2016-03-03 Nr. AB-4989-3-62-3-01840-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-865-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01840-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, Pataisos namai), 43 443 Eur (150 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą už netinkamų kalinimo sąlygų sudarymą nuo 2010 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Alytaus PN administracija neužtikrino, jog į Pataisos namus nepatektų narkotikai, nereagavo į pareiškėjo pranešimus apie prekybą narkotikais. Pareiškėjas teigė, kad narkotikų vartojimas bei prekyba jais buvo nuteistųjų kasdienybė, todėl jis 2009 metais pradėjo vartoti narkotikus, nors iki tol nebuvo vartojęs jokių uždraustų medžiagų. Pareiškėjas pabrėžė, kad neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog nebuvo užtikrinta, kad narkotikai nepatektų į Alytaus PN teritoriją ir pareiškėjas bei kiti nuteistieji negalėtų jų vartoti. Vartodamas narkotikus, pareiškėjas užsikrėtė nepagydoma liga – (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas teigė, kad Alytaus PN administracija nesiėmė jokių veiksmų, kad pareiškėjas po bausmės atlikimo galėtų integruotis į visuomenę ir adaptuotis laisvėje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam nebuvo suteiktas tinkamas medicininis gydymas (neskiriami efektyvų poveikį turintys vaistai).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Alytaus PN buvo etapuotas atlikti bausmę 2009 m. liepos 14 d., o į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 5 d., todėl turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas ir ginčo situacijoje vertinamas laikotarpis nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. Atsakovas pabrėžė, kad 2009 m. liepos 20 d., tik atvykęs į Alytaus PN, pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su (duomenys neskelbtini) viruso plitimo būdais. Pareiškėjas eilę kartų lankėsi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir tiek gydytojų, tiek ir būrio viršininko buvo nuolat papildomai perspėjamas apie (duomenys neskelbtini) grėsmę bei narkotinių medžiagų vartojimo žalą, tačiau jau 2010 m. gegužės 24 d. pareiškėjui buvo nustatyta (duomenys neskelbtini) diagnozė. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas akivaizdžiai ignoravo perspėjimus nevartoti narkotikų, neatvykdavo pas gydytojus atlikti tyrimų dėl (duomenys neskelbtini) ligos eigos. Tačiau atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo teikiama medicininė pagalba, kai jis lankydavosi pas gydytojus, taip pat 5 kartus jis buvo etapuotas gydytis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

Atsakovas pabrėžė, kad pataisos namuose nuolat vyksta anoniminių narkomanų grupės susirinkimai, pareiškėjas buvo raginamas lankyti šios grupės užsiėmimus, tačiau jų nelankė. Atsakovas nurodė, kad 12 būryje buvo apgyvendinti nuteistieji, kurie pareiškė norą dalyvauti reabilitacinėje programoje ir nevartoti narkotikų. Pareiškėjas šiame būryje gyveno nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. birželio 14 d., tačiau buvo pašalintas už narkotikų vartojimą. Atsakovas nurodė, kad pataisos namuose veikia 14 socialinės reabilitacijos programų, kuriomis siekiama nuteistuosius atpratinti vartoti narkotikus, padėti jiems ateityje integruotis į visuomenę, lavinti savo sugebėjimus, padėti mažinti psichologinę įtampą ir t. t. Nuteistieji gali sportuoti, taip pat dirbti ūkio brigadoje, lankytis koplyčioje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Pataisos įstaigos administracijos veiksmai prieštaravo teisės aktų reikalavimams, taip pat, kad jam atsirado neturtinė žala dėl kaltų administracijos veiksmų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą atmetė.

Teismas, atsižvelgęs į administracinės bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat diagnozės paaiškėjimo ir nevartoti narkotikų, vykdyti gydytojų bei administracijos atstovų nurodymus. Teismas akcentavo, kad administracinėje byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir dėl to jis negalėjo kreiptis į gydytojus, nevartoti narkotikų ir kt.

Teismas nustatė, kad skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2014 m. gruodžio 5 d., todėl padarė išvadą, kad reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2010 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d., yra pagrindas taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Teismas pabrėžė, kad nors pareiškėjas ir neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau ir skunde bei teismo posėdžio metu nepaaiškino, kodėl į teismą nesikreipė anksčiau. Teismas sprendė, jog tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai (tiksliau jų nebuvimas) yra subjektyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais byloje, todėl negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Teismas pažymėjo, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu daug nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2009 m. liepos 14 d. atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę už sunkių smurtinių nusikaltimų padarymą Alytaus PN. Pareiškėjas 2009 m. liepos 20 d. pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už susargdinimą sunkia / nepagydoma liga bei dėl (duomenys neskelbtini) viruso grėsmės bei jo plitimo būdų. 2010 m. gegužės 24 d. pareiškėjui buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini). 2010 m. liepos 8 d., 2010 m. liepos 30 d., 2010 m. rugpjūčio 19 d., 2011 m. balandžio 15 d., 2012 m. rugsėjo 13 d., 2013 m. liepos 18 d., 2013 m. spalio 24 d., 2014 m. rugsėjo 2 d., 2014 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas baustas už narkotinių medžiagų neteisėtą vartojimą. Nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. birželio 14 d. pareiškėjas Alytaus PN direktoriaus įsakymu buvo perkeltas į 12 būrį (švarią nuo narkotikų zoną), tačiau dėl tolesnio narkotikų vartojimo iš šio būrio buvo pašalintas. Pareiškėjas šių aplinkybių iš esmės ir neneigė, teismo posėdyje pabrėžė, kad narkotikus vartoja nuolat ir šiuo metu.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ir pažymėjo, kad vien tik pareiškėjo teiginiai, jog pataisos namų administracija neužkirto kelio narkotinių medžiagų patekimui į Alytaus PN, neperauklėja pareiškėjo, neruošia jo integracijai į visuomenę, neskiria efektyvaus gydymo nuo (duomenys neskelbtini) jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, pavojų gyvybei neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Teismas nurodė, kad ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs ir tiesiogiai turėjo įtaką pareiškėjui ir tai sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves.

Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog pareiškėjas savo iniciatyva bei noru Alytaus PN vartojo ir šiuo metu vartoja narkotikus. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas teismo posėdyje viešai pareiškė, kad narkotikus pradėjo vartoti tik atvykęs į Pataisos namus, taip pat vartoja ir šiuo metu. Šiuos jo teiginius patvirtina ir sistemingas drausminių nuobaudų skyrimas už neteisėtą narkotinių medžiagų vartojimą pataisos namuose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui tik deklaratyviai nurodė, jog Pataisos namų administracijos atstovams jis sistemingai teikė informaciją apie prekybą narkotikais ir ja užsiimančius konkrečius asmenis, nes to nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai.

Teismas nurodė, kad Pataisos namų atstovas paaiškino, jog iš pareiškėjo jokios informacijos apie prekybą narkotinėmis medžiagomis nebuvo gauta. Pateikti įrodymai patvirtina, kad Alytaus PN administracija savo iniciatyva ir be pareiškėjo pagalbos nuolat jau ilgą laiką atlieka aktyvius veiksmus, kuriais siekiama užkirsti kelią narkotinių medžiagų patekimui į pataisos namų teritoriją, taip pat nuolat atlieka prevencines priemones, kurių tikslas sumažinti narkotikų vartojimą tarp nuteistųjų. Alytaus PN nuolat atliekamos kratos, organizuojami patikrinimai (jų metu taip pat naudojami ir tarnybiniai šunys), nustatomi apsvaigę nuo narkotinių medžiagų nuteistieji, sudaromi prevencinių veiksmų planai, analizuojami gauti rezultatai ir kt. Dėl šių administracijos veiksmų ir pats pareiškėjas 2010 m. liepos 8 d., 2010 m. liepos 30 d., 2010 m. rugpjūčio 19 d., 2011 m. balandžio 15 d., 2012 m. rugsėjo 13 d., 2013 m. liepos 18 d., 2013 m. spalio 24 d., 2014 m. rugsėjo 2 d., 2014 m. lapkričio 13 d. buvo baustas už narkotinių medžiagų neteisėtą vartojimą, taip pat pradėta daug ikiteisminių tyrimų dėl neteisėtos narkotinių medžiagų apyvartos pataisos namuose. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Alytaus PN administracija savo galimybių bei kompetencijos ribose imasi visų galimų priemonių dėl narkotinių medžiagų patekimo į pataisos namus užkardymo. Apibendrinęs šias aplinkybes teismas nepagrįstais ir neįrodytais laikė pareiškėjo teiginius apie tai, jog Alytaus PN administracija neužtikrina narkotinių medžiagų nepatekimo į pataisos namų teritoriją.

Teismas akcentavo, kad nėra atsakovo kaltės bei neteisėtų veiksmų tame, kad pareiškėjas sąmoningai (tyčia) vartodamas narkotines medžiagas užsikrėtė (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad nebuvo pateikta įrodymų, jog pareiškėjui narkotinės medžiagos brukamos per prievartą, pareiškėjas sąmoningai atsisakytų jas vartoti arba prieš jį buvo naudojama prievarta ir dėl to jis buvo privestas vartoti narkotines medžiagas.

Teismas nurodė, kad pateikti įrodymai patvirtina, jog tik atvykęs į Alytaus PN pareiškėjas buvo įspėtas apie (duomenys neskelbtini) plitimo būdus, jam išaiškinta apie narkotikų vartojimo neigiamas pasekmes. Apie tai jam būdavo sistemingai aiškinama ir bendraujant individualiai, taip pat įgyvendinant Nuteistojo pataisos (ugdymo) programos planą. Paminėti duomenys patvirtina, kad su pareiškėju nuolat bendravo administracijos atstovai, aiškinosi bausmės atlikimo metu iškilusias problemas (pvz. atsisakymo gyventi konkrečiame būryje priežastis). Įrašai individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje patvirtina, kad pareiškėjas vengdavo atvirai bendrauti su būrio viršininku ar kitais administracijos atstovais, nuolat vartodavo narkotikus ir piktybiškai pažeidinėjo rėžimo reikalavimus (vartojo narkotines medžiagas, nevykdė teisėtų nurodymų, vartojo fizinį smurtą prieš kitus asmenis ir t. t.). Teismas akcentavo, kad nuo 2009 m. lapkričio 17 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas drausmine tvarka buvo nubaustas net 29 kartus.

Teismas pabrėžė, kad tiek perauklėjimas, tiek ir integracija į visuomenę – tai abipusis procesas. Pareiškėjo skunde minimo tikslo turi siekti ne tik administracijos atstovai, bet ir pats nuteistasis (pareiškėjas). Teismas nurodė, jog iš pateiktų įrodymų akivaizdu, kad pastangos buvo dedamos tik iš Pataisos namų administracijos pusės, o pareiškėjas nuolat piktybiškai ignoravo visas administracijos pastangas ir sąmoningai pažeidinėjo rėžimo reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo perkeltas į 12 būrį, kuriame bausmę atlieka nuteistieji, nusprendę nevartoti narkotikų, tačiau iš šio būrio buvo pašalintas už sąmoningą narkotikų vartojimą. Teismas taip pat akcentavo, kad Alytaus PN nuolat vykdomi motyvaciniai – atrankiniai pokalbiai, sudarytos anoniminių narkomanų grupės ir su šioje programoje dalyvaujančiais asmenimis specialistai nuolat rengia užsiėmimus, nuolat vykdomas individualus darbas su nuteistaisiais, turinčiais psichologinio pobūdžio problemų, adaptacijos sunkumų, vedamos įgūdžių lavinimo konsultacijos, sudarytos galimybės užsiimti biblioterapija, rengiami įvairūs konkursai, suteikta galimybė dirbti, lankytis koplyčioje ir t. t. Teismas akcentavo, kad nepateikti įrodymai, jog pareiškėjas būtų linkęs dalyvauti atsakovo vykdomose programose. Teismas padarė išvadą, kad dėl prievartinių veiksmų (kai pareiškėjas akivaizdžiai ignoruoja visas priemones) reabilitacijos bei integracijos į visuomenę programų tikslai negali būti pasiekti. Todėl teismas nepagrįstais nusprendė laikyti pareiškėjo teiginius dėl perauklėjimo, integracijos.

Teismas nurodė, kad bylos duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, jog jam neskiriamas efektyvus gydymas nuo (duomenys neskelbtini) ir, tuo pačiu, patvirtina, kad pareiškėjui medicininė pagalba (taip pat ir gydymas) buvo teikiama nuolat specialų pasirengimą turinčių asmenų (gydytojų). Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai paaiškino, jog jo netenkina medicininės paslaugos, tačiau nesukonkretino, kuo pasireiškė netinkamas gydymas. Pareiškėjas ne kartą buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, dažnai lankėsi Sveikatos priežiūros tarnyboje, jam buvo skiriamas gydymas, kurio reikalingumą nustatydavo gydytojas ir kuris buvo reikalingas įvertinus pareiškėjo sveikatos būklę. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui buvo skiriamas nemokamas gydymas, tačiau jis piktybiškai nevykdė gydytojų nurodymų, vengė atlikti tyrimus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir dėl maisto trūkumo, o tik išsakė nepagrįstus deklaratyvius teiginius.

Teismas padarė išvadą, jog atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), sudarančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko, o dėl atsiradusių nepatogumų (ir neturtinės žalos) pareiškėjas pateikė tik aptakias frazes. Teismas konstatavo, kad pateiktų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti Alytaus PN pareigūnų veiksmai, o pareiškėjas savo reikalavimui pagrįsti jokių įrodymų nepateikė.

Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Teismas dar kartą pažymėjo, kad nepagydoma liga pareiškėjas užsikrėtė iš esmės savo iniciatyva (neteisėtas narkotikų vartojimas) ir skunde išdėstė tik abstrakčius bei deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Teismas šią išvadą padarė įvertinęs ir tai, kad pareiškėjas sistemingai tyčia darė smurtinius nusikaltimus, todėl jis turėjo objektyvią galimybę suvokti, jog už tyčinių smurtinių nusikaltimų darymą jis bus patalpintas ne į SPA centrą, o į tardymo izoliatorių ir vėliau į pataisos namus – t. y. iš dalies ir jo sąmoningi (tyčiniai) neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl sąlygų pablogėjimo. Įvertinęs suteiktų nemokamų medicininių paslaugų kiekį, teismas pabrėžė, kad būdamas laisvėje pareiškėjas (atsižvelgus į jo gyvenimo būdą bei charakterizuojančius duomenis) realiai nebūtų gavęs tiek nemokamų medicininių paslaugų.

Likusius pareiškėjo skundo argumentus teismas nusprendė laikyti pertekliniais, neturinčiais esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo.

III. Pareiškėjas A. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs skunde teismui. Papildomai pareiškėjas pažymi, kad Alytaus PN nesiėmė veiksmų, kurie užtikrintų, jog pareiškėjas, būdamas sveikas asmuo, patekęs į Pataisos namus, neturėtų galimybės vartoti narkotinių medžiagų bei dėl to užsikrėsti (duomenys neskelbtini).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime pateikiami argumentai, iš esmės analogiški nurodytiems atsiliepime į skunde. Papildomai pažymima, kad priimtas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo Alytaus PN veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant narkotinių medžiagų nepatekimo į Pataisos namų teritoriją, dėl kurių pareiškėjas vartojo narkotines medžiagas ir užsikrėtė (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d., priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. gruodžio 5 d., atsakovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas. Teismas nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d.

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Alytaus PN veiksmų, neužtikrinant A. M. tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant narkotinių medžiagų nepatekimo į Pataisos namų teritoriją, dėl kurių pareiškėjas pradėjo vartoti narkotines medžiagas ir užsikrėtė (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2014 m. gruodžio 5 d., priežasčių, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė, nenurodė, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. gruodžio 5 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus pataisos namų administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, nepaisant įrodinėjimo pareigos ypatumų viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, administracinės bylos procesas iš esmės visgi grindžiamas rungimosi principu, stengiantis jame šalims suteikti vienodas galimybes. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 53 str. 3 d., 130 str. 6 d., 138 str. 2 ir 3 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde (jo papildyme, b. l. 168) nurodyta nauja aplinkybė, jog pareiškėjas dėl to, kad Alytaus PN užsikrėtė (duomenys neskelbtini), neteko 50 procentų darbingumo, pirmosios instancijos teismui nagrinėjant administracinę bylą nebuvo žinoma, ji paaiškėjo žymiai vėliau nei buvo priimtas teismo sprendimas (darbingumo lygio pažyma išduota 2015 m. rugpjūčio 21 d.), todėl galėtų būti pagrindas pareiškėjui su skundu kreiptis į teismą, tačiau šioje byloje tikrinant pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertinama.

Pareiškėjas, kaip jau buvo minėta, ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d.) neturtinę žalą iš esmės kildino iš Alytaus PN neteisėtų veiksmų, t. y. neužtikrinant narkotinių medžiagų nepatekimo į Pataisos namus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Alytaus PN atvyko 2009 m. liepos 14 d. Pareiškėjas 2009 m. liepos 20 d. pasirašytinai buvo įspėtas dėl atsakomybės už susargdinimą sunkia/nepagydoma liga bei dėl (duomenys neskelbtini) viruso grėsmės ir jo plitimo būdų (b. l. 54, 55). Su pareiškėju, vykdant nuteistojo pataisos (ugdymo) programos planą, periodiškai buvo bendraujama individualiai vykdant adaptacijos programą, aiškinama dėl narkotinių medžiagų vartojimo žalos bei rizikos užsikrėsti (duomenys neskelbtini) naudojant tuos pačius švirkštus ir adatas, (duomenys neskelbtini) plitimo būdai, dezinfekuojančio skysčio naudojimo tvarka mažinant (duomenys neskelbtini) užsikrėtimo riziką (b. l. 56-64). Pareiškėjui 2010 m. gegužės 24 d. buvo nustatyta (duomenys neskelbtini) (b. l. 76).

Pareiškėjas tiek skunde teismui, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, kad Alytaus PN neužtikrino ir neužtikrina narkotinių medžiagų nepatekimo į Pataisos namų teritoriją, todėl pareiškėjas turi priklausomybę narkotikams, neturi valios jų nevartoti, nors jam buvo sudarytos sąlygos reabilitacijai, tačiau jis nesugebėjo reabilituotis, todėl ir toliau vartoja narkotines medžiagas.

Byloje esantys atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad į Pataisos namų teritoriją, nepaisant to, kad Alytaus PN ir imasi prevencinių bei profilaktinių priemonių narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei kitų draudžiamųjų nuteistiesiems turėti daiktų patekimui į Pataisos namus, narkotinės medžiagos patenka. Pažymėtina, kad šio fakto neneigia ir Alytaus PN, todėl pareiškėjo teiginiai, jog Alytaus PN neužtikrino narkotinių medžiagų patekimo į Pataisos namus, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą, yra pagrįsti. Todėl apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog Alytaus PN administracija neužtikrina narkotinių medžiagų nepatekimo į Pataisos namų teritoriją, yra nepagrįsti ir neįrodyti, kadangi priemonės, kurių imasi Alytaus PN, kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, neužtikrina narkotinių medžiagų nepatekimo į Alytaus PN.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam dėl Alytaus PN veiksmų neužtikrinant narkotikų nepatekimo į Pataisos namus, buvo padaryta ilgalaikė ir nepataisoma žala, jis nepasitiki savimi, jaučia nepilnavertiškumo jausmą, susirgo (duomenys neskelbtini).

Įvertinusi bylos duomenis, taip pat tai, kad, kaip jau buvo minėta, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis grindžia Alytaus PN neteisėtais veiksmais dėl pareiškėjo susirgimo (duomenys neskelbtini), praleistas senaties terminas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustačius, kad Alytaus PN neužtikrina narkotinių medžiagų nepatekimo į Pataisos namų teritoriją, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl minėtų Alytaus PN veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, nenurodė kokia būtent jam atsirado neturtinė žala, t. y. kokius būtent nepatogumus pareiškėjas patyrė, kokioms nematerialiosioms vertybėms buvo pakenkta. Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Alytaus PN veiksmus vertino kaip teisėtus ir pakankamus užkardyti narkotinių medžiagų patekimą į Pataisos namų teritoriją, tačiau iš esmės pagrįstai pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos priteisimo netenkino.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, su kitomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo integravimo į visuomenę sutinka.

Pirmosios instancijos teismas sprendime, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai pažymėjo, kad su pareiškėju nuolat bendravo administracijos atstovai, aiškinosi bausmės atlikimo metu iškilusias problemas, tačiau A. M. vengdavo atvirai bendrauti su būrio viršininku ar kitais administracijos atstovais, piktybiškai pažeidinėjo rėžimo reikalavimus, nevykdė Alytaus PN administracijos teisėtų nurodymų, vartojo fizinį smurtą prieš kitus asmenis, pareiškėjas drausmine tvarka buvo baustas 29 kartus. Taigi integravimo tikslo turi siekti ir pats pareiškėjas, kuris, akivaizdu, jokių pastangų adaptuotis ir integruotis į visuomenę nedėjo, priešingai, administracijos pastangas padėti jam reabilituotis ir adaptuotis ignoravo.

Pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo suteiktas gydymas, yra nepagrįsti, kadangi iš byloje pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, jog gydymo paslaugos pareiškėjui buvo teikiamos. Atkreiptinas dėmesys, jeigu pareiškėjas nesutinka su jam suteiktų medicininių paslaugų kokybe, o tai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., LVAT 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014), su skundu turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, teismingumo laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartį byloje T-77/2006 ir 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje T-110/2013).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nepagrįstai Alytaus PN veiksmus neužtikrinant narkotinių medžiagų patekimo į Pataisos namus laikė teisėtais, tačiau iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė