2019-09-11 Nr. AB-17101-3-61-3-02476-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2090-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02476-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.3.2; 12.13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė: panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-461 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (4.65)-FR0682-461); panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2016 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 68-290 „Dėl M. V. 2016-08-08 skundo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 68‑290); įpareigoti atlikti pakartotines mokestinės kontrolės procedūras, atitinkančias teisingumo ir protingumo kriterijus.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Vilniaus AVMI, vykdydama Inspekcijos 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 68-146, atliko pareiškėjo gautų pajamų deklaravimo, mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo pakartotinį mokestinį patikrinimą; patikrinęs pareiškėjo gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) 2008 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) mokėjimą 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d., mokesčių administratorius 2016 m. gegužės 26 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-386 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuris buvo patvirtintas.

2.2. Inspekcija skundžiamą sprendimą priėmė neatsižvelgusi į pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas, o pareiškėjo argumentus atmetė kaip jo gynybinę poziciją. Papildomai apskaičiuota mokėtina 13 893,38 Eur suma grindžiama netinkamais, neteisėtais, neobjektyviais įrodymais, klaidingais ir neindividualiais skaičiavimais bei nepagrįstais duomenimis. Patikrinimo akte buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, remiamasi prielaidomis ir nepagrįstai taikomi netinkami bei tendencingi mokesčių apskaičiavimo metodai. Mokesčių administratorius įrodinėjimo naštą perkėlė mokesčių mokėtojui, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalies reikalavimą.

2.3. Mokesčių administratorius nepagrįstai teigia, kad pareiškėjo gautas pajamas ir išlaidas gali patvirtinti tik pareiškėjo banko sąskaitų išrašai, nes šie dokumentai nėra vienintelis galimas pajamų įrodymo šaltinis. Be to, mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjo vartojimo išlaidas, nepagrįstai rėmėsi statistine (apibendrinta) informacija apie vidutines gyventojų vartojimo išlaidas, kadangi jos neatitinka faktinių mokesčio mokėtojo pajamų ir išlaidų. Mokesčių administratorius apskaičiavo ne faktines, o galimas statistines išlaidas. Pareiškėjo artimieji turi ūkį, todėl vartojimo išlaidos yra mažesnės 40 proc. Mokesčių administratorius nevertino individualių mokesčių mokėtojo gyvenimo aplinkybių ir iškraipė faktinę informaciją.

2.4. Inspekcijos išvada, jog A. R. nepaskolino pareiškėjui 49 000 Lt (14 191,38 Eur), nepagrįsta, kadangi įrodymai (rašytinis sandoris ir sandorio šalių rašytiniai paaiškinimai, faktinis piniginių lėšų panaudojimas) įrodo priešingai. Vertindamas 2010 metais pareiškėjo gautas pajamas, mokesčių administratorius į gautas pajamas neįskaičiavo 49 000 Lt (14 191,38 Eur) grynųjų pinigų, kurių nevertino ir į bendrą pajamų–išlaidų balansą neįtraukė, motyvuodamas tuo, kad A. R. neturėjo finansinių galimybių suteikti tokio dydžio paskolą. Tokios išvados grindžiamos prielaidomis, nes vien tik abejonės dėl grynųjų pinigų laikymo vietos nėra pagrindas abejoti A. R. finansinėmis galimybėmis. Mokesčių administratorius netikrino visų galimų netiesioginių įrodymų. Paskolos sutartis nenuginčyta, ji galioja, o sandorio naudingumą pagrindžia faktas, jog pareiškėjas už iš A. R. pasiskolintas lėšas sukurtame versle įdarbino jo seserį. Tai buvo viena iš paskolos suteikimo susitarimo aplinkybių. Inspekcija taip pat nepagrįstai nepripažino 2012 metais pareiškėjo patirtų paskolos grąžinimo išlaidų (49 000 Lt (14 191,38 Eur)).

2.5. Mokesčių administratorius nepateikė įrodymų, jog mokesčių mokėtojas neturėjo grynųjų pinigų likučio, pakankamo išlaidoms pagrįsti, nevertino nurodytų pajamų šaltinių ir gautų lėšų dydžio bei realumo. Pakartotinio patikrinimo metu nebuvo atlikta įrodymais pagrįsta 2001–2007 metų pajamų ir išlaidų analizė. Asmuo gali gauti pajamų ne tik bankinių pavedimų forma, gali turėti santaupų ne tik banko sąskaitose. Inspekcijai buvo pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai apie iki 2003 m. gruodžio 31 d. realiai uždirbtas pajamas, t. y. kad 2001–2003 metais pareiškėjas gavo 99 348,69 Lt (28 773,37 Eur) pajamų. Inspekcija nepagrįstai neįskaito į pajamas iki 2001 metų turėtų lėšų, kauptų ankstesniais metais, taip pat dalies faktinių pajamų (sezoninių nedeklaruotinų ir neapmokestinamų pajamų) bei neįskaičiuoja Jungtinėse Amerikos Valstijose gauto darbo užmokesčio, nuo kurio buvo mokami mokesčiai, dalies, kuri naudojama Lietuvoje turtui įsigyti. Inspekcija mokesčių mokėtojui apskaičiavo neigiamą grynųjų piniginių lėšų likutį 2007 m. sausio 1 d. ir neperkėlė grynųjų piniginių lėšų iš 2006 metų. Be to, Inspekcija neįskaitė dalies 2004–2007 metų faktinių pajamų, taip pat palūkanų už indėlį. Mokesčių administratorius nepagrįstai taikė didesnius būsto palūkanų dydžius nei oficialiai skelbia Lietuvos bankas.

2.6. 6 981,36 Eur dydžio 2011 ir 2012 metų mokestinė prievolė grindžiama netinkamais, neteisėtais, neobjektyviais įrodymais, t. y. mokesčių administratorius, nustatydamas 2011 metų GPM bazę, neteisėtai rėmėsi uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vilniaus vystymo kompanija“ ir jos darbuotojų – statybų specialistų, neturinčių reikiamos turto vertintojo kvalifikacijos, nepagrįstu, neteisėtu ir nekvalifikuotu bei nekompetentingu turto vertės nustatymu, o ne juridinę galią turinčiais dokumentais. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, nustatydama turto atkuriamąją (statybų) vertę, taikė tik sustambinto statybos skaičiuojamosios kainos apskaičiavimo metodą, nedetalizavo naudotinų medžiagų kainos, kiekių, neišskyrė darbų vertės. Taigi ir pareiškėjas negali pasisakyti dėl namo kainos sudėtinių dalių, taip apribojant jo teisę į interesų gynybą kompetentingose institucijose. Pareiškėjas pateikė J. P. individualios įmonės 2014 m. liepos 10 d. parengtą gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Alytaus r. sav. (toliau – ir Namas) Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 141082 (toliau – ir Ataskaita), kuria atsakovas turėjo vadovautis, kadangi Ataskaita yra nenuginčyta ir galiojanti. Inspekcijos veiksmai yra akivaizdžiai neigiamai tendencingi, todėl turi būti vertinami kaip sąmoningas (tyčinis) piktnaudžiavimas ir tiesioginių pareigų neatlikimas / aplaidumas atliekant tiesiogines pareigas. Inspekcija, nepagrįsdama savo sprendimo ir nepasisakydama dėl trijų rinkos dalyvių siūlomos kainos, mokestinei prievolei nustatyti teisingu laiko pirmąjį skaičiavimą, nors ekspertizėje nurodyta, kad šio metodo rezultatai gali būti naudojami tik kaip orientaciniai, palyginamieji.

2.7. Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato galimybę gauti nedeklaruotinų ir neapmokestinamų lėšų. Mokesčių administratoriaus Patikrinimo akte daromos išvados, jog dalis turto įsigyta iš kitų pajamų, kurios nebuvo apmokestintos, neatitinka tikrovės, kadangi mokesčių administratorius nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų.

2.8. Mokesčių administratorius pradinio mokestinio patikrinimo metu nepagrįstai stabdė mokestinį patikrinimą, o tai vertintina kaip mokesčių administratoriaus akivaizdus piktnaudžiavimas procesu ir suteiktų įgaliojimų viršijimas.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Inspekcija nurodė, kad:

3.1. Vietos mokesčių administratorius atlikto patikrinimo metu pareiškėjo 2008–2012 metų GPM bazę nustatė pritaikęs išlaidų metodą; nustatė, kad pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas 273 428,66 Lt, t. y. mokesčių mokėtojas realiais pajamų šaltiniais nepagrindė patirtų išlaidų. Pareiškėjo kitas iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gautas pajamas bei nuo šių pajamų mokėtinus mokesčius (GPM ir PSDĮ) mokesčių administratorius apskaičiavo taikydamas MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

3.2. Mokesčių administratorius, įvertinęs mokestinio patikrinimo metu pateiktus dokumentus, surinktą informaciją, pareiškėjo 2008 m. sausio 1 d. turėtą grynųjų piniginių lėšų likutį, tikrintu laikotarpiu gautas pajamų sumas grynaisiais pinigais, faktiškai patirtas išlaidas grynaisiais pinigais, nuimtus iš banko sąskaitų ir įneštus į jas grynuosius pinigus, nustatė, jog tikrintu laikotarpiu pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas: 2008 metais – 36 528,40 Lt, 2009 metais – 8 092 Lt, 2010 metais – 122 619,67 Lt, 2011 metais – 25 448,79 Lt, 2012 metais – 80 739,80 Lt. Mokesčių mokėtojas gavo kitų, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos pajamų, kurios pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamos B klasės pajamoms, todėl privalėjo pats šias pajamas deklaruoti, už jas apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą mokėtiną GPM.

3.3. Mokesčių administratorius, įvertinęs A. R. ir R. R. 2008–2010 metais gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatė, jog A. R. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui paskolos. A. R. pareiškėjui, jo teigimu, suteikė beprocentę, neterminuotą, neužtikrintą įkeitimu ar kitomis užtikrinimo priemonėmis paskolą, nors pats kartu su sutuoktine buvo paėmęs būsto kreditą ir mokėjo kredito palūkanas bankui. Pareiškėjas iš A. R. gautos paskolos nedeklaravo, todėl įrodinėjimo našta dėl paskolos gavimo tenka jam. Pareiškėjas nenurodė liudytojų, galinčių patvirtinti lėšų perdavimą. A. R. pateikė prieštaringą informaciją, kad pinigai iki paskolos suteikimo dienos buvo saugomi AB SEB banko seife grynaisiais. Mokesčių administratorius neturi rinkti įrodymų, paneigiančių įvairias mokesčių mokėtojo prielaidomis pagrįstas versijas. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi A. R. ir jo sutuoktinės R. R. pinginių srautų analizę, konstatavo, jog paskolos suteikimo dieną ši šeima neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui paskolą. Todėl išvada, kad pinigai pareiškėjui pagal minėtą sutartį perduoti nebuvo, yra pagrįsta. Pareiškėjo teiginys, kad mokesčių administratorius turėjo kreiptis į teismą dėl minėto paskolos sandorio pripažinimo negaliojančiu, yra nepagrįstas.

3.4. Mokesčių administratorius, įvertinęs tai, kad pareiškėjo nurodyta Namo statybos vertė (120 000 Lt) yra 2,6 karto mažesnė, negu nurodyta valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenų bazėje, kreipėsi į UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ dėl Namo ir buitinių nuotekų valymo įrenginio (toliau – Įrenginys) statybos sąnaudų (atkuriamosios vertės) nustatymo. Minėta bendrovė nustatė, kad Namo statybos sąnaudų vertė 2011 m. gruodžio 31 d. – 493 425 Lt. Kadangi Įrenginio vertinimas nebuvo atliktas, statybos vertę (6 640 Lt) vietos mokesčių administratorius nustatė pagal Namo bei Įrenginio kadastro duomenų bylos priedą „Kitų statinių įkainojimas (perkainojimas)“.

Remiantis UAB „Sistela“ statinių statybos skaičiuojamųjų kainų palyginamaisiais ekonominiais rodikliais pagal statinių statybos skaičiuojamąją kainą, statant gyvenamąjį namą ūkio būdu medžiagų ir mechanizmų vertė, atsižvelgiant į statybos vertę, sudaro 62,7 proc. Vilniaus AVMI, atsižvelgusi į pareiškėjo 2014 m. birželio 17 d. paaiškinimą, vertino, jog Namo statybos sąnaudų vertė 2011 metais buvo 309 377 Lt (493 425 Lt × 62,7 proc.). UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nesiverčia turto arba verslo vertinimo veikla, kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jos veiksmai nelaikytini turto arba verslo vertinimu.

Namo statybos sąnaudų vertė buvo apskaičiuota pagal statybos metu galiojusias rinkos kainas. Pareiškėjo argumentai, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ specialistai nekvalifikuoti, yra nepagrįsti, nes skaičiavimai atlikti teisės aktų nustatyta tvarka akredituotų ir atestuotų specialistų, o UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ buvo išduotas kvalifikacijos atestatas. Pareiškėjo pateikta Ataskaita, pagal kurią pastato atkuriamoji vertė, įvertinus medžiagų kainą, darbo užmokestį ir mechanizmų nuomą, yra 190 777 Lt, neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimo pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą, todėl pakartotinio patikrinimo metu vietos mokesčių administratorius Ataskaita neturėjo pagrindo vadovautis.

Mokesčių administratorius pagristai rėmėsi UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ pateiktu ekspertizės aktu. Pareiškėjas nepateikė jokių specialiosiomis žiniomis paremtų įrodymų, pagrindžiančių minėto ekspertizės akto ydingumą, taip pat neįrodė, kad šį dokumentą parengė nekompetentingi asmenys.

3.5. Latvijos piliečio Z. L. (Z. L.) paskolos pareiškėjui buvo suteikiamos be palūkanų, notariškai nepatvirtintos, paskolų tikslas sutartyse nenurodytas. Vilniaus AVMI, atsižvelgusi į tai, kad paskolų sutartyse palūkanos nėra nustatytos, sutartys yra ilgalaikės, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatomis, konstatavo, jog pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudą, t. y. pajamas natūra. Mokesčių administratorius, pritaikęs Lietuvos banko nustatytas paskolų gavimo laikotarpiu buvusias palūkanų normas būstui įsigyti, nustatė 6 842,64 Lt nemokėtų palūkanų sumą. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamai pritaikytų palūkanų normų yra nepagrįsti. Vilniaus AVMI, remdamasi Lietuvos banko duomenų bazėje skelbtais duomenimis, pagrindė palūkanų normą.

3.6. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus atitinkamų duomenų surinkimo ir nustatymo metodus, tinkamai įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje mokesčių administratoriui nustatytą pareigą. Pareiškėjas jokių duomenų, pagrindžiančių jam apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų neteisingumą, nepateikė. Skunde nurodyti argumentai dėl tariamai gautų, tačiau mokesčių administratoriaus neįvertintų sezoninių nedeklaruotinų ir neapmokestinamų pajamų, yra abstraktaus pobūdžio, nepateikta jokių juridinę galią turinčių dokumentų, kurie patvirtintų, kad tokios pajamos buvo gautos. Pareiškėjas neįvykdė jam tenkančios MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos. Tiek mokestinis patikrinimas, tiek pakartotinis patikrinimas buvo atlikti Vilniaus AVMI buveinėje, todėl, vadovaujantis MAĮ 119 straipsnio 6 dalimi, mokestinio patikrinimo trukmė neribojama. Mokestinio patikrinimo bei pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius veikė aktyviai bei surinko, privalėjo įvertinti ir įvertino daug faktinių įrodymų, tyrimo nevilkino. Grąžinti mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo nebūtų proporcinga, kadangi byloje egzistuoja ir yra užtikrintos visos galimybės išspręsti ginčą teisme, t. y. pareiškėjas turi galimybę tiesiogiai teismui pateikti visus savo skundą pagrindžiančius įrodymus, įskaitant ir naują turto vertinimo ataskaitą, atitinkančią Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jo netenkinti, nurodė, kad palaiko Inspekcijos atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo 2008 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. GPM ir 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą bei surašė 2015 m. kovo 23 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-189, kuriame mokesčių mokėtojui papildomai apskaičiavo 13 964,32 Eur (48 216 Lt) GPM ir 140,76 Eur (486 Lt) PSDĮ; Vilniaus AVMI 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu pakeitė minėtą patikrinimo aktą ir vietoje jame 13 964,32 Eur GPM apskaičiavo 13 752,62 Eur GPM sumą, taip pat 5 692,47 Eur GPM delspinigių, 79,22 Eur PSDĮ delspinigių, skyrė 1 375 Eur GPM baudą, 14 Eur PSDĮ baudą; pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus AVMI sprendimu, 2015 m. birželio 22 d. pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui, kuris 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 68-146 panaikino Vilniaus AVMI 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, konstatavus, kad Vilniaus AVMI nepateikė argumentų dėl ženklaus namo atkuriamųjų verčių skirtumo ir apsiribojo išvada, kad Ataskaitoje vertinama turto pardavimo kaina, o ne statybos kaštai; Vilniaus AVMI atliko pakartotinį patikrinimą, surašė 2016 m. gegužės 26 d. Patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-386, kuriame papildomai apskaičiavo 13 752,62 Eur GPM ir 140,76 Eur PSDĮ; Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. (4.65) FR0682-461 patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotas 13 752,62 Eur GPM ir 140,76 Eur PSDĮ sumas, apskaičiavo 5 515 Eur GPM delspinigių, 96 Eur PSDĮ delspinigių, skyrė 1 375 Eur GPM baudą, 14 Eur PSDĮ baudą; pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 8 d. pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui, kuris 2016 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 68-290 patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

7. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad MAĮ nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą: 1) mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčių įstatymo nustatyta tvarka; 2) mokesčio apskaičiuoti negalima, kadangi mokesčių mokėtojas netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius. Mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, remiantis anksčiau minėtomis sąlygomis. Netinkamas mokesčių apskaičiavimas, kaip mokesčių mokėtojo elgesio sąlyga mokestinę prievolę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, apima atvejus, kai mokesčio mokėtojas nepateikia mokesčio deklaracijos ir į ją įrašo neteisingus duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir asmeninės lėšos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas. Tam, kad būtų paneigtas MAĮ 70 straipsnyje nustatytu būdu apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis, būtent mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad mokesčių administratorius nesilaikė MAĮ 70 straipsnyje nustatytų kriterijų. Šiuo metodu nustatomas ne tikslus mokestinės prievolės dydis, pagrįstas objektyviais duomenimis, o mokėtinas prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus, kad mokesčių administratorius turėjo mokestinę prievolę pagrįsti objektyviais duomenimis, laikė nepagrįstais.

8. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas nedeklaravo 2003 m. gruodžio 31 d. bankuose, kitose kredito įstaigose ir ne bankuose turėtų didesnių kaip 50 000 Lt piniginių lėšų, todėl mokesčių administratoriaus išvada, kad 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas galėjo turėti ne didesnį negu 50 000 Lt piniginių lėšų likutį, yra pagrįsta. Deklaracijos nepateikimas priklausė nuo paties pareiškėjo elgesio modelio. Esant pateiktai deklaracijai, pareiškėjas turėjo galimybę įrodyti, kad jo pinigų likutis buvo didesnis nei nustatyta. Kai mokesčių mokėtojas nevykdo pareigos tinkamai deklaruoti pajamas, o gautų pajamų pagrįstumo nėra galimybės nustatyti pagal juridinę galią turinčius dokumentus, vertinami ne tik pareiškėjo paaiškinimai, bet ir visa mokestinio tyrimo bei pakartotinio tyrimo metu surinkta medžiaga.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad turėjo būti pripažintos ir įvertintos jo skunde nurodytos 2001–2003 metais gautos 99 348,69 Lt pajamos, teismas nurodė, kad, netgi jei vietoj mokesčių administratoriaus pripažinto 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo turėto 49 991,64 Lt grynųjų pinigų likučio, būtų pripažintos ir įvertintos pareiškėjo skunde nurodytos 99 348,69 Lt pajamos, kurios nebuvo deklaruotos įstatymų nustatyta tvarka, jos įtakos mokestinio patikrinimo rezultatams neturėtų, kadangi 2004–2006 metais pareiškėjo išlaidos grynaisiais pinigais vis tiek viršytų gautas pajamas grynaisiais pinigais 10 737,43 Lt, todėl pareiškėjo 2007 m. sausio 1 d. turimas grynųjų piniginių lėšų likutis vis tiek būtų 0 Lt. Pareiškėjo skundo argumentai nepaneigia mokesčių administratoriaus tyrimo metu nustatytų aplinkybių, o pareiškėjo nesutikimas su mokesčių administratoriaus išvadomis nepagrįstas jokiais dokumentais.

10. Pareiškėjo pirminius paaiškinimus (2013 m. kovo 8 d.), kad duomenų apie ne banke laikomas pinigines lėšas bei jų susidarymo šaltinius jis pateikti neturi galimybės, pirmosios instancijos teismas laikė patikimesniais įrodymų vertinimo aspektu, o vėliau pateiktus nurodytų pajamų skaičiavimus teismas laikė nepagrįstais jokiais objektyviais duomenimis, kadangi vien pareiškėjo pateikti skaičiavimai ir jo nesutikimas su mokesčių administratoriaus išvadomis negali paneigti pakartotinio mokestinio patikrinimo rezultatų.

11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Vilniaus AVMI, nustačiusi, kad pareiškėjas 2007 m. sausio 1 d. negalėjo turėti grynųjų piniginių lėšų likučio, o 2007 metais gavo 1 614,67 Lt pajamų grynaisiais pinigais, patyrė 21 399,90 Lt išlaidų grynaisiais pinigais, iš banko sąskaitų išėmė 21 192 Lt grynųjų pinigų, pagrįstai konstatavo, kad mokesčių mokėtojas tikrinamo laikotarpio pradžioje (2008 m. sausio 1 d.) turėjo 1 406,77 Lt grynųjų piniginių lėšų. Pakartotinio patikrinimo metu detalizuota ir įvertinta pareiškėjo pajamų ir išlaidų analizė. Teismas sprendė neturintis pagrindo abejoti pateiktais banko sąskaitų išrašais, kurie yra tinkamas įrodymų šaltinis. Patikrinimo akto 4 priede detaliai įvertintos pareiškėjo 2008–2012 metų mokestiniu laikotarpiu gautos pajamos bei patirtos išlaidos. Toks įvertinimas yra pagrįstas, pareiškėjas naujų duomenų, kurių mokesčių administratorius nebūtų vertinęs, teismui nepateikė. Pareiškėjo skundo argumentai detaliai įvertinti teritorinio ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendimuose.

12. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pagal 2011 m. rugsėjo 22 d., 2011 m. spalio 7 d., 2011 m. lapkričio 9 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d. paskolos sutartis iš Latvijos Respublikos piliečio Z. L. pasiskolino 60 000 Eur (207 168 Lt). Šiose paskolos sutartyse nurodyta, kad paskolos suteikiamos be palūkanų, sutartys notariškai nepatvirtintos, paskolų tikslas sutartyse nenurodytas. Vilniaus AVMI, įvertinusi, kad paskolų sutartyse palūkanos nėra nustatytos, paskolos yra ilgalaikės, vadovaudamasi GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies, 15 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 4 dalies nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudą, t. y. pajamas natūra. Pritaikiusi Lietuvos banko nustatytas paskolų gavimo laikotarpiu buvusias palūkanų normas būstui įsigyti, Vilniaus AVMI nustatė 6 842,64 Lt nemokėtų palūkanų sumą, t. y. 2011 metais – 1 518,42 Lt, 2012 metais – 5 324,22 Lt. Remiantis oficialiai Lietuvos banko skelbiamais duomenis, palūkanų norma 2011 metų gruodžio mėn. buvo 4,10 proc., 2012 metų gruodžio mėn. – 2,57 proc., būtent tokią palūkanų normą taikė mokesčių administratorius. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius tinkamai taikė palūkanų normą.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad Patikrinimo akte statistinės vartojimo išlaidos apskaičiuotos pritaikius ne visų vartojimo išlaidų dydžius, o tik piniginių vartojimo išlaidų dydžius gyventojui, gyvenančiam ne didžiuosiuose – kituose miestuose, įvertinant Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktus ne visų vartojimo išlaidų, o tik piniginių vartojimo išlaidų kituose miestuose dydžius, t. y. 2001 metais – 334,9 Lt, 2002 metais – 344,6 Lt, 2003 metais – 410,2 Lt, apskaičiuojant 2001–2003 metų 13 076,40 Lt vartojimo išlaidų sumą. Šią vartojimo išlaidų sumą teismas laikė apskaičiuota pagrįstai, pabrėžė, jog pareiškėjui pritaikyti jam palankesniu būdu apskaičiuoti vartojimo išlaidų dydžiai. Teismas nenustatė pagrindo 40 proc. mažinti pareiškėjo patirtas išlaidas.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su 49 000 Lt paskolos jam suteikimu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad apmokestinimui pagal GPMĮ pakanka nustatyti patį gyventojo (fizinio asmens) pajamų gavimo faktą ir nėra reikalaujama visais atvejais įvardinti konkretų pajamų gavimo pagrindą. Konkretaus pajamų gavimo pagrindo (šaltinio) nustatymas yra reikšmingas tada, kai dėl to keičiasi įstatyme nustatytos pajamų apmokestinimo sąlygos ir tvarka (taikoma mokesčio lengvata, keičiasi tarifas, pajamos patenka į neapmokestinamųjų pajamų kategoriją ir pan.), tačiau, jeigu nėra nustatoma požymių, kurie leistų pajamas priskirti tam tikrai jų kategorijai, lemiančiai jų neapmokestinimą ar kitokį apmokestinimą, o pats pajamų gavimo faktas yra nustatytas, tuomet pajamos turi būti apmokestinamos kaip kitos pajamos, konkrečiai neįvardinant jų šaltinio.

15. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju būtent ir buvo nustatytas atitinkamų pareiškėjo pajamų gavimo faktas, tačiau nebuvo nustatyta, kad yra aplinkybių, su kuriomis įstatymai sietų šių pajamų neapmokestinimą ar kitokį apmokestinimą, todėl jos pagrįstai buvo apmokestintos kaip kitos pajamos, konkrečiai neįvardinant jų šaltinio. Pareiškėjas, remdamasis 2010 m. gegužės 28 d. rašytine paskolos sutartimi, sudaryta su A. R., teigė, kad gavo 49 000 Lt paskolą. Ši paskolos sutartis nėra notariškai patvirtinta, yra beprocentinė, neterminuota. Duomenų, kad paskolos sutartyje nurodyti pinigai buvo perduoti, pareiškėjas nepateikė. A. R. 2013 m. balandžio 10 d. paaiškinime nurodė, kad paskola pareiškėjui suteikta grynaisiais pinigais, be palūkanų, paskolinti pinigai iki jų perdavimo buvo laikomi SEB banko seife grynaisiais; nurodė, kad jis pasitikėjo pareiškėju, kurį seniai pažįsta, todėl sutartis notarine forma nebuvo patvirtinta ir buvo beprocentė. Teismas kritiškai vertino argumentus dėl piniginių lėšų laikymo banko seife, nurodė neturintis pagrindo abejoti AB SEB banko informacija, kad A. R. nebuvo sudaręs sutarties dėl seifo nuomos. Mokesčių administratoriui ir teismui tokie įrodymai nebuvo pateikti. Be to, atlikto mokestinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad A. ir R. R. šeimos pagrindiniai pajamų šaltiniai – pajamos, gautos iš automobilio nuomos, su darbo santykiais susijusios pajamos; jie pagal 2008 m. liepos 23 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo butą Vilniuje, A. R. suteikus kreditą; A. ir R. R. šeimos gautų pajamų užteko šeimos patirtoms išlaidoms dengti. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas pagrįsta pripažino mokesčių administratoriaus išvadą, kad A. R. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui paskolą, kuri buvo beprocentė, neterminuota, neužtikrinta įkeitimu ar kitomis užtikrinimo priemonėmis, kai patys A. ir R. R. buvo paėmę būsto kreditą ir mokėjo kredito palūkanas bankui, toks skolinimas neatitinka elementarios ekonominės logikos. Pareiškėjas nenurodė, kokie asmenys galėtų patvirtinti realų pinigų perdavimo faktą, o tokių duomenų pateikimas yra esminė aplinkybė sandorio realumui pagrįsti. Pareiškėjo skundo argumentus, kad paskolos suteikimo sąlyga buvo įdarbinti A. R. seserį pareiškėjo versle, teismas laikė nepagrįstais, nes tokios sąlygos paskolos sutartyje nebuvo nurodytos.

16. Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, jog sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas, t. y. sandorių civilinės teisinės pasekmės bei jų įtaka ūkio subjektų apmokestinimui yra skirtingų teisės šakų reguliavimo dalykai ir negali būti tapatinami. Nei mokesčių įstatymai, nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais. Todėl šio mokestinio ginčo atveju mokesčių administratorius, nesikišdamas į tarp pareiškėjo ir fizinių asmenų susiklosčiusius teisinius santykius, pareiškėjo gautas lėšas vertino mokestiniu aspektu, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir atitinkamomis GPMĮ nuostatomis. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad sandoris nenuginčytas, neturi teisinės reikšmės.

17. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Namo statybos išlaidų, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateikta Ataskaita negali būti laikoma tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu Namo vertę. Teismas sutiko su atsakovo Namo statybos išlaidų vertinimu, akcentavo, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ netaikytini Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimai, nes ekspertizės išvados pagrįstos akredituotų ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atestuotų specialistų. Pareiškėjo teiginys, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ specialistai nekvalifikuoti, yra nepagrįstas. Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti atliktu skaičiavimu, kurį atliekant buvo įvertina, jog pareiškėjas Namą statė ūkio būdu ir kad Namo vertę sudarė 62,7 proc. statybos vertės. Pareiškėjas nepateikė teismui naujos turto vertinimo ataskaitos, kuri atitiktų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus.

18. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pateikė statybos darbų sutartį su UAB „Scandi house“, pagal kurią bendrovė turėjo atlikti statybos darbų už 25 000 Lt, tačiau pagal pateiktą darbų priėmimo aktą bei pridėtinės vertės mokesčio sąskaitą faktūrą 5CA Nr. 007 nustatyta, kad darbų atlikta tik už 7 800 Lt. Įrenginio statybos vertę 6 640 Lt Inspekcija nustatė pagal gyvenamojo namo bei Įrenginio kadastro duomenų bylos priedą „Kitų statinių įkainojimas (perkainojimas)“, remdamasi UAB „Sistela“ statinių statybos skaičiuojamųjų kainų palyginamaisiais ekonominiais rodikliais pagal statinių statybos skaičiuojamąją kainą. Pareiškėjas nepateikė naujų duomenų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus atliktą Įrenginio vertinimą.

19. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atlikdama mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą Inspekcija neturi pareigos apskaičiuoti visiškai tikslių mokesčių sumų, todėl, jei leistini ir patikimi įrodymai leidžia daryti išvadą apie pakankamai artimą realiai mokesčių bazę, atitinkamos mokesčių sumos gali būti apskaičiuotos. Mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų. Teismo vertinimu, byloje nustatytas išlaidų metodas, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, neabejotinai tenkino protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo sąlygas, o pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie kitokias išlaidų Namo statybai ar Įrenginiui įrengti patyrimo datas ar kitokį išlaidų dydį.

20. Pareiškėjo skundo argumentus dėl mokestinio patikrinimo vilkinimo teismas laikė nepagrįstais, nes pats pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu teikė prašymus, skundus, paaiškinimus, t. y. mokesčių administratoriaus atliekamus veiksmus vertino. Jam buvo žinomi mokesčių administratoriaus atliekami patikrinimo veiksmai. Ne tik pareiškėjo, bet A. R. R. šeimos mokestinis patikrinimas buvo atliktas, siekiant išsamiai įvertinti pareiškėjui suteiktos paskolos, taip pat Namo bei jo gautų pajamų natūra aplinkybes. Pareiškėjas nenurodė, kokių teisės aktų reikalavimus mokesčių administratorius pažeidė, vien abstraktūs teiginiai dėl netinkamo tyrimo negali paneigti tyrimo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad mokesčių administratoriaus išvados, jog tikrintu laikotarpiu pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas ir kad mokesčių mokėtojas gavo kitų, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos pajamų, kurios pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamos B klasės pajamoms, kurias privalo deklaruoti, už jas apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą mokėtiną GPM, yra teisėtos ir pagrįstos, todėl ginčijami sprendimai taip pat yra teisėti ir pagrįsti. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas apskaičiuotų baudų, delspinigių sumų teisingumo neginčijo.

III. 22. Pareiškėjas M. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

23. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais:

23.1. Turto vertė Lietuvos Respublikoje nustatoma Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, kuri detalizuota poįstatyminiuose teisės aktuose. Todėl sprendžiant klausimą, ar nustatydamas ginčijamą turto vertę mokesčių administratorius laikėsi teisingumo ir protingumo kriterijų, svarbu nustatyti, ar mokesčių administratoriaus pasirinktas turto vertės nustatymo metodas atitinka teisės aktų reikalavimus. Aplinkybę, kad šiuo atveju mokesčių administratoriaus pasirinktas nepriklausomas turto vertintojas UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ neturi turto vertintojo statuso ir neturi teisės verstis turto vertinimo veikla, patvirtino Turto vertinimo priežiūros tarnyba (šiuo metu Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).

Taigi ginčijamą turto vertę nustatė teisės tai daryti neturintys asmenys, kurie patys savo pateiktame dokumente pažymėjo, jog skaičiavimai yra tik orientaciniai. Vadinasi, mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu netinkamai pasirinko informacijos šaltinius, kurie nesudarė sąlygų įmanomai tiksliai ir objektyviai nustatyti mokestinę nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, dėl jų nepasisakė, todėl padarė neteisingą išvadą, kad VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centro išduoti kvalifikacijos atestatai yra pakankami, kad būtų tinkamai nustatyta turto vertė (statybos sąnaudos) ir būtų suteiktos turto vertinimo paslaugos, kurias Vilniaus AVMI įsigijo iš UAB „Vilniaus vystymo kompanija“.

Teismas netinkamai ir neišsamiai įvertino teisės normas, reglamentuojančias turto vertinimo veiklą Lietuvos Respublikoje. Byloje buvo pateikti įrodymai, kad Vilniaus AVMI ketino įsigyti būtent turto vertinimo paslaugas, kurios, kaip pabrėžė Vilniaus AVMI, yra pagrindas nustatyti turto vertę. Vis dėlto Vilniaus AVMI faktiškai įsigijo kitokias, nei nustatė viešojo pirkimo dokumentai, paslaugas, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino, į jas neatsižvelgė, todėl klaidingai ir neobjektyviai įvertino, kad Vilniaus AVMI neprivalėjo retrospektyvaus turto vertinimo paslaugų įsigyti iš nepriklausomo turto vertintojo.

Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo neišreikalavo Vilniaus AVMI su UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ sudarytos vertinimo paslaugų teikimo sutarties bei viešojo pirkimo dokumentų, nors pareiškėjas prašė tai padaryti. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė ir nevertino pareiškėjo argumentų, kad statybų bendrovės parengto dokumento įvardijimas ekspertize nedaro šio dokumento ekspertize, parengta pagal teisės aktų reikalavimus. Esant abejonėms dėl nustatytos atkuriamosios turto vertės teisingumo, teismas, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, privalėjo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant bylai svarbias aplinkybes bei visapusiškai jas ištirti ir išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas teises ir pareigas.

Nagrinėjamu atveju teismas to nepadarė, todėl teismo sprendimas, kuriame nepašalintos įrodymais grįstos abejonės dėl turto vertinimo veikla neturinčio teisės verstis subjekto nustatytos turto vertės teisingumo, nesurinkti ir neištirti visi įrodymai, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

23.2. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ išduotas kvalifikacijos atestatas suteikiantis teisę atlikti statinio projekto dalies ekspertizę, statinio ir statinio dalies statybos darbus, kultūros paveldo objektų tvarkybą, nesuteikia teisės verstis turto vertinimo veikla, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog turto vertės skaičiavimai yra atlikti teisės aktų nustatyta tvarka akredituotų ir atestuotų specialistų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, kuris neatsiejamas nuo teisingumo principo, kuris taip pat neatsiejamas nuo teisinės valstybės principo elementų – teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo. Atsižvelgdamas į įstatyminį reguliavimą ir teismų praktiką, pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį, kad jam mokestinė bazė bus nustatyta laikantis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų nuostatomis, t. y. kad atkuriamoji turto vertė bus nustatyta kvalifikuotų turto vertintojų, turinčių Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka išduotą kvalifikacijos atestatą. Mokesčių administratoriui turėjo būti žinoma aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato galimybės tik statybos srities kvalifikacijos atestatą turintiems asmenims užsiimti turto vertinimo veikla.

23.3. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ pateiktoje ekspertizėje nurodyta, kad buvo kreiptasi į tris tiekėjus ir gauti trys analogiško namo statybos komerciniai pasiūlymai, kurių vidurkis 245 970,18 Lt, t. y. žymiai mažesnis nei apskaičiavo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. Šių trijų rinkos dalyvių pasiūlytos kainos įrodinėjimo prasme prilygsta UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ skaičiavimams, nes visi šie subjektai yra statybų bendrovės ir visi skaičiavimus atlikę asmenys turi vienodos veiklos srities kvalifikaciją. Nei mokesčių administratorius, nei teismas šių prieštaringų duomenų nevertino ir dėl jų nepasisakė. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ statybos specialistų nustatyta turto vertė – 309 377 Lt – yra 53,7 proc. didesnė nei nustatė VĮ Registrų centras, atlikęs masinį turto vertinimą (201 267 Lt), du kartus didesnė nei pasiūlė statybos bendrovės (154 223,3 Lt) bei du kartus didesnė nei nustatė nepriklausomas turto vertintojas, atlikęs individualų turto vertinimą (148 675,36 Lt). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šių žymių turto verčių skirtumų nevertino, taip pat nepasinaudojo galimybe pasitelkti specialisto ar eksperto pagalbą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, įtvirtinančias mokesčių administratoriaus pareigą nustatyti kuo teisingesnį, tikslesnį ir objektyvesnį mokestinės prievolės dydį bei vertinimo rezultatus pagrįsti palyginimais. Teismas, kaip ir mokesčių administratorius, visiškai nevertino žymių turto vertės skirtumų, t. y. kad apie turto vertę surinkti duomenys yra prieštaringi bei neatitinka leistinumo ir patikimumo sampratos.

23.4. Teismas taip pat neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus bei pareiškėjo argumentus, kad paskola pareiškėjui buvo suteikta eurais, o mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pajamas natūra, taikė būsto paskolų, gautų litais, palūkanų normas.

23.5. Mokesčių administratorius išvadą, kad A. R. pareiškėjui nesuteikė paskolos, grindė A. R. ir jo sutuoktinės 2008–2010 metų mokestinio tyrimo rezultatais, kurie neapėmė viso pareiškėjui paskolintų piniginių lėšų susidarymo laikotarpio (ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad A. R. iki to laikotarpio turėjo nuosavą verslą). Todėl mokesčių administratorius neįrodė, kad A. R. neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolą. Teismas šių aplinkybių nevertino.

23.6. Būtent mokesčių administratoriui teko pareiga įrodyti, kad ginčijamą turto vertę, pagal kurią nustatoma mokestinė nepriemoka, jis grindžia tinkamais, teisėtais ir objektyviais įrodymais, įmanomai tiksliai atspindinčiais ginčijamą turto vertę. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius netinkamai pasirinko informacijos šaltinius, nevertino ir neanalizavo kitų turimų informacijos šaltinių, todėl tendencingai bei nepagrįstai nustatė mokesčių mokėtojui nepalankiausią ginčijamo turto vertę. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teismų formuojamą praktiką, kad būtent mokesčių administratorius savo skaičiavimus grindė netinkamais ir neobjektyviais įrodymais, nelygino turimų informacijos šaltinių, t. y. nevykdė pareigos įrodyti priskaičiuotos mokestinės nepriemokos dydį.

23.7. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad atsakovas neveikimu vilkindamas mokestinį patikrinimą, nepagrįstai padidino mokėtinų delspinigių sumą. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog mokesčių mokėtojui buvo žinoma apie pareigą sumokėti mokesčius, kadangi turimi turto vertę pagrindžiantys dokumentai patvirtino, kad mokesčių mokėtojui tokia pareiga kilusi nebuvo, o papildomus mokėtinus mokesčius mokesčių administratorius grindė ne turto vertintojo apskaičiuota turto verte. Be to, mokestinio tikrinimo sustabdymo laikotarpiai gali būti neįskaičiuojami apskaičiuojant mokėtinus delspinigius, todėl delspinigių apskaičiavimo aspektu teisme turėjo būti vertinamos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad mokesčių administratorius mokestinį patikrinimą stabdė nepagrįstai vėlai, nes aplinkybės, dėl kurių patikrinimas buvo stabdomos, mokesčių administratoriui buvo žinomos kur kas anksčiau. Taip pat Inspekcijos 2016 m. spalio 6 d. sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas tik 2017 m. birželio 29 d., t . y. daugiau nei po 8,5 mėnesio nuo jo priėmimo, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai skaičiavo delspinigius net neįteikęs pareiškėjui priimto sprendimo.

24. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, nurodo, kad palaiko Inspekcijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 26. Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo 2008–2012 metų laikotarpio GPM ir 2009 metų laikotarpio PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą bei surašė 2015 m. kovo 23 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-189, kuriame mokesčių mokėtojui papildomai apskaičiavo 13 964,32 Eur (48 216 Lt) GPM ir 140,76 Eur (486 Lt) PSDĮ.

27. Vilniaus AVMI 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu pakeitė minėtą patikrinimo aktą ir vietoje jame apskaičiuotos 13 964,32 Eur GPM sumos apskaičiavo 13 752,62 Eur GPM sumą, taip pat apskaičiavo 5 692,47 Eur GPM delspinigių, 79,22 Eur PSDĮ delspinigių, skyrė 1 375 Eur GPM baudą, 14 Eur PSDĮ baudą.

28. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu panaikino Vilniaus AVMI 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą ir pavedė Vilniaus AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą.

29. Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo 2008–2012 metų laikotarpio GPM ir 2009 metų laikotarpio PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo pakartotinį patikrinimą bei surašė 2016 m. gegužės 26 d. patikrinimo aktą, kuriame mokesčių mokėtojui papildomai apskaičiavo 13 752,62 Eur GPM ir 140,76 Eur PSDĮ.

30. Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. Sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-461 patvirtino pakartotinio patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotas 13 752,62 Eur GPM ir 140,76 Eur PSDĮ sumas, apskaičiavo 5 515 Eur GPM delspinigių, 96 Eur PSDĮ delspinigių, skyrė 1 375 Eur GPM baudą, 14 Eur PSDĮ baudą ir nurodė Pareiškėjui šias sumas sumokėti į biudžetą.

31. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 68-290 patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. Sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-461.

32. Mokesčių administratorius nustatė, kad tikrintu laikotarpiu pareiškėjo patirtos išlaidos 273 428,66 Lt viršijo gautas pajamas. Konstatuota, jog pareiškėjas 2008–2012 metų išlaidoms, t. y. žemės sklypams įsigyti, gyvenamojo namo ir buitinių nuotekų valymo įrenginio statybos išlaidoms apmokėti bei kitoms išlaidoms panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Vilniaus AVMI, skaičiuodama patirtų išlaidų, kurios viršijo pareiškėjo gautas pajamas, sumas vadovavosi MAĮ 70 straipsniu 1 dalimi, Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“, nuostatomis ir pritaikė išlaidų metodą.

33. Pareiškėjas, paduodamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas dėl minėtų mokesčių administratoriaus sprendimų, nesutinka su tokiais esminiais mokestinės bylos aspektais: dėl pareiškėjo gyvenamojo namo statybos išlaidų, dėl pareiškėjo 49 000 Lt paskolos iš A. R., dėl pareiškėjo gautų pajamų natūra, dėl įrodinėjimo naštos mokestiniame ginče, dėl kontrolės procedūrų trukmės.

V. 34. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Alytaus r. sav., pagal 2012 m. deklaracijas apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą įregistravo gyvenamąjį namą ir buitinių nuotekų valymo įrenginį. Minėtų statinių statybos pradžios ir pabaigos metai 2011 m. Pareiškėjui buvo įteiktas mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. FR0706-1413 pateikti paaiškinimą ir dokumentus, patvirtinančius statybos išlaidas. Gyvenamojo namo statybos išlaidos ūkio būdu, mokesčių mokėtojo teigimu, sudarė apie 120 000 Lt.

35. Mokesčių administratorius, įvertinęs tai, kad pareiškėjo nurodyta gyvenamojo namo statybos vertė (120 000 Lt) yra 2,6 karto mažesnė, negu VĮ Registrų centro duomenų bazėje nurodyta statybos vertė (321 000 Lt), Vilniaus AVMI kreipėsi į UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ dėl gyvenamojo namo ir Įrenginio statybos sąnaudų (atkuriamosios vertės) nustatymo. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ (pagal su Vilniaus AVMI 2014 m. rugsėjo 24 d. sudarytą sutartį) atliko gyvenamojo namo statybos sąnaudų (atkuriamosios vertės) ekspertizę, kurios metu nustatyta gyvenamojo namo statybos sąnaudų vertė 2011 m. gruodžio 31 d. – 493 425 Lt. Remiantis UAB „Sistela“ statinių statybos skaičiuojamųjų kainų palyginamaisiais ekonominiais rodikliais pagal statinių statybos skaičiuojamąją kainą, statant gyvenamąjį namą ūkio būdu medžiagos ir mechanizmai statybos vertėje sudaro 62,7 proc. Atsižvelgusi į pareiškėjo paaiškinimą, kuriame jis teigia, kad gyvenamasis namas buvo statomas ūkio būdu, Vilniaus AVMI vertino, jog gyvenamojo namo statybos sąnaudų vertė 2011 m. sudarė 309 377 Lt (493 425 Lt x 62,7 proc.).

36. Mokesčių administratorius pažymėjo, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nesiverčia turto arba verslo vertinimo veikla, kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Gyvenamojo namo statybos sąnaudų vertė buvo apskaičiuota pagal tuo metu, t. y. statybos metu galiojusias rinkos kainas. Skaičiavimai atlikti teisės aktų nustatyta tvarka akredituotų ir atestuotų specialistų. VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centro duomenimis (adresas: http://www.spsc.lt/), UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, atlikusiai gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos sąnaudų (atkuriamosios vertės) ekspertizę ir parengusiai ekspertizės aktą, 2010 m. rugsėjo 14 d. buvo išduotas atitinkamas kvalifikacijos atestatas Nr. 3232. Tokio pobūdžio dokumentai, kaip byloje pateiktas ekspertizės aktas, rengiami pagal statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus (statybos techninius reglamentus), neabejotinai panaudojant specialias žinias.

37. Mokesčių administratorius pažymėjo, kad pareiškėjas vietos mokesčių administratoriui pateikė J. P. IĮ parengtą 2014 m. liepos 10 d. nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Alytaus r. sav., vertinimo ataskaitą Nr. 141082. Minėtoje ataskaitoje nurodyta, kad viso vertinamo turto rinkos vertė yra 137 500 Lt. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. balandžio 6 d. išvadoje Nr. T-10(16)-I, konstatavo, kad J. P. IĮ parengta turto vertinimo ataskaita Nr. 141082 neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir TVVPĮ) 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimo pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą. Atsižvelgdamas į tai bei į minėtoje Tarnybos išvadoje nustatytus turto vertinimo ataskaitos trūkumus, pakartotinio patikrinimo metu vietos mokesčių administratorius šia, priežiūros įstaigos pripažinta neteisinga turto vertinimo ataskaita neturėjo jokio pagrindo vadovautis ir nesivadovavo.

38. TVVPĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualusis turto arba verslo vertinimas – turto arba verslo, atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, vertinimas atitinkamu turto arba verslo vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje. TVVPĮ 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad turto arba verslo rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų. TVVPĮ 2 straipsnio 18 dalyje nustatyta, kad turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos atlikti turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių valstybinę priežiūrą įstaigos fiziniam asmeniui išduotas dokumentas, kuriuo patvirtinama jo, kaip tam tikros srities turto arba verslo vertintojo, kvalifikacija.

39. MAĮ 33 straipsnio 13 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę, kai kyla pagrįstas įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas, nurodyti asmenims pateikti centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta forma ir tvarka paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti.

40. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

41. Minėta, kad mokesčių administratorius sprendė, jog pareiškėjas 2008–2012 metų išlaidoms apmokėti panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Vilniaus AVMI, skaičiuodama patirtų išlaidų, kurios viršijo pareiškėjo gautas pajamas, sumas vadovavosi MAĮ 70 straipsniu 1 dalimi, Taisyklių nuostatomis ir pritaikė išlaidų metodą. Mokesčių administratorius, spręsdamas klausimą dėl to, ar konkrečiu atveju yra pagrindas taikyti MAĮ 70 straipsnį, pasiūlė pareiškėjui pateikti paaiškinimą ir dokumentus, patvirtinančius gyvenamojo namo statybos išlaidas. Pareiškėjo pateikta J. P. IĮ parengta 2014 m. liepos 10 d. nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Alytaus r. sav., vertinimo ataskaita Nr. 141082, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta netinkamu dokumentu, patvirtinančiu turto vertę, todėl mokesčių administratorius pagrįstai nesivadovavo šiuo dokumentu. Mokesčių administratorius, neturėdamas dokumentų, patvirtinančių minėto gyvenamojo namo statybos išlaidas, savarankiškai rinko duomenis ir vadovavosi surinktais duomenimis – UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ paskaičiuota gyvenamojo namo statybos sąnaudų verte.

42. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ parengtas dokumentas, kuriame yra paskaičiuota gyvenamojo namo statybos sąnaudų vertė, nėra ekspertizės aktas, kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 61 straipsnį, nes šis dokumentas nėra parengtas teismui paskyrus ekspertizę byloje. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ parengtas dokumentas, kuriame yra paskaičiuota gyvenamojo namo statybos sąnaudų vertė, nėra turto vertinimo ataskaita, parengta asmens, turinčio turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą, kaip tai yra suprantama pagal TVVPĮ. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ parengtas dokumentas, kuriame yra paskaičiuota gyvenamojo namo statybos sąnaudų vertė, yra rašytinis įrodymas, kurį vertino mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas bei pagrįstai vadovavosi jame nustatytais duomenimis, nes, kaip minėta, pareiškėjas teisės aktus atitinkančių įrodymų (patvirtinančių statybos išlaidas) nepateikė.

43. Pastebėtina ir tai, kad nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, nei MAĮ nereguliuoja klausimų, kaip viešojo administravimo subjektai, spręsdami klausimus dėl individualaus administracinio sprendimo priėmimo, turėtų rinkti įrodymus tuomet, kai kyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų mokslo, meno technikos ar amato srities žinių. Nei MAĮ 67 straipsnis, nei kitos normos įsakmiai neįtvirtina, kokiais faktiniais duomenimis privalo pagrįsti mokesčių administratorius savo priimtą sprendimą. Taigi mokesčių administratoriaus užsakymu UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ parengto dokumento, kuriame yra paskaičiuota gyvenamojo namo statybos sąnaudų vertė, nėra pagrindo pripažinti neteisėtu būdu gautu ar kitokiu būdu įrodinėjimo principų neatitinkančiu dokumentu. Be to, Taisyklės įtvirtina gana plačias mokesčių administratoriaus teises, nurodydamas informacijos šaltinius, kuriais gali naudotis mokesčių administratorius, norėdamas atlikti įvertinimą, kaip tai yra suprantama pagal MAĮ 70 straipsnį. Taigi nėra pagrindo tvirtinti, kad mokesčių administratorius negalėjo vadovautis UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ parengtu dokumentu.

44. Nėra pagrindo tvirtinti, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ parengtas dokumentas neatitinka įrodymų, kuriais galėtų vadovautis mokesčių administratorius, leistinumo taisyklių. Nei MAĮ, nei TVVPĮ, nei kiti teisės aktai įsakmiai neįtvirtina, kad skaičiuojant statinio statybos išlaidas, būtina vadovautis turto vertinimo ataskaita, parengta asmens, turinčio turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą, kaip tai yra suprantama pagal TVVPĮ, ir negalima vadovautis kitais faktiniai duomenimis.

45. Nėra pagrindo tvirtinti, kad mokesčių administratorius pažeidė įrodinėjimo naštos mokestiniame ginče paskirstymo taisykles. Mokesčių administratorius nurodė pareiškėjui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti, kaip tai yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 13 punkte. Pareiškėjui nepateikus tokių įrodymų, mokesčių administratorius vykdė savo pareigą pagrįsti priimamą sprendimą įrodymais, kaip tai yra įtvirtinta MAĮ 67 straipsnyje, bei skaičiavo mokestį MAĮ 70 straipsnio nustatyta tvarka.

VI. 46. Mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjų nurodyto pajamų šaltinio – 2010 metais sudarytos paskolos sutarties, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas iš A. R. gavo 49 000 Lt paskolą. Mokesčių administratorius nenustatė, kad pareiškėjas būtų deklaravęs A. R. tariamai suteiktą paskolą, taip pat nenustatė, jog minėta paskolos suma būtų pervesta bankiniu pavedimu. Mokestinių tyrimų metu, įvertinus A. R. ir R. R. 2008–2010 m. laikotarpiu gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatyta, kad A. R. neturėjo finansinių galimybių suteikti Pareiškėjui 49 000 Lt paskolos.

47. Dėl šio mokestinio ginčo aspekto išsamiai pasisakė tiek vietos, tiek centrinis mokesčių administratorius. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad mokesčių administratoriaus išvados yra pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

48. Dėl pareiškėjo gautų pajamų natūra mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas pagal 2011 metais sudarytas paskolos sutartis iš Latvijos piliečio Z. L. pasiskolino 60 000 Eur (arba 207 168 Lt). Paskolos sutartyse numatyta, kad paskolos suteikiamos be palūkanų. Paskolų sutartys notariškai nepatvirtintos, paskolų tikslas sutartyse nenurodytas. Atsižvelgusi į tai, kad paskolų sutartyse palūkanos nėra numatytos, paskolos yra ilgalaikės, vadovaudamasi GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies, GPMĮ 15 straipsnio 1 dalies, GPMĮ 9 straipsnio 4 dalies nuostatomis, Vilniaus AVMI konstatavo, kad Pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudą, t. y. pajamas natūra, kurias apmokestino.

49. Dėl pareiškėjo argumentų, kad paskola jam buvo suteikta eurais, o mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pajamas natūra, taikė būsto paskolų, gautų litais, palūkanų normas, pažymėtina, kad pirmą kartą šį argumentą pareiškėjas aiškiai suformulavo tik apeliaciniame skunde. Šis argumentas nebuvo minimas nei pastabose dėl patikrinimo akto, nei skunde, teiktame centriniam mokesčių administratoriui. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjos nurodė, kad nesutinka su sprendimo dalimi, tačiau nenurodė konkrečių nesutikimo priežasčių. Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, taip pat nėra mokestinio ginčo nagrinėjimas iš naujo, todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina minėto pareiškėjo apeliacinio skundo motyvo (ABTĮ 140 str.).

50. Nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad mokesčių administratorius nepagrįstai ilgai atliko mokestinį patikrinimą. Minėta, kad mokesčių administratorius rinko faktinius duomenis, kurie buvo būtini mokestinėje byloje, rinko šiuos duomenis teisėtais būdais. Mokestinis ginčas nebuvo nagrinėjamas pernelyg ilgai, taigi nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos mokesčių mokėtojo teisės. Vietos mokesčių administratorius skundžiamame sprendime išsamiai motyvavo savo veiksmus dėl patikrinimo sustabdymo ir papildomų duomenų išreikalavimo iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos būtinumo. Mokestinio ginčo eiga patvirtina, kad mokesčių administratoriaus veiksmai stabdant mokestinį patikrinimą dėl būtinumo vertinti J. P. IĮ parengtą turto vertinimo ataskaitą Nr. 141082 buvo pagrįsti, atlikti MAĮ nustatyta tvarka nagrinėjant mokestinį ginčą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius