2020-11-11 Nr. AB-21209-3-61-3-01659-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2697-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01659-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. kovo 3 d. jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose Nr. 301–304 teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis: kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (į minimalų kameros plotą negali būti įskaičiuojami baldai ir sanitarinis mazgas), jos neatitiko minimalių higienos normų reikalavimų, buvo tamsu, langai nešvarūs, dėl ant langų iš vidinės ir išorinės pusės įrengtų grotų nebuvo galimybės jų išvalyti. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus ir neigiamus dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas Lukiškių TI-K kamerose nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. Lukiškių TI-K administracija, skirstydama atvykusius asmenis į kameras, laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatų. Tvarkyti gyvenamąsias kameras ir juose esančius sanitarinius mazgus turi kamerose apgyvendinti asmenys (išskyrus kameras Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas). Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus kameras Nr. 104–125) yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės. Gavus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, kad gyvenamosiose kamerose trūksta indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonių, trūkstamos priemonės nedelsiant atnešamos. Lukiškių TI-K kamerų langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, todėl yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Šiuo atveju nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui nepriteistinas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

7. Teismas atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimo daliai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. balandžio 28 d., atlyginimo priteisimo. Teismas sprendė, kad byloje nenustatyta objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pritaikęs 3 metų ieškinio senaties terminą, teismas analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2017 m. kovo 3 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

8. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas įtvirtina, jog minimalus, vienam asmeniui tenkantis plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad nors šioje byloje analizuojamos kalinimo sąlygos ginčo laikotarpiu, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iki 2017 m. kovo 1 d. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose: Nr. 388, kurios plotas 26,96 kv. m, joje buvo laikomi 3–6 asmenys; kameroje Nr. 135, kurios plotas 8,02 kv. m, joje buvo laikomi 2 asmenys; kameroje Nr. 192, kurios plotas 7,94 kv. m, joje buvo laikomi 1–2 asmenys; kameroje Nr. 169, kurios plotas 7,94 kv. m, joje buvo laikomi 1–2 asmenys; kameroje Nr. 253, kurios plotas 34,43 kv. m, joje buvo laikomi 4–9 asmenys; kameroje Nr. 256, kurios plotas 23,32 kv. m, joje buvo laikomi 3–7 asmenys. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo, užimančio 0,56 kv. m ploto, ginčo laikotarpiu svyravo nuo 3,33 kv. m iki 8,98 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,25 kv. m iki 8,8 kv. m, t. y. 2016 m. gruodžio 6–7 d. (2 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, dėl ko šiuo aspektu yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

9. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su kameros neatitikimu higienos normų reikalavimams (tamsu, langai nešvarūs, dėl įrengtų grotų nebuvo galimybės jų išvalyti), teismas aptarė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) 14–17 punktus, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.1, 14.3 punktus, vertino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) patikrinimo aktus, Lukiškių TI-K 2016 m. spalio 3 d. raštą Nr. 9-13918, Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės mėnesio pranešimą „Dėl V. K. skundo“ ir nurodė, kad netinkamo apšvietimo faktas kamerose, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas, nenustatytas. Nors kameroje Nr. 253 buvo vizualiai matomų voratinklių ant lubų ir sienų, tačiau šis pažeidimas nustatytas tuomet, kai pareiškėjas šioje kameroje nebuvo laikomas, tačiau pažeidimas pašalintas pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 253 laikotarpiu. Kadangi Lukiškių TI-K administracija operatyviai pašalino nustatytą pažeidimą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kurias pats privalėjo tvarkyti. Nors pareiškėjas nurodė, jog dėl įrengtų grotų negalėjo išsivalyti langų, tačiau vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių 14.1 punktu grotų įrengimas yra privalomas. Teismas vertino, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl ant lango įrengtų grotų atitinka teisės aktų reikalavimus.

11. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo (dydžio) teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių didesnį pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, nėra įrodymų, jog jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (2 paras pareiškėjas buvo laikomas kameroje pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą, kurią mažino patalpoje esantys balai ir sanitarinis mazgas), į tai, kad kitų pažeidimų, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimu, nenustatyta, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais. Teismas pripažino pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimą, o prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė.

III. 12. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą, priteisti jam 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o taip pat nurodyti, jog pareiškėjas buvo kalinimas Lukiškių TI-K pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 3 dalį, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnius.

13. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose antisanitarinėmis, sveikatą žalojančiomis sąlygomis, dėl ko jam buvo padaryta neatitaisoma žala. Pareiškėjas, turėdamas naudotis sanitariniu mazgu kameroje esant kitiems nuteistiesiems, jautėsi pažemintas, tarp nuteistųjų dėl naudojimosi tualetu kildavo konfliktai;

13.2. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką minimali vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma yra 4 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nustato 3,6 kv. m minimalią gyvenamojo ploto normą ir tai prieštarauja EŽTT išaiškinimams. Teismas neįvertino, kokią judėjimo galimybę pareiškėjas turėjo kameroje, į minimalią ploto normą įskaitant baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą;

13.3. Teismo nustatytas 2 parų gyvenamojo ploto pažeidimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis, nepadaręs pareiškėjui žalos. Pareiškėjas kalėjo antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis ir privatumo neužtikrinančiomis sąlygomis kamerose, kuriose jam trūko laisvo ploto judėti, asmeninės erdvės;

13.4. Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio senaties termino, o kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

14. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovo atstovas nurodo, jog pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl galbūt jam padarytos neturtinės žalos. Prašomos priteisti žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam padaryta neturtinė žala. Nagrinėjamoje byloje nėra būtinosios CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas 2 paras buvo laikomas kameroje pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą, kitų pareiškėjo pretenzijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis. Taip pat pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimui atsakovo atstovo prašymu buvo taikytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas ir dėl to pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. (įskaitytinai), atlyginimą buvo atmestas.

18. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas aplinkybes, susijusias su sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymu, neužtikrintu minimaliu gyvenamuoju plotu bei privatumu naudojantis sanitariniu mazgu. Taip pat pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių nustatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

21. Atsižvelgus į aptartą EŽTT jurisprudenciją, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, jog ieškinio senaties terminas negali būti įtvirtintas nacionalinėje teisėje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 str.) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014 ir kt.).

22. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovo atstovas pareiškė reikalavimą taikyti byloje ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją taikė ir teisingai nustatė, kad pareiškėjui 2019 m. balandžio 29 d. (spaudas ant voko) pateikus skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. kovo 3 d., ieškinio senatis taikytina dėl pareiškėjo reikalavimo dalies nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. balandžio 28 d.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; kt.). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėju.

24. Įvertinus tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas teises (niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas), dėl kurių pažeidimo jis patyrė dvasinius išgyvenimus bei kitus nepatogumus, pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės kalėjimo Lukiškių TI-K metu buvo pažeidžiamos neigiamų patyrimų, t. y. pareiškėjas turėjo suvokti patį žalos faktą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių tai, kad jis, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

25. Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016; kt.).

26. Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo skunde pareikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2017 m. kovo 3 d.

27. Nagrinėjant pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažymėtina, kad EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, nustatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų, taigi sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į reikšmingus EŽTT išaiškinimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-146/2016; ir kt.).

28. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuris įtvirtino, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad 3,6 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma prieštarauja EŽTT išaiškinimams, kuriuose nustatyta 4 kv. m minimali vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma, tačiau jis nepateikia konkrečių EŽTT sprendimų, kuriuose tokia norma yra nustatyta. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją pabrėžė, jog bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir sprendžiant dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, turi būti vadovaujamasi būtent Įsakyme Nr. V-124 nustatytu teisiniu reguliavimu.

29. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kurie įrodo, jog pareiškėjui kalint kamerose Nr. 388, 135, 192, 169, 253, 256, kuriose įrengta 0,56 kv. m ploto sanitarinio mazgo patalpa, jam tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 3,33 kv. m iki 8,98 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,25 kv. m iki 8,8 kv. m. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 2016 m. gruodžio 6–7 d. (2 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl pagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

30. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokią judėjimo galimybę pareiškėjas turėjo kameroje, į minimalią ploto normą įskaitant baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; kt.), ir nustatęs, jog pareiškėjui 2 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, pagrįstai į baldų ir kitų įrenginių užimamo kameros ploto aplinkybę atsižvelgė vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, t. y. dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; kt.). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą. Vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo nenagrinėja.

32. Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai pasireiškė tok tuo, jog pareiškėjui 2 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

33. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

34. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

35. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).

36. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

37. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas (2 paras neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas bei tam tikri nepatogumai, kuriuos galėjo sukelti kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas) pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pareigūnams, administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl šioje byloje nurodytų jam neužtikrintų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė