2018-03-15 Nr. AB-5291-3-64-3-01942-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-739-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01942-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje bylą pagal pareiškėjo H. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI netinkamomis kalinimo sąlygomis. Jis buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, dėl to jam teko per mažai ploto, trūko oro ir privatumo. Iš kamerų sanitarinio mazgo sklisdavo dvokas. Tualetas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas vos 1,2 m aukščio pertvara. Kamerose nebuvo įrengtas iškvietimo skambutis. Pasivaikščiojimo kaimeliai nebuvo valomi, jose būdavo pilna šiukšlių, o juos dengiantis stogas buvo kiauras. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo jo sveikata ir buvo pažemintas jo orumas, dėl to patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, dėl to tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

3. Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje buvo laikomas periodiškai 2009–2011 metais. Todėl atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie tariamą jo teisių pažeidimą, manydamas, kad jo teisės pažeistos, nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI, kuriame buvo laikomas laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. kovo 29 d., tačiau skundą dėl šio reikalavimo teismui padavė tik 2016 m. rugsėjo 6 d. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido trejų metų senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, reikalavimui dėl žalos atlyginimo pateikti. Pabrėžė, kad Šiaulių TI prašė taikyti senaties terminą.

7. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą, dėl to, pritaikęs ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 8. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo išreikalauti bylai reikšmingus duomenis.

9. Pareiškėjas teigia, kad jo reikalavimui senaties terminas pritaikytas nepagrįstai. Pabrėžia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, nemigą. Pareiškėjas nurodo, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, jo ginama teisė nepatirti kankinimų yra absoliuti, dėl to tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė. Pabrėžia, kad apie jam padarytus pažeidimus ir jog dėl to jis gali kreiptis į teismą, jis suvokė tik 2015 metais. Todėl, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad jis sąmoningai nesikreipė laiku į teismą, yra nepagrįstas.

10. Pareiškėjo atstovė advokatė pateikė papildomus paaiškinimus. Nurodo, kad teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą ir subjektyvų asmens suvokimą apie jo pažeidžiamas teises. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas laikytina faktinė aplinkybė, kada pareiškėjas realiai suvokė, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Teigia, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimai trukdė suvokti apie jo pažeidžiamas teises.

11. Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Šiaulių TI teigimu, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jos teisės pažeistos, negynė savo teisių. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė išsamiai ištyręs ir įvertinęs nustatytas aplinkybes. Pažymi, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

14. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

15. Pareiškėjo argumentas, kad nagrinėjamu atveju negalima taikyti ieškinio senaties, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu ginamai teisei nepatirti kankinimų nėra nustatytas ieškinio senaties terminas, yra nepagrįstas. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, o šiam reikalavimui yra numatyta ieškinio senatis Lietuvos nacionalinėje teisėje. Todėl nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ieškinio senatį esant pagrindui gali taikyti. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)).

16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2016 m. rugsėjo 6 d. (b. l. 8), nors Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. kovo 29 d. (b. l. 48). Taigi pareiškėjas padavė skundą, kurio reikalavimui yra pasibaigęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Šiaulių TI prašė taikyti.

17. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

18. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos neigiamų aplinkybių patyrimo metu. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt savo pažeistas teises. Pažymėtina, kad, remiantis bylos duomenimis, nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjui sveikatos sutrikimai galėjo trukdyti suvokti apie galbūt jo pažeidžiamas teises. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje pagrįstai konstatuota, jog nėra pagrindo pareiškėjo praleistą senaties terminą atnaujinti.

19. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Todėl, nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą, kurio daliai reikalavimo ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir nėra svarbių priežasčių senaties terminui atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir tuo pagrindu pareiškėjo skundą atmetė.

20. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestinas pritaikius ieškinio senatį ir dėl to su jo kalinimu susijusios bylos aplinkybės detaliau nenagrinėjamos, todėl nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymą išreikalauti papildomus, su jo laikymu Šiaulių TI susijusius, duomenis.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo H. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė