2019-05-08 Nr. AB-10699-3-61-3-01215-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-518-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01215-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo 530-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo 530-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. P. (D. P.) ir V. U. (V. U.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas 530-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija (toliau – ir Bendrija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 15–20), prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2017 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 3R-119(2.13-1.) „Dėl 530-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ir V. U. 2017-01-30 pareiškimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Inspekcijai teiktą 2017 m. sausio 30 d. pareiškimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrija turi teisę reikalauti, jog Inspekcija atliktų tam tikrus veiksmus, tačiau Inspekcija visiškai nepagrįstai atsisakė juos atlikti, motyvuodama tuo, kad D. P. atžvilgiu Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – ir Įstatymas) netaikomas. Paaiškino, kad kartu su pareiškimu pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog trečiasis suinteresuotas asmuo įrengė vaizdo stebėjimo kameras ir tvarko pareiškėjo asmens vaizdo duomenis neteisėtiems asmeniniams poreikiams, susijusiems su jo nelegaliu verslu. D. P., tuo pačiu būdamas juridiniu ir fiziniu asmeniu, nuo 2011 m. savo boksuose pradėjo draudžiamą veiklą, dėl kurios nusipirko kitą boksą. Boksuose jis neteisėtai pertvarkė bendrojo naudojimo elektros tinklus ir skaičiavimo prietaisus, nupirko elektros instrumentus, suvirinimo įrenginius ir kitą turtą, prie pertvarkytų tinklų neteisėtai prisijungė trifazį kabelį ir trejus metus nemokėjo pareiškėjui mokesčių. D. P. taip pat įrengė metalines duris, o bendro naudojimo patalpose – dvi vaizdo stebėjimo kameras, kurių pareiškėjui neleido patikrinti. Šiems prietaisams naudojo akumuliatorinį maitinimą. Apie tokius savo veiksmus D. P. niekam nepranešė, pareiškėjas apie tai sužinojo praėjus tik keleriems metams gavęs kompaktinį diską su vaizdo kameros įrašu.

3. Pareiškėjas nurodė, kad tokiais savo veiksmais D. P. atliko automatinį pareiškėjo asmens duomenų tvarkymą. Laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2013 m. birželio 21 d. jis tai darė kaip fizinis ir juridinis asmuo, o nuo 2013 m. birželio 21 d. iki skundo pateikimo teismui – kaip fizinis asmuo. Pašalinus jį iš Bendrijos pirmininko pareigų, D. P. verslo nesustabdė, kamerų nedemontavo, Bendrijos narių per patikrinimą neįleido. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas su V. U. pareiškimu kreipėsi į Inspekciją, nurodydamas, kad D. P. naudoja V. U. vaizdo duomenis savo neteisėtiems poreikiams. Visų šių duomenų Inspekcija nevertino, o didesnę reikšmę teikė D. P. paaiškinimams. Pareiškėjas manė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi Inspekcija netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias atsakovo kompetenciją. Inspekcija pažeidė procedūrinės teisės normas ir objektyvumo principą, neatsižvelgė į pareiškime nurodytas aplinkybes, atsisakė nustatyti pareiškimo išnagrinėjimui teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl neatskleidė pareiškimo esmės, kas turėjo lemiamos įtakos skundžiamo Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

4. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 77–81) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad Įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog šis įstatymas netaikomas, jeigu asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Priimdamas ginčijamą Sprendimą, atsakovas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, nurodė dokumentus ir duomenis, gautus atliekant pareiškimo tyrimą, ginčo aplinkybių tyrimą atliko tinkamai. Pareiškimo nagrinėjimo metu nustatyta, kad D. P. vaizdo stebėjimą vykdo kaip fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija.

6. Atsakovas paaiškino, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas savo pareiškimuose nurodė, kad D. P. vykdo nelegalią veiklą ir vaizdo stebėjimo kameras įrengė būtent dėl šios nelegalios veiklos nuslėpimo, dar nesuponuoja, kad nagrinėjamu atveju D. P. atžvilgiu taikytinos Įstatymo nuostatos. Pareiškėjas savo nurodytų teiginių nepagrindė jokiais objektyviais ir neginčytinais įrodymais, todėl Inspekcija rėmėsi valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikta informacija. Pažymėjo, kad D. P. nuo 2013 m. birželio 21 d. nebeina Bendrijos pirmininko pareigų. Pareiškimo nagrinėjimo metu Inspekcijai nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad skundžiamos vaizdo stebėjimo kameros būtų įrengtos Bendrijos sprendimu, už Bendrijos lėšas ar Bendrijos, kaip juridinio asmens, poreikiams tenkinti.

7. Atsakovas nurodė, kad ginčijamame Sprendime pasisakė ir dėl V. U. asmens duomenų (vaizdo stebėjimo įrašo) teikimo tretiesiems asmenims. Inspekcija nurodė, kad iš prie 2017 m. vasario 6 d. pareiškimo pridėto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-17080-891/2016 matyti, kad V. U. vaizdo duomenis D. P. naudojo kaip fizinis asmuo savo asmeniniams poreikiams (teikdamas įrodymus dėl savo asmeninio garažo vartų apgadinimo) tenkinti. Šiuo atveju, kai vaizdo medžiaga su V. U. asmens duomenimis buvo perduota tik kompetentingai teisėsaugos institucijai, kuri pagal teisės aktais nustatytą kompetenciją turi pareigą atlikti tyrimą ir nustatyti, ar tam tikrais veiksmais V. U. nepažeidė įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, nei V. U., nei D. P. Inspekcijai nepateikė įrodymų, kad vaizdo medžiaga su V. U. asmens duomenimis būtų buvusi pateikta kitiems tretiesiems asmenims, išskyrus policijos pareigūnus, toks D. P. atliktas vienkartinis asmens duomenų tvarkymas savo pobūdžiu, siekiant tik perduoti vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotą medžiagą apie galimą pažeidimą policijos pareigūnams, negali būti laikomas padarytu su verslu ar profesija susijusiais tikslais.

8. Atsakovas nurodė, kad Sprendime rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. ir 2010 m. spalio 29 d. nutartimis, kadangi šiose bylose skundžiami asmenys vaizdo stebėjimą, kaip ir pareiškėjo atveju, vykdė kaip fiziniai asmenys ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Šiuo atveju Inspekcija ginčijamu Sprendime akcentavo vaizdo stebėjimą vykdančio asmens tikslus ir poreikius, t. y. Įstatymas netaikomas asmeniui, įsirengusiam vaizdo stebėjimo kameras ant gyvenamojo namo ir vykdančiam vaizdo stebėjimą tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, todėl aukščiau nurodytomis nutartimis, priimdama Sprendimą, Inspekcija rėmėsi pagrįstai.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 76) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjas vadovavosi Įstatymo nuostatomis, kai tuo tarpu jis vaizdo stebėjimo kameras įrengė kaip fizinis asmuo išimtinai asmeniniams poreikiams – turto apsaugai. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad tvarko Bendrijos asmens vaizdo duomenis neteisėtiems asmeniniams poreikiams, susijusiems su nelegaliu verslu, kadangi Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžia asmens duomenų sąvoką, o skunde vartojama sąvoka „Bendrijos asmens duomenys“ yra nelogiška ir nesuprantama. Manė, kad yra šmeižiamas, kadangi Bendrijos pirmininkas jau ketverius metus skleidžia melagingą informaciją apie jį ir rašo panašaus pobūdžio skundus įvairioms valstybinėms institucijoms. Visi su tuo susiję pareiškėjo paaiškinimai nepagrįsti, o įvardijamų įvykių fragmentai pateikiami iškraipant informaciją apie vykstančius teisminius procesus, kuriuose galutiniai sprendimai nėra priimti.

11. Pareiškėjas Bendrija teismui pateikė atsikirtimus į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus (I t., b. l. 162–181), kuriuose nurodė, jog nesutinka su atsiliepimuose pateiktais motyvais. Pareiškėjas savo nesutikimą grindė argumentais, kurie iš esmės analogiški nurodytiems patikslintame skunde ir Inspekcijai teiktuose pareiškimuose.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13. Teismas pažymėjo, kad Bendrija 2017 m. sausio 30 d. kreipėsi į Inspekciją su pareiškimu, jog D. P. neteisėtai sumontavo vaizdo stebėjimo kameras Bendrijos teritorijoje, renka Bendrijos asmens duomenis, todėl tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo nuostatas (I t., b. l. 82–85, 86–109). Inspekcija 2017 m. vasario 2 d. raštu Nr. 2R-766(2.13) informavo pareiškėją, kad yra pagrindas teigti, jog D. P. vaizdo stebėjimo kameras Bendrijos bendro naudojimo patalpose įsirengė kaip fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, todėl galimai dėl tokių D. P. veiksmų Įstatymas nebūtų taikomas. Atsižvelgiant į tai, prašė patikslinti atitinkamas aplinkybes (I t., b. l. 110–111). Pareiškėjas 2017 m. vasario 6 d. informavo Inspekciją, kad, jo nuomone, Įstatymas D. P. atžvilgiu turi būti taikomas, kadangi jis vaizdo stebėjimo kameras įrengė bendrojo naudojimo patalpose ir nuo 2013 m. balandžio mėn. Bendrijos narių vaizdo duomenis tvarko kaip šios Bendrijos pirmininkas, o ne kaip fizinis asmuo. Be to, D. P. tvarko V. U. vaizdo duomenis be jo sutikimo (I t., b. l. 112–113, 114–123). Inspekcija, atsižvelgusi į Bendrijos pateiktus dokumentus, taip pat į tai, kad nepateikta dokumentų, patvirtinančių, jog V. U. įgaliojo Bendriją atstovauti jį paduodant skundą, 2017 m. vasario 14 d. raštu informavo Bendriją, kad V. U. vaizdo duomenų tvarkymo teisėtumo nevertins. Tuo atveju, jeigu Bendrija pageidautų, jog būtų vertinami V. U. asmens duomenys, Bendrija turi pateikti arba įgaliojimą, arba atskirą pasirašytą skundą (I t., b. l. 124). 2012 m. vasario 20 d. Inspekcijoje gautas pareiškėjo pareiškimas, kuriame nurodoma, kad V. U. įgaliojo Bendrijos pirmininką atstovauti jį Inspekcijoje (I t., b. l. 129, 130–134). Inspekcija informavo pareiškėją, taip pat V. U., kad Bendrijos 2017 m. sausio 30 d. pareiškimas priimtas nagrinėti 2017 m. vasario 7 d., o dalis dėl V. U. – 2017 m. vasario 20 d. (I t., b. l. 138, 143, 144).

14. Inspekcija 2017 m. vasario 14 d. raštu kreipėsi į D. P., VMI ir VĮ Registrų centrą dėl skundo nagrinėjimui reikalingos informacijos (I t., b. l. 125–126, 127, 128). VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro departamentas 2017 m. vasario 21 d. raštu Inspekcijai nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini), Juridinių asmenų registre be pareiškėjo nėra registruota jokių kitų juridinių asmenų (I t., b. l. 136). VMI 2017 m. vasario 21 d. raštu Inspekcijai nurodė, kad D. P. nebuvo / nėra įsigijęs verslo liudijimų, nebuvo / nėra įregistravęs individualios veiklos (I t., b. l. 137). D. P. 2017 m. vasario 24 d. atsakymu nurodė Inspekcijai, kad apsauginės vaizdo stebėjimo kameros adresu (duomenys neskelbtini), prie jam priklausančių boksų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra įrengtos asmeniniams poreikiams, siekiant apsaugoti nuosavas patalpas ir jų poreikis nesusijęs su D. P. verslu ar profesija. Kameras jis įrengė kaip fizinis asmuo. Jos įrengtos už nuosavas lėšas ir yra jo šeimos nuosavybė. Vaizdo stebėjimo kamerų įrengimas buvo būtinas, nes jo garažo vartai buvo nuolatos gadinami, spynos užpilamos klijais, vieną kartą vartai buvo sugadinti, įvažiavus į juos automobiliu (I t., b. l. 142).

15. Inspekcija 2017 m. kovo 8 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nutraukė 2017 m. sausio 30 d. pareiškimo, kaip nepriklausančio Inspekcijos kompetencijai, nagrinėjimą. Šiame Sprendime Inspekcija nustatė, kad D. P. vaizdo stebėjimą vykdė kaip fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, todėl konstatavo, jog Įstatymas D. P. atžvilgiu netaikomas (I t., b. l. 46–47).

16. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilęs dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl to, ar yra teisinis pagrindas įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Inspekcijai teiktą 2017 m. sausio 30 d. pareiškimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teisių pažeidimą iš esmės kildino iš to, kad Inspekcija neišnagrinėjo visų ginčui aktualių aplinkybių ir nepagrįstai D. P. atžvilgiu netaikė Įstatymo nuostatų.

17. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1–6 dalimis, 36 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija priėmė nagrinėti pareiškimą, kuris atitiko Įstatymo 48 straipsnio reikalavimus. Inspekcija, tikrindama pareiškime nurodytas aplinkybes ir vykdydama tyrimą, pasinaudojo Įstatymo 41 straipsnio 1 punkte nustatyta teise ir gavo reikiamą informaciją iš VMI ir VĮ Registrų centro, taip pat D. P. paaiškinimus (I t., b. l. 136, 137, 142). Su prašymais paaiškinti atitinkamas aplinkybes kreipėsi į Bendriją (I t., b. l. 110–111), iš kurios taip pat gavo paaiškinimus ir juos patvirtinančius dokumentus (I t., b. l. 112–113, 114–123). Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija ėmėsi visų veiksmų savo kompetencijos ribose, siekdama pašalinti nustatytus nagrinėjamo skundo prieštaravimus bei užtikrinant visapusišką ir objektyvų skundo išsprendimą, todėl pareiškėjo argumentai, jog Inspekcija neatsižvelgė į pareiškime nurodytas aplinkybes, neatliko visapusiško įrodymų tyrimo, dėl ko neatskleista pareiškimo esmė, atmesti kaip nepagrįsti.

18. Teismas vadovavosi Įstatymo 51 straipsnio 1 dalimi, 46 straipsnio 2 dalimi, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju aktuali Įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis, kurioje nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas, jeigu asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Iš byloje esančio VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad D. P. Bendrijos pirmininko pareigas ėjo iki 2013 m. birželio 21 d. (I t., b. l. 33–36). Pareiškimo nagrinėjimo metu Inspekcija negavo jokių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent skundžiamos vaizdo stebėjimo kameros būtų įrengtos Bendrijos sprendimu, už jos lėšas ar Bendrijos poreikiams tenkinti. Iš VĮ Registrų centro 2017 m. vasario 21 d. rašto taip pat matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini), Juridinių asmenų registre be pareiškėjo nėra registruota jokių kitų juridinių asmenų (I t., b. l. 136). Vadinasi, pareiškėjas tiek Inspekcijai, tiek teismui nepagrįstai nurodė, kad D. P. asmenų stebėjimą nuo 2013 m. balandžio mėn. vykdė kaip juridinis asmuo.

19. Teismas pažymėjo, kad kaip matyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-17080-891/2016, V. U. 2016 m. spalio 4 d. vairuodamas automobilį įsirėmė į D. P. garažo vartus ir juos apgadino. Nurodytoje byloje teismo posėdžio metu buvo peržiūrėtas D. P. į bylą pateiktas vaizdo įrašas, įrašytas iš skundžiamų vaizdo stebėjimo kamerų. Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. balandžio 8 d. nutarime pažymėjo, jog asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Šiuo atveju D. P., teikdamas įrodymus dėl savo asmeninio garažo vartų apgadinimo, vaizdo stebėjimo kamerų duomenis naudojo kaip fizinis asmuo savo asmeniniams interesams. Byloje nenustatyta, kad D. P. kitiems tretiesiems asmenims būtų teikęs vaizdo medžiagą, susijusią su V. U. asmens duomenimis.

20. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime nurodytu argumentu, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas savo pareiškimuose nurodė, kad D. P. vykdo nelegalią veiklą ir vaizdo stebėjimo kameras įrengė būtent dėl šios nelegalios veiklos nuslėpimo, nesuponuoja, kad D. P. atžvilgiu būtų taikomos Įstatymo nuostatos. Nagrinėjamu atveju atsakovas vadovavosi VĮ Registrų centro ir VMI pateikta informacija, bet ne pareiškėjo paaiškinimais, kurie nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl Sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog kamerų įrengimas nesusijęs su verslu ar profesija.

21. Taigi, byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei aukščiau išdėstytų teisės aktų nuostatų pagrindu teismas darė išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. vaizdo stebėjimą vykdė saugumo sumetimais, t. y. tik asmeniniams poreikiams, todėl tokių duomenų tvarkymas nepatenka į Įstatymo reguliavimo sferą. Inspekcija ginčijamu Sprendimu pagrįstai nustatė, kad Įstatymas D. P. atžvilgiu netaikomas, ir nutraukė 2017 m. sausio 30 d. pareiškimo, kaip nepriklausančio Inspekcijos kompetencijai, nagrinėjimą.

22. Dėl pareiškėjo argumento, kad D. P. kameras įrengė bendrojo naudojimo patalpose, teismas pažymėjo, kad minėtame Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarime nustatyta, jog D P. priklauso du garažai, Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), virš kurių yra vaizdo kamera. Tai, kad D. P. priklauso minėti garažai (jų boksai – Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtino tiek pats pareiškėjas patikslintame skunde, tiek pats D. P. Inspekcijai adresuotame atsakyme. Pareiškėjo pareiškimų nagrinėjimo metu taip pat buvo nustatyta, kad D. P. įrengė vaizdo stebėjimo kameras ant jam nuosavybės teise priklausančių garažų (boksų) Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sienų. Šiuo atveju Inspekcija Sprendime pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Ik-1824-171/2011. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog į vaizdo stebėjimo kamerų lauką pateko ir bendrojo naudojimo teritorija bei gretimi garažai (boksai), neturėjo jokio teisinio pagrindo sutikti su aukščiau nurodytais pareiškėjo argumentais.

23. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.23 straipsnio 3 ir 4 dalimis ir pažymėjo, kad Inspekcijai nutraukus tyrimą, pareiškėjui nėra užkertamas kelias savo teises ginti civilinio proceso tvarka. Teismas akcentavo, jog pareiškėjui ši teisė ginčijamame Sprendime taip pat buvo išaiškinta.

24. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas laikė, kad atsakovas laikėsi Įstatymo nuostatų, ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, Sprendime nurodyti atsisakymo nagrinėti pareiškimą pagrindai, todėl jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, taigi yra teisėtas bei pagrįstas ir jį naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais teisinio pagrindo nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl reikalavimo panaikinti Sprendimą atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Inspekcijai teiktą 2017 m. sausio 30 d. pareiškimą teismas laikė išvestiniu, kylančiu iš pagrindinio reikalavimo, todėl atsisakius tenkinti pagrindinį skundo reikalavimą – panaikinti Inspekcijos sprendimą, kaip nepagrįstas atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas.

III. 25. Pareiškėjas 530-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–6), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Taip pat prašoma ištirti atsikirtime į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus nurodytus įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tirti faktinius įrodymus, išdėstytus atsikirtime, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias atsisakymą tirti proceso dalyvių pateiktus faktinius įrodymus. Taip buvo pažeisti ABTĮ 86, 56, 87 straipsniai, nes teismas nepagrindė savo teiginio, jog atsikirtimo faktiniai įrodymai yra analogiški anksčiau byloje pateiktiems įrodymams, ir nepateikė įstatymo normų, kuriomis vadovavosi priimdamas sprendimą netirti atsikirtime nurodytų įrodymų.

25.2. Nevertinęs atsikirtime nurodytų įrodymų, teismas nenustatė esminių bylos aplinkybių, kad dėl D. P. vaizdo stebėjimo automatiniu būdu atsakovas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 1 straipsnio 4 dalį vietoj Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, netinkamai taikė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį ir Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 8 d. nutarimo nuostatas. Teismas taip pat be pagrindo nenustatė, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) (kad D. P. tvarko kitų asmenų asmens duomenis asmeniniais ar namų ūkio veiklos tikslais, o ne savo nelegaliais tikslais; kad kameros buvo ne bendro naudojimo patalpose ir kt.), teisės normomis (kad buveinės siena nėra D. P. nuosavybė; kad buveinė yra teritorija, o ne patalpa; kad teisės normos leidžia stebėti bendro naudojimo patalpą, kuri yra ne teritorijoje tarp namų ir kt. statinių, o viduje bendro naudojimo statinio; kad vaizdo ir kitą medžiagą, surinktą Bendrijos buveinėje, D. P. turėjo teisę perduoti policijai be jos nagrinėjimo bendrijoje, o policija, žinodama, kad duomenys surinkti neteisėtai, turėjo teisę juos priimti be privalomo raštiško prašymo D. P. ir juos naudoti kaip įrodymus be jų surinkimo ir teikimo teisėtumo patikrinimo).

25.3. Esminių aplinkybių nenustatymas nulėmė, kad teismas neatskleidė, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir kad Sprendime atsakovas pažeidė pagrindinius viešojo administravimo principus ir procedūras, reglamentuojančias pareiškimų ir skundų nagrinėjimą, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą. Teismas nepagrįstai nepadarė išvados, jog dėl šių VAĮ principų ir procedūrų bei individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų pažeidimų, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl to naikintinas, o atsakovas įpareigotinas išnagrinėti pareiškimą iš naujo.

26. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus (II t., b. l. 37–41), kuriuose nesutinka su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktais atsiliepimais. Pareiškėjas pažymi, kad pateiktas neteisingas aiškinimas, jog Įstatymo 1 straipsnio 4 dalis yra specialioji įstatymo 1 straipsnio 2 dalies atžvilgiu, nes tai tiesiogiai Įstatyme nėra nurodyta. Todėl šis klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB (toliau – ir Direktyva) VI skirsnio 3 straipsnio 1 ir 2 dalies normas. Anot pareiškėjo, tokio apribojimo, koks numatytas Įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje, valstybė negalėjo nustatyti. Pareiškėjas pažymi, kad boksas nėra išimtinai jo savininko asmeninė nuosavybė, dalis objektų yra bendri (pvz., elektros ir šilumos tinklai). Be to, kameros buvo įrengtos net ne boksuose, o Bendrijos buveinėje.

27. Atsakovas Inspekcija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 45–49), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju taikytina Įstatymo 1 straipsnio 4 dalis, kuri yra specialioji Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies atžvilgiu, todėl pagrįstai nuspręsta, jog ginčo situacijoje Įstatymas netaikytinas, net jei asmuo duomenis tvarko automatiniu būdu. Akcentuoja, kad Inspekcija nėra įgalioti vertinti galimo nelegalaus verslo vykdymo fakto, jokių kompetentingų institucijų, teismų sprendimų ir kitų įrodymų, kuri patvirtintų, jog D. P. vykdytų nelegalų verslą, byloje nepateikta. 2017 m. sausio 30 d. pareiškimo nagrinėjimo metu pareiškėjas neužsiminė Inspekcijai, jog D. P. vaizdo stebėjimą vykdė dėl galimai nelegalaus verslo. Inspekcijoje nebuvo gauta jokios informacijos ar surinkta neabejotinų, pakankamų, neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad D. P. vaizdo stebėjimą vykdytų su verslu ar su profesija susijusiais tikslais, todėl Inspekcija negalėjo D. P. atžvilgiu taikyti Įstatymo nuostatų.

29. Atsakovas akcentuoja, kad visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens (šiuo atveju – D. P.) naudai. Inspekcija nutraukė 2017 m. sausio 30 d. pareiškimo nagrinėjimą, nes nebuvo gauta pakankamai įrodymų, patvirtinančių faktą, kad vaizdo stebėjimą jis vykdė ne kaip fizinis asmuo savo poreikiams, o poreikiams, susijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Atsakovas pabrėžia, kad nepriklausomai nuo to, ar vaizdo stebėjimo kameros įrengtos ant privataus daugiabučio gyvenamojo namo ar ant garažų bendrijai priklausančios nuosavybės, jei vaizdo duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, Įstatymas netaikomas.

30. Atsakovas pažymi, kad 2017 m. sausio 30 d. pareiškimo nagrinėjimo metu nevertino vaizdo duomenų teikimo policijai ir jų tvarkymo teisėtumo, nes šiuo atveju pagal Įstatymo 1 straipsnio 4 dalį Įstatymas netaikomas, todėl Inspekcija nekompetentinga nagrinėti šių klausimų. Pareiškėjas pateikė 2015 m. lapkričio 18 d. pareiškimą Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl neteisėtos specialiosios technikos įrengimo ir panaudojimo informacijai rinkti, tačiau Vilniaus apygardos prokuratūra 2015 m. gruodžio 18 d. prokuroro nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 43–44), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsiliepime nurodo, kad apeliantas kartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui ir dėl kurių pirmosios instancijos teismas pasisakė priimtame sprendime, tačiau nenurodo, kodėl teismo ištirtos ir nustatytos aplinkybės turėtų būti vertinamos kitaip. Be to, apeliantas nurodo daug aplinkybių apie D. P., kurios nėra reikšmingos nagrinėjamoje administracinėje byloje ir kurios nėra paremtos jokiais objektyviais duomenimis. Apeliaciniame skunde toliau naudojama sąvoka „Bendrijos asmens duomenys“, kuri yra nelogiška ir prieštarauja Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatoms. D. P. vertinimu, apelianto teiginiai dėl nelegalios veiklos yra šmeižtas jo atžvilgiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2017 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 3R-119(2.13-1.) „Dėl 530-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ir V. U. 2017-01-30 pareiškimo“, kuriuo nutrauktas pareiškėjų 2017m. sausio 30d. pareiškimo, kaip nepriklausančio atsakovo kompetencijai, nagrinėjimas.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą ištyrė netinkamai, neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, netinkamai aiškino ginčui aktualias teisės normas.

35. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, visų pirma nurodo, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

37. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

38. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, įvertinusi visumą byloje surinktų faktinių duomenų bei byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimu, todėl pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, tačiau juos papildo, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus.

39. Ginčui aktualios redakcijos (nuo 2011 05 12 iki 2018 07 15) LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 4 dalis nustatė, kad šis įstatymas netaikomas, jeigu asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti.

40. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. yra įrengęs dvi vaizdo stebėjimo kameras prie jam priklausančių garažų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat nustatyta, kad nurodytu adresu pagal Juridinių asmenų registro duomenis nėra įregistruota jokių juridinių asmenų, išskyrus šios bylos pareiškėją - 530-ąją garažų statybos ir eksploatavimo bendriją. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. nebuvo ir nėra įsigijęs verslo liudijimų, nebuvo ir nėra įregistravęs individualios veiklos pagal pažymą.

41. Pagal trečiojo suinteresuoto asmens D. P. paaiškinimą, jis vaizdo stebėjimo kameras yra įrengęs savo turto apsaugos tikslais.

42. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad D. P. savo garažuose užsiima veikla – automobilių remontu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad D. P. pertvarkė bendro naudojimo elektros tinklus, įsigijo instrumentus, skirtus automobilių remontui, kad nemoka bendrijai už elektrą, nagrinėjamoje byloje nėra aktualūs, nes nėra susiję su asmens duomenų apsauga.

43. Apibendrinant darytina išvada, kad byloje nėra surinkta duomenų, jog trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. vaizdo stebėjimo kameras įrengė ne asmeniniais, o verslo ar profesijos tikslais, todėl tiek pirmosios instancijos teismas, tiek atsakovas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 4 dalies pagrindu ginčo santykiams LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas netaikytinas, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai nutraukė pareiškėjo pareiškimo tyrimą.

44. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo 530-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė