2023-02-15 Nr. AB-3726-3-61-3-01387-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-19-520/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01387-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ryčio Krasausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ilas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ilas“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ilas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2021 m. kovo 25 d. raštą Nr. (8.34E)D2-745 „Dėl bankroto administratoriaus statuso įgijimo“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą įtraukti pareiškėją į Nemokumo administratorių sąrašą (toliau – ir Sąrašas), atstatant jo anksčiau sukauptą patirtį.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis ilgą laiką buvo bankroto administratoriumi, bet 2006 metais dėl asmeninių priežasčių sustabdė šios veiklos vykdymą. Pareiškėjas 2020 metais nusprendė toliau užsiimti minėta veikla, todėl jis ne kartą kreipėsi į Tarnybą, siekdamas būti įtrauktu į Sąrašą bei, atsižvelgiant į anksčiau sukauptą patirtį, gauti bankroto administratoriaus kategoriją (2020 m. vasario 20 d., 2020 m. balandžio 23 d., 2020 m. liepos 31 d. (tokios datos nurodytos skunde) prašymai), tačiau Tarnyba vis atsisakydavo priskirti pareiškėjui anksčiau jo sukauptą patirtį, nes teisės aktų nuostatos neva nenumatė tokios galimybės (2020 m. kovo 2 d., 2020 m. gegužės 18 d., 2020 m. rugpjūčio 6 d. raštai). Pareiškėjui pasikreipus į teismą, Tarnybos 2020 m. rugpjūčio 6 d. raštas Nr. (6.10)D2-2025 buvo panaikintas, o Tarnyba įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 30 d. prašymą. Tarnyba, vykdydama teismo sprendimą, priėmė ginčijamą Raštą, kuriame pakartotinai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, remdamasi iš esmės tais pačiais argumentais, t. y. sistemiškai aiškindama Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 119 straipsnio, 125 straipsnio 1 dalies ir 126 straipsnio 5 dalies bei Tarnybos direktoriaus 2019 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. V4-352 patvirtinto Teisės administruoti nemokumo procesus suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 14 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad buvusio bankroto administratoriaus sukaupta darbo patirtis administruojant bankrutavusias įmones nėra grąžinama, jam vėl tapus nemokumo administratoriumi. Pareiškėjo vertinimu, tokia atsakovo pozicija yra neteisinga ir nesąžininga, neatitinkanti lygiateisiškumo ir kitų teisės principų, pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, o Raštas neatitinka iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio kylančių reikalavimų.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo argumentai: a) juridiniam asmeniui pakartotinai suteikiant teisę administruoti nemokumo procesus, jam suteikiamas naujas numeris; b) suteikiant nemokumo administratoriui Sąrašo numerį, jam negali būti priskirta anksčiau įgyta administratoriaus patirtis, kadangi jis laikomas nauju asmeniu, turinčiu teisę administruoti nemokumo procesus; c) Bankroto administratorių atrankos kompiuterinė programa sukurta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintas Bankroto administratorių atrankos taisykles (toliau – ir Atrankos taisyklės) ir veikia kaip integruota Audito, vertinimo ir nemokumo informacinės sistemos dalis bei yra susieta su Sąrašo eilės numeriu; nepagrindžia atsakovo pozicijos pagrįstumo. Atsakovas teisės normomis nepagrindė pareiškėjo sukauptos patirties susiejimo išimtinai su Sąrašo eilės numeriu ir Bankroto administratorių atrankos kompiuterine programa. Vien tokia atsakovo nuomonė arba naudojamos kompiuterinės programos funkcionalumo trūkumai nėra teisėtas pagrindas atsisakyti atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo patirtis, kvalifikacija priklauso ne nuo Sąrašo numerio, o nuo įdirbio ir darbo rezultatų.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad Raštu sudaromos sąlygos neteisėtam tam tikrų asmenų prioritetizavimui, Raštas trukdo verstis verslu ir yra išimtinai techninio pobūdžio. Įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašas buvo sukurtas 2012 metais, į jį įrašyti visi bankroto administratoriai. Pradėjus veikti Bankroto administratorių atrankos programai, visiems bankroto administratoriams buvo įskaitytos visos jų administruotos ir užbaigtos įmonės, nepaisant laikotarpio, per kurį jos buvo administruojamos. Visiems Bendrovėje dirbusiems fiziniams bankroto administratoriams į jų patirtį taip pat buvo įskaitytos Bendrovės administruotos įmonės. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas prisidengė formaliu pasiteisinimu, kad pareiškėjas niekada nebuvo įrašytas į Įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašą, todėl, įrašant jį į nuo 2020 m. sausio 1 d. sudarytą Nemokumo administratorių sąrašą, negalima atstatyti jo sukauptos patirties. Tokie atsakovo veiksmai nesuderinami su teisės principais, ypač lygiateisiškumo principu, ir sukuria neteisėtą prioritetą kitiems subjektams tarp lygiavertę patirtį de facto (faktiškai; iš tikrųjų) sukaupusių nemokumo administratorių, pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog jis iš tiesų užbaigė bankroto procedūras ir išregistravo iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 36 įmones, bet ginčas kilo dėl formalių, techninių kliūčių – kompiuterinės programos funkcionalumo ir pareiškėjo patirties paskelbimo atsakovo interneto svetainėje bei Bankroto administratorių atrankos kompiuterinėje programoje. Be to, pareiškėjas teigė, kad aplinkybė, jog jis tam tikrą laiką nevykdė veiklos, nėra svarbi, o duomenys apie pareiškėjo administruotas įmones (t. y. tai, kad būtent pareiškėjas buvo šių įmonių bankroto administratoriumi) yra vieši.

6. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

7. Atsakovas paaiškino, kad Raštu pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad teisės aktai nenumato galimybės atkurti juridiniam asmeniui bankroto administratoriaus statusą kita tvarka nei bendra tvarka, pagal kurią įgyjama teisė administruoti nemokumo procesus, bei kad, 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, vietoj buvusių dviejų profesijų (bankroto administratorius ir restruktūrizavimo administratorius) numatyta viena profesija (nemokumo administratorius), todėl šiuo metu nėra galimybės įgyti teisę administruoti tik bankroto procesus. Atsakovas Rašte apžvelgė teisės administruoti nemokumo procesus įgijimo tvarką (JANĮ 119 str., Tvarkos aprašo nuostatos) ir paprašė pareiškėjo iki 2021 m. balandžio 14 d. pateikti nurodytus dokumentus, sumokėti valstybinę rinkliavą, paaiškindamas, kad, neatlikus šių veiksmų, pareiškėjo prašymas bus atmestas. Atsakovas Rašte nurodė, jog esamas teisinis reglamentavimas tiesiogiai neįtvirtina, kad buvusio bankroto administratoriaus sukaupta darbo patirtis administruojant bankrutavusias įmones nėra grąžinama jam tapus nemokumo administratoriumi, tačiau tokią išvadą galima daryti sistemiškai aiškinant tiek JANĮ 119 straipsnį, 125 straipsnio 1 dalį, 126 straipsnio 5 dalį, tiek Tvarkos aprašo 14 punktą.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo veikla, teikiant bankroto administravimo paslaugas, baigėsi 2006 m. spalio 9 d., kai pasibaigė jam išduoto leidimo galiojimas. Pareiškėjas jau daugiau nei 14 metų neteikia bankroto administravimo paslaugų, jis niekada nebuvo įrašytas į Sąrašą. Be to, pareiškėjas kartu su 2020 m. liepos 30 d. prašymu nepateikė Tvarkos aprašo 4 punkte išvardytų dokumentų, todėl atsakovas negalėjo išspręsti pareiškėjo įrašymo į Sąrašą klausimo ir Raštu nustatė pareiškėjui terminą nurodytiems dokumentams pateikti. Pareiškėjas nepateikė atsakovui nurodytų dokumentų. Atsakovas pabrėžė, kad jis negali viršyti savo kompetencijos ir atlikti tik pareiškėjui naudingus veiksmus, kurių atsakovas nėra įgaliotas atlikti, t. y. grąžinti pareiškėjui jo buvusią padėtį, nors pareiškėjas nėra įrašytas į Sąrašą ir neturi teisės teikti nemokumo administravimo paslaugas (pagal atsakovo turimą informaciją, Bendrovės direktorius E. S. turi teisę administruoti tik bankroto procesus, todėl Bendrovė neatitinka JANĮ 119 str. 3 p. reikalavimų). Ginčijamas Raštas yra tinkamai motyvuotas ir negali būti pripažintas nepagrįstu vien dėl to, kad neatitinka pareiškėjo lūkesčių.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Ilas“ skundą.

10. Teismas nustatė, kad:

10.1. Pareiškėjas 2020 m. vasario 20 d. pateikė Tarnybai prašymą atstatyti teisę ir leidimą teikti bankroto administravimo paslaugas, įtraukti Bendrovę į teikiančiųjų bankroto administravimo paslaugas sąrašą bei, atsižvelgiant į sukauptą jos patirtį, priskirti bankroto administratoriaus kategoriją.

10.2. Tarnyba 2020 m. kovo 2 d. raštu Nr. (8.34)D2-639 informavo pareiškėją, kad galiojantys teisės aktai nenumato galimybės atkurti bankroto administratoriaus statusą, todėl teisė administruoti nemokumo procesus atkurtina bendra tvarka. Teisė teikti nemokumo administravimo paslaugas suteikiama vadovaujantis JANĮ ir Tvarkos apraše nustatyta tvarka.

Pareiškėjas 2020 m. balandžio 22 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas patvirtinti arba paneigti, kad bankroto administratorius – Bendrovė – yra užbaigęs ir iš Juridinių asmenų registro išregistravęs 36 bankrutavusias įmones; nurodyti konkrečius teisės aktus ir konkrečius straipsnius, kuriuose numatyta, kad yra draudžiama atkurti turėtą bankroto administratoriaus statusą ir, pagal turimą sukauptą patirtį, suteikti atitinkamą kategoriją; pateikti paaiškinimą, kaip šiuo konkrečiu atveju turėtų būti suprantamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Bankroto administratorių atrankos taisyklių (toliau – ir Atrankos taisyklės) 3.3 punktas ir kodėl jis negali būti taikomas; nurodyti, koks šiuo atveju yra ryšys tarp bankroto administratoriaus įgytos patirties, pabaigtų administruoti įmonių ir atsakovo suteikto naujo vidinio numerio; nurodyti tokio atsakymo apskundimo tvarką.

10.3. Atsakovas 2020 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (6.10E)D2-1297 atsakė į pareiškėjo 2020 m. balandžio 22 d. rašte iškeltus klausimus.

10.4. Pareiškėjas 2020 m. liepos 30 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas atstatyti pareiškėjui buvusią teisę ir leidimą teikti bankroto administravimo paslaugas, įtraukti į juridinių asmenų, teikiančių bankroto administravimo paslaugas, sąrašą bei priskirti atitinkamą bankroto administratoriaus kategoriją pagal pareiškėjo turimą patirtį.

10.5. Atsakovas 2020 m. rugpjūčio 6 d. rašte Nr. (6.10)D2-2025 pareiškėjui paaiškino, kad Tarnybos pozicija lieka tokia pati, kaip 2020 m. gegužės 18 d. atsakyme. Pareiškėjo veikla teikti bankroto administravimo paslaugas baigėsi 2006 m. spalio 9 d., t. y. jis daugiau nei 13 metų neteikė bankroto administravimo paslaugų, pareiškėjas niekada nebuvo įtrauktas į Sąrašą, įrašymo į Sąrašą data yra teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas suteikimo pradžia. Bankroto administratorių atrankos kompiuterinė programa sukurta pagal Atrankos taisykles ir veikia kaip integruota Audito, vertinimo ir nemokumo informacinės sistemos dalis, yra susieta su Sąrašo eilės numeriu, kurio pareiškėjas niekada neturėjo. Dėl šios priežasties ankstesnė darbo patirtis negali būti įtraukta į pareiškėjo darbo patirtį. Suteikiant administratoriui Sąrašo numerį, jam negali būti priskirta anksčiau įgyta administratoriaus patirtis, kadangi jis laikomas nauju asmeniu, turinčiu teisę administruoti nemokumo procesus.

10.6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-922-789/2021 tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Tarnybos 2020 m. rugpjūčio 6 d. raštą ir įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 30 d. prašymą.

10.7. Pareiškėjas 2021 m. kovo 16 d. pateikė Tarnybai prašymą įtraukti jį į juridinių asmenų, teikiančių bankroto administravimo paslaugas, sąrašą bei priskirti atitinkamą bankroto administratoriaus kategoriją (B ar C), atsižvelgiant į pareiškėjo patirtį.

10.8. Tarnyba ginčijamu 2021 m. kovo 25 d. raštu Nr. (8.34)D2-639 informavo pareiškėją, kad teisės aktai nenumato galimybės atkurti juridinio bankroto administratoriaus statusą kita tvarka nei bendra tvarka, pagal kurią įgyjama teisė administruoti nemokumo procesus. Teisė teikti nemokumo administravimo paslaugas suteikiama vadovaujantis JANĮ ir Tvarkos apraše nustatyta tvarka. Tarnyba, vadovaudamasi Tvarkos aprašo 7.1 punktu ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo 2020 m. liepos 30 d. prašyme atstatyti buvusią teisę ir leidimą teikti bankroto administravimo paslaugas, įtraukti į juridinių asmenų, teikiančių bankroto administravimo paslaugas, sąrašą bei priskirti atitinkamą bankroto administratoriaus kategoriją pagal pareiškėjo turimą patirtį, pareiškėjas nebuvo pateikęs Tvarkos aprašo 4 punkte numatytų dokumentų, paprašė pareiškėjo iki 2021 m. balandžio 14 d. pateikti atitinkamus dokumentus: 1) nustatytos formos prašymą; 2) Juridinių asmenų registro išrašą, iš kurio matytųsi, kad pareiškėjo vadovas yra asmuo, turintis teisę administruoti nemokumo procesus; taip pat sumokėti 42 Eur valstybės rinkliavą, bei informavo pareiškėją, kad, nepateikus šių dokumentų ir nesumokėjus valstybės rinkliavos, jo prašymas bus atmestas. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjo veikla, teikiant bankroto administravimo paslaugas, baigėsi 2006 m. spalio 9 d., t. y. jis daugiau nei 13 metų neteikė bankroto administravimo paslaugų, pareiškėjas niekada nebuvo įtrauktas į Sąrašą, įrašymo į Sąrašą data yra teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas suteikimo pradžia. Bankroto administratorių atrankos kompiuterinė programa sukurta pagal Atrankos taisykles ir veikia kaip integruota Audito, vertinimo ir nemokumo informacinės sistemos dalis, yra susieta su Sąrašo eilės numeriu, kurio pareiškėja niekada neturėjo.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, neteikęs bankroto administravimo paslaugų nuo 2006 m. spalio mėnesio, niekada nebuvo įrašytas į asmenų, teikiančių bankroto administravimo paslaugas, sąrašą, nes jo veiklos laikotarpiu nebuvo tokio sąrašo. Pareiškėjo veiklos, teikiant bankroto administravimo paslaugas, laikotarpiu galiojo Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos, įmonių bankroto administratorių veiklos kontrolės tvarkos, bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijos sudėties, bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijos nuostatų ir verslo administratorių etikos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. gegužės 15 d.). Šių taisyklių nuostatose nenumatytas joks pereinamumas, sąrašų eilės numeriai ar kiti kriterijai, pagal kuriuos pareiškėjas būtų galėjęs tikėtis patekti (savaime) į naujai sudaromus sąrašus pagal JANĮ.

12. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog jam (pareiškėjui) turi būti atstatyta teisė ir leidimas teikti bankroto administravimo paslaugas, nes, sistemiškai vertinant teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka nėra galimybės pareiškėjui atkurti juridinio bankroto administratoriaus statusą bei suteikti teisę administruoti nemokumo procesus. Juridinis asmuo, tenkinantis JANĮ 119 straipsnio reikalavimus ir pateikęs Tvarkos aprašo 4 punkte nurodytus dokumentus bendra tvarka, turi teisę bendra tvarka įgyti teisę administruoti nemokumo procesus. Be to, nuo 2020 m. sausio 1 d. bankroto administratoriaus ir restruktūrizavimo administratoriaus profesijos sujungtos į vieną – nemokumo administratoriaus. Bendrovės direktorius E. S. turi teisę administruoti tik bankroto procesus. JANĮ aiškiai apibrėžta, kad, įsigaliojus šiam įstatymui, juridiniai asmenys, turintys teisę teikti tik įmonių bankroto administravimo paslaugas pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.; toliau – ir ĮBĮ) arba tik įmonių restruktūrizavimo paslaugas pagal Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymą, siekdami įgyti teisę administruoti nemokumo procesus, turi per 2 metus nuo 2020 m. sausio 1 d. įvykdyti šiame įstatyme nustatytus reikalavimus juridiniams asmenims, siekiantiems įgyti teisę administruoti nemokumo procesus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pateikė Tarnybai Aprašo 4 punkte nurodytus dokumentus. Pareiškėjo paaiškinimai, jog jis neteikė minėtų dokumentų dėl to, kad jam neatstatoma įgyta patirtis, o ne dėl to, kad jis nenori būti įtrauktas į sąrašus, nėra reikšmingi ginčui išspręsti, nes nepaneigia fakto, kad pareiškėjas nepateikė minėtų dokumentų, todėl Tarnyba, vadovaudamasi Tvarkos aprašo nuostatomis, negali suteikti pareiškėjui teisės administruoti nemokumo procesus ir įrašyti jį į Sąrašą. Teismas priėjo prie išvados, kad Tarnyba, įvertinusi teisės normas, ginčo aplinkybes bei pareiškėjo argumentus, pagrįstai konstatavo, kad teisės aktai nenumato galimybės atkurti juridinio bankroto administratoriaus statusą kita tvarka nei bendra tvarka, pagal kurią įgyjama teisė administruoti nemokumo procesus.

13. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priskirti jam turėtą darbo patirtį bei suteikti jam atitinkamą bankroto administratoriaus grupę, apžvelgė ĮBĮ bei Bankroto administratoriaus pažymėjimo ir bankroto administratoriaus padėjėjo pažymėjimo išdavimo ir įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1K-34, nuostatas, taip pat Tvarkos aprašo 14 punktą, pagal kurį, išbraukus asmenį iš Sąrašo, jo eilės numeris kitam asmeniui ar tam pačiam asmeniui, pakartotinai suteikus teisę teikti nemokumo procesų administravimo paslaugas, nesuteikiamas. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog jam, kaip bankroto (nemokumo) administratoriui, buvusi sukaupta patirtis nėra grąžinama dėl techninių kliūčių – Sąrašo eilės numerio nebuvimo, yra nepagrįstas. Sąrašo eilės numerio negalima vertinti vien kaip formalaus techninio rodiklio. Nei Bankroto administratoriaus pažymėjimo ir bankroto administratoriaus padėjėjo pažymėjimo išdavimo ir įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklėse, nei kituose teisės aktuose nėra numatyta, kad, suteikus teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, pareiškėjui būtų galima grąžinti ir prieš tai buvusią istorinę bankroto administratoriaus darbo patirtį.

14. Teismas akcentavo, kad Atrankos taisyklės pareiškėjui, sustabdžiusiam bankroto administravimo paslaugų teikimą 2006 m. spalio 9 d., netaikytinos. Šiose taisyklėse nenumatytas galiojimas atgal, taip pat tai, kad subjektams, netęsiantiems bankroto administravimo veiklos įsigaliojant šioms taisyklėms, yra galimybė priskirti tam tikrą administratoriaus veiklą apibūdinantį kriterijų, nuo kurio priklausytų eilės numeris sąraše ar jo priskyrimas A, B arba C grupei.

15. Teismas padarė išvadą, kad Raštas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis VAĮ 8 straipsnį. Teismas nenustatė pagrindo panaikinti Raštą ir įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, todėl atmetė pareiškėjo skundą.

III. 16. Pareiškėjas UAB „Ilas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, priteisti išlaidų, susijusių su skundo nagrinėjimu, atlyginimą.

17. Pareiškėjas teigia, kad jo statusas buvo įvertintas neteisingai. Nors atsakovas nurodė, kad pareiškėjo veikla, teikiant bankroto administravimo paslaugas, baigėsi 2006 m. spalio 9 d., tačiau pareiškėjas buvo tik sustabdęs veiklą. Nei atsakovas, nei teismas neanalizavo juridinio asmens veiklos sustabdymo teisinių pasekmių.

18. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas ir teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Tiek atsakovas, tiek teismas pirmiausiai vadovavosi žemiausios teisinės galios teisės aktais. Šiuo atveju būtina vadovautis pirmiausiai Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), be kita ko, jos 46 straipsnyje įtvirtintu privačios nuosavybės apsaugos ir ūkinės veiklos laisvės bei iniciatyvos principu. Skundžiamame teismo sprendime pateikta teisės aktų interpretacija prieštarauja konstitucinės teisės doktrinoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje pateiktam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principo aiškinimui. Vadovaujantis šiuo aiškinimu, pripažintina, kad atsakovas savo veiksmais nepagrįstai varžo pareiškėjo ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, o teismo ir atsakovo išvados prieštarauja ūkio subjekto teisei reaguoti į rinkos pokyčius, pavyzdžiui, stabdyti ir atnaujinti savo veiklą, atsižvelgiant į situaciją rinkoje. Pareiškėjo vertinimu, susidariusioje situacijoje buvo pažeistas ir lygiateisiškumo principas, nes kiti ūkio subjektai, užsiimantys juridinių asmenų nemokumo administravimo veikla, turėdami tokią pačią užbaigtų bankroto procedūrų patirtį kaip pareiškėjas, turėjo galimybę gauti aukštesnės kategorijos įvertinimą, t. y. ir didesnę tikimybę būti paskirtais didesnių įmonių nemokumo administratoriais.

19. Pareiškėjas teigia, jog vien tai, kad jis atnaujino savo veiklą jau po Tvarkos aprašo įsigaliojimo, nesudaro pagrindo neatsižvelgti į jo sukauptą bankrutuojančių įmonių administravimo patirtį. Joks įstatymas nenumato tokių neigiamų pasekmių taikymo ūkio subjektams. Aplinkybė, kad tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas vykdė aptariamą veiklą, Sąrašas nebuvo sudaromas, patvirtina, jog pareiškėjas, sustabdydamas tokios veiklos vykdymą, neprivalėjo atlikti kokius nors veiksmus, susijusius su patekimu į kokį nors sąrašą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas savo veiklos laikotarpiu neatitiko kokių nors reikalavimų. Įsigaliojus naujam teisiniam reguliavimui (atsiradus nemokumo administratoriams), nebuvo nustatytas naikinamasis terminas ar kitos sąlygos, dėl kurių atsakovas nebeprivalo vertinti ūkio subjekto turimos patirties administruojant įmones.

20. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo ir teismo pateikta Įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo ir Nemokumo administratorių sąrašo (Sąrašo) sudarymo teisinio reguliavimo interpretacija yra neteisinga. Nė vienas teisės aktas neįtvirtina, kad bankroto administravimo paslaugas teikę juridiniai asmenys, kurie buvo sustabdę savo veiklą JANĮ įsigaliojimo momentu, netenka teisės tikėtis, kad, jiems atnaujinus savo veiklą, bus įvertinta iki veiklos sustabdymo sukaupta patirtis administruojant bankrutuojančias įmones pagal ĮBĮ. Pereinant iš vienos bankroto administratorių skyrimo tvarkos (numatytosios ĮBĮ) į kitą (numatytosios JANĮ), nebuvo nustatytos naikinamosios ar imperatyvios sąlygos, kurios ateityje užkirstų kelią tam tikriems ūkio subjektams tęsti veiklą lygiais pagrindais su kitais nemokumo administravimo srityje veikiančiais subjektais. Teismo sprendime paminėta tik viena teisių įgyvendinimą ribojanti sąlyga – juridiniai asmenys, iki 2022 m. sausio 1 d. neįvykdę JANĮ nustatytų reikalavimų, netenka teisės administruoti nemokumo procesus ir yra išbraukiami iš Sąrašo, tačiau ši sąlyga netaikytina pareiškėjui.

21. Pareiškėjas tvirtina, kad ginčo išsprendimui taikomos teisės normos turi būti aiškinamos vadovaujantis, be kita ko, proporcingumo principu. Šiuo atveju nei atsakovas, nei teismas neįvardijo, kokį viešąjį gėrį gina atsakovas, nuspręsdamas neatsižvelgti į pareiškėjo patirtį, sukauptą iki jo veiklos sustabdymo, kokių būtinų ir pagrįstų viešojo administravimo tikslų yra siekiama. Pareiškėjas nurodo, kad, jeigu atsakovo pozicija būtų pripažinta pagrįsta, pareiškėjui kylančios neigiamos pasekmės būtų neproporcingai sunkios, bet jeigu pareiškėjas būtų įrašytas į Sąrašą jo patirtį atitinkančioje kategorijoje, nemokumo administravimo rinkoje nekiltų jokių neigiamų pasekmių, priešingai – būtų paskatinta sąžininga konkurencija. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad teismo išvada, jog Raštas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, yra deklaratyvi, o Rašte išdėstyta atsakovo pozicija prieštarauja VAĮ įtvirtintiems lygiateisiškumo, proporcingumo ir teisėtumo (įstatymo viršenybės) principams.

22. Pareiškėjas teigia, kad buvo padarytas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, nes atsakovo pozicija sudaro sąlygas diskriminuoti pareiškėją, veikiantį nemokumo administravimo rinkoje. Diskriminavimas pasireiškia tuo, kad kitiems ūkio subjektams, kurie turi sukaupę panašią kaip pareiškėjo patirtį administruojant bankrutuojančias įmones, suteikta aukštesnė kategorija Sąraše, būtent atsižvelgiant į jų patirtį. Nei atsakovas, nei teismas nenurodė įstatymų reikalavimų, kurie pagrįstų skirtingų sąlygų ūkio subjektams taikymą.

23. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas nurodo, kad nemokumo administratorių (iki JANĮ įsigaliojimo, bankroto ir restruktūrizavimo administratorių) veikla yra licencijuojama. Pareiškėjo veiklos vykdymo laikotarpiu teisės aktai nenumatė galimybės sustabdyti leidimą teikti bankroto administravimo paslaugas, tik galimybę panaikinti tokį leidimą pagal baigtinį panaikinimo pagrindų sąrašą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad jis ne nutraukė veiklą, o tik ją sustabdė, laikytini nepagrįstais.

25. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas iškreipia teismo sprendime padarytas išvadas apie tai, jog pareiškėjo veiklos vykdymo laikotarpiu nebuvo sudaromas Sąrašas: teismo sprendime konstatuota ne tai, kad pareiškėjas, sustabdydamas savo veiklą, privalėjo atlikti kokius nors veiksmus, susijusius su patekimu į kokį nors sąrašą, o tai, kad teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarka nenumatė jokio pereinamumo, sąrašų eilės numerių ar kitų kriterijų, pagal kuriuos pareiškėjas, baigęs bankroto administravimo paslaugų teikimą 2006 m. spalio 9 d., būtų galėjęs tikėtis patekti (savaime) į naujai sudaromus sąrašus pagal JANĮ. Pareiškėjo teiginiai, kad teismas ir atsakovas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, yra nepagrįsti. Pareiškėjo pretenzijos dėl diskriminavimo yra pagrįstos tik subjektyvia jo nuomone.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Bylos esminis dalykas – atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2021 m. kovo 25 d. rašto Nr. (8.34E)D2-745, kuriuo atsisakyta pareiškėją UAB „Ilas“ įtraukti į Nemokumo administratorių sąrašą, atstatant jo anksčiau sukauptą patirtį, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas taip pat yra suformulavęs skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą įtraukti jį (pareiškėją) į Nemokumo administratorių sąrašą, atstatant jo anksčiau sukauptą patirtį.

27. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. kovo 16 d. Tarnybai pateikė prašymą įtraukti jį (pareiškėją) į juridinių asmenų, teikiančių bankroto administravimo paslaugas, sąrašą, bei priskirti jam atitinkamą bankroto administratoriaus kategoriją (B ar C), atsižvelgus į pareiškėjo patirtį, sukauptą iki 2006 m. spalio 9 d., nes jis užbaigė 36 įmonių bankroto procedūras ir šias įmones išregistravo iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro. Pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę administruoti nemokumo procesus, neteikė Tarnybai Tvarkos aprašo 4 punkte nurodytų dokumentų, ir pirmosios instancijos teismui paaiškino, jog šių dokumentų neteikė dėl to, kad jam neatstatoma įgyta patirtis.

28. Tvarkos aprašo 4 punktas nustato, jog juridinis asmuo, siekiantis JANĮ nustatyta tvarka įgyti teisę administruoti nemokumo procesus, Tarnybai turi pateikti: 1) užpildytą ir pasirašytą šiame apraše nustatytos formos prašymą suteikti teisę administruoti nemokumo procesus (toliau – Juridinio asmens prašymas) (2 priedas); 2) Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašą, išduotą valstybės įmonės Registrų centro ne anksčiau kaip prieš mėnesį iki juridinio asmens prašymo pateikimo dienos (išraše turi matytis juridinio asmens vadovas, o kai pagal atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančius teisės aktus juridinis asmuo neprivalo turėti darbuotojų, dalyviai, turintys teisę administruoti nemokumo procesus). Pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat buvo įpareigotas sumokėti 42 Eur valstybės rinkliavą.

29. Pareiškėjo šioje byloje ginčijamame Rašte nurodyta, kad galiojantys teisės aktai nenustato galimybės atkurti juridinio bankroto administratoriaus statusą kita tvarka nei kad bendra tvarka įgyti teisę administruoti nemokumo procesus; pareiškėjo veikla teikti bankroto administravimo paslaugas baigėsi 2006 m. spalio 9 d., t. y. jis daugiau nei 13 metų neteikė bankroto administravimo paslaugų, jis niekada nebuvo įtrauktas į Asmenų, teikiančių įmonių bankroto administravimo paslaugas, sąrašą, kurio sudarymą reglamentavo ĮBĮ (redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.), o įrašymo į šį sąrašą data yra teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas suteikimo pradžia. Rašte pažymėta, kad Bankroto administratorių atrankos kompiuterinė programa sukurta pagal Atrankos taisykles ir veikia kaip integruota Audito, vertinimo ir nemokumo informacinės sistemos dalis, yra susieta su Sąrašo eilės numeriu, kurio pareiškėjas niekada neturėjo.

30. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, detaliai aptaręs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, padarė išvadą, kad Raštas yra pagrįstas ir teisėtas, nes pareiškėjo veikla teikti bankroto administravimo paslaugas baigėsi 2006 m. spalio 9 d., galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka nėra galimybės pareiškėjui atkurti juridinio bankroto administratoriaus statusą bei suteikti teisę administruoti nemokumo procesus (tik juridinis asmuo, atitinkantis JANĮ 119 straipsnio reikalavimus, ir pateikęs Tvarkos aprašo 4 punkte nurodytus dokumentus, turi teisę bendra tvarka įgyti teisę administruoti nemokumo procesus).

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas, nurodo, kad jo veikla teikti bankroto administravimo paslaugas nesibaigė 2006 m. spalio 9 d., nes jis veiklą buvo tik sustabdęs (ne nutraukęs); pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi žemiausiais pagal teisės aktų hierarchiją teisės aktų normomis, kuriomis buvo sprendžiami techniniai klausimai, o ne Konstitucijos 46 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjo teigimu, atsakovo pozicija (nepripažinti pareiškėjo sukauptos patirties ir neatsižvelgti į iki įmonės veiklos sustabdymo užbaigtas bankroto procedūras) nepagrįstai varžo pareiškėjo ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, ir dėl to prieštarauja Konstitucijai, taip pat pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, nustatantis viešojo administravimo subjektų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir akcentuoja, jog pareiškėjas veiklą buvo nutraukęs, o ne ją sustabdęs, nes 2006 m. spalio 9 d. jam buvo panaikintas leidimas teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas (daroma nuoroda į 2006 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo leidyklos „Valstybės žinios“ informacinių pranešimų leidinio Nr. 77 turinį ir šio leidinio 36 puslapį).

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pagal oficialiai ir viešai paskelbtą informaciją pareiškėjas veiklos nevykdė ir nebegalėjo jos vykdyti nuo 2006 m. spalio 9 d., kai jam buvo panaikintas leidimas teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, kad 2006 m. spalio 9 d. sprendimas dėl leidimo panaikinimo buvo panaikintas ar pripažintas negaliojančiu. Dėl to pareiškėjo argumentai, kad jis tik buvo sustabdęs veiklą, yra visiškai nepagrįsti.

33. Pareiškėjui leidimo panaikinimo metu galiojusi ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalis nustatė, kad įmonės administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas suteikimo tvarką nustatė ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtinta Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarka, kurios 2 punkte nurodyta, kad Leidimas teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas (3 priedas) – Ūkio ministerijos išduotas dokumentas, suteikiantis juridiniam asmeniui teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas. Šios tvarkos 33 punkte buvo nurodyta, kad informacija apie fizinius ir juridinius asmenis, kuriems išduoti (ar panaikinti) bankrutuojančių arba restruktūrizuojamų įmonių administratoriaus kvalifikaciniai pažymėjimai ar leidimai teikti įmonių bankroto arba restruktūrizavimo administravimo paslaugas, arba leidimai dirbti bankrutuojančių įmonių administratoriaus padėjėju, skelbiama „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Skelbimus „Valstybės žinių“ redakcijai teikia Įmonių bankroto valdymo departamentas.

34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2006 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo leidyklos „Valstybės žinios“ informacinių pranešimų leidinyje Nr. 77 buvo paskelbta, jog 2006 m. spalio 9 d. pareiškėjui panaikintas leidimas teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas.

35. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo JANĮ, kurio 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, be kita ko, reguliuoja ir nemokumo administratorių profesiją ir veiklos priežiūrą. JANĮ 2 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad nemokumo administratorius – fizinis arba juridinis asmuo, turintis teisę administruoti nemokumo procesus. JANĮ 119 straipsnyje nustatyta, kad teisė administruoti nemokumo procesus suteikiama juridiniam asmeniui, jeigu jis tenkina šiuos reikalavimus: 1) yra nepriekaištingos reputacijos; 2) yra privatus juridinis asmuo; 3) turi vadovą, įgijusį teisę administruoti nemokumo procesus Lietuvos Respublikoje, arba, kai pagal atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančius teisės aktus juridinis asmuo neprivalo turėti darbuotojų, dalyvį, įgijusį teisę administruoti nemokumo procesus Lietuvos Respublikoje. JANĮ 126 straipsnio 5 dalis nustato, kad asmuo įgyja teisę administruoti nemokumo procesus nuo asmens įrašymo į Nemokumo administratorių sąrašą dienos ir yra laikomas nemokumo administratoriumi.

36. JANĮ 158 straipsnis nustato pereinamąsias nuostatas dėl teisės administruoti nemokumo procesus įgijimo juridiniams asmenims, t. y. nustato, kad juridiniai asmenys, turintys teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas pagal ĮBĮ ir įmonių restruktūrizavimo paslaugas pagal Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymą, nuo 2020 m. sausio 1 d. laikomi asmenimis, turinčiais teisę administruoti nemokumo procesus (1 d.); juridiniai asmenys, turintys teisę teikti tik įmonių bankroto administravimo paslaugas pagal ĮBĮ įstatymą arba tik įmonių restruktūrizavimo paslaugas pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymą ir siekdami įgyti teisę administruoti nemokumo procesus, per 2 metus nuo 2020 m. sausio 1 d. turi įvykdyti šiame įstatyme nustatytus reikalavimus juridiniams asmenims, siekiantiems įgyti teisę administruoti nemokumo procesus (2 d.); šio straipsnio 2 dalyje nurodyti juridiniai asmenys, per 2 metus nuo 2020 m. sausio 1 d. neįvykdę šiame įstatyme nustatytų reikalavimų juridiniams asmenims, siekiantiems įgyti teisę administruoti nemokumo procesus, pašalinami iš Nemokumo administratorių rūmų asocijuotų narių (3 d.).

37. Taigi iki JANĮ įsigaliojimo pareiškėjas neturėjo teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas pagal ĮBĮ, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas pagal JANĮ nuostatas negalėjo būti pripažintas asmeniu, turinčiu teisę administruoti nemokumo procesus, ir būti įtrauktas į Nemokumo administratorių sąrašą, kai jis tik iki 2006 m. spalio 9 d. turėjo teisę vykdyti bankroto procedūras ir buvo sukaupęs tam tikrą patirtį. JANĮ nuostatos nenustato, kad tokie juridiniai asmenys, kurie iki JANĮ įsigaliojimo nevykdė įmonių bankroto procedūrų ir jų negalėjo vykdyti dėl panaikinto leidimo, turi būti įrašyti į Nemokumo administratorių sąrašą.

38. Iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio ĮBĮ 116 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Vyriausybės įgaliota institucija Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka sudaro asmenų, teikiančių įmonių bankroto administravimo paslaugas, sąrašą. Sąrašas skelbiamas šio įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje. Į Sąrašą įrašyti fiziniai ir juridiniai asmenys įgyja teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas nuo jų įrašymo į Sąrašą dienos. Į Sąrašą įrašytiems šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose nurodytiems asmenims teisė teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas Lietuvos Respublikoje suteikiama laikinai. Fiziniai ir juridiniai asmenys netenka teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas nuo jų išbraukimo iš Sąrašo dienos. Sąrašo sudarymo taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1K-34 „Dėl bankroto administratoriaus, bankroto administratoriaus padėjėjo, restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimų ir įmonių bankroto, įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašų“) III skyriuje buvo numatyta asmenų, teikiančių įmonių bankroto administravimo paslaugas, Sąrašo sudarymo tvarka.

39. Tvarkos aprašo 24 punkte nurodyta, kad asmenys, iki 2019 m. gruodžio 31 d. įrašyti tiek į įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašą, tiek į įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašą, nuo 2020 m. sausio 1 d. laikomi įrašytais į Nemokumo administratorių sąrašą su iki 2019 m. gruodžio 31 d. suteiktais numeriais, įrašymo į Sąrašą data laikoma įrašymo į įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašą arba į įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašą, data, priklausomai nuo to, kuri data yra ankstesnė.

40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs iki 2020m. sausio 1 d. galiojusias ĮBĮ nuostatas, JANĮ nuostatas bei teisės aktus, reglamentavusius asmenų, teikiančių įmonių bankroto administravimo paslaugas, sąrašo bei Nemokumo administratorių sąrašo sudarymo tvarką, pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad šiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta nuostatų, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui turėtų būti suteikta teisė pagal JANĮ administruoti nemokumo procesus ir jam būtų grąžinta ir iki 2006 m. spalio 9 d. sukaupta jo, kaip bankroto administratoriaus, darbo patirtis.

41. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju turėjo būti vadovaujamasi Konstitucijos 46 straipsniu ir jame įtvirtintu privačios nuosavybės apsaugos ir ūkinės veiklos laisvės bei iniciatyvos principu, kad turėjo būti pripažinta, jog atsakovo pozicija sudaro sąlygas diskriminuoti pareiškėją (pažeidžiamas Konkurencijos įstatymo 4 str.), nepripažinti pagrįstais.

42. Pareiškėjas minėtus apeliacinio skundo argumentus grindžia iš esmės tuo, kad jis savo veiklos sustabdymo metu neprivalėjo atlikti kokius nors veiksmus, susijusius su patekimu į kokį nors sąrašą, atsakovo pozicija nepripažinti pareiškėjo sukauptos patirties ir neatsižvelgti į iki įmonės veiklos sustabdymo užbaigtas bankroto procedūras nepagrįstai varžo pareiškėjo ūkinę laisvę ir iniciatyvą (pareiškėjas turi teisę sustabdyti ir atnaujinti savo veiklą priklausomai nuo situacijos rinkoje). Pareiškėjo teigimu, diskriminavimas pasireiškia tuo, kad kitiems ūkio subjektams, kurie turėjo sukaupę panašią į pareiškėjo patirtį administruojant bankrutuojančias įmones, suteikiama aukštesnė kategorija Nemokumo administratorių sąraše, o aukštesnė kategorija (B,C) lemia galimybę, pavyzdžiui, būti paskirtam didesnių įmonių nemokumo administratoriumi.

43. Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat ir su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais. Konstitucinėje jurisprudencijoje nėra draudžiamas ūkinės veiklos laisvės ribojimas. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d.; 2000 m. spalio 18 d.; 2002 m. kovo 14 d.; 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai).

44. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato pareigą viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę vykdant jiems pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu.

45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-809-552/2017; kt.), kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tokiais veiksmais laikomas ir teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

46. Sprendžiant, ar egzistuoja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlyga, turi būti vertinama, ar viešojo administravimo subjektas turėjo diskreciją elgtis tam tikru būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-282/2013; kt.).

47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) viešojo administravimo subjekto priimtas teisės aktas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio teisės akto atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (žr. 2008 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-45/2008; 2017 m. lapkričio 21 d. administracinėje byloje Nr. eA-2166-624/2017; kt.).

48. Kaip jau minėta, pareiškėjas nuo 2006 m. spalio 9 d. nevykdė bankrotų administravimo procedūrų ne dėl to, kad buvo sustabdęs veiklą, bet dėl to, jog jam buvo panaikintas leidimas vykdyti tokią veiklą. Kaip teisingai nurodo atsakovas, nemokumo administratorių (iki JANĮ įsigaliojimo bankroto ir restruktūrizavimo administratorių) veikla yra licencijuojama, ir pareiškėjas, neturėdamas leidimo vykdyti bankroto administratorius veiklos iki JANĮ įsigaliojimo, 13 metų nevykdęs tokio pobūdžio veiklos, akivaizdžiai nėra tokioje pačioje padėtyje, kaip kiti bankroto administratoriaus veiklą vykdę iki JANĮ įsigaliojimo asmenys ir įtraukti į Nemokumo administratorių sąrašą su duomenimis apie sukauptą patirtį. Pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių, kad teisės aktų nustatyta tvarka jam būtų išduotas naujas leidimas vykdyti bankrotų administravimo procedūras, be to, atsakovas sudarė galimybes pareiškėjui pateikti JANĮ ir Tvarkos apraše nurodytus dokumentus, kad jis bendra tvarka įgytų teisę administruoti nemokumo procesus, t. y. jo veikla nėra varžoma ar apribojama. Konstatuotina, kad byloje aptarti teisės aktai ir ginčijamas atsakovo Raštas nevaržo pareiškėjo ūkinės veiklos ir iniciatyvos bei jo nediskriminuoja.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (šiuo aspektu žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

50. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ilas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Rytis Krasauskas

Dalia Višinskienė