2019-11-20 Nr. AB-21840-3-61-3-03886-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2258-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03886-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kauno tardymo izoliatoriaus, Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Alytaus pataisos namų, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TIK), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) (toliau kartu – ir atsakovo atstovai), 81 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2017 m. spalio 10 d. periodiškai buvo kalinamas įvairiose įkalinimo įstaigose, kuriose negalėjo įsigyti, turėti ir gauti garso įrašymo priemonių ar priemonių, susijusių su šiomis funkcijomis, nors jos jam buvo reikalingos, kad galėtų naudotis teismo posėdžio metu. Taip buvo apsunkintos galimybės į teisminę gynybą. Šiaulių TI ir Panevėžio AVPK turėjo garso įrašymo priemonę, kuri buvo konfiskuota. Pareiškėjas periodiškai bando išsiaiškinti, ar nėra pažeistos jo teisės pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą, ne kartą kreipėsi į kompetentingas įstaigas, tačiau jokio rezultato nesulaukė. Surinkęs visą informaciją, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, kuris jo skundą persiuntė Lygių galimybių kontrolieriui. Teigė, kad visą kalinimo laikotarpį buvo diskriminuojamas, kadangi jam ir moterims skirtas valgiaraštis skiriasi, nes moterims pateikiamas geresnis ir skanesnis maistas. Be to, moterys kali geresnėmis sąlygomis nei jis, kadangi pas moteris yra sustatyti vandens šildytuvai, jos turi karštą vandenį, moterims išduodama daugiau higienos reikmenų. Lygių galimybių kontrolierė priėmė šališką ir nepagrįstą sprendimą, tačiau jo teismui neskundė. Panevėžio AVPK sąlygos tiek vyrams, tiek moterims yra vienodos, todėl dėl šių aplinkybių neprašo priteisti iš Panevėžio AVPK neturtinės žalos.

3. Pareiškėjas nurodė, kad visu ginčo laikotarpiu nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, o vieno tualetinio popieriaus rulono pateikimas per mėnesį buvo akivaizdžiai per mažas. Panevėžio AVPK neaprūpino jo higienos priemonėmis, išskyrus ūkinį muilą. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus, emocinius išgyvenimus, jautėsi pažemintas, kankinamas, diskriminuojamas, ne kartą kreipėsi į psichologus.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo keliamas ginčas nėra susijęs su Policijos departamento teisėmis ir pareigomis, nes skundo reikalavimai nėra kildinami iš Policijos departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo).

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja administraciniu procesu, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Taip pat teigė, kad nėra jokių duomenų, jog buvo atlikti veiksmai, kuriais buvo siekiama pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ir skriaudą. Visi Panevėžio AVPK laikomi asmenys buvo aprūpinami būtiniausiomis ir pagal teisinį reglamentavimą nustatytomis asmens higienos priemonėmis. Nebuvo gauta pareiškėjo skundų dėl higienos priemonių neišdavimo ar jų trūkumų, be to, tualetiniu popieriumi aprūpinama pagal poreikį. Neturi duomenų, jog bandyta ar norėta perduoti pareiškėjui garso įrašymo įrangą.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK uždarojoje zonoje yra kalinami tik vyrai, kuriems maistas diferencijuojamas nepažeidžiant teisės aktų. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundžia maisto išdavimo tvarką Šiaulių TI.

10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

11. Atsakovo atstovas nurodė, kad laisvės atėmimo vietose nuteistiesiems draudžiama turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisus, telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones. Paaiškino, kad Alytaus PN dirba samdomos darbuotojos, kurios prižiūri nuteistųjų darbą ir elgesį maisto gamybos proceso metu, tik esant šių darbuotojų priežiūrai nuteistieji turi pareigą prie maisto produktų sandėlių. Taip pat bendrą maisto gamybos patalpų priežiūrą vykdo prižiūrėtojai, kurie neleidžia pašalinių asmenų į maisto gamybos patalpas ar maisto produktų nešimo iš jų. Pažymėjo, kad iki 2017 m. sausio 1 d. neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais, o dėl higienos priemonių pareiškėjas nesikreipė. Taip pat nurodė, kad moterims skiriama daugiau popieriaus ritinėlių, taip pat higieniniai paketai, tačiau išduodamas tik vienas skustukas. Pažymėjo, kad Alytaus PN yra tik įsakymų vykdytojas.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

13. Atsakovo atstovas vertino, kad pareiškėjas ginčą iš esmės kelia dėl ydingo teisinio reglamentavimo, kuomet galiojantys norminiai teisės aktai nesuteikia nuteistiesiems teisės turėti tam tikros rūšies elektros prietaisų. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepatenka į subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą prašant ištirti norminio akto teisėtumą, ratą. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs ir nepagrįsti, pareiškėjas nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydis ir kaip jis yra konkrečiai apskaičiuotas. Teigė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip galimos diskriminacijos pagrindai, nes nėra diskriminacijos pagrindo pagal teisės aktus, o tam tikros vyrų ir moterų kalinimo sąlygos yra diferencijuojamos įstatymo.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

15. Atsakovo atstovas paaiškino, kad teisės aktai nenustato, jog į kameras turi būti tiekiamas karštas vanduo. Aplinkybė, kad moterys dažnai laikomos kamerose, kuriose įstaiga yra įrengusi šilto vandens boilerius, nėra diskriminacinio pobūdžio. Valgiaraščiai sudaromi iš esmės iš tų pačių produktų. Pažymėjo, kad dienos maisto normų, valgiaraščių, pasivaikščiojimo dažnumo bei laiko skirtumai pagrįsti išimtinai skirtinga moterų ir vyrų fiziologija. Teigė, kad pareiškėjas vaizdo ir garso įrašymo priemonių pagal galiojančius teisės aktus negalėjo turėti. Be to, pats pareiškėjas skunde nurodo, jog tokius prietaisus siekė įgyti neteisėtais būdais. Pareiškėjui jo buvimo Šiaulių TI metu buvo išduodamos higienos priemonės pagal tuo metu galiojančias teisės normas.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

17. Atsakovo atstovas nurodė, kad nėra teisinio pagrindo suimtiesiems ir nuteistiesiems leisti įsigyti ar naudotis elektros prietaisais su vaizdo ar garso įrašymo galimybėmis. Dėl vyrų ir moterų valgiaraščių bei skiriamų higienos priemonių skirtumų paaiškino, kad vadovaujasi galiojančiais teisės aktais. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo teiginiai yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą teisę į žalos atlyginimą.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

19. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas pareiškė reikalavimą praleidęs ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtose įstaigose, nebuvo. Be to, pareiškėjas turi specifinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pareiškėjas nesutinka su norminiais teisės aktais, mano, kad dėl jų jam atsirado žala, tačiau jis neprašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šių teisės aktų teisėtumo ištyrimo. Nenustačius, kad Departamentas pažeidė pareiškėjo teises, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Atkreipė dėmesį, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Kauno tardymo izoliatoriuje, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, Alytaus pataisos namuose, Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate, Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje neužtikrinant pareiškėjo teisės į higienos priemonių aprūpinimą; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

21. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog jam neaišku, kodėl teismas pašalino Lygių galimybių kontrolierę iš proceso šalių, nors ji priėmė šališką ir nepagrįstą sprendimą, tačiau pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu netikslino skundo pagrindo dėl Tarnybos sprendimo, todėl teismas, atsižvelgęs į tai bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, nevertino pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodytų argumentų, susijusių su Tarnybos sprendimu ir išaiškino jam teisę kreiptis dėl šio Tarnybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

22. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2014 m. lapkričio 15 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo pateikti, todėl taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad vertina pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, Šiaulių TI, Kauno TI, Departamento, teisėtumą bei pagrįstumą už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. spalio 10 d.

23. Dėl ribojimo įkalinimo įstaigose įsigyti, turėti ir gauti garso įrašymo priemonių ar priemonių, susijusių su šiomis funkcijomis, teismas nurodė, kad jam nekyla abejonių dėl Elektros prietaisų įsigijo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 8 punkto teisėtumo, todėl sprendė, jog pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pradėti šio norminio akto teisėtumo tyrimą nėra. Teismas nesutiko, kad draudimas įsigyti, turėti ir gauti garso įrašymo priemonių ar priemonių, susijusių su šiomis funkcijomis, ribojo pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, be to, pareiškėjas visiškai šių aplinkybių nedetalizavo ir nenurodė, kada ši teisė, pareiškėjo teigimu, buvo ribojama, nors teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartimi pareiškėjui buvo pasiūlyta šias aplinkybes patikslinti. Atkreipė dėmesį, kad kiekviename teismo posėdyje yra daromas garso įrašas.

24. Teismas dėl pareiškėjo diskriminavimo moterų atžvilgiu pažymėjo, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas; maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Atitinkamai įstatymais yra suderinti ir skiriamų produktų vidutiniai žmogui reikalingi paros kiekiai. Pabrėžė, kad vyrai ir moterys turi fiziologinių skirtumų, atitinkamai jų mityboje taip pat galima nustatyti skirtumus, o dirbančiam asmeniui reikalinga daugiau energijos, todėl reikalingas ir didesnis maisto kiekis. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai, jog moterims teikiamas skanesnis ir geresnis maistas, yra subjektyvaus pobūdžio ir visiškai nepagrįsti.

25. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad jis nebuvo aprūpinamas pakankamu higienos priemonių kiekiu (dantų šepetėliu, pasta ir kt.) ir buvo diskriminuojamas moterų bei suimtųjų atžvilgiu (t. y. moterys gaudavo vienu tualetiniu rulonėliu daugiau, o suimtieji – gaudavo dantų šepetėlį, dantų pastą ir vienkartinius skustuvus), nurodė, jog šiuo atveju yra aktualu, kad pareiškėjas yra nuteistas asmuo ir jam iki 2016 m. gruodžio 31 d. nebuvo išduotos tos higienos priemonės, kurios buvo išduotos suimtiesiems (skutimosi peiliukai, dantų pasta ir dantų šepetėlis). Teismas konstatavo, kad įkalinimo įstaigos laikėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), įtvirtintų reikalavimų ir nuteistiesiems, įskaitant ir pareiškėją, neišduodavo higienos priemonių. Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog priešingai, negu nurodo pareiškėjas, jam nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo išduodamos higienos priemonės, t. y. dantų pasta ir dantų šepetėlis. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad iki 2016 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, sprendė, jog yra pagrindas ginčo laikotarpiu konstatuoti neteisėtą valstybės, t. y. jos atstovių Šiaulių TI, Kauno TI, Lukiškių TI-K, Alytaus PN, Pravieniškių PN-AK, Panevėžio AVPK neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą taip pat kildino iš galimai neteisėtų Departamento bei Policijos departamento veiksmų, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog Departamentas bei Policijos departamentas nėra įkalinimo įstaigos, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, jų neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu nenustatyti.

26. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad Panevėžio AVPK, Šiaulių TI, Kauno TI nuo 2014 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., taip pat Pravieniškių PN-AK, Alytaus PN, Lukiškių TI-L nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. neužtikrino pareiškėjo teisės būti aprūpintam higienos priemonėmis ir šios aplinkybės galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš artimųjų gaudavo siuntinius (dantų šepetukus, dantų pastas, kitas higienos priemones), todėl jis galėjo rūpintis savo higiena, taip pat pareiškėjas ne kartą apsipirko įkalinimo įstaigose esančiose parduotuvėse, kuriose galėjo įsigyti higienos priemonių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde aplinkybių, susijusių su higienos priemonių aprūpinimu, nedetalizavo t. y. nenurodė, kuriose konkrečiose įkalinimo įstaigose, kada ir kokios higienos priemonės jam nebuvo išduotos, ar dėl higienos priemonių išdavimo yra kreipęsis į laisvės atėmimo vietų administraciją ir pan. Be to, pareiškėjas dėl skundo papildyme nurodytų nusiskundimų į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip septyneriems metams. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į teisės normomis higienos priemonių neužtikrinimą konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. 27. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti visiškai, priteisiant iš atsakovo 81 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

28. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, buvo šališkas, išnagrinėjo bylą paviršutiniškai ir neatsižvelgdamas į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus. Mano, kad Tvarkos aprašo 8 punktas, ribojantis pareiškėjui daryti garso įrašus teismo posėdžio metu, yra akivaizdžiai prieštaraujantis įstatymui. Kadangi pareiškėjas nėra teisininkas, todėl jis nežino apie norminės bylos kėlimo detales, todėl prašo teismo pervarstyti šį klausimą.

29. Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas nėra diskriminuojamas moterų atžvilgiu. Nurodo, kad jis nėra vienodai maitinamas kaip moterys (išskyrus Panevėžio AVPK areštinę), t. y. negauna sviesto, obuolių, kakavos, bandelių, batono, uogienės, pomidorų padažo ir kt. Pažymi, kad jis kelia klausimą ne dėl skirtingų porcijų vyrams ir moterims, bet būtent dėl maisto skirtumų. Atsakovai nepagrindė, dėl kokių aplinkybių yra tiekiamas skirtingas maitinimas moterims ir vyrams.

30. Pareiškėjas nurodo, kad taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl diskriminacijos lyties atžvilgiu, kadangi jis gauna mažiau tualetinio popieriaus nei moterys. Akivaizdu, kad pareiškėjas turi tokią pat teisę į higieną kaip ir moterys, todėl turi gauti tokį patį kiekį tualetinio popieriaus kaip ir moterys. Prašo teismo atsižvelgti, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išnagrinėjo šias pareiškėjo pretenzijas. Pabrėžia, kad teismas neįvertino pareiškėjo psichologinių išgyvenimų, sukeltų atsakovų atstovų neteisėtais veiksmais. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad nors Kalėjimų departamentas nėra įkalinimo įstaiga, tačiau ji rengia įkalinimo įstaigoms teisės aktus, susijusius su nuteistųjų teisėmis, aprūpinimo normomis, todėl, pareiškėjo nuomone, Departamentas yra atsakingas už sudarytus nepatogumus ir patirtą žalą.

31. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsakovo atstovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą teismo buvo tinkamai išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie jam padarytą žalą yra nepagrįsti jokiais įrodymais, jis rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

33. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

34. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai vertino patirtą neturtinę žalą, kaip padariusią itin didelės apimties ir atlygintiną pinigais. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai vertino pažeidimo mastą ir, tinkamai įvertinęs visas aplinkybes, nustatė, jog patirta neturtinė žala buvo nežymi ir negali būti atlyginama pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui. Teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjus bylos aplinkybes.

35. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

36. Atsakovo atstovas nurodo, kad savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais. Pažymi, kad pareiškėjas pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent ji pasireiškia, taip pat nepateikia jokių faktinių aplinkybių ir neįrodo skunde nurodytos reikalavimo sumos dydžio. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

37. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, neargumentuotas, grindžiamas tik abstrakčiomis aplinkybėmis ir subjektyvia jo nuomone. Sutinka su skundžiamo sprendimo dalimi dėl garso įrašymo priemonių. Pareiškėjui taikomas draudimas turėti garso įrašymo priemones nedarė jokios įtakos jo teisminei gynybai. Panevėžio apskrities VPK nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl higienos priemonių išdavimo (dantų pastos, dantų šepetėlio), manydamas, kad teismas neatsižvelgė į byloje esančius rašytinius įrodymus, t. y. prašymus leisti perduoti daiktus, maisto produktus ar banderolių su spauda. Pareiškėjui Panevėžio apskrities VPK areštinėje buvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis) ir jo buvimo laikotarpiu jis turėjo minėtas higienos priemones.

39. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

40. Atsakovo atstovas vertina, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Mano, kad teismas, konstatuodamas pažeidimą dėl higienos priemonių išdavimo, neatsižvelgė į aplinkybę, jog higienos priemonės laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo išduodamos nepasirašytinai, kadangi to neįpareigojo daryti jokie tuo metu galiojantys teisės aktai. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos.

41. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

42. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės skundžia ne Šiaulių TI pareigūnų veiksmus, bet patį teisinį reguliavimą. Šiaulių TI veikia išimtinai teisės aktų nustatyta tvarka ir neviršija savo kompetencijos, t. y. nekuria ir nekeičia teisės aktų, todėl Šiaulių TI pareigūnai negali būti atsakingi už tai, kad savo darbe vadovaujasi teisės aktais bei nustatytomis normomis, todėl pareiškėjo pretenzijos yra nepagrįstos. Paaiškina, kad jokie teisės aktai nenumato, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į kameras. Tai, kad moterims skiriamas maistas yra kitoks, nei vyrų, negali būti laikoma diskriminacija, kadangi atsižvelgiant į asmenų fiziologiją, teisės aktais nustatytos skirtingos dienos fiziologinės mitybos normos. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, atsakovas taip pat nepažeidė jokių teisės aktų dėl garso įrašymo priemonių turėjimo ir įsigijimo bei veikė vadovaujantis teisės normomis. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, taip pat jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su galimybės turėti ir naudoti garso įrašymo priemones, kurios jam reikalingos daryti teismo posėdžių garso įrašus, nesudarymu, diskriminacija lyties pagrindu bei neišduodamomis higienos priemonėmis įkalinimo įstaigose, kuriose jis buvo laikomas, atlyginimo.

44. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

45. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės akcentuoja argumentus dėl patirtos diskriminacijos, moterims skiriant kitokį maistą, daugiau higienos priemonių (tualetinio popieriaus), taip pat teigia, kad Tvarkos aprašo 8 punktas prieštarauja įstatymui.

46. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

47. Pareiškėjui apeliaciniame skunde keliant abejones dėl Tvarkos aprašo 8 punkto prieštaravimo įstatymui, pažymėtina, jog norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimas pradedamas ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų prašymu, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.) arba kai teismas, nagrinėdamas individualiąją bylą, pats suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 str. 3 d.). Pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas tais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą.

48. Tvarkos aprašo, nustatančio Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse numatytų elektros prietaisų (toliau – elektros prietaisai) techninius parametrus, elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarką, 8 punktas, reglamentuojantis dalį elektros prietaisų, kuriuos galima įsigyti, perduoti ir naudotis laisvės atėmimo vietų įstaigose, techninių parametrų, įtvirtina, jog elektros prietaisai neturi turėti galimybių prisijungti prie interneto ir naršyti internete, taip pat neturi turėti kitų ryšio priemonių bei vaizdo ir garso įrašymo galimybių. Nors pareiškėjas teigia, kad toks draudimas yra nepagrįstas ir ribojantis jo teises labiau nei tai leidžia įstatymas, tokį teiginį iš esmės grindžia tik argumentu, kad aptartas reguliavimas užkerta galimybę jam daryti teismo posėdžių garso įrašus. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tik primena, kad teismo posėdžių eiga visose bylose, t. y. administracinėse, baudžiamosiose, civilinėse ar administracinių nusižengimų, buvo / yra fiksuojama teismo posėdžių protokoluose ir / ar garso įrašuose (reguliavimas šiuo aspektu kito), kuriuos bylų dalyviai, esant poreikiui, gali gauti teisės aktų nustatyta tvarka, o įsigyti ir turėti garso grotuvą, kaip nustato Tvarkos aprašas ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nėra draudžiama.

49. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su jo diskriminacija, pažymėtina, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems skiriama norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad jis buvo diskriminuojamas dėl to, kad moterims, esančioms įkalinimo įstaigose (išskyrus Panevėžio AVPK areštinėje), skiriami ne tokie patys maisto produktai kaip vyrams ir jie (maisto produktai, skiriami moterims), pareiškėjo teigimu, yra geresni, skanesni ir pan., taip pat skiriasi išduodamo tualetinio popieriaus kiekis.

50. Konkrečius valgiaraščius ginčo laikotarpiu nustatė Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymas Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, kuriuo patvirtinti atskiri valgiaraščių tipai, diferencijuojant tam tikras atskiras kalinamų asmenų grupes – dirbančius / nedirbančius vyrus, dirbančias / nedirbančias moteris, nepilnamečius, nėščias moteris, krūtimi maitinančias moteris, vegetarus bei asmenis, kuriems paskirtas dietinis maitinimas.

51. Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos ginčo laikotarpiu buvo nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose, kuriose, be kita ko, nustatyti atskiri asmens higienos priemonių kiekiai vyrams ir moterims.

52. Pareiškėjas neneigia, kad jo maitinimas buvo organizuojamas bei asmens higienos priemonės jam išduodamos vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintomis ir ginčo laikotarpiu galiojančiomis normomis, nustatytomis teisės aktuose. Pažymėtina, jog valgiaraščių bei išduodamų higienos priemonių ir jų kiekio skirtumai išimtinai pagrįsti nevienoda moterų ir vyrų fiziologija. Pareiškėjas, be deklaratyvių teiginių, kad moterų valgiaraštyje numatyti produktai jam yra skanesni ir pan. bei kad pareiškėjas turi tokią pat teisę į higieną kaip ir moterys, nepateikė objektyvių argumentų, kad nurodytos normos vyrams ir moterims turėtų būti vienodos, taip pat kad tarp minėtų asmenų grupių nėra objektyvių skirtumų. Iš pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo, kaip teigiama, diskriminacija, nėra pagrindo manyti, kad jis buvo išskiriamas iš kitų asmenų, turėjusių tokį pat statusą, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė.

53. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Panevėžio AVPK, Šiaulių TI, Kauno TI, Pravieniškių PN-AK, Alytaus PN, Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės būti aprūpintam higienos priemonėmis ir šios aplinkybės galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų nepatogumų. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos taip pat yra atsakingas už sudarytus nepatogumus ir patirtą žalą, tačiau nenurodė jokių su tuo susijusių neteisėtų veiksmų, kuriuos ginčo atveju būtų padaręs pats Departamentas. Departamentas nėra įkalinimo įstaiga, kurioje ginčo laikotarpiu būtų kalėjęs pareiškėjas, todėl šios institucijos neteisėti veiksmai pagrįstai nebuvo nustatyti pirmosios instancijos teismo.

54. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs jokių įrodymų, kurie pagrįstų pirmosios instancijos teismo šališkumą. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas aplinkybes vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesant konkrečių argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių tokio pobūdžio teiginius, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu.

55. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Milda Vainienė