c1ce5bbb-e3ae-4c6b-87ae-1bc1b0eed488 · Lietuvos apeliacinis teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-246-1076/2019 Teisminio proceso Nr. 1-13-1-01620-2014-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.4.6.2; 1.2.14.4.2; 1.2.14.5.1;1.2.29.1.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. liepos 4 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos, sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui, nuteistiesiems R.

G., G. V., gynėjams advokatams Valerijui KuvÅ¡inčikovui, Petrui Prijalgauskui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų R. G. ir G. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį areÅ¡tu dvideÅ¡imt penkioms paroms, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį areÅ¡tu dvideÅ¡imt penkioms paroms, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį areÅ¡tu trisdeÅ¡imčiai parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4, 5 ir 6 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus bausmių sudėjimo ir apėmimo bÅ«du, R. G. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos subendrintos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams Å¡eÅ¡iems mėnesiams, įpareigojant R. G. tęsti darbÄ ir neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo. G. V. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir nuteistas trejiems metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį G. V. iÅ¡teisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Å i nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė : I. Bylos esmė 1. R. G. ir G. V. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2015 m. birželio 10 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, R.

G. sukelto eismo įvykio metu, panaudodami fizinį smurtÄ â€“ G. V. sudavus kumščiu nukentėjusiajam K. A. smÅ«gį į deÅ¡inę veido pusę, nukentėjusiajam pargriuvus ant kairiojo Å¡ono, atsistojus, R. G. sudavus kumščiu nukentėjusiajam į apatinį žandikaulį, G. V. atėmus automobilio Ford Focus, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), raktelius, nepagrįstai apkaltindami nukentėjusįjį dėl neva jo sukelto eismo įvykio, grasindami panaudoti fizinį smurtÄ , liepdami nukentėjusiajam pasiraÅ¡yti kaip autoįvykio kaltininkui užpildytoje tikrovės neatitinkančioje autoįvykio deklaracijoje bei pasiraÅ¡yti paprastÄ jį neprotestuotinÄ vekselį už tariamai padarytÄ moralinę žalÄ S. G., privertė nukentėjusįjį K.

A. R. G. naudai perduoti turtinę teisę į 500 eurų.

2. R. G. taip pat nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 m. birželio 10 d., apie 18 val., (duomenys nekelbtini), vairuodamas automobilį BMW 730, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausantį S. G., važiuodamas kartu su G. V., sukėlė eismo įvykį, t. y. nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio automobilio Ford Focus, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuojamo K. A., apkaltino jį dėl autoįvykio, A. G. pagal jo (R. G.) žodžius užpildžius eismo įvykio deklaracijÄ , įraÅ¡ius tikrovės neatitinkančius duomenis – autoįvykio kaltininku nurodžius K.

A., nubraižius tikrovės neatitinkančiÄ autoįvykio schemÄ , joje pasiraÅ¡ydamas R. G. pagamino netikrÄ dokumentÄ â€“ autoįvykio deklaracijÄ , kuriÄ panaudojo 2015 m. birželio 11 d., pateikdamas UAB DK „PZU Lietuva”, Eigulių g. 21 Vilniuje, ir taip apgaule sutuoktinės S. G. naudai įgijo svetimÄ , UAB DK „PZU Lietuva” priklausantį turtÄ â€“ 307,41 Eur, kurie buvo pervesti kaip draudiminė iÅ¡moka į S. G. sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ banke. 2.1.

R. G. nuteistas ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2014 m. liepos 7 d., apie 21–22 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, smurtavo artimoje aplinkoje, t. y. konflikto metu nukentėjusiajai savo žmonai S. G. sudavė ranka vienÄ kartÄ Ä¯ veidÄ , taip sukėlė fizinį skausmÄ savo Å¡eimos nariui. II. Apeliacinių skundų argumentai 3. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. G. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendį. 3.1.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, grindžiamas spėjimas ir prielaidomis. Teismas rėmėsi ne bylos įrodymais ar atliktu tyrimu, bet hipotetiniais samprotavimais ir padarė iÅ¡vadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, o tai lėmė netinkamÄ baudžiamojo įstatymo pritaikymÄ . 3.2. Pasak nuteistojo, 2015 m. birželio 10 d. įvykį sudaro keli atskiri veiksmai, t. y. automobilių susidÅ«rimas, įvykiai prie automobilio Ford, sustojusio už 10–15 metrų nuo susidÅ«rimo vietos, kai jo (R.

G.) vairuojamas automobilis BMW iÅ¡ karto po įvykio privažiavo prie K. A. ir tarp dalyvių kilo konfliktinė situacija dėl realios ar tariamos grėsmės S. G. bei jos vaikui ir eismo įvykio, bei pokalbis, įvykęs vairuotojams K. A. ir R. G. dar kartÄ pavažiavus 10–20 metrų, siekiant netrukdyti eismui, eismo įvykio deklaracijos pildymas ir vekselio suraÅ¡ymas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visi Å¡ie veiksmai – turto prievartavimas, dokumentų klastojimas ir sukčiavimas – apjungti viena tyčia.

Tačiau, vadovaujantis kasacinio teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010, 2K-7-109/2013 ir kt.), tęstinei nusikalstamai veikai bÅ«dingas visos veikos ir kaltės vieningumas, t. y. asmuo, pradėdamas daryti veikÄ , turi iÅ¡ anksto suvokti ir numatyti visÄ galutinį rezultatÄ , be to, tik dėl tam tikrų objektyvų priežasčių nuspręsti, kad, norint pasiekti Å¡io rezultato, bÅ«tina visÄ veikÄ iÅ¡skaidyti į atskirus etapus (epizodus).

Å iuo atveju teismas neanalizavo ir nepadarė iÅ¡vados, kada kilo tyčia prievartauti turtÄ , klastoti dokumentÄ ir įvykdyti sukčiavimÄ . 3.3. Byloje neginčijamai nustatyta, kad jis (R. G.), K. A., taip pat byloje apklausti liudytojai vienas kito nepažinojo, neturėjo materialinio ar kito intereso, turtinė padėtis dalyviams taip pat nebuvo žinoma, visi veiksmai po susidÅ«rimo buvo spontaniÅ¡ki ir galimai atsirado kaip stresinė reakcija į automobilio Ford vairuotojo K. A. veiksmus vairuojant automobilį.

IÅ¡kilo reali grėsmė jo (R. G.) vaikui ir sutuoktinei, tai patvirtino jis pats, nuteistasis G. V., taip pat liudytojai J. G. (J. G.), A. G., S. G.. Apelianto teigimu, aplinkybė, ar jie matė visÄ Ä¯vykį, ar jo dalį, ar tik girdėjo pokalbius po įvykio, esminės reikÅ¡mės neturi. Pirmosios instancijos teismas turėjo, remiantis įrodymais, pripažinti, kad tokia reali ar tariama grėsmė buvo. Teismas nepagrįstai paminėtų asmenų parodymus įvertino kritiÅ¡kai, sureikÅ¡minęs atskirus neesminius jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nesutapimus, kurie galėjo atsirasti dėl nuo įvykio praėjusio laiko, ir neįvertinęs, kad prieÅ¡taravimų dėl esminių aplinkybių jų parodymuose nėra.

Liudytojo parodymai (kaip ir kiti įrodymų Å¡altiniai) gali bÅ«ti atmetami ar priimami remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, bet ne abstrakčiomis formuluotėmis ar nuorodomis į apklausiamo asmens polinkius, asmenybės bruožus ir pan., kurie patys savaime, be platesnio jų aptarimo ir sÄ sajos su bylos aplinkybėmis įvertinimo, negali bÅ«ti laikomi duomenų pripažinimo (ar nepripažinimo) įrodymais kriterijais. Nesilaikant Å¡ios nuostatos sudaromos prielaidos abejonėms dėl teismo neÅ¡aliÅ¡kumo.

Teismo išvada, kad liudytojai kalba apie pavojų S. G. ir jos bei R. G. vaikui avarijos metu, siekdami padėti kaltinamiesiems išvengti atsakomybės už padarytas veikas, tėra hipotetinio, deklaratyvaus pobūdžio ir taip pat negali būti pripažinta pakankama ir motyvuota. Teisme nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių teigti, kad minėti liudytojai galėtų duoti neteisingus parodymus. Vien pažinties fakto nepakanka daryti tokias prielaidas. 3.4. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog įvykus avarijai automobilio Ford vairuotojas K.

A. sustojo prie krÅ«mų ir prie jo pribėgo G. V., o po to ir R. G., galimo konflikto ir galimos prievartos nuosprendyje nepaaiÅ¡kino, apsiribojo konstatavimu, kad nuteistieji turėjo tyčiÄ prievartauti turtÄ . Teismas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu bÅ«tų galima besÄ lygiÅ¡kai teigti, kad nuteistieji konflikto prie automobilių metu veikė turėdami tyčiÄ prievartauti turtÄ . Net ir pripažinus, kad smurtas galėjo bÅ«ti panaudotas, staigaus konflikto priežastis galėjo bÅ«ti tik neteisėti ar tariamai neteisėti K.

A. veiksmai. Be to, Å¡ioje situacijos stadijoje visi aktyvÅ«s veiksmai pasibaigė. Dalyviai pradėjo kalbėti, o kadangi kelias buvo siauras, dar pavažiavo į priekį. K. A. pats važiavo savo automobiliu iki antro sustojimo, o tai paneigia jo teiginį, kad jis (R. G.) ar kitas asmuo atėmė iÅ¡ jo automobilio raktelius. Tai patvirtina ir į bylÄ pateikta K. A. nuotrauka prieÅ¡ais malÅ«nÄ . Liudytojas R. N. parodė, kad R. G. ir K. A. prie automobilių kalbėjosi ramiai, gražiai, kad R. G. pagailėjo K.

A., kuris atsipraÅ¡inėjo dėl įvykio ir prašė nekviesti policijos. 3.5. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo K. A. parodymais, nes jie yra abejotini, prieÅ¡taringi ir nepatikimi. Pastarasis davė nenuoseklius parodymus apie neva automobilį BMWX6, apie žmonių skaičių, atvažiavusių po įvykio. Ä® R. G. gynėjo klausimÄ , už kÄ jį mušė, K. A. atsakė, kad „už malkas“, o tai rodo, kad pastarasis kalba ne apie faktus, o fantazuoja, priklausomai nuo situacijos.

Tai, beje, pastebėjo ir teismas, nuosprendyje atkreipęs dėmesį į solidų nukentėjusiojo amžių ir individualius psichologinius ypatumus (nukentėjusysis buvo nekoordinuotas, kartais nesusivokiantis kada ir apie kÄ kalbėti, nesuvokiantis apie kurias konkrečias aplinkybes kalbama, iÅ¡siÅ¡okantis, dėl ko ne kartÄ teko jam sakyti pastabas). 3.6. Kaip liudytojas apklaustas kartu su K. A. automobiliu važiavęs A. Č. teisme parodė, kad K. A. pasiėmė iÅ¡ automobilio deklaracijÄ ir nuėjo jos pildyti, jis pats pagalvojo, kad viskas paaiÅ¡kėjo, tuomet iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio ir nuėjo į parduotuvę cigarečių.

K. A. su vyriÅ¡kiais pildė eismo įvykio deklaracijÄ , jokios kalbos apie vekselį tuo metu negirdėjo. Ant automobilio BMW variklio dangčio matė kažkokius lapus, kokie tai dokumentai, nežino. Jis suprato, kad viskas gerai, todėl išėjo į parduotuvę. Perskaičius parodymus, liudytojas A. Č. patvirtino nematęs, kad R. G. bÅ«tų sudavęs smÅ«gį K. A.. Liudytojas V. L. taip pat parodė, kad kol K. A. pildė eismo deklaracijÄ , jis su A. Č. išėjo į parduotuvę nusipirkti cigarečių.

Kokius dokumentus pildė K. A. nematė. Kadangi buvo pradėtos pildyti deklaracijos, jis pagalvojo, kad vairuotojai iÅ¡siaiÅ¡kino ir susitarė. Galvojo, kad dėl įvykio kaltas automobilio BMW vairuotojas, apie vekselį, pildant deklaracijas, negirdėjo. K. A. teisme taip pat patvirtino, kad su R. G. kalbėjo ramiai. Taigi byloje be nukentėjusiojo prieÅ¡taringų parodymų nėra duomenų, kad aktyvioje konflikto stadijoje prie stovinčių automobilių buvo prievartaujamas turtas. 3.7. Pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad jis (R.

G.) kaltas dėl autoįvykio, tačiau teismo iÅ¡vada apie Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimÄ yra tik prielaida. Byloje surinkti duomenys nėra pakankami iÅ¡vadai dėl eismo įvykio dalyvių kaltės. Gynyba pateikė į bylÄ schemÄ , iÅ¡ kurios matyti, kad automobilių susidÅ«rimas įvyko siaurame kelyje (susidÅ«rimo vietoje kelias yra 3,7 metrų pločio), o automobilio BMW plotis – 2 metrai. Be to, vienintelis dokumentas, patvirtinantis automobilių iÅ¡dėstymÄ kelyje avarijos metu, yra įvykio dalyvių užpildyta deklaracija, kurios pakanka spręsti draudimo iÅ¡mokos klausimÄ , tačiau nepakanka daryti iÅ¡vadÄ apie vieno ar kito vairuotojo kaltę, kilus ginčui.

Ji negali bÅ«ti prilyginama eismo įvykio schemai, tai yra tik formalus tarp vairuotojų suraÅ¡omas dokumentas, kuriuo pripažįstama vieno iÅ¡ vairuotojų kaltė dėl įvykio ir tuo pagrindu iÅ¡mokama draudimo iÅ¡moka, bet tai nėra pagrindas administracinei ar baudžiamajai atsakomybei kilti, kÄ patvirtina ir eksperto V. Šakėno paaiÅ¡kinimai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu. 3.8. Kadangi policija nebuvo iÅ¡kviesta, eismo įvykio vietos planas nebuvo sudarytas, neapžiÅ«rėta įvykio vieta, neatlikti matavimai, nenurodyti elementarÅ«s duomenys apie kelio plotį.

Procesiniai įstatymai eismo įvykio vietos plano atkÅ«rimo nenumato, tuo tarpu įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie buvo užfiksuoti ar gauti BPK nustatyta tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2004). Atliekant ikiteisminį tyrimÄ byloje eismo įvykis taip pat nebuvo tirtas. Kaip liudytoja apklausta tyrėja L. G. paaiÅ¡kino, kad tyrimÄ atliko keli tyrėjai, ji pati įvykio vietos netyrė ir nieko negali apie jÄ pasakyti. Ji negalėjo paaiÅ¡kinti, į kuriÄ pusę automobiliai judėjo, kas užfiksuota nuotraukose ir kokiÄ reikÅ¡mę jos turi.

Liudytoja teigė, kad tyrė bylÄ dėl turto prievartavimo, o ne dėl autoįvykio, todėl susidÅ«rimo detalių nesiaiÅ¡kino. L. G. taip pat parodė, kad pagal bylos medžiagÄ automobilis BMW stovėjo pagrindiniame kelyje. Be to, Å¡iuo atveju neturi reikÅ¡mės, ar automobilis BMW stovėjo, ar pajudėjo, nes automobilio Ford vairuotojas K. A., judėdamas tuo pačiu pagrindiniu keliu kaip ir jis (R. G.), pagal KET reikalavimus turėjo vadovautis ne taip vadinama „deÅ¡inės rankos“ taisykle, bet pasirinkti saugų greitį, atitinkantį sÄ lygas (KET 127, 128 punktai). 3.9.

Apeliantas pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo suorganizuotas iÅ¡važiuojamasis posėdis ir užfiksuoti atstumai, kuriuos įvertinęs teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ties R. G. namu (įvažiavimu į kiemÄ ) ir ties M. K. namu yra pakankamai vietos dviem automobiliams prasilenkti. Tačiau Å¡iuo atveju kelio plotis buvo matuojamas ne įvykio vietoje, o prie kaimynės namo, tai susiję su liudytojo E. L. parodymais, kad K. A. su savo keleiviais vartojo alkoholį prie kaimynės namo, todėl Å¡ie duomenys neturi įrodomosios reikÅ¡mės. 3.10.

Pirmosios instancijos teismas buvo perdavęs bylÄ papildomam tyrimui, o tai, apelianto teigimu, rodo, kad tyrimas buvo atliktas nevisapusiÅ¡kai, nepilnai ir neobjektyviai, kas lėmė neteisingas iÅ¡vadas byloje. Tyrimo neobjektyvumas byloje pasireiÅ¡kė nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, tyrimo metu bet kokie jo (R. G.) parodymai buvo atmetami, remiamasi vien tik K. A. parodymais ir tiriama tik turto prievartavimo versija. 3.11. Nuteistasis R. G. teigia manęs, kad turi teisę į moralinės žalos atlyginimÄ dėl jo Å¡eimos nariams K.

A. sukelto pavojaus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepateikė įrodymų ir motyvų, leidžiančių teigti, kad jis suvokė ar galėjo suvokti reiÅ¡kiamų turtinių pretenzijų teisinį nepagrįstumÄ . Be to, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo tiriama aplinkybė dėl žalos K. A., nuosprendyje tai neaptarta. Taigi, byloje nebuvo įrodinėjamas bÅ«tinasis BK 181 straipsnyje ir 294 straipsnyje numatytų nusikalstamų kvalifikuojantis požymis ir vien dėl to jam (R.

G.) BK 181 straipsnis negali bÅ«ti taikomas. Å ios bylos kontekste, pasak nuteistojo, aktuali kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-693/2016, kuriÄ apeliantas cituoja skunde. 3.12. Apeliantas taip pat nurodo, kad pagal teismų praktikÄ sukčiavimo nusikaltimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitÄ asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę, iÅ¡vengia turtinės prievolės arba jÄ panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turinę žalÄ ir to nori bei siekia.

Å iuo atveju jo (R. G.) veiksmuose nėra pagrindinio sukčiavimo sudėties elemento – tiesioginės tyčios. Tas pats pasakytina ir apie dokumentų klastojimÄ . Manydamas, kad turi teisę į moralinę žalÄ , jis paprašė kitų asmenų užpildyti eismo įvykio deklaracijÄ . Neteisėtų veiksmų (psichinės ar fizinės prievartos) pildant deklaracija nebuvo. Be to, draudimo bendrovė nepateikė pretenzijų dėl iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos, ji nelaiko savęs nukentėjusiÄ ja Å¡ioje byloje.

Taigi nusikalstamos veikos, numatytos BK 181, 182 ir 300 straipsniuose, nebuvo padarytos. Jei teismas pripažins, kad smurtas K. A. atžvilgiu buvo panaudotas, tai tokie veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnį, o dėl kitų kaltinimų nuosprendis turi būti panaikintas. 3.13. Nuteistasis taip pat pažymi, kad su sutuoktine S. G. susitaikė, pastaroji pretenzijų jam neturi, po konflikto praėjo daug laiko. Šios aplinkybės turi būti įvertintos skiriant bausmę, paskirta arešto bausmė yra per griežta, neatitinkanti bausmės tikslų.

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. V. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ , iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. 4.1. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir nevisapusiÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo byloje surinktus įrodymus, teismo iÅ¡vados apie jo (G. V.) konfliktiÅ¡kÄ elgesį ir fizinio smurto panaudojimÄ paremtos prielaidomis ir abejotinais K. A. bei pastarojo liudytojų parodymais, kurie bylos nagrinėjimo metu keitėsi, o parodymų pakeitimo priežasčių nukentėjusysis ir liudytojai paaiÅ¡kinti negalėjo.

Teismas subjektyviai vertino abiejų šalių liudytojų parodymus, nes nukentėjusiojo pusės liudytojų parodymus vertino kaip atitinkančius tikrovę, nors šių liudytojų parodymai galimai šališki, siekiant, kad būtų patenkinti nukentėjusiojo reikalavimai, be to, liudytojai apklausoje pripažino, kad įvykio metu vartojo alkoholinius gėrimus. Tuo tarpu kaltinamųjų pusės liudytojų parodymai, nors ir išsamūs bei nuoseklūs, be priežasties įvertinti kritiškai. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad K.

A., neva patyręs fizinį smurtÄ ir neteisėtus veiksmus dėl turto prievartavimo jo atžvilgiu, į teisėsaugos institucijÄ kreipėsi tik praėjus ilgam laiko tarpui, o tai rodo nukentėjusiuoju pripažinto asmens nesÄ Å¾iningumÄ . Teismas nenustatė, kad prieÅ¡ K. A. buvo naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas, nes nukentėjusysis nepateikė leistinų ir tinkamų įrodymų tokiam smurtui pagrįsti, Å¡ios aplinkybės grindžiamos tik prielaidomis, kurios baudžiamajame procese negalimos.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji R. G. ir G. V. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų R. G. ir G. V. apeliacinius skundus atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados 6. Nuteistųjų R. G. ir G. V. apeliaciniai skundai atmetami.

7. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2015 m. birželio 10 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, netoli nuteistojo R. G. gyvenamojo namo, įvyko eismo įvykis, t. y. susidūrė R. G. vairuojamas automobilis BMW 730 ir nukentėjusiojo K. A. vairuojamas automobilis Ford Focus. Dėl šio įvykio buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, kurioje nurodyta, kad automobiliai eismo įvykio metu buvo išsidėstę taip: automobilis Ford Focus priekiniu kairiu kampu buvo ties automobilio BMW 730 dešinio šono vidurine dalimi; pradinio smūgio į R.

G. vairuojamÄ automobilį vieta buvo deÅ¡inės pusės Å¡onas ir Å¡iam automobiliui, kuris eismo įvykio metu stovėjo, buvo padaryti deÅ¡inės pusės Å¡ono sugadinimai; pradinė smÅ«gio į K. A. vairuojamÄ automobilį vieta buvo Å¡io automobilio priekinė dalis, automobilio sugadinimai neįvardyti, o atsakingas už padarytÄ Å¾alÄ asmuo nurodytas K. A. (t. 1, b. l. 18). Be to, po Å¡io eismo įvykio K. A. iÅ¡rašė paprastÄ jį neprotestuotinÄ vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti 500 eurų R.

G. (t. 1, b. l. 20). Taip pat pirmiau minėtos eismo įvykio deklaracijos pagrindu draudimo bendrovė R. G. vairuojamo automobilio savininkei jo sutuoktinei S. G. iÅ¡mokėjo 307,41 euro dydžio draudimo iÅ¡mokÄ (t. 1, b. l. 110–124).

8. Nuteistieji R. G. ir G. V. apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas jų atžvilgiu apkaltinamÄ jį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė faktines įvykių aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas iÅ¡vadas dėl jų kaltės prievartavus K. A. turtÄ , taip pat dėl R. G. kaltės suklastojus eismo įvykio deklaracijÄ ir jos pagrindu apgaule sutuoktinės naudai įgijus draudimo iÅ¡mokÄ . Tokie apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir remdamasis jais teisingai nustatė nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei padarė pagrįstas iÅ¡vadas dėl R. G. ir G. V. kaltės padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 181 straipsnio 2 dalyje, taip pat dėl R. G. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniuose skunduose pateikiamas savas bylos įrodymų bei faktinių aplinkybių interpretavimas šių teismo išvadų nepaneigia.

9. BK 181 straipsnio 1 dalyje (turto prievartavimas) nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitÄ asmenį perduoti turtÄ , suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobÅ«džio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieÅ¡ nukentėjusį ar kitÄ asmenį panaudoti fizinį smurtÄ , sunaikinti ar sugadinti jo turtÄ , paskelbti kompromituojančiÄ ar kitokiÄ informacijÄ , kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokiÄ psichinę prievartÄ .

Pagal to paties straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtÄ panaudojo fizinį smurtÄ , atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtÄ arba kitokiu bÅ«du padarė jam didelės turtinės žalos. Turto prievartavimo pagrindinis objektas – nuosavybė, turtinės teisės ar turtiniai interesai, dalykas – turtinė nauda, kurios kaltininkas siekia (sau ar kitiems asmenims) versdamas kitÄ asmenį perduoti turtÄ (pvz., pinigus), suteikti turtinę teisę ar atlikti kitokius turtinio pobÅ«džio veiksmus.

BK 181 straipsnio taikymo prasme vertimas perduoti turtÄ neturi teisėto pagrindo, tai reiÅ¡kia, kad turtinės pretenzijos, kurias kaltininkas reikalauja (verčia) kitÄ asmenį patenkinti, nėra kilusios iÅ¡ teisės reguliuojamų santykių (CK 1.136 straipsnyje nurodyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai), pvz., iÅ¡ paskolinių sandorių, kitokių prievolių, kurių pagrindu asmuo įgyvendina atitinkamÄ savo ar kitų teisę. Tai – ir vienas iÅ¡ esminių požymių, atribojančių turto prievartavimÄ nuo BK 294 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – savavaldžiavimo, kai kaltininkas (nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos) vykdo savo ar kito asmens tikrÄ ar tariamÄ teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-222/2017) 10.

Bylos duomenimis, nuteistasis R. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė, kad 2015 m. birželio 10 d. įvykusį eismo įvykį sukėlė ne jis, bet nukentėjusysis K. A.. Jis parodė, kad važiavo į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dvaro rÅ«mų (toliau – Dvaro rÅ«mai) kryptimi. Kadangi įvažiuoti į jo gyvenamojo namo kiemÄ neapsisukus nėra galimybių, jis visuomet prie kiemo apsisuka. TÄ kartÄ jis taip pat apsisuko ir sustojo važiuojamojoje dalyje, specialiai tam įrengtoje „kiÅ¡enėje“.

Tuo tarpu K. A. vairuojamas automobilis, važiuodamas dideliu greičiu nuo Dvaro rÅ«mų pusės, bet iÅ¡ Å¡oninio keliuko, trenkėsi į jo automobilio priekinį deÅ¡inį sparnÄ , o pralėkdamas toliau iki keliuko, vedančio iÅ¡ jo kiemo, vos nepartrenkė jo žmonos, kuri su mažamečiu vaiku nešė Å¡iukÅ¡les. Dėl to jis labai iÅ¡sigando, patyrė stresÄ . K. A. buvo neblaivus, iÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio pradėjo atsipraÅ¡inėti jo žmonos ir prašė nekviesti policijos, kad neprarastų teisės vairuoti, pasiÅ«lė užpildyti eismo įvykio deklaracijÄ , kad jis kaltas, ir sumokėti 500 eurų moralinei žalai už tai, kad vos nepartrenkė žmonos su vaiku, atlyginti.

Nė vienas iÅ¡ įvykio vietoje buvusių asmenų nemokėjo užpildyti eismo įvykio deklaracijos, todėl paprašė savo draugo A. G. atvažiuoti į įvykio vietÄ , kartu su K. A. papasakojo Å¡iam, kaip viskas buvo, ir A. G. užpildė deklaracijÄ , kuri pilnai atitinka tikrovę. Ikiteisminio tyrimo metu R. G. teigė, kad smurto prieÅ¡ K. A. nenaudojo ir Å¡iam negrasino, taip pat nematė, kad kas nors kitas bÅ«tų smurtavęs prieÅ¡ nukentėjusįjį. PirmÄ kartÄ bylÄ nagrinėjant teisme R.

G. jau nurodė, kad patyrė Å¡okÄ , ir momento dėl smurto panaudojimo neprisimena, taip pat teigė, kad nepastebėjo, kÄ G. V. darė, kai iÅ¡ karto po eismo įvykio pirmas priėjo prie nukentėjusiojo, tačiau pripažino, kad sakė G. V. „kÄ darai, žmogų primuÅ¡i“, kad jie „truputį pasikarščiavo“, o bylÄ nagrinėjant teisme antrÄ kartÄ jau pripažino ir pats sudavęs smÅ«gį K. A., taip pat, kad G. V. buvo priėjęs prie nukentėjusiojo automobilio iÅ¡ vairuotojo pusės, tik teigė nematęs, kÄ Å¡is ten darė (t. 1, b. l. 139, 141–143, 146–150, t. 3, b. l. 8–12, 101, t. 4, b. l. 93, 155).

11. IÅ¡ esmės panaÅ¡ias įvykio aplinkybes nurodė ir nuteistasis G. V. (jis proceso metu buvo apklausiamas kaip liudytojas, o vėliau kaip įtariamasis bei kaltinamasis), tačiau neigė fizinio smurto panaudojimo prieÅ¡ nukentėjusįjį faktÄ . G. V. parodė, kad įvykio dienÄ važiavo kartu su R. G. jo vairuojamu automobiliu. Kai privažiavo prie R. G. namų, pastarasis, prieÅ¡ įvažiuodamas į savo gyvenamojo namo kiemÄ , apsisuko. Tuomet pamatė, kad link jų dideliu greičiu iÅ¡ Å¡alutinio keliuko atvažiuoja automobilis Ford Focus, prikrautas malkų.

R. G. sustabdė automobilį, norėdamas praleisti atvažiuojantį Ford Focus, kurį vairavo K. A., bet Å¡is užkabino R. G. automobilį, t. y. trenkėsi į deÅ¡inę jų automobilio pusę, užkabino priekinį bamperį, ir, pavažiavęs apie 10–15 metrų, sustojo. K. A. vairuojamas automobilis sustojo netoli R. G. žmonos S. G., kuri tuo metu su vaiku nešė Å¡iukÅ¡les link konteinerių, ir vos spėjo patraukti vaikÄ Ä¯ Å¡alį, kad K. A. automobilis jo nepartrenktų. IÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio K.

A. atsipraÅ¡inėjo S. G., taip pat prašė R. G. nekviesti policijos. Sakė, kad yra girtas, iÅ¡ karto prisipažino, kad yra kaltas, o ir abejonių dėl to nebuvo, siÅ«lė užpildyti deklaracijÄ , taip pat pasiÅ«lė R. G. 500 eurų už sukeltÄ avarijÄ . Jis pats smurto prieÅ¡ K. A. nevartojo, raktų iÅ¡ jo automobilio neišėmė ir prie jo keleivių nebuvo priėjęs, nematė ir kad kas kitas prieÅ¡ K. A. bÅ«tų vartojęs smurtÄ , jokios prievartos nebuvo. IÅ¡ pradžių buvo kilęs žodinis konfliktas, bet vėliau viskas aprimo, ir jie gražiai susitarė (t. 1, b. l. 80, t. 3, b. l. 102, t. 4, b. l. 18, 93–94).

12. Tuo tarpu nukentėjusysis K. A. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai parodė, kad eismo įvykį sukėlė nuteistasis R. G.. Pastarojo automobilis stovėjo (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamojoje dalyje. Jam pačiam važiuojant ne didesniu nei 20 km/h greičiu (duomenys neskelbtini) gatve nuo Dvaro rÅ«mų, kur prieÅ¡ tai po filmavimo ardė dekoracijas, ir prisiartinus prie R. G. automobilio, Å¡is staiga pajudėjo link jo. Nors jis bandė iÅ¡vengti susidÅ«rimo, suko vairÄ Ä¯ deÅ¡inę pusę, vos neįvažiavo į krÅ«mus, tačiau R.

G. vairuojamas automobilis vis tiek priekine dalimi kliudė jo automobilį ir apgadino priekines ir galines vairuotojo pusės dureles. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad po susidÅ«rimo jis dar pavažiavo kelis metrus ir sustojo. Kai iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio ir paklausė automobilio BMW vairuotojo R. G., kÄ Å¡is daro, kartu su Å¡iuo automobiliu važiavęs G. V. nieko nesakęs trenkė jam kumščiu į deÅ¡inę veido pusę, nuo ko jis nugriuvo ant žemės. Kai atsikėlęs pasakė, kad kvies policijÄ , tuomet smÅ«gį į apatinį žandikaulį jam sudavė R.

G.. Jo paties bendrakeleivis V. L. norėjo skambinti policijai, tačiau G. V. jam neleido, o po to paėmė automobilio raktÄ ir pasakė, kad niekas iÅ¡ čia neiÅ¡važiuos. Tuo metu prie jų priėjo moteris, t. y. S. G., kuri pradėjo Å¡aukti, kad jis galėjo užmuÅ¡ti jos vaikus, jei jie bÅ«tų automobilyje, o vėliau atnešė vekselio blankÄ . R. G. reikalavo suraÅ¡yti eismo įvykio deklaracijÄ , kurioje bÅ«tų nurodyta, kad eismo įvykio kaltininkas yra jis (K. A.), be to, reikalavo pasiraÅ¡yti vekselį 500 eurų sumai, pasak nuteistojo, už jam padarytÄ moralinę žalÄ , ir grasino, kad jei nepasiraÅ¡ys, niekur neiÅ¡važiuos, kad juos visus čia užkas.

Eismo įvykio deklaracijÄ užpildė vienas iÅ¡ netrukus po eismo įvykio atvažiavusių R. G. draugų, kuris tarėsi su pastaruoju, kaip deklaracijoje iÅ¡dėstyti transporto priemones, o kitas jų draugas neva įvertino padarytÄ Å¾alÄ . Deklaracija buvo užpildyta neteisingai. Nors jis nebuvo kaltas dėl eismo įvykio, norėjo kuo greičiau iÅ¡ ten iÅ¡važiuoti, jautė didelį psichologinį spaudimÄ , bijojo dėl savo sveikatos, kad daugiau jo nemuÅ¡tų, todėl sutiko pasiraÅ¡yti dokumentus.

Kai pasirašė dokumentus, jam buvo grÄ Å¾inti automobilio rakteliai ir leista iÅ¡važiuoti (t. 1, b. l. 26, 28–29, 30, 186–189, t. 3, b. l. 38–39, 42–44, 101, 106, t. 4, b. l. 106).

13. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nepagrįstai ginčija pirmiau aptartų nukentėjusiojo K. A. parodymų patikimumÄ . Nors, kaip teisingai pažymėta R. G. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad proceso metu K. A. buvo nekoordinuotas, kartais nesusivokiantis kada ir apie kÄ kalbėti, nesuvokiantis apie kurias konkrečias aplinkybes kalbama (nuosprendžio 18 l.), iÅ¡ bylos matyti, kad nukentėjusiojo parodymai dėl byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybių, turinčių esminę reikÅ¡mę nuteistųjų veiksmų teisiniam vertinimui, viso proceso metu buvo nuoseklÅ«s ir reikÅ¡mingų prieÅ¡taravimų tarp jų nėra.

Beje ir patys apeliantai, teigdami, kad nukentėjusiojo K. A. parodymai yra prieÅ¡taringi ir todėl nepatikimi, konkrečių prieÅ¡taravimų neįvardija. Vien tik nuteistojo R. G. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis suklydo, nurodydamas automobilio, su kuriuo į įvykio vietÄ atvyko vienas iÅ¡ jo draugų, markę, ar kad iÅ¡sakė savo nuomonę, jog eismo įvykį R. G. sukėlė ne tik norėdamas gauti draudimo iÅ¡mokÄ , bet ir galimai kerÅ¡ydamas jam už iÅ¡sivežamÄ medienÄ , negali bÅ«ti vertinamos kaip keliančios abejonių dėl pirmiau aptartų nuoseklių nukentėjusiojo parodymų, kurie pasitvirtino ir kitais bylos duomenimis.

14. Kaip matyti iš bylos, nukentėjusiojo nurodytas eismo įvykio, o taip pat po jo sekusių kitų įvykių aplinkybes vienu ar kitu aspektu patvirtino kartu su juo automobiliu važiavę ir kaip liudytojai apklausti V. L. ir A. Č.. Liudytojas V. L. parodė, kad kartu su A. Č. ir K. A. pastarojo vairuojamu automobiliu važiavo pagrindiniu keliu nuo Dvaro rūmų. Važiuojant kairėje gatvės pusėje pastebėjo stovintį automobilį BMW. Kai K. A. vairuojamas automobilis susilygino su minėtu stovinčiu automobiliu, šis staiga pajudėjo iš vietos į jų pusę.

K. A. bandė iÅ¡vengti susidÅ«rimo, tačiau automobilis BMW užkabino jų automobilio vairuotojo pusės priekines bei galines dureles. Kai K. A. iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, prie jo priėjo BMW automobilio keleivis G. V. ir sudavė kumščiu į veidÄ . Nuo smÅ«gio K. A. pargriuvo, o vėliau iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo vairuotojas ir taip pat sudavė K. A. vienÄ smÅ«gį į veidÄ . K. A. Å¡aukė, kad reikia iÅ¡kviesti policijÄ , tačiau kai jis (V. L.) bandė paskambinti į policijÄ , prie jo priėjęs G.

V. užsimojo, lyg norėdamas suduoti, ir pasakė, kad nebandytų skambinti, iÅ¡traukė automobilio raktelius. Jis iÅ¡sigando, nenorėjo problemų, todėl daugiau nebeskambino, liko sėdėti automobilyje. Vėliau matė, kaip atėjo R. G. žmona, kuri atnešė dokumentus, be to, atvažiavo dar keli automobiliai. Buvo pildomi dokumentai, tačiau kokie, jis nematė, vykusių pokalbių negirdėjo. Jau vėliau, kai po įvykio važiavo namo, matė, kad K. A. iÅ¡sigandęs, pastarasis jam paaiÅ¡kino, kad vaikinai iÅ¡ BMW automobilio privertė pasiraÅ¡yti eismo įvykio deklaracijÄ , jog jis yra kaltas, ir dar vekselį už moralinę žalÄ 500 eurų sumai (t. 1, b. l. 59, 60, t. 3, b. l. 92–94, t. 4, b. l. 124–126).

Liudytojas A. Č. nurodė, kad paties eismo įvykio nematė, nes tuo metu skaitė žinutę telefone, tačiau patvirtino, kad prieÅ¡ susidÅ«rimÄ K. A. vairuojamu automobiliu nuo Dvaro rÅ«mų pusės važiavo ne Å¡alutiniu keliuku, bet pagrindine gatve. Taip pat Å¡is liudytojas parodė, kad K. A. po eismo įvykio sustojus ir iÅ¡lipus pažiÅ«rėti, kas įvyko, prie pastarojo priėjęs BMW automobilio keleivis G. V. sudavė nukentėjusiajam vienÄ smÅ«gį į veido sritį, nuo ko Å¡is parkrito ant žemės. Po to prie K.

A. priėjo ir automobilio BMW vairuotojas, bet ar jis sudavė smÅ«gį nukentėjusiajam, nematė. Tuo metu V. L. iÅ¡sitraukė telefonÄ ir norėjo kažkam skambinti, bet prie automobilio iÅ¡ keleivio pusės, kur sėdėjo V. L., priėjęs G. V. pro pravertÄ automobilio langÄ pasakė, kad Å¡is nebandytų skambinti ir V. L. pakluso. Jis pats taip pat niekam neskambino. Netrukus į įvykio vietÄ atvažiavo dar keli automobiliai, iÅ¡ jų iÅ¡lipę vyrai priėjo prie BMW ir jį apžiÅ«rinėjo.

Jis pats išsigando, kad ir jo neprimuštų. Po įvykio buvo užpildyta deklaracija, kalbų apie vekselį jis negirdėjo ir nematė, kaip K. A. jį pasirašė, apie tai sužinojo tik praėjus kelioms dienoms iš bendradarbių (t. 1, b. l. 56, t. 3, b. l. 91–92, t. 4, b l. 101–102).

15. Nuteistasis G. V. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ir liudytojų A. Č. bei V. L. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi. Pasak apelianto, šie liudytojai gali būti suinteresuoti nukentėjusiojo reikalavimų patenkinimu, tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, jie su K. A. yra tik šiek tiek pažįstami ir artimesnių ryšių su šiuo nepalaikė. Kitų pagrindų, dėl kurių paminėti liudytojai galėtų būti suinteresuoti apkalbėti nuteistuosius, byloje taip pat nenustatyta.

Nuteistojo G. V. apeliacinio skundo argumentai, kad V. L. bei A. Č. proceso metu keitė savo parodymus (dėl kokių aplinkybių ir kaip, skunde nedetalizuota), taip pat, kad Å¡ie liudytojai patvirtino įvykio metu vartoję alkoholį, prieÅ¡tarauja bylos duomenims. Nepagrįstas ir G. V. apeliacinio skundo argumentas, kad K. A. nesÄ Å¾iningumÄ patvirtina tai, jog pastarasis į teisėsaugos institucijÄ kreipėsi tik praėjus ilgam laiko tarpui nuo įvykio, nes, kaip matyti iÅ¡ nukentėjusiojo parodymų, jis į policijÄ kreipėsi jau kitÄ dienÄ po įvykio, tik jo pareiÅ¡kimas ne iÅ¡ karto buvo priimtas.

Pažymėtina ir tai, kad tam tikras nukentėjusiojo K. A. bei liudytojų V. L. ir A. Č. nurodytas įvykių aplinkybes, paneigiančias nuteistojo G. V. parodymus, o bÅ«tent tai, kad prieÅ¡ nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas ir kad G. V. buvo priėjęs prie K. A. automobilyje buvusių keleivių iÅ¡ vairuotojo pusės, kur, pasak K. A., V. L. ir A. Č. jis pagrasino policijÄ bandžiusiam iÅ¡kviesti V. L. ir paėmė automobilio raktelius, teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino kitas nuteistasis R.

G..

16. Be to, tiek nukentėjusiojo K. A., tiek liudytojo V. L. nurodytas esmines įvykusio eismo įvykio aplinkybes patvirtina objektyvÅ«s bylos duomenys, t. y. užfiksuoti abiejų automobilių apgadinimai, taip pat specialisto iÅ¡vada dėl eismo įvykio mechanizmo ir vieno iÅ¡ Å¡iÄ iÅ¡vadÄ davusių ekspertų paaiÅ¡kinimai teisiamojo posėdžio metu. IÅ¡ byloje esančio K. A. automobilio Ford Focus apžiÅ«ros protokolo matyti, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas Å¡io automobilio kairysis Å¡onas, t. y. apibrozdintos kairės pusės priekinės ir galinės durelės (t. 1, b. l. 50–52).

UAB DK „PZU Lietuva“ pateiktose S. G. priklausančio automobilio BMW 730, kurį įvykio metu vairavo R. G., nuotraukose užfiksuoti šio automobilio dešiniojo šono priekinės dalies (priekinio bamperio ir priekinio sparno ties žibintu) apgadinimai (t. 1, b. l. 121–124). Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje konstatuota, kad automobilio BMW 730 priekinio dešiniojo sparno priekinės dalies apgadinimai ir dalis priekinio bamperio plastikinės apdailos šoninio paviršiaus apgadinimų buvo padaryti slystamojo kontakto su automobilio Ford Focus kairės pusės durelėmis.

Be to, ant automobilio BMW 730 priekinio bamperio plastikinės apdailos deÅ¡inės pusės Å¡oninio pavirÅ¡iaus yra apgadinimų, kurie buvo padaryti prieÅ¡ kontaktÄ su automobilio Ford Focus durelėmis. Automobilio Ford Focus vairuotojo, t. y. nukentėjusiojo K. A., nurodomos eismo įvykio kilimo aplinkybės, kad automobilis BMW 730 deÅ¡iniojo Å¡ono priekine dalimi atsitrenkė į jo automobilio Ford Focus kairįjį Å¡onÄ durelių srityje, neprieÅ¡tarauja automobilių iÅ¡orinių sugadinimų požymiams ir jų lokalizacijai.

Šio susidūrimo eiga, tikėtina, buvo tokia. Automobilis BMW 730, judėdamas smailiu kampu iš kairės į dešinę, dešiniojo šono priekine dalimi (priekinio bamperio plastikinės apdailos šoniniu paviršiumi, jo viršutinio krašto ir sparno sandūros sritimi, sparno krašto ties žibinto išoriniu paviršiumi, bamperio plastikinės apdailos kraštu ties žibinto apatine dalimi) slystamai kontaktavo su greičiau judėjusio automobilio Ford Focus kairės pusės durelėmis, kontakto metu tarp automobilio BMW 730 dešiniojo šono ir automobilio Ford Focus kairiojo šono esant nedideliam smailiam kampui, atviram link automobilių galinių dalių.

Tikėtina, kad automobilio Ford Focus vairuotojui eismo įvykio metu nusukinėjant į deÅ¡inę, slystamasis kontaktas nutrÅ«ko ties automobilio Ford Focus galinėmis durelėms (t. 1, b. l. 129–133). BylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas V. Å akėnas Å¡ias iÅ¡vadas patvirtino. Papildomai paaiÅ¡kino, kad tikėtina, jog automobilio Ford Focus vairuotojas nusukinėjo į deÅ¡inę, siekdamas iÅ¡vengti susidÅ«rimo, tai patvirtina aplinkybė, kad kontaktas truko ne per visÄ automobilio kairįjį Å¡onÄ .

Tuo tarpu toks kontaktas, kad automobilis Ford Focus važiuoja lanku, sukdamas į kairę, ir kabina dalį savo kėbulo į stovinį automobilį BMW (kaip kad teigė nuteistieji) pagal byloje nustatytas aplinkybes negalimas (t. 3, b. l. 39–42).

17. Taigi pirmiau aptarti vienas kitÄ papildantys byloje surinkti įrodymai – nukentėjusiojo K. A., liudytojų V. L., A. Č. parodymai, nukentėjusiojo automobilio apžiÅ«ros protokole, draudimo bendrovės pateiktose fotonuotraukose užfiksuoti duomenys, specialisto iÅ¡vada bei jÄ davusio eksperto paaiÅ¡kinimai, kuriais nesivadovauti nebuvo ir nėra pagrindo, visų pirma, patvirtina, kad eismo įvykis kilo dėl nuteistojo R. G. veiksmų, kuris važiuojamoje kelio dalyje pajudėjo iÅ¡ vietos ir keitė važiavimo kryptį iÅ¡ kairės į deÅ¡inę neįsitikinęs, kad tai daryti bus saugu ir netrukdys kitiems eismo dalyviams (KET 101 punktas), bei nepraleido jam iÅ¡ deÅ¡inės pusės pro Å¡alį važiuojančio K.

A. vairuojamo automobilio, ir tuo pačiu paneigia nuteistųjų R. G. bei G. V. aiÅ¡kinimÄ apie eismo įvykio aplinkybes bei nuteistojo R. G. apeliacinio skundo argumentÄ , kad byloje nagrinėjamas eismo įvykis kilo dėl nukentėjusiojo K. A. pavojingų veiksmų, t. y. dėl to, kad pastarasis pažeidė KET 127 ir 128 punktų reikalavimus, nepasirinko saugaus, važiavimo sÄ lygas atitinkančio greičio ir dėl to nesuvaldė automobilio. Juolab, kad ir tokių duomenų, kurie leistų daryti patikimÄ iÅ¡vadÄ , jog K.

A. prieÅ¡ susidÅ«rimÄ važiavo nesaugiu greičiu, byloje nėra. IÅ¡ bylos matyti, kad eismo įvykis įvyko labai netoli tos vietos, iÅ¡ kurios pajudėjo K. A. vairuojamas automobilis, be to, tiek ant jo automobilio stogo, tiek bagažinėje buvo prikrauta lentų, taigi iÅ¡vystyti didesnį greitį faktiÅ¡kai ir nebuvo galimybės.

18. Nepagrįstas ir nuteistojo R. G. apeliacinio skundo argumentas, kad byloje surinkti duomenys nėra pakankami išvadoms dėl eismo įvykio dalyvių kaltės. Nors apeliantas teisingai pažymi, kad šiuo atveju nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra ir nebuvo sudaryta eismo įvykio schema, tačiau vien tai nereiškia, kad eismo įvykio mechanizmas bei šį įvykį sukėlę veiksmai negali būti nustatyti kitais, jau pirmiau aptartais bylos duomenimis, kurie buvo gauti BPK nustatyta tvarka. Atkreiptinas nuteistojo R.

G. dėmesys ir į tai, jog teisme apklaustas specialisto iÅ¡vadÄ davęs ekspertas paaiÅ¡kino, kad nuotraukose užfiksuotų eismo įvykyje dalyvavusių automobilių apgadinimų bei byloje apklaustų asmenų paaiÅ¡kinimų pakako iÅ¡vadoms apie eismo įvykio mechanizmÄ padaryti, ir kad nustatant eismo įvykio mechanizmÄ tokie duomenys kaip kelio ruožo, važiuojamosios dalies, eismo juostų, kelkraščių parametrai, informacija apie kelio dangÄ , kelių ženklus ir pan., Å¡iuo atveju esminės reikÅ¡mės neturėjo.

19. Pirmiau aptartos iÅ¡ esmės elementarios eismo įvykio aplinkybės patvirtina ir tai, kad Å¡iuo atveju eismo įvykį sukėlęs nemaÅ¾Ä vairavimo staÅ¾Ä turintis R. G., kaip ir kartu su juo automobiliu važiavęs G. V. negalėjo nesuvokti R. G. kaltės, kÄ , be kita ko, patvirtina ir byloje esanti nuteistajam R. G. inkriminuota eismo įvykio deklaracija, kur pastarojo iniciatyva atvykęs ir deklaracijÄ užpildęs A. G. nurodė akivaizdžiai tikrovei prieÅ¡taraujančias aplinkybes, įskaitant automobilių iÅ¡sidėstymÄ eismo įvykio metu ir jiems padarytus apgadinimus.

Jau minėta, eismo įvykio deklaracijoje nurodyta, kad automobilis Ford Focus priekiniu kairiu kampu atsitrenkė į automobilį BMW 730 ties šio automobilio dešinio šono vidurine dalimi, ir kad šio eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilio BMW 730 dešinės pusės šonas, automobilio Ford Focus apgadinimai iš viso nenurodyti, kai tuo tarpu faktiškai automobilių kontaktas įvyko automobiliui BMW 730 dešiniojo šono priekine dalimi (priekinio bamperio plastikinės apdailos šoniniu paviršiumi, jo viršutinio krašto ir sparno sandūros sritimi, sparno krašto ties žibinto išoriniu paviršiumi, bamperio plastikinės apdailos kraštu ties žibinto apatine dalimi) slystamai kontaktuojant su automobilio Ford Focus kairės pusės priekinėmis ir galinėmis durelėmis, kurios šio eismo įvykio metu ir buvo apgadintos, taip pat apgadintas automobilio BMW 730 priekinio dešiniojo sparno priekinė dalis bei priekinio bamperio plastikinės apdailos šoninis paviršius.

20. Taigi, esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, nuteistieji neturėjo nei tikro, nei tariamo pagrindo pykti ant nukentėjusiojo ir smurtauti prieš jį, kaip ir neturėjo pagrindo reikalauti iš K. A. kokios nors žalos atlyginimo. Tokio pagrindo nebūtų net ir tuo atveju, jei R. G. sutuoktinei ir mažamečiui vaikui dėl susidūrimo išvengti besistengiančio ir į dešinę važiuojamosios kelio dalies pusę besitraukiančio K. A. vairuojamo automobilio būtų kilęs koks nors pavojus, nes ne nukentėjusiojo, o nuteistojo R.

G. pavojingi veiksmai būtų buvę tokio pavojaus pagrindine priežastimi. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo, ar koks nors pavojus S. G. ir jos vaikui apskritai buvo kilęs. Nukentėjusysis K. A. bei kartu su juo važiavę liudytojai A. Č. ir V. L., kurių parodymais, kaip jau minėta, netikėti nėra pagrindo, nuosekliai teigė, kad tuo metu, kai įvyko eismo įvykis ir kai po jo K. A. dar šiek tiek pavažiavęs automobilį sustabdė, važiuojamojoje kelio dalyje moters su vaiku nebuvo.

Tuo tarpu nuteistieji, nurodę aplinkybę, kad K. A. vairuojamas automobilis vos nepartrenkė R. G. sutuoktinės bei vaiko, duodami parodymus proceso metu, klaidino ikiteisminį tyrimÄ ir teismÄ tiek dėl įvykusio eismo įvykio aplinkybių, tiek dėl prievartos prieÅ¡ K. A.. Nuteistojo R. G. sutuoktinė bei kaimynas J. G., kurių parodymais, apeliantų nuomone, teismas taip pat turėjo vadovautis, be kita ko, teigė, kad smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo naudojamas, tačiau tokį faktÄ teisminiam bylos nagrinėjimui einant į pabaigÄ pripažino nuteistasis R.

G.. Liudytojas A. G. visų įvykių betarpiÅ¡kai nematė, nes į įvykio vietÄ atvyko vėliau, o tai, kitaip nei teigia R. G., yra svarbu vertinant Å¡io liudytojo parodymus. Be to, jau minėta, Å¡is liudytojas užpildė eismo įvykio deklaracijÄ , įraÅ¡ydamas į jÄ faktinėms įvykio aplinkybėms prieÅ¡taraujančius duomenis. Esant tokių aplinkybių visumai, vertinti pirmiau iÅ¡vardytų asmenų parodymus kaip patikimus ir vadovautis jais nustatant faktines įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, prieÅ¡ingai nei teigia abu apeliantai, neturėjo pagrindo.

21. Nuteistieji R. G. ir G. V., taip pat liudytojai S. G., J. G., A. G. ir R. N. teigė, kad įvykio dienÄ nukentėjusysis K. A. automobilį vairavo bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio ir dar dėl to, bijodamas prarasti teisę vairuoti, buvo suinteresuotas, kad į įvykio vietÄ nebÅ«tų kviečiami policijos pareigÅ«nai, ir pats savo iniciatyva pasiÅ«lė užpildyti eismo įvykio deklaracijÄ , kad jis yra kaltininkas, bei sumokėti R. G. pinigų. Tačiau tokį nuteistųjų bei paminėtų liudytojų aiÅ¡kinimÄ paneigia ne tik nukentėjusiojo K.

A. bei liudytojų A. Č. ir V. L. parodymai, kad K. A. įvykio dienÄ alkoholio nevartojo, bet ir byloje nagrinėjamuose įvykiuose nedalyvavusio liudytojo V. S. parodymai, iÅ¡ kurių matyti, kad UAB „A“ (duomenys pakeisti), su kurios darbuotojais K. A. įvykio dienÄ ardė dekoracijas po filmavimo, administracijos pozicija dėl alkoholio vartojimo darbo metu yra griežta, pastebėjus, kad darbuotojas neblaivus, jis iÅ¡ karto Å¡alinamas iÅ¡ darbo vietos, todėl darbo metu alkoholio niekas nevartojo, K.

A. taip pat (t. 1, b. l. 192, t. 3, b. l. 90–91). Pažymėtina, jog bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistieji, siekdami įrodyti K. A. neblaivumÄ Ä¯vykio metu, iÅ¡kėlė versijÄ , kad pastarasis ir jo keleiviai A. Č. bei V. L. po darbų vaiÅ¡inosi alkoholiu pas R. G. kaimynę M. K. (buvusi Z.), kuriai, iÅ¡ardę dekoracijas, taip pat nešė medienos likučius. Tačiau teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojÄ apklausus M. K. ji parodė, kad nors toks įvykis, kai ji vaiÅ¡ino asmenis, padėjusius jai susineÅ¡ti medienos likučius iÅ¡ filmavimo aikÅ¡telės, buvo, tačiau tie asmenys turėjo automobilį su priekaba, kuriuos ir buvo pasistatę prie jos namo bei trukdė kitiems, įskaitant liudytojÄ E. L. (Å¡is liudytojas teigė, kad įvykio dienÄ prie M.

K. namo stovėjo bÅ«tent K. A. automobilis ir Å¡is vaiÅ¡inosi pas jÄ alkoholiu), pravažiuoti (t. 4, b. l. 126–129). Tuo tarpu byloje nustatyta, kad K. A. įvykio dienÄ priekabos neturėjo, be to, tiek jis pats, tiek liudytojas V. L. nurodė, kad pas M. K. įvykio dienÄ nesisvečiavo, iÅ¡rinkę dekoracijas iÅ¡ karto važiavo namo.

22. Jau minėta, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusysis K. A. teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nekoordinuotas. Toks nukentėjusiojo ypatumas jo nepažįstantiems asmenims įvykio metu galėjo sukelti įtarimų, kad pastarasis automobilį vairavo bÅ«damas neblaivus, tačiau bet kokiu atveju, pats K. A., esant pirmiau aptartoms faktiniais bylos duomenimis nustatytoms eismo įvykio aplinkybėms, vengti policijos pareigÅ«nų iÅ¡kvietimo ar juo labiau pats savo iniciatyva prisiimti nebÅ«tÄ kaltę dėl eismo įvykio ir dar siÅ«lyti R.

G. pinigų, neturėjo pagrindo. Tai tik dar kartÄ patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad byloje esančiÄ tikrovės neatitinkančiÄ eismo įvykio deklaracijÄ bei 500 eurų paprastÄ jį neprotestuotinÄ vekselį jis pasirašė ne savanoriÅ¡kai, bet dėl G. V. ir R. G. prieÅ¡ jį panaudotos prievartos, kuri pasireiÅ¡kė tiek fiziniu smurtu (smÅ«gių sudavimu), tiek po jo sekusiais aktyviais abiejų nuteistųjų veiksmais palaikant fiziniu smurtu sukurtÄ bauginančiÄ situacijÄ (paimami K.

A. automobilio rakteliai, grasinama, kad neįvykdžius reikalavimo pasiraÅ¡yti eismo įvykio deklaracijÄ ir vekselį iÅ¡ įvykio vietos neiÅ¡vyks, bus čia užkastas, o Å¡ių grasinimų poveikiui sustiprinti į įvykio vietÄ dar iÅ¡kviečiami keli draugai).

23. Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde teigia, kad K. A. automobilio rakteliai nebuvo paimti, ir kad tai patvirtina aplinkybė, jog po aktyvaus konflikto, kuris įvyko prie sustojusio K. A. automobilio, pastarasis, kad netrukdytų eismui, pats jį patraukė kiek toliau. Tačiau teisiamojo posėdžio metu pats apeliantas pripažino, kad G. V. buvo priėjęs prie K. A. automobilio iš vairuotojo pusės, taip iš esmės patvirtindamas nukentėjusiojo K. A. bei liudytojų V. L. bei A. Č. parodymus apie G. V. veiksmus neleidžiant V.

L. iÅ¡kviesti policijos bei paimant K. A. automobilio raktelius. Be to, tiek patys nuteistieji, tiek jų pozicijÄ palaikantys liudytojai aplinkybę apie nukentėjusiojo automobilio patraukimÄ nurodė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nė vienas jų parodymų apie tai, kad K. A. iki dokumentų pasiraÅ¡ymo bÅ«tų keitęs savo automobilio buvimo vietÄ , nedavė. Be to, tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai A. Č. ir V. L. teisme kategoriÅ¡kai nurodė, kad K. A. automobilis visÄ laikÄ , kol buvo aiÅ¡kinamasi, stovėjo toje pačioje vietoje ir niekur nebuvo patrauktas.

Nuteistojo R. G. teigimu, aplinkybę, kad po eismo įvykio sustojęs K. A. automobilis trukdė eismui, todėl buvo patrauktas, esÄ patvirtina į bylÄ pateikta nuotrauka, kur K. A. užfiksuotas stovintis prieÅ¡ais malÅ«nÄ . Tačiau nuteistojo nurodyta nuotrauka informacijos apie K. A. automobilio buvimo vietÄ po įvykio nesuteikia, nes joje užfiksuotas tik pats nukentėjusysis, bet ne jo, o visiÅ¡kai kitas automobilis (t. 4, b. l. 144).

24. Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, pagrįsta apygardos teismo iÅ¡vada, kad nuteistųjų R. G. ir G. V. veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 181 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymiai, t. y. fizinės ir psichinės prievartos lydimos atvirai iÅ¡sakytos neteisėtos turtinės pretenzijos nukentėjusiajam K. A. ir nuteistųjų tiesioginė tyčia – tiek nuteistasis R. G., pats sukėlęs eismo įvykį, tiek kartu su juo automobiliu važiavęs G. V. suvokė R. G. nukentėjusiajam iÅ¡sakytų reikalavimų prisiimti kaltę dėl eismo įvykio ir atlyginti moralinę žalÄ neteisėtumÄ , nepaistant to, vertė K. A. juos vykdyti, panaudodami prieÅ¡ jį fizinę ir psichinę prievartÄ . Vertinti tokius nuteistųjų veiksmus kaip savavaldžiavimÄ nebuvo ir nėra pagrindo.

25. Nors nuteistasis R. G. teigia, kad pirminėje konflikto stadijoje (kai buvo panaudotas fizinis smurtas) jis neketino reikalauti žalos atlyginimo, visgi, net ir pripažinus, kad nusikalstamas sumanymas pareikÅ¡ti turtines pretenzijas nukentėjusiajam kilo jau po fizinio smurto panaudojimo, Å¡i aplinkybė, esant byloje nustatytiems pirmiau aptartiems nuteistųjų veiksmams, sekusiems tuoj pat vienas po kito, nepaneigtų jų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 181 straipsnio 2 dalį pagrįstumo. Priežastinis ryÅ¡ys tarp smurto panaudojimo bei turtinio reikalavimo iÅ¡lieka ir tuomet, jeigu kaltininkas sÄ moningai pasinaudoja smurto sukelta nukentėjusiojo pažeidžiamumo bÅ«sena.

Kita vertus, kaip jau minėta bei kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, panaudoti fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį nuteistieji, vienas iÅ¡ kurių buvo įvykusio eismo įvykio kaltininkas, neturėjo pagrindo, todėl tokius jų veiksmus galima paaiÅ¡kinti tik siekiu priversti nukentėjusįjį prisiimti nebÅ«tÄ kaltę dėl eismo įvykio, kad bÅ«tų galima iÅ¡reikalauti tariamos žalos atlyginimÄ .

26. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis dėl nuteistojo R. G. kaltės tyčia suklastojus eismo įvykio deklaracijÄ bei apgaule sutuoktinės naudai įgijus svetimÄ turtÄ â€“ draudimo iÅ¡mokÄ , t. y. padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jo veiksmuose nėra pagrindinio sukčiavimo ir dokumentų klastojimo nusikaltimų sudėties požymio – tiesioginės tyčios.

Tačiau, kaip jau minėta, eismo įvykio deklaracijoje, kuriÄ R. G. patvirtino savo paraÅ¡u, buvo įraÅ¡yti akivaizdžiai tikrosioms eismo įvykio aplinkybėms prieÅ¡taraujantys duomenys, t. y. kad eismo įvykis įvyko automobiliui Ford Focus priekiniu kairiu kampu kontaktuojant su automobilio BMW 730 deÅ¡inio Å¡ono vidurine dalimi, kad pradinio smÅ«gio į R. G. vairuojamÄ automobilį vieta buvo deÅ¡inės pusės Å¡onas ir Å¡iam automobiliui, kuris eismo įvykio metu stovėjo, buvo padaryti deÅ¡inės pusės Å¡ono sugadinimai; pradinė smÅ«gio į K.

A. vairuojamÄ automobilį vieta buvo Å¡io automobilio priekinė dalis, automobilio sugadinimai neįvardyti, o atsakingas už padarytÄ Å¾alÄ asmuo nurodytas K. A., kai tuo tarpu faktiÅ¡kai automobilių kontaktas įvyko automobiliui BMW 730 keičiant kryptį iÅ¡ kairės į deÅ¡inę ir deÅ¡iniojo Å¡ono priekine dalimi slystamai kontaktuojant su automobilio Ford Focus kairės pusės priekinėmis ir galinėmis durelėmis bei jas apgadinant, automobiliui BMW 730 buvo apgadinta priekinio deÅ¡iniojo sparno priekinė dalis bei priekinio bamperio plastikinės apdailos Å¡oninis pavirÅ¡ius, o eismo įvykį sukėlė ne nukentėjusysis K.

A., bet pats R. G.. Taigi Å¡iuo atveju nuteistojo R. G., turinčio apie 16 metų vairavimo staÅ¾Ä , aiÅ¡kinimas teisme, kad jis ne tik nemokėjo užpildyti eismo įvykio deklaracijos, bet ir nesuprato, kad byloje esanti eismo įvykio deklaracija, kuriÄ jis patvirtino savo paraÅ¡u bei pateikė draudimo bendrovei, užpildyta neteisingai ir kad jis neturi teisės į draudimo iÅ¡mokÄ , gali bÅ«ti vertinamas tik kaip jo pasirinkta gynybinė versija, siekiant iÅ¡vengti atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas.

Tai, kad draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡mokėjusi UAB DK „PZU Lietuva“ baudžiamajame procese nepareiÅ¡kė civilinio ieÅ¡kinio, nereiÅ¡kia, kad Å¡iuo atveju nebuvo padarytas sukčiavimo nusikaltimas, suklastotos eismo įvykio deklaracijos pagrindu suklaidinant Å¡iÄ draudimo bendrovę dėl įvykusio eismo įvykio aplinkybių ir dėl BMW 730 automobilio savininkės S. G. teisės į draudimo iÅ¡mokÄ .

27. Atkreiptinas nuteistojo R. G. dėmesys į tai, kad didelės žalos požymis yra tik vienas iÅ¡ alternatyvių turto prievartavimÄ kvalifikuojančių požymių. Tad ir jo nenustačius, baudžiamoji atsakomybė gali kilti konstatavus turtinių pretenzijų neteisėtumÄ bei kitÄ alternatyvų BK 181 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytÄ turto prievartavimÄ kvalifikuojantį požymį – fizinio smurto panaudojimÄ . R. G. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tris atskiras skirtinguose BK straipsniuose nurodytas su pirmiau aptartais įvykiais susijusias nusikalstamas veikas, todėl apeliaciniame skunde cituojami kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimai dėl tęstinei veikai bÅ«dingų požymių, kaip ir dėl bÅ«tinojo savavaldžiavimo nusikaltimo požymio – didelės žalos – Å¡ioje byloje nėra aktualÅ«s.

28. Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti ir nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau, kaip matyti iÅ¡ skundo turinio, savo kaltės smurtavus prieÅ¡ sutuoktinę S. G. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis jis neneigia ir neginčija veiksmų kvalifikavimo, o minėtÄ praÅ¡ymÄ grindžia tik tuo, kad po atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už Å¡iÄ veikÄ naujų skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė. Teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamÄ jÄ bylÄ paduoto apeliacinio skundo ribose ir padariusi iÅ¡vadÄ , kad R. G. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai, konstatuoja, jog naikinti nuosprendžio dalį, kuria R. G. pripažintas kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo savo Å¡eimos nariui, taip pat nėra teisinio pagrindo.

29. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistiesiems taip pat yra teisėta ir pagrįsta. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas bausmes nuteistajam R. G., atsižvelgė į tai, kad jis padarė keturis nusikaltimus, vienÄ iÅ¡ kurių baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis, 181 straipsnio 2 dalis), ir tris – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 140 straipsnio 2 dalis, 182 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad sunkų nusikaltimÄ , susijusį su fizinio smurto panaudojimu, R. G. padarė praėjus vos pusmečiui po atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už nesunkų smurtinį nusikaltimÄ prieÅ¡ savo Å¡eimos narį jam ir nukentėjusiajai susitaikius (t. 2, b. l. 6–7). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad R. G. praeityje neteistas (teistumai nusikaltimų padarymo metu buvo iÅ¡nykę, t. 1, b. l. 160), dirbo pagal verslo liudijimÄ , turi Å¡eimÄ , kurioje auga du vaikai (t. 1, b. l. 158–159), nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sunkina tai, kad nusikalto bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Skirdamas bausmę G. V. teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė vienÄ nusikaltimÄ , kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis, 181 straipsnio 2 dalis). Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis nusikalto turėdamas neiÅ¡nykusį ir nepanaikintÄ teistumÄ už tyčinio nusikaltimo padarymÄ . Be to, po nusikaltimo, už kurį nuteistas Å¡ioje byloje, G. V. padarė dar vienÄ nusikaltimÄ â€“ savavaldžiavimÄ panaudojant fizinį smurtÄ , už kurį yra nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (t. 4, b. l. 29–30), o tai rodo didesnį Å¡io nuteistojo pavojingumÄ visuomenei.

Bylos duomenimis, G. V. skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu niekur nedirbo, buvo registruotas Darbo biržoje, nusikalstamos veikos padarymo metu vykdė individualiÄ veiklÄ (t. 4, b. l. 23, 24), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Ä®vertinusi pirmiau paminėtas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nuteistiesiems G. V. ir R. G. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirta vienintelė Å¡io baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, taip pat R.

G. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį paskirtos Å¡ių baudžiamųjų įstatymų sankcijose numatytos areÅ¡to bausmės nėra aiÅ¡kiai per griežtos, įvertinus ir nuo BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos padarymo praėjusį laikÄ bei R. G. susitaikymÄ su nukentėjusiÄ ja. Todėl R. G. Å¡velninti pirmosios instancijos teismo nustatytÄ galutinę subendrintÄ bausmę, kurios vykdymas atidėtas pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, taip pat nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Nuteistųjų R. G. ir G. V. apeliacinius skundus atmesti. Teisėjai Aloyzas Kruopys Justas Namavičius Linas Šiukšta