2019-09-10 Nr. AB-17318-3-61-3-02664-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2920-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02664-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. liepos 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pirmojo korpuso kamerose Nr. 104, 125, 152 bei antro korpuso kamerose Nr. 279, 297 ir kitose. Jo buvimo Lukiškių TI-K metu nebuvo užtikrinamas minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniu, be to, sanitarinio mazgo bei baldų užimamas plotas neturėjo būti įskaičiuojamas į bendrą gyvenamąjį plotą. Pareiškėjo teigimu, jis yra neįgalus, jam yra nustatytas (duomenys neskelbtini) darbingumas, tačiau buvo laikomas neįgaliesiems nepritaikytose kameros, kuriose taip pat ir sanitarinis mazgas nebuvo pritaikytas asmenims su negalia. Sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo rankenų bei atramų, todėl pareiškėjui kilo itin dideli nepatogumai, nes jam yra (duomenys neskelbtini), o kita beveik nefunkcionuojanti. Taip pat pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros gyvenamosios patalpos, o be to, sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo įrengta atskira oro vėdinimo sistema.

3. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. birželio 18 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 125, kurioje buvo laikomas vienas ir jam užtikrinant priimtinas kalinimo sąlygas bei sudarant galimybę pasinaudoti pasivaikščiojimo teise, kuri nebuvo užtikrinta jam būnant 2-ojo ir 3-ojo aukšto kamerose, tačiau vertino, kad skirtas pasivaikščioti laikas yra per trumpas. Kameroje Nr. 125 gulto ilgis buvo apie 170 cm, taigi buvo nepritaikytas pareiškėjo ūgiui, dėl to kilo didelių nepatogumų. Taip pat kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, nuolat trūko oro, nebuvo užtikrinamas tinkamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas. Ant langų iš abiejų pusių yra įtaisytos grotos, kurios mažindavo šviesos, taip pat natūralaus oro patekimą į kameras. Kamerose dėl drėgmės buvo atsiradęs pelėsis.

4. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu kamerose plotas, turintis tekti vienam asmeniui, atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuleistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, klozetus, o taip pat griaudami atitvarų sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų. Lukiškių TI-K teigimu, asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose, o tam tikrose kamerose yra įrengtos patalpos su atskirai atitvertomis sanitarinio mazgo patalpomis. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

6. Lukiškių TI-K nurodė, kad galiojantys teisės aktai nenumato, kaip turi būti įrengtos gyvenamosios kameros asmenims, turintiems negalią. Administracija, atsižvelgdama į negalią turinčių suimtųjų bei nuteistųjų pageidavimus, pagal galimybes pritaiko gyvenamosiose kamerose esančius baldus ir kitą inventorių. Negalią turinčių asmenų poreikiams yra pritaikytos kameros Nr. 113 ir Nr. 125, kuriose asmenys apgyvendinami jiems išreiškus pageidavimą. Iki 2018 m. birželio 18 d. šios gyvenamosios kameros buvo užimtos, tačiau 2018 m. birželio 18 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas kameroje Nr. 125.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. sprendimu tenkino pareiškėjo V. D. skundą iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 500 Eur neturtinės žalos, kitą skundo dalį atmetė.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, taip pat didžiąją gyvenamojo ploto dalį kamerose užima baldai bei sanitarinis mazgas ir jų plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš bendro gyvenamojo ploto, pažymėjo, kad atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką, nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės padarytus teisės pažeidimus.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. liepos 12 d. kamerose Nr. 110, Nr. 279, Nr. 297, Nr. 152, Nr. 104, Nr. 149, Nr. 125 ir šiose kamerose pareiškėjui turintis tekti minimalus plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl atmetė pareiškėjo teiginius, kad nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgė į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, bei konstatavo, jog sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 90 parų buvo laikomas kameroje, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas sienele arba užuolaida, arba nors pareiškėjui ir būnant kameroje vienam, tačiau sanitariniam mazgui nesant atskirtam nuo prižiūrėjimo akutes.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo įrengta atskira oro vėdinimo sistema, todėl nuolat tvyrojo nemalonus kvapas, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos 134:2015 (toliau – ir Higienos norma 134:2015) 17 punktą turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Teismas atsižvelgė į Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešimą, kuriame nurodyta, kad Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip nurodyta Higienos normos 134:2015 17 punkte. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę esant nemaloniam kvapui kameroje ją išsivėdinti.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, nuolat trūko oro, taip pat nebuvo užtikrinamas tinkamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas, kamerose buvo pelėsis, kamerų languose buvo įtaisomos grotos, nurodė, jog byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras Lukiškių TI-K atlieka periodinius patikrinimus. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą su skundu dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Įstaiga, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. rugpjūčio 23 d. pateikė atsakymą, nurodydama, kad kameroje Nr. 152 buvo išmatuota bendra dirbtinė apšvieta, kuri buvo 152 lx ir tai neatitiko Higienos normos 134:2015 14 punkto reikalavimo. Pareiškėjui pateiktame atsakyme taip pat nurodyta, kad kamerose Nr. 104, Nr. 125, Nr. 152, Nr. 279, Nr. 297, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, oro judėjimo greitis neatitiko Higienos normos 134:2015 16 punkto reikalavimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai, susiję su neužtikrintos jos teisės į tinkamą apšvietimą bei ventiliaciją, yra pagrįsti.

13. Teismas iš bylos medžiagos nenustatė kamerose Nr. 104, Nr. 125, Nr. 152, Nr. 279, Nr. 297 buvo vizualiai matomų pelėsių, taip pat pažeidimų, susijusių su oro temperatūra, santykine oro drėgme. Teismas pažymėjo, kad grotų įrengimas kamerų languose atitinka teisės aktų reikalavimus, o atsakovo atstovas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m, kamerų langų angose įrengtos grotos, nes teisės aktai numato, jog iš lauko ir vidinės pusės ant langų turi būti įrengtos apsauginės grotos. Todėl teismas pareiškėjo argumentus, susijusius su netinkama oro temperatūra, drėgme bei pelėsiu kamerose, o taip pat įrengtomis grotomis ant langų, vertino kaip nepagrįstus.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad kameroje Nr. 125 gulto ilgis buvo apie 170 cm ir tai neatitiko jo ūgio, todėl jautė diskomfortą miegant, atmetė kaip nepagrįstą, kadangi Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime pateikė informaciją, jog gyvenamosiose kamerose yra lovos, kurių matmenys – apie 190 cm ir 70 cm, o taip pat pareiškėjas nekonkretizavo bei nenurodė, koks yra jo ūgis.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad jam būdavo skiriamas nepakankamas pasivaikščiojimo laikas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalį, kuri nustato, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, ir į byloje esantį Lukiškių TI-K Apsaugos priežiūros skyriaus tarnybinį pranešimą dėl suimtojo V. D. skundo, kuriame nurodyta, jog ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikia du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną, tačiau byloje esančiais įrodymais nenustatyta, kad gydytojas būtų surašęs tokią išvadą. Todėl teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K savo pareigą įgyvendino tinkamai.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad Lukiškių TI-K kameros bei jų įrengimas nėra pritaikytas asmenims (duomenys neskelbtini), nustatė, kad pareiškėjo darbingumo lygis (duomenys neskelbtini). Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis, o SVĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog neįgaliesiems ir ligoniams sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Be to, neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir NSIĮ), Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d., ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde patvirtino, jog nuo 2018 m. birželio 18 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 125, kurioje jam buvo sudarytos sąlygos, atitinkančios jo specialiuosius poreikius, šią aplinkybę patvirtina ir Lukiškių TI-K pateikti papildomi duomenys. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K į bylą nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius apie netinkamai, t. y. nepritaikius jų neįgalių asmenų poreikiam, įrengtas kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas (Nr. 110, Nr. 279, Nr. 297, Nr. 152, Nr. 104, Nr. 149). Todėl teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai nepaneigia pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jis, būdamas (duomenys neskelbtini), Lukiškių TI-K kamerose negalėjo turėti pakankamai normalių bei įprastų gyvenimo sąlygų. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo teisė į asmenų su negalia sveikatai saugią gyvenamąją aplinką laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. birželio 18 d. buvo pažeista.

17. Dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio teismas pažymėjo, kad, priteisiant konkrečią neturtinę žalą, privaloma atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Atsižvelgęs į nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti jo prašoma 6 000 Eur suma. Tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas 90 parų buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą apšvietimą bei ventiliaciją, o taip pat tai, kad nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. birželio 18 d. buvo laikomas kamerose, nepritaikytose neįgaliųjų poreikiams ir dėl to pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus ir kitokius neigiamus nepatogumus, teismas sprendė, jog adekvatus ir proporcingas padarytam pažeidimui priteistinos pareiškėjui neturtinės žalos dydis yra 500 Eur. Teismas pažymėjo, kad tokia priteistina suma atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose.

III. 18. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

19. Lukiškių TI-K nurodo, kad dabar galiojančioje Higienos normoje HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų išvis nėra numatyta. Pažymi, kad higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodo, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m), patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Užuolaidos įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252 - Nr. 257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386 - Nr. 395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406 - Nr. 417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418-Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymi, kad taisyklėse nėra numatyta, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Be to, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymi, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

20. Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Nurodo, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisimas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Be to, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

21. Pareiškėjas V. D. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

22. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas savo apeliacinį skundą grindžia deklaratyviais argumentais. Atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuotas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvo kalintas netinkamomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas 90 parų buvo laikomas kameroje, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjui nebuvo užtikrintos jos teisės į tinkamą apšvietimą bei ventiliaciją, pareiškėjo teisė į asmenų su negalia sveikatai saugią gyvenamąją aplinką laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. birželio 18 d. buvo pažeista, taip pat nekonstatavęs kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui priteistina neturtinė žala pinigais, kurią įvertino 500 Eur ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

25. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau iš esmės nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir su teismo pareiškėjui parinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu priteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais bei teigia, kad šiuo atveju pažeistai teisei apginti pakanka vien pažeidimo pripažinimo.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, pažymi, nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais – 90 parų, taip pat į nustatytas ir nepaneigtas faktines aplinkybes, kad pareiškėjo teisė į asmenų su negalia sveikatai saugią gyvenamąją aplinką laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. birželio 18 d. buvo pažeista, be to, jam nebuvo užtikrintos jos teisės į tinkamą apšvietimą bei ventiliaciją, konstatuoja, jog tokie pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo, nagrinėjamu atveju, nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, žalos dydį įvertinęs 500 Eur suma, kuri laikytina teisinga ir proporcinga pareiškėjo patirties neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

30. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius