2025-04-09 Nr. AB-6340-3-61-3-03503-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-126-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03503-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. P. (Ž. P.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja Z. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2023 m. vasario 28 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo. Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2023 m. vasario 15 d. pateikė Ambasadai prašymą išduoti nacionalinę vizą atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau Ambasada priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė neišduoti pareiškėjai nacionalinės vizos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

3. Pareiškėja paaiškino, kad gimė (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) pilietė, susituokė su (duomenys neskelbtini) piliečiu, gimusiu Lietuvos Respublikoje. Sutuoktiniams gimė (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad, po 2020 m. įvykusių Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimų, šalyje prasidėjo protestai ir neramumai, kuriuose dalyvavo pareiškėja ir jos sutuoktinis. Pareiškėjos vyras buvo sulaikytas Baltarusijos Respublikos pareigūnų už dalyvavimą nesankcionuotame proteste prieš Baltarusijos Respublikos valdžią, jam buvo pritaikyta administracinė atsakomybė – skirtas areštas. Atsižvelgiant į tai, kad šeima augina du mažamečius vaikus, pareiškėjai pavyko išvengti arešto, tačiau jos atžvilgiu pradėtas naudoti spaudimas ir grasinimai jos darbovietėje. Nesijausdami saugiai Baltarusijos Respublikoje, sutuoktiniai priėmė sprendimą persikelti gyventi į kitą šalį. Pareiškėjos sutuoktinis gavo darbo pasiūlymą Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu jam išduotas leidimas laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynoji kortelė), vaikams išduotos nacionalinės vizos. Siekdama susijungti su šeima, pareiškėja pateikė Ambasadai prašymą išduoti nacionalinę vizą, tačiau Ambasada priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti nacionalinę vizą tuo pagrindu, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

4. Pareiškėja teigė, kad viešojo administravimo subjektas turi laikytis savo priimtų sprendimų motyvavimo pareigos, ypatingai tais atvejais, kai pareiškėjo (fizinio asmens) prašymas netenkinamas arba atmetamas, kadangi priešingu atveju asmeniui užkertamos teisinės ir kitos galimybės pašalinti trūkumus, neatitikimus, ištaisyti padėtį ir / ar imtis kitų veiksmų, įskaitant sprendimo apskundimą. Pareiškėja nurodė, kad Sprendime nėra nurodyti konkretūs veiksmai ir aplinkybės, kurių pagrindu pareiškėjos prašymas išduoti nacionalinę vizą nebuvo patenkintas. Ambasada, priimdama Sprendimą, netinkamai vykdė teisės aktais jai priskirtas funkcijas, neveikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, nesilaikė įstatymų reikalavimų, dėl ko yra apsunkinama pareiškėjos teisė skųsti jos atžvilgiu priimtą neteisingą ir / ar neteisėtą Sprendimą, kadangi nėra žinomi Sprendimo priėmimo motyvai.

5. Pareiškėja paaiškino, kad, teikdama prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, nurodė teisingą ir išsamią informaciją apie save, savo šeimą, darbo vietą. Esant neaiškumams ir būtinumui patikslinti duomenis, Ambasada turėjo galimybę ir galėjo patikslinti nurodytą informaciją, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Ambasada nepagrįstai ir neteisėtai pažeidė pareiškėjos teisę susijungti su šeima bei atvykti į Lietuvos Respubliką. Laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2022 m. liepos 17 d. pareiškėja dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) vykdomojo komiteto pagrindiniame teisingumo departamente (toliau – ir Teisingumo departamentas). Pareiškėja apie 1,5 metų iki darbo santykių nutraukimo bandė nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva, tačiau jos atžvilgiu buvo naudojamas spaudimas, dėl ko, nenorėdama pakenkti šeimos interesams bei savo saugumui, tęsė darbo santykius. Persikėlus į kitą gyvenamąją vietą, pareiškėja nedelsiant išėjo iš darbo, o po darbo santykių su Teisingumo departamentu nutraukimo pareiškėja nebeturi jokių sąsajų su Baltarusijos Respublikos valdžios įstaigomis ir / ar institucijomis. Pareiškėja nurodė, kad įgijo universitetinį išsilavinimą privačioje mokslo įstaigoje, įgijo teisininkės kvalifikaciją, Teisingumo departamente dirbo išimtinai ekonominio pobūdžio darbą, t. y. užtikrino skolų išieškojimą iš privačių bei juridinių asmenų. Nutraukusi darbo santykius su Teisingumo departamentu pareiškėja siekė įsitvirtinti privačiame sektoriuje, šiuo metu dirba teisines konsultacijas teikiančioje bendrovėje teisininke, taip pat įgijo papildomą kvalifikaciją – tatuiruočių meistrės bei visažistės, rūpinasi savo vaikų auklėjimu.

6. Nepaisant darbo Teisingumo departamente, pareiškėja niekada nepalaikė Baltarusijos Respublikos režimo. Pareiškėja kartu su sutuoktiniu aktyviai dalyvavo 2020 m. protestuose prieš perrinktą Baltarusijos Respublikos prezidentą, rizikuodama savo ir savo šeimos saugumu, atvirai reiškė savo įsitikinimus. Pareiškėja pažymėjo, kad objektyviai negali pateikti įrodymų dėl jos atžvilgiu taikytų žodinių grasinimų, tačiau nuolat sulaukia grasinimų ir spaudimo, yra kviečiama į teisėsaugos institucijas ir kontroliuojama.

7. Atsižvelgiant į tai, kad Ambasada atsisakė išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą, pareiškėjai iš esmės yra užkirstas kelias susijungti su šeima, bendrauti, auklėti savo vaikus ir būti kartu su vyru. Taip pat sutuoktinis, gyvendamas Lietuvos Respublikoje, patirs ir patiria nuolatinį nepatogumą ir grėsmę dėl jo atžvilgiu pritaikytų sankcijų dėl dalyvavimo protestuose, grįžtant į Baltarusijos Respubliką pasimatyti su šeima. Tokiu būdu užkertamos visos realios galimybės pareiškėjai palaikyti nuolatinį fizinį ryšį su šeima. Todėl pareiškėja laikėsi pozicijos, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, objektyviai pažeidžia proporcingumo principo reikalavimus ir šalies saugumo bei asmens teisės į šeimos susijungimą gerbimą ir užtikrinimą.

8. Atsakovas Ministerija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas nurodė, kad Europos Sąjungos teisė trečiųjų šalių piliečiams nesuteikia jokios subjektinės teisės gauti vizą, nes viza suprantama kaip pareiga, nustatyta asmeniui, norinčiam atvykti į valstybės narės teritoriją trumpam laikotarpiui, valstybė narė neprivalo bet kokiomis aplinkybėmis išduoti vizos. Europos Sąjungos teisė numato ribotą teisminę kontrolę, kurią vykdant atsižvelgiama į specifinį vizų išdavimo procedūros pobūdį. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ne pareiškėjos leidimo gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo atveju klausimas, bet nacionalinės vizos pareiškėjai vykti į Lietuvą aplankyti sutuoktinio ir vaikų išdavimo klausimas. Tai yra skirtingos procedūros, kurioms įstatymo leidėjas yra numatęs skirtingą teisinį reguliavimą. Vien faktas, kad pareiškėja deklaruoja ketinimą vykti į Lietuvą aplankyti sutuoktinio, nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjos teismui pateiktą skundą, kuriame deklaruojamas ketinimas vykti į Lietuvą pas sutuoktinį šeimos susijungimo pagrindu, ir išduoti nacionalinę vizą nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nes pareiškėjos skunde teismui deklaruojami jos šeimos susijungimo principo įgyvendinimo aspektai nesudaro pagrindo nesilaikyti Įstatymo bei Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodekso (toliau – ir Vizų kodeksas), reikalavimų, priimant sprendimą pagal pareiškėjos prašymo išduoti jai nacionalinę vizą vykti į Lietuvą.

10. Atsakovas teigė, kad konsuliniam pareigūnui, nagrinėjant užsieniečių prašymus išduoti vizas ir priimant sprendimus dėl jų, galioja ypatingo formalizuotumo principas, kuris reiškia, jog konsulinis pareigūnas gali atlikti tik tai, kas numatyta jo kompetenciją nustatančiuose teisės aktuose. Kadangi teisės aktuose vienareikšmiai ir aiškiai nurodyta, kokius užsieniečiai, siekdami gauti nacionalinę vizą vykti į Lietuvos Respubliką, turi pateikti dokumentus – prašymą išduoti nacionalinę vizą ir patvirtinamuosius dokumentus, tai užsienietis pats asmeniškai turi būti susipažinęs su šių teisės aktų reikalavimais dėl prašymą išduoti vizą pagrindžiančių dokumentų pateikimo konsuliniam pareigūnui ir šių reikalavimų privalo laikytis. Vadinasi, konsulinis pareigūnas neturi pareigos konsultuoti (atstovauti) užsieniečių, kaip jiems tinkamai parengti prašymą išduoti vizą.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12. VSD nurodė, kad pareiškėja, tarnaudama Baltarusijos valstybės institucijoje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos teisėsaugos institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD įvertino, kad pareiškėjai išdavus nacionalinę D tipo vizą, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leido teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. VSD pažymėjo, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos Europos Sąjungos valstybės narės diskrecijai, valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei.

13. Teismui 2023 m. gegužės 5 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja nurodė, jog Ambasada turi didelę diskreciją, sprendžiant dėl nacionalinės vizos (ne)išdavimo. Formalus požiūris į pareiškėjos pateiktą skundą sąlygoja atsiliepime nurodytų argumentų neatitikimą byloje esančioms aplinkybėms ir pareikštiems reikalavimams. Pareiškėja teigė, kad atsakovo atsiliepime tiesiogiai akcentuojamas ypatingo formalizuotumo principas jos atveju paneigė teisę žinoti, kokios konkrečios su ja susijusios aplinkybės suponavo pagrindą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą. Pareiškėjos negalėjimas suprasti ir identifikuoti esminių tokį neigiamą sprendimą lėmusių argumentų apribojo jos teises į teisminę gynybą.

14. Pareiškėja pažymėjo, jog atsakovas atsiliepime netinkamai interpretuoja byloje pareikšto reikalavimo dalyką. Pareiškėja byloje nereiškia nei reikalavimo priimti teigiamą sprendimą dėl pareiškėjos prašymo išduoti nacionalinę vizą, nei reikalavimo įpareigoti Ambasadą tenkinti prašymą išduoti nacionalinę vizą. Pareiškėjos byloje pareikšto reikalavimo dalykas – neteisėto ir nepagrįsto Sprendimo panaikinimas, įpareigojant Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo. Skunde nėra pateikiamas vertinimas dėl pareiškėjos prigimtinės teisės būti Lietuvos Respublikoje ar tam tikrų aplinkybių sąlygoto automatinio vizos išdavimo. Pareiškėja šeimos gyvenimo gerbimo argumentu, šalia kitų skunde pateiktų argumentų, nurodė, kad pagrindo atsisakyti išduoti nacionalinę vizą nėra. Skunde nurodyti argumentai dėl teisės į šeimos gyvenimo gerbimą yra vienas iš daugelio argumentų, į kuriuos, kaip nurodė pareiškėja, Sprendime nebuvo tinkamai atsižvelgta. Pareiškėja paaiškino, kad nacionalinė viza reikalinga siekiant Lietuvos Respublikoje pateikti Migracijos departamentui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu pareiškėjai išdavimo ir susitvarkyti visas su tuo susijusias procedūras.

II. 15. Regionų administracinis teismas 2023 m. liepos 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino. Teismas panaikino Sprendimą ir įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo. Teismas taip pat priteisė pareiškėjai iš Ministerijos 1 972,02 Eur bylinėjimosi išlaidų.

16. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimo atsisakyti pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.

17. Byloje pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėja 2023 m. vasario 15 d. pateikė Ambasadai prašymą išduoti nacionalinę vizą atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Prašymas), kuriame, be kita ko, nurodė: 1) kelionės tikslas – kitas (23 p.); 2) numatomas atvykimas į Lietuvą – 2023 m. gegužės 25 d. (29 p.); numatomo išvykimo iš Lietuvos data – 2023 m. lapkričio 20 d. (30 p.); 3) kviečianti įmonė – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „ITAG LT“, Vilnius, (duomenys neskelbtini) (32 p.); 4) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengia – P. D. (33 p.). Pareiškėja kartu su Prašymu pateikė ir dokumentus: pasą, sveikatos draudimo dokumentą, UAB „ITAG LT“ tarpininkavimo raštą išduoti nacionalinę vizą, sutuoktinio paso kopiją, jo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kopiją, santuokos liudijimą. Konsulas 2023 m. vasario 15 d. kreipėsi konsultacijos į Lietuvos Respublikos specialiąsias tarnybas. VSD 2023 m. vasario 27 d. pateikė išvadą, jog užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Konsulinis pareigūnas 2023 m. vasario 28 d., vadovaudamasis VSD išvada / konsultacija, priėmė Sprendimą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

18. Teismas pažymėjo, kad vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Vizų kodeksas ir Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Vizos tvarkos aprašas), nuostatos.

19. Teismas apžvelgė Vizų kodekso 21 straipsnio 1, 3, 7 ir 8 dalis, 32 straipsnio 1 dalį, Vizos tvarkos aprašo 4 punktą, Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Teismas taip pat citavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) praktiką, kurioje išaiškinta jog Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuojama, jog sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.).

20. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje („Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausia patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį ir vien dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo.

21. Teismas pažymėjo, kad iš Sprendimo matyti, jog nacionalinę vizą atsisakyta išduoti nustačius, kad jos buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 19 str. 1 d. 5 p.).

22. Teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju yra aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas norminėje administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023, kuriuo nuspręsta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Vizos tvarkos aprašo 87 punktas ir 10 priedas tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams.

23. Įvertinęs Sprendimo turinį aptarto teisinio reglamentavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualaus administracinio akto adresatas turi suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Tik administraciniame sprendime jo priėmimo motyvų nurodymas sudaro asmeniui tinkamas sąlygas ginti savo teises teisme, o teismui sudaro tinkamas sąlygas apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą. Taigi, teismas konstatavo, kad Sprendimas naikintinas vien šiuo pagrindu, t. y. kaip neatitinkantis imperatyvių Viešojo administravimo įstatymo10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu.

24. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad pagal maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos). Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad nurodoma pareiškėjos prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose numatytų maksimaliai galimų priteisti sumų dydžių, todėl teismas priteisė pareiškėjos prašytą sumą – 1 972,02 Eur bylinėjimosi išlaidų.

25. Lietuvos teismų informacinė sistema Liteko patvirtino, kad pareiškėja, paduodama teismui skundą, sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, todėl ši suma pareiškėjai taip pat priteista.

III. 26. Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti.

27. Atsakovas pateikia šiuos pagrindinius apeliacinio skundo argumentus:

27.1. pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, netyrė esminių faktinių aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės.

27.2. Teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimus ir dėl šios pažaidos buvo neteisingai išspręsta byla. Teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, nes netyrė faktinių bylos aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės, o sprendime nėra nei vieno iš byloje surinktų įrodymų vertinimo, nei vienos ginčo šalių nurodytos faktinės aplinkybės vertinimo.

27.3. Teismas sprendime nurodo, viena vertus, kad (i) konsulas pagal Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalį turi skirti ypatingą dėmesį įvertinimui, ar užsienietis nekelia nelegalios migracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo pabaigos, o pagal 7 dalį prašymo nagrinėjimas yra grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir pareiškėjo padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, jog (ii) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje A-544-822/2015). Kita vertus, teismas pažymi, kad jis nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Teismas sprendime nepaaiškino, kodėl pareiškėjos skundo priėmimo stadijoje, turėjęs pamatyti, jog Sprendime (standartinėje formoje) nėra nurodytas faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių, pasak teismo, būtų aišku, kodėl pareiškėjos pateikti dokumentai laikytini nepatikimais, neatitinkančiais tikrovės, teismas toliau tęsė pasirengimą bylos nagrinėjimui, reikalavo, kad atsakovas pateiktų atsiliepimą į skundą bei susijusią medžiagą, organizavo teismo posėdį. Teismas sprendimą priėmė remdamasis vieninteliu motyvu, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu.

27.4. Teismas ignoravo galiojantį Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisinį reglamentavimą dėl konsulinio pareigūno diskrecijos priimti sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą užsieniečiui bei priimamo konsulo sprendimo formos / turinio, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Atsakovas, aptaręs bylai aktualų teisinį reglamentavimą, paaiškina, kad konsulo sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno ir nacionalinę vizą pirmiausia turi atitikti specialiems standartams ir principams, įtvirtintiems Europos Sąjungos priimtame teisės akte Vizų kodekse. Konsulinio pareigūno kompetencija / diskrecija priimant užsieniečių prašymus dėl vizos išdavimo ir priimant sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo išduoti vizą, yra specialioji (išskirtinė), nes teisės aktai konsuliniam pareigūnui suteikia didelę diskreciją įvertinti faktines aplinkybes priimant sprendimą dėl vizos išdavimo ar neišdavimo užsieniečiui. Remiantis Vizų kodeksu ir ESTT jurisprudencija, dėl sprendimo atsisakyti išduoti vizą esmės, atsakovas pažymi, jog vykdant teisminę kontrolę teismai turi tik patikrinti, ar nebuvo peržengtos administracijos turimos diskrecijos nustatyti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens atitiktį Vizų kodekse nurodytiems reikalavimams ribos, todėl jei kompetentingos institucijos atliktame vertinime (Sprendime) nepadaryta akivaizdžių klaidų, teisminė institucija turi pripažinti sprendimo atsisakyti išduoti vizą teisėtumą, nes teismai neturi kompetencijos ar patirties užsienio ir saugumo politikos srityje. Atsakovas taip pat vadovaujasi ABTĮ 3 straipsnio 9 dalimi, 91 straipsniu ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netaikė įstatymų, kuriuos privalėjo taikyti, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

27.5. Pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo sprendime vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose konsulo diskrecijos teisinis reglamentavimas lemia būtinumą administraciniame teismams nagrinėjant pareiškėjų skundus dėl konsulo sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą remtis galiojančiu teisiniu reglamentavimu dėl konsulo priimamo sprendimo atsisakyti išduoti vizą ir / ar pranešimo apie sprendimą formos ir turinio. Kadangi teisės norma – Vizos tvarkos aprašo 87 punktas ir 10 priede nustatyta konsulo Sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą standartinė forma yra galiojanti ir iki šiol nėra pašalinta iš teisės sistemos, tai nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundžiamas Sprendimas turi būti vertinamas kaip priimtas vadovaujantis galiojančių teisiniu reglamentavimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. kovo 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023 nepagrįstai nevertino ir netaikė Vizų kodekso, Lietuvos Respublikos konsulinio statuto kaip specialiųjų įstatymų Viešojo administravimo įstatymo atžvilgiu, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl nepagrįsto Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies kartu su VI priedo taikymu. Atsakovas nurodo, kad negalima taikyti nacionalinės taisyklės (Viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d.), prieštaraujančios ES teisės nuostatoms.

27.6. ABTĮ 6 straipsnio nuostatos nustato, kad teisingumą administracinėse bylose vykdo tik teismai. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nagrinėjamoje byloje teismas nevykdė teisingumo, todėl priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir neteisingą sprendimą. Teismas sprendimą grindė vieninteliu motyvu, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kitų byloje esančių įrodymų netyrė, šalių argumentų nevertino. Ambasada, vykdydama teismo nurodymą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, turės pareigą atsižvelgti į VSD konsultaciją bei VSD teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktą išvadą ir priimti (galimai) atitinkamą sprendimą netenkinti pareiškėjos prašymo išduoti nacionalinę vizą, kaip tai nurodyta VSD rekomendacijoje. Ambasada / konsulinis pareigūnas, iš naujo nagrinėdami pareiškėjos prašymą išduoti nacionalinę vizą, negalės ignoruoti Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatytą VSD kompetenciją vertinti užsieniečio (galimai) keliamą grėsmę valstybės saugumui. Tokiu būdu teismo sprendimas suponuoja naują galimą ginčą pagal pareiškėjos skundą teismui dėl atsisakymo jai išduoti nacionalinę vizą.

27.7. Teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovui nėra pagrįsta ir teisinga. Pareiškėja galėtų reikalauti iš atsakovo išlaidų atlyginimo, jei jos naudai būtų priimtas sprendimas išduoti nacionalinę vizą. Šiuo atveju teismo sprendimu nėra patenkintas pareiškėjos lūkestis gauti nacionalinę vizą, nes ginčo pagal pareiškėjos skundą nagrinėjimas bus tęsiamas.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Ministerijos apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti – yra pagrįstas ir teisėtas.

29. VSD teigia, kad teismas nusprendė, jog Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų. Pažymi, kad Sprendime nurodyta, jog pareiškėjai atsisakyta išduoti nacionalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu – buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Taigi, pareiškėjai buvo žinomas teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsisakyta išduoti vizą. Pareiškėja, įgyvendindama savo teisę į gynybą kreipėsi į teismą, kur tiek Ministerija, tiek VSD teikė atsiliepimus ir su nagrinėjamu ginču susijusią informaciją, todėl jai buvo žinomos visos aplinkybės, kurios turėjo įtakos priimant sprendimą, pareiškėja galėjo teikti paaiškinimus, prašymus.

30. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti Ministerijos apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš Ministerijos pareiškėjos naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

31. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

31.1. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Sprendimas yra be motyvų ir tai yra savarankiškas Sprendimo panaikinimo pagrindas, neturėjo pareigos vertinti pirmosios instancijos teismui atskleistų ir pačiame Sprendime neatspindėtų priėmimo motyvų pagrįstumo. Teismas, nustatęs, kad sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme keliamų imperatyvių reikalavimų, pagrįstai nesiėmė vertinti kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Sprendimo priėmimo motyvų, kurie nebuvo nurodyti Sprendime, o išdėstyti tik teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose). Tai, kad antrasis galimas Sprendimo panaikinimo pagrindas (Sprendimas yra nepagrįstas iš esmės) nebuvo vertintas, savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla. Nustačius bent vieną Sprendimo panaikinimo pagrindą, teismas neturi prievolės vertinti visų kitų galimų Sprendimo panaikinimo pagrindų.

31.2. Atsakovas nepagrįstai išplečia konsulinio pareigūno diskrecijos teisės ribas ir klaidingai interpretuoja teisminės kontrolės paskirtį, ją nepagrįstai sumenkindamas. Apeliaciniame skunde nepagrįstai įžvelgiamas diskrecijos laisvės ir teisminės kontrolės nesuderinamumas. Teismo sprendime nėra kvestionuojama konsuliniams pareigūnams tenkanti apeliaciniame skunde plačiai aptariama diskrecijos teisė. Teismas įvertino Sprendimą savo kompetencijos ribose, nustatęs, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatytus imperatyvius reikalavimus ir neperėmė vykdomosios valdžios darbo. Teismo sprendime nebuvo keliamas reikalavimas priimti teigiamą sprendimą dėl pareiškėjos prašymo išduoti nacionalinę vizą ar reikalavimas įpareigoti Ambasadą tenkinti pareiškėjos prašymą išduoti nacionalinę vizą, kurie galėtų kelti abejones dėl Ambasadai tenkančios diskrecijos teisės paneigimo. Kita vertus, pareiškėja pažymi, kad, esant išskirtinėms aplinkybėms, administraciniai teismai tam tikrais išimtiniais atvejais pripažįsta teismo diskreciją priimti sprendimą už viešojo administravimo subjektą, tačiau tokio reikalavimo nagrinėjamoje byloje pareiškėja nereiškia ir jis pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo nagrinėtas. Apeliaciniame skunde nurodyta praktika dėl viešojo administravimo subjekto ir teismų kompetencijų atskyrimo nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes teismas sprendimą priėmė savo kompetencijos ribose.

31.3. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023 nebuvo vienintelis ir esminis pagrindas Sprendimui panaikinti. Teismas sprendimą priėmė remdamasis teisės aktų kompleksine analize ir atsižvelgęs į eilę teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurios yra aktualios nagrinėjamoje byloje.

31.4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, panaikinantis nemotyvuotą Sprendimą, yra teisėtas, pagrįstas ir atitinkantis teismų praktiką. Ambasadą, kaip viešojo administravimo subjektą, saisto pareiga motyvuoti priimtus sprendimus.

31.5. Ministerija nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas lems naują ginčą, todėl pareiškėjos skundo dėl Sprendimo panaikinimo tenkinimas iš esmės yra beprasmis. Skirtingai nei siekia pagrįsti atsakovas, Ambasada, net ir turėdama VSD išvadą, turi laisvę spręsti dėl jos kompetencijai ir diskrecijai priskirtų klausimų ir sprendimą privalo priimti laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, įvertinant kiekvieno asmens individualią padėtį ir priimamą sprendimą proporcingumo aspektu.

31.6. Ministerija, apsiribodama bendro pobūdžio teiginiais, nepagrįstai ginčija pareiškėjai priteistas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį. Reikalavimo byloje dalykas buvo Sprendimo panaikinimas, o ne vizos pareiškėjai išdavimas. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos reikalavimą, panaikindamas Sprendimą, todėl, atitinkamai, pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ABTĮ 40 straipsnio nustatytu pagrindu. Atsakovo nurodyti argumentai dėl tariamai nepagrįsto bylinėjimosi išlaidų dydžio yra bendro pobūdžio pasvarstymai. Nurodydamas ir pacituodamas bendrąją praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų, atsakovas nepateikia konkrečių argumentų ir skaičiavimų, kodėl pareiškėjai priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, be kita ko, atsižvelgdamas į valstybės nustatytas maksimalius priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžius, kurie nebuvo viršyti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados sprendimo atsisakyti išduoti nacionalinę vizą teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas ir naikintinas kaip neatitinkantis imperatyvių Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų.

34. Apeliantas Ministerija su pirmosios instancijos teismo spendimu nesutinka. Iš apeliacinio skundo seka, kad, apelianto vertinimu, Sprendimas įstatymo reikalavimus atitinka.

35. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė nei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių paprastai teismo sprendimas naikinamas. Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Dėl apelianto Ministerijos argumentų teismas pažymi, kad bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko, numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (Viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (Viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d. 6 p.).

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.

38. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymu iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr. 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Taigi tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo aspektu turi būti nustatyta, jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus.

Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr. 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Taigi, pasitaikantys teisminėje praktikoje individualaus administracinio akto turinio trūkumai savaime nesuponuoja ginčijamo sprendimo (bendrine prasme) pripažinimo visiškai neteisėtu.

Būtina vertinti, kokie tai pažeidimai (šiuo aspektu žr., pvz., 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-714/2013).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas neatitinka imperatyvių Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, nesutinka.

40. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. vasario 15 d. pateikė Ambasadai prašymą išduoti nacionalinę vizą. Ambasada, atsisakydama išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą, priėmė keletą dokumentų. Ambasada priėmė 2023 m. vasario 28 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“, sprendimo standartizuotoje formoje pažymėdama langelį, pažymintį, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 19 str. 1 d. 5 p.) (b. l. 15–16). Ambasada taip pat priėmė 2023 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (31.5.7.26) VIZ 31-5, kuriame nurodyti sprendimo motyvai, atitinkantys įrašą Užsieniečių registro vizų modulyje, kuriame nurodyta, kad minėtas sprendimas priimtas 2023 m. vasario 28 d. 16 val. (b. l. 93–95). Taigi byloje nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, priėmė du atskirus dokumentus: sprendimą standartizuota forma ir kitą tos pačios dienos sprendimą, kuriame nurodyti atsisakymo išduoti vizą motyvai.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas administracinio sprendimo pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad administracinis sprendimas būtų surašytas vientisame dokumente (išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Nr. A556-336/2011; 2024 m. gegužės 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-893-442/2024).

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad abu dokumentai, pavadinti sprendimais, buvo priimti tą pačią dieną, jie priimti iš esmės dėl to paties klausimo – pareiškėjos prašymo išduoti nacionalinę vizą, daro išvadą, kad abu dokumentai turi būti vertinami kaip vientisas sprendimas. Iš esmės toks pat vertinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2137-575/2024.

43. Iš Sprendimo turinio matyti, kad 2023 m. vasario 28 d. konsulinis pareigūnas priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą nurodydamas konkretų teisinį pagrindą – Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Šiame punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Taigi, skundžiamame Sprendime yra nurodytas teisinis pagrindas.

44. Sprendime taip pat nurodoma, kad priimant sprendimą buvo atlikta konsultacija su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentu. VSD 2023 m. vasario 27 d. konsultacijos atsakyme teigiama, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. VSD rekomendacija yra neišduoti vizos pareiškėjai. Taigi, skundžiamame Sprendime yra nurodytas ir jo faktinis pagrindas. Todėl teismas vertina, kad Spendimas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus.

45. Pažymėtina, kad abu sprendimai priimti tą pačią dieną, tai nėra tokia situacija, kai viešojo administravimo subjektai papildo ginčijamo sprendimo motyvus atsiradus teisminiam ginčui. Šiuo metu visi dokumentai yra byloje ir pareiškėjai žinomi. Tokiu būdu, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai tapo žinomas Sprendimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Pareiškėja be jokios abejonės suprato, kokias teisines pasekmes jai sukelia Sprendimas, o iš skundo teismui turinio matyti, kad ji efektyviai realizuoja teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

46. Administraciniame procese taikoma proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir kitų procesų principų pusiausvyra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-968/2023; 2023 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-190-789/2023 ir kt.). Todėl teismas mano, kad ginčą galima baigti nagrinėti teisme dėl formalių sumetimų nepanaikinus skundžiamo sprendimo.

47. Vertinant atsakovo apeliacinio skundo reikalavimą priimti naują sprendimą, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Sprendimas Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų neatitinka, nevertino byloje esančių įrodymų ir nepasisakė, ar pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Šiuo atveju vien tik apeliacinės instancijos teismui įvertinus pareiškėjos argumentus, kurių, kaip nustatyta, tinkamai neįvertino ir jų iš esmės neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, reikštų, kad bus pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, neužtikrinus galimybės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą. Todėl aptartas apeliacinio skundo reikalavimas netenkinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

48. Apibendrinusi teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

49. Kadangi byloje nagrinėjant pareiškėjos skundą galutinis procesinis sprendimas dar nėra priimtas, šioje proceso stadijoje bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius