįsti nereikalingi nenuginčijami įrodymai“. 10.2. Skundo argumentas dėl įrodymo gavimo neteisėtais būdais, jį išreikalavus teismo sekretoriui be teisėjo pavedimo, laikytinas formaliu ir nepagrįstu.

Kaip matyti iÅ¡ 2015 m. lapkričio 17 d. teismo posėdžio protokolo (t. 2, b. l. 43-44), buvo sprendžiama dėl proceso dalyvio praÅ¡ymo iÅ¡reikalauti iÅ¡ baudžiamosios bylos, kurioje kaltinamieji kaltinami davę melagingus parodymus, posėdžių garso įraÅ¡us. Teismas protokoline nutartimi nutarė, kad Å¡is praÅ¡ymas bus sprendžiamas iÅ¡siaiÅ¡kinus, ar visi 2012 metų garso įraÅ¡ai yra iÅ¡saugoti. TÄ pačiÄ dienÄ teismo posėdžių sekretorė, sekretoriavusi minėtame teismo posėdyje, vykdydama teismo protokolinę nutartį, surašė užklausimÄ tikslu iÅ¡siaiÅ¡kinti dėl įrašų iÅ¡saugojimo.

Pažymėtina, kad teismo posėdžio protokolas bylÄ nagrinėjančio teisėjo buvo pasiraÅ¡ytas 2015 m. lapkričio 17 d. Taigi, užklausimo suraÅ¡ymas vertintinas kaip bylÄ nagrinėjančio teisėjo tiesioginio nurodymo administracijos darbuotojui vykdymas. Kolegija konstatuoja, kad įvertinus aptartÄ , net ir nesant ant užklausimo teisėjo rezoliucijos, kÄ pabrėžė apeliantas, jokių BPK pažeidimų padaryta nebuvo.10.3. Apeliantas skunde kelia abejones dėl konkretaus iÅ¡teisinimo pagrindo nurodymo nuosprendyje.

Teigia, kad teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neduoda nuorodos į BPK 303 straipsnio 5 dalį, ir jo vertinimu, visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, dėl kokio veikos sudėties požymio nenustatymo ar neįrodymo kaltinamieji buvo iÅ¡teisinti. Kolegija su tokiu vertinimu nesutinka ir laiko jį formaliu. Kaip matyti iÅ¡ nuosprendžio motyvuojamosios dalies, teismas įvertino visus bylos įrodymus, be to, atsižvelgė į tai, kad A. G. ir V. I. buvo apklausti liudytojais praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui (apie 5 metus) nuo įvykio, įvertino ir galimÄ parodymų subjektyvumÄ , kuris priklauso nuo parodymus duodančio asmens suvokimo apie įvykius ir reiÅ¡kinius ir padarė iÅ¡vadÄ , kad kaltinamieji galėjo netiksliai nurodyti pinigų perdavimo aplinkybes ir vietÄ , tačiau, teismo vertinimu, su kuo sutinka ir aukÅ¡tesniojo teismo teisėjų kolegija, toks subjektyvus, nors ir neteisingas, faktinių aplinkybių suvokimas negali bÅ«ti laikomas pagrindu asmens atžvilgiu pradėti baudžiamÄ jį persekiojimÄ pagal BK 235 straipsnį.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BPK 1 straipsnyje nustatyta, kad viena iÅ¡ baudžiamojo proceso paskirčių tinkamai pritaikyti įstatymÄ , kad nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas. Taigi, baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindas yra baudžiamojo kodekso apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas asmens padarytoje veikoje.

Nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra skirstomi į objektyviuosius ir subjektyviuosius. Nenustačius bent vieno iÅ¡ bÅ«tinųjų veikos požymių, asmens negalima pripažinti kaltu padarius Å¡iÄ veikÄ . Taigi, apylinkės teismas, įvertinęs visas aukščiau aptartas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad A. G. ir V. I. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotų parodymų apie jiems žinomas pinigų perdavimo aplinkybes negalima vertinti kaip sÄ moningo teismo klaidinimo, t.y. neįrodžius jų veiksmuose tiesioginės tyčios, kaip vieno iÅ¡ bÅ«tino subjektyviosios nusikaltimo sudėties elemento, nėra ir nusikaltimo sudėties, kas reiÅ¡kia, jog nebuvo padaryta veika, turinti jiems inkriminuoto nusikaltimo požymių.

Reziumuojant Å¡iuos argumentus, apylinkės teismas teisingai nurodė A. G. ir V. I. iÅ¡teisinimo pagrindÄ , numatytÄ BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte. Šį konkretų kaltinamųjų iÅ¡teisinimo pagrindÄ teismas nurodė ne tik motyvuojamojoje, bet ir rezoliucinėje nuosprendžio dalyje, todėl tai, kad, nurodant BPK normas, kuriomis vadovautasi priimant nuosprendį, nebuvo nurodyta BPK 303 straipsnio 5 dalis, kaip pabrėžiama skunde, neduoda pagrindo teigti, kad iÅ¡teisinimo pagrindas nebuvo nurodytas ir tai turi bÅ«ti laikoma esminiu BPK pažeidimu. 10.4.

Kolegija negali sutikti ir su Å¡ios nutarties 4.4. punkte iÅ¡dėstytais skundo argumentais, jog kaltinamųjų parodymų melagingumÄ patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Apeliantas kaltinamųjų kaltę patvirtinančiu įrodymų nurodo savo paties parodymus, teigdamas, kad jie patikimi, nes jis įvykiuose dalyvavo betarpiÅ¡kai ir iÅ¡samiai viskÄ nurodė. Nukentėjusysis viso bylos tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad jis jokių pinigų notaro kontoroje iÅ¡ V. I. negavo, kad V. I. bei A. G. davė melagingus parodymus ir Å¡iÄ savo versijÄ grindė tuo, kad tai akivaizdžiai patvirtina apžiÅ«rėta vaizdo medžiaga, iÅ¡ kurios matyti, jog iÅ¡ įraÅ¡o zonos vienu metu jie visi trys nebuvo dingę, be to, tiek atvykdami į notaro kontorÄ , kontoroje ir iÅ¡eidami iÅ¡ jos nei vienas neturėjo jokių rankinių, kur galėtų sudėti tokiÄ didelę pinigų sumÄ .

Tačiau pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu po pirmosios laikmenos su vaizdo įraÅ¡u pateikimo, vėliau pagal ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nės užklausimÄ notaras V. L. pateikė kitÄ laikmenÄ su 2007 m. rugpjūčio 10 d. jo kontoroje įrengtų filmavimo kamerų vaizdo įraÅ¡ais, kurioje yra dar ir kitas įraÅ¡as, paneigiantis J. G. parodymus apie jų visų trijų nepasiÅ¡alinimÄ ilgesniam laikui iÅ¡ filmuojamų notaro kontoros patalpų. Todėl tiek nukentėjusiojo parodymai, tiek ir jo minimas vaizdo įraÅ¡as negali bÅ«ti laikomi įrodymais, neginčijamai paneigiančiais kaltinamųjų duotus parodymus.

A. G. ir V. I. parodymų teisingumo nepaneigia ir liudytojo V. L. parodymai. Liudytojas parodė, kad pinigų perdavimo faktas vaizdo įraÅ¡e nėra užfiksuotas, tačiau Å¡alys nėra įpareigotos perduoti pinigus dalyvaujant notarui, tik tvirtinant pirkimo-pardavimo sutartis jis visÄ laikÄ paklausia Å¡alių, ar atsiskaitė, ar atsiskaitys po sutarties sudarymo, taip pat sutartyje bÅ«na nurodytas papildomose sÄ lygose atsiskaitymo bÅ«das, kaip buvo Å¡iuo atveju jis neprisimena. Nurodė, kad jo kontoroje iÅ¡ kiemo pusės yra kitas įėjimas į poilsio kambarį, kuriame yra durų tipo langas, pro kurį galima patekti į patalpÄ , jis atidaro duris kai ten rÅ«ko, nurodė, kad įvykio dienÄ toje patalpoje niekas nedirbo, tačiau galėjo kažkas ilsėtis.

Toje patalpoje 2007 metais buvo pintas staliukas, 2-3 pinti krėslai, stalas, biuro kėdės, ji nefilmuojama. Tokie liudytojo parodymai kategoriÅ¡kai nepaneigia A. G. ir V. I. parodymų, kad jie galėjo patekti į poilsio kambariukÄ ir buvo jame kartu su J. G. bei pasikeitė kaltinime nurodyta pinigų suma. VisiÅ¡kai nepagrįstas skundo argumentas, kad ir patys kaltinamieji A. G. ir V. I. nagrinėjamoje byloje nurodė iÅ¡ esmės kitokias faktines aplinkybes nei 2012 m. lapkričio 8 d. ir gruodžio 11 d. posėdžiuose, nes jokių esminių prieÅ¡taravimų jų parodymuose nenustatyta.

PrieÅ¡ingai, jie tiek baudžiamosios bylos, kurioje kaltinami davę melagingus parodymus, nagrinėjimo metu, tiek Å¡ioje byloje nurodė iÅ¡ esmės tapačias aplinkybes, nuosekliai teigdami, kad kaltinime nurodytÄ dienÄ notaro kontoroje A. G. perdavė V. I. pinigus, kuriuos Å¡i perdavė J. G.. Abu kaltinamieji nuo pat pradžių tvirtino, kad 650 000 litų suma buvo perduodama notaro kontoroje sutarties pasiraÅ¡ymo dienÄ , abu tiksliai nurodė, kokiomis kupiÅ«romis ir po kiek supakuoti pinigai, kad jie buvo celofaniniame maiÅ¡elyje.

Abu savo parodymuose minėjo notaro kontoroje esantį kambariukÄ , kuriame jie buvo ir vyko pinigų perdavimas. Tai, kad V. I. iÅ¡ tiesų buvo tame kambariuke patvirtina jos parodymai, kur yra tas kambariukas ir, kad jame buvo stalas ir kėdės, kÄ patvirtino ir notaras. V. I. parodė, kad pinigus J. G. perdavė jau išėjusi iÅ¡ kambariuko, tačiau kurioje kontoros vietoje, nedetalizavo, A. G. nuosekliai tvirtino matęs pinigų perdavimo J. G. momentÄ , ir kad jie buvo perduoti notarinėje kontoroje, tačiau nurodė neprisimenantis, kurioje konkrečiai patalpoje.

Kaip jau buvo paminėta skundžiamame nuosprendyje, liudytojais baudžiamojoje byloje A. G. ir V. I. buvo apklausinėjami dėl įvykio, buvusio prieš 5 metus, todėl tikėtina, kad nuosekliai ir detaliai visos įvykių eigos jie prisiminti negalėjo, tačiau aukščiau paminėtos esminės aplinkybės, kurios buvo nurodytos jų parodymuose, nėra paneigtos jokiais neginčijamais duomenimis. Tai, kad A. G., apklaustas liudytoju neturėjo tiesioginės tyčios duoti neteisingus parodymus patvirtina tas faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu jį apklausus liudytoju BPK 80 ir 82 straipsnio nuostatų pagrindu, kai A.

G. buvo pateikta peržiÅ«rėti vaizdo įraÅ¡Ä , kuris paneigia jo duotus parodymus apie jo, V. I. ir J. G. pasiÅ¡alinimÄ Ä¯ kitÄ kontoros patalpÄ , jis nurodė esantis įsitikinęs, kad pateiktame įraÅ¡e nėra įraÅ¡o dalies nuo 12.00 iki 13.17 valandos. Pagal ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nės užklausimÄ notarui V. L. pateikus kitÄ laikmenÄ su vaizdo įraÅ¡o, pasitvirtino A. G. teiginys dėl pirmoje laikmenoje pateiktos ne visos su tiriamu įvykiu susijusios vaizdo medžiagos.10.5. Tai, kad kaltinamųjų veiksmuose yra tiesioginės tyčios forma apeliantas grindžia tokio jų poelgio jiems palankiomis teisinėmis pasekmėmis, t. y. siekiu pateisinti A.

G. neteisėtÄ veiklÄ , dirbtinai apkaltinti J. G. neteisėta veika. Å ie skundo argumentai grindžiami iÅ¡imtinai tik paties apelianto menamomis prielaidomis ir subjektyvia nuomone. IÅ¡ tiesų, BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra padaromos tik tiesiogine tyčia, todėl Å¡is subjektyviosios nusikaltimo sudėties požymis bÅ«tinas veikai pagrįsti. Tyčios buvimÄ veiksmuose visų pirma patvirtina tai, kad kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigÄ duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar iÅ¡vadas, paaiÅ¡kinimus arba teisingai iÅ¡versti bei atsakomybę už jos nevykdymÄ ikiteisminio tyrimo metu ar teisme ir tai patvirtina savo paraÅ¡u, be to, jis taip pat suvokia, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus ar iÅ¡vadÄ , paaiÅ¡kinimus, arba iÅ¡ esmės neteisingai iÅ¡verčia, ir nori, jog tokia informacija bÅ«tų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje.

Pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsirasti negali būti nors ir objektyviosios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl klydo, duodamas parodymus. Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes (LAT nutartys Nr. 2K-353/2006, 2K-616/2006). Aukščiau aptartais argumentais kolegija konstatavo, jog nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamieji suvokė davę melagingus parodymus ir to siekė, todėl laikyta neįrodyta jų veiksmuose buvus tiesioginės tyčios požymių.

Atsakant į skundo argumentÄ dėl, apelianto nuomone, kaltinamųjų nusikalstamais veiksmais siekiamų tikslų, kolegija pažymi, kad net ir pripažinus asmenį padarius Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ , nėra bÅ«tinybės pagrįsti ir įrodyti jos padarymo tikslų, nes nusikalstamos veikos padarymo motyvas nėra bÅ«tinasis Å¡ios veikos subjektyvusis požymis (LAT nutartis Nr. 2K-164/2010). Taip pat atsakant į skundo argumentÄ pažymima, kad tai, jog V. I. ir A. G., kaip asmenys, patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turėjo advokatus, buvo konsultuojami ir atstovaujami ir, kaip skunde nurodoma, neabejotinai tarėsi su jais dėl kiekvienos vieÅ¡ai reiÅ¡kiamos pozicijos, patvirtina tik jų procesinės teisės turėti gynėjÄ Ä¯gyvendinimÄ , ir tai savaime negali bÅ«ti vertinama kaip klaidinančių ir melagingų versijos pateikimas.

Dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo V. I. parodymus laikyti nepatikimais dėl jos pasinaudojimo savo procesine teise atsisakyti atsakyti į nukentėjusiojo ir jo atstovo klausimus.10.6. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad byloje pakankamai duomenų, leidžiančių iÅ¡teisintųjų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, kad teismo iÅ¡vados prieÅ¡taringos, o surinkti įrodymai apylinkės teismo buvo vertinami neobjektyviai, byla nagrinėjama Å¡aliÅ¡kai ir tendencingai, demonstruojant palankumÄ kaltinamiesiems, yra atmestinos kaip neatitinkančios objektyvios tiesos.

Apelianto teiginiai, kad A. G. ir V. I. neteigė neprisimenantys kažkokių aplinkybių, viskÄ detaliai papasakojo, kad pinigai buvo perduoti notaro V. L. biure, tačiau pateikus vaizdo įraÅ¡Ä , sužinojus, kad kambariuke nėra filmuojama, parodymus keitė, juos priderindami prie įraÅ¡o, yra akivaizdžiai prieÅ¡taraujantys nustatytiems faktams, kuriuos iÅ¡analizavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ir dėl jų pasisakė aukÅ¡tesnysis teismas nagrinėdamas ankstesnius skundo argumentus, todėl Å¡iuo klausimu nesikartojama.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tinkamai realizuodamas pareigÄ iÅ¡samiai iÅ¡tirti visas bylos aplinkybes, itin iÅ¡samiai tyrė iÅ¡teisintųjų iÅ¡dėstytÄ pozicijÄ , jÄ vertindamas ne tik iÅ¡ jų paaiÅ¡kinimo, bet ir objektyviais įrodymais, kurie aptarti skundžiamame teismo nuosprendyje bei Å¡iame procesiniame dokumente. Priimant nuosprendį, buvo iÅ¡analizuoti ir įvertinti visi įrodymai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, vertino tik iÅ¡teisintųjų pozicijÄ .

Apeliaciniame skunde iÅ¡ esmės analizuojami ir savaip pateikiami iÅ¡teisintųjų parodymai, pasisakoma dėl jų vertinimo, tačiau įrodymų vertinimas baudžiamajame procese yra teismo prerogatyva. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ pagrįsta iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.).10.7. Apeliaciniame skunde dėstoma ir daugiau aplinkybių, prieÅ¡taraujančių skundžiamo nuosprendžio iÅ¡vadoms, tačiau kolegija atkreipia dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartÄ pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimÄ byloje Van de Hurk v.

Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimÄ byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iÅ¡ esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimas pateikti motyvuotas iÅ¡vadas dėl apeliacinio skundo negali bÅ«ti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymÄ Ä¯ kiekvienÄ apeliacinio skundo argumentÄ , todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvienÄ skunde dėstomÄ samprotavimÄ , o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui, (LAT nutartys Nr. 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014).

Vien tai, kad nukentėjusysis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo iÅ¡vadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti prokuroro apeliacinį skundÄ jame nurodytais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nuosprendyje iÅ¡dėstytų teismo iÅ¡vadų. Apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmos instancijos teismo iÅ¡tirtus įrodymus iÅ¡ naujo vertinti kitaip, nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamÄ nuosprendį ir priimti naujÄ .

Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartÄ nekartoja.11. Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad skundžiamÄ nuosprendį priėmęs teismas iÅ¡nagrinėjo tiek kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes ir pagrįstai vadovavosi nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiÅ¡kumai, kurių nėra galimybės paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Baudžiamojo proceso nuostatos suponuoja, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali bÅ«ti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis ir priimtas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos asmens kaltumÄ patvirtinančios aplinkybės. Å iuo atveju pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. IÅ¡teisinamasis nuosprendis suraÅ¡ytas nepažeidžiant BPK XXIII skyriaus nuostatų, nes jame nurodytos aplinkybės bei įrodymai, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nukentėjusiojo J. G. apeliacinį skundÄ atmesti.Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai                                                                                                   Albinas Antanaitis                                                                                                                              Danutė Giačaitė                                                                                                                            Rimas Å virinas