c1cc3261-e328-4de0-bf7f-b4f7f080d013 · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėja Rasa ValentinienėPranešėja Rasa Valentinienė Teisėja Laimutė Venckuvienė  Baudžiamoji byla Nr. 1A-1004-106/2011 Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00849-2011-3  Procesinio sprendimo kategorija: (S)   1.2.14.3.1.; 1.1.8.1.;1.1.7.1.; 1.1.11.9 .; 2.4. KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS nutartis 2011 m. gruodžio 8 d.Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,teisėjų Lino Pauliukėno, Stasio Valužio, sekretoriaujant Aistei Šeibelytei, dalyvaujant prokurorei Ritai Ušinskienei,nuteistojo įstatyminei atstovei I.

J.,nuteistojo gynėjai advokatei Gražinai Mauručaitienei,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. J. įstatyminės atstovės I. J. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos miesto teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. (V. J.), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., bausmė dalinio sudėjimo bÅ«du subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris 2011 m. balandžio 5 d.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi patikslintas, neatliktos bausmės dalimi, ir galutinė bausmė V. J. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose. Bausmės pradžiÄ nustatyta skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo bausmės atlikimui momento. Kardomoji priemonė – raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , teisėjų kolegija  nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad įvykdė plėšimÄ : jis 2011 m. balandžio 20 d., apie 15 val., kartu su dviem asmenimis, kurie neturi tokio amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, nusivedę A. G. į apleistÄ pastatÄ , esantį Taikos pr. 67, Klaipėdoje, ten vienam iÅ¡ asmenų, kuris neturi tokio amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, stovint Å¡alia, V. J. panaudojo fizinį smurtÄ â€“ užlaužė A. G. rankas už nugaros, o tuo metu kitas asmuo, kuris neturi amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, apieÅ¡kojo nukentėjusiojo rÅ«bų kiÅ¡enes ir kelnių kiÅ¡enėje rado ir paėmė, tokiu bÅ«du pagrobė A.

G. motinai L. G. priklausantį 99 Lt vertės mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ â€žNokia 1616“.Apeliaciniu skundu nuteistojo įstatyminė atstovė praÅ¡o pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį: V. J. veikÄ iÅ¡ BK 180 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 178 str. 4 d. ir paskirti jam laisvės apribojimo bausmę. Nurodo, kad teismas pripažindamas V. J. kaltu, konstatavo, kad netiki jo parodymais, jog jis nenaudojo jokio fizinio smurto prieÅ¡ nukentėjusįjį, o tik stovėjo Å¡alia.

Teismas tokiÄ iÅ¡vadÄ padarė iÅ¡ kitų asmenų, t. y. nukentėjusiojo A. G., liudytojų L. B., L. P. parodymų. Tačiau, apeliantės manymu, teismas neįvertino tų aplinkybių, kad liudytojų parodymai nebuvo nuoseklÅ«s, jie kito ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Apeliantės teigimu, bylos duomenimis nėra kategoriÅ¡kai nustatyta, kad bÅ«tent V. J., panaudodamas smurtÄ , atėmė iÅ¡ A. G. telefonÄ . Liudytojas L. D., kuris buvo kartu su nukentėjusiuoju A. G., parodė, kad telefonÄ iÅ¡ A.

G. atėmė L. B.. Tas pačias aplinkybes nurodė ir L. P.. Vienintelis nukentėjusysis tvirtina, kad V. J. jam buvo užlaužęs rankas, o L. B. tuo metu paėmė iÅ¡ kiÅ¡enės telefonÄ , tačiau tokius jo parodymus gali sÄ lygoti ta aplinkybė, kad iÅ¡ visų trijų t. y. L. P., L. B. ir V. J. jis mažiausiai pažįsta V. J., o kiti du yra jo draugai. Pažymi, jog teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad jie visi, t. y. tiek nukentėjusysis su draugu, tiek ir V. J. su draugais į apleistÄ pastatÄ , ėjo daužyti lempų ir jokio iÅ¡ankstinio tikslo įvykdyti prieÅ¡ A.

G. plėšimÄ , nebuvo. Apeliantės manymu, teismas spręsdamas, ar V. J. veiksmuose yra BK 180 str. 1 d. sudėtis, turėjo įvertinti ir pavartoto smurto intensyvumÄ . Pasak apeliantės, teismas, net ir tikėdamas nukentėjusiojo parodymais, nenustatė, kad V. J., jeigu ir užlaužė nukentėjusiajam rankas, tai jo tikslas nebuvo tai padaryti plėšimo tikslu. Mintis iÅ¡kraustyti kiÅ¡enes kilo L. B. ir jis, pasinaudodamas situacija, tai padarė. Susitarimo įvykdyti plėšimÄ tarp L. B. ir V. J. taip pat nebuvo įrodyta.

Todėl veika turėjo bÅ«ti kvalifikuojama kaip vagystė – pagal BK 178 str. 4 d., nes nukentėjusioji telefonÄ Ä¯vertino 99 Lt sumai. Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad teismas, skirdamas V. J. bausmę, pažeidė BK 80 str. 3 d., 4 d. nuostatas, nes įstatymų leidėjas visų pirma siekia padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo bÅ«dÄ ir elgesį, derinant baudimÄ už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ su jo asmenybės auklėjimu ir ugdymu. Nurodo, kad V. J. yra gabus muzikai, menui, labai uždaro bÅ«do.

Teismas neįvertino, kad griežčiausios bausmės - laisvės atėmimo paskyrimas jo amžiuje neįgyvendins bausmės skyrimo tikslų t. y. perauklėjimo. Jis kelias nusikalstamas veikas padarė per labai trumpÄ laikotarpį, tai gali bÅ«ti sietina su jo paauglyste ir amžiaus socialinėmis problemomis. Apeliantės teigimu, V. J. patalpintas į Veliučionių vaikų socializacijos centrÄ , bandė žudytis, jo auklėtojai teigia, kad V. J. savo elgesiu t. y. vieniÅ¡umu ir nenoru bendrauti su kitais, iÅ¡siskiria iÅ¡ kitų auklėtinių.

Jie taip pat pastebėjo tam tikrų jo psichikos problemų, dėl to bus konsultuojamasi su psichiatrais. Apeliantė daro iÅ¡vadÄ , kad teismas labai pavirÅ¡utiniÅ¡kai įvertino kaltinamojo asmenybę, nebandė iÅ¡aiÅ¡kinti jo poelgio priežasčių ir aplinkybių ir paskyrė neadekvačiÄ bausmę. Apeliantė ir gynėja apeliacinį skundÄ praÅ¡o patenkinti.Prokurorė praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas atmestinas.IÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ , skundžiamÄ nuosprendį bei baudžiamÄ jÄ bylÄ , teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas teisingam bylos iÅ¡sprendimui svarbias aplinkybes, visapusiÅ¡kai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo iÅ¡vadas.

Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo V. J. kaltės klausimÄ bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamÄ veikÄ ir paskyrė teisingÄ bausmę.Dėl kaltės ir veikos kvalifikavimo.Nuteistojo įstatyminė atstovė apeliaciniu skundu nesutinka su nusikalstamos veikos kaip plėšimo kvalifikacija, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai, todėl V.

J. padarytÄ veikÄ neteisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Apeliantės teigimu, V. J. padaryta veika turėjo bÅ«ti kvalifikuota pagal BK 178 str. 4 d., nes nuteistasis prieÅ¡ nukentėjusįjį jokio fizinio smurto nenaudojo, o tik stovėjo Å¡alia. Visų pirma, pažymėtina tai, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

IÅ¡samus bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas reiÅ¡kia, kad turi bÅ«ti kruopščiai iÅ¡tirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi bÅ«ti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikÅ¡mingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iÅ¡ byloje įrodinėtinų aplinkybių - t. y. duomenys neatitinka sÄ sajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek V. J. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas Å¡io straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje iÅ¡dėstė visus teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iÅ¡ jų grindžiama V. J. kaltė. Kolegija sprendžia, jog Å¡ioje byloje visiÅ¡kai pakanka įrodymų konstatuoti, kad V. J. nukentėjusiojo mobilųjį telefonÄ pagrobė plėšimo bÅ«du, t. y. panaudojęs prieÅ¡ jį fizinį smurtÄ ir taip atėmęs jam galimybę pasiprieÅ¡inti.

Nuteistojo nusikalstama veika pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai kvalifikuota kaip plėšimas.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vagystę ir plėšimÄ sieja daug bendrų požymių, tačiau esminis Å¡ių nusikalstamų veikų atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo bÅ«das. Kaip nurodyta 2005-06-23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“, tur­to pa­gro­bi­mas va­gys­tės bÅ«­du nuo plė­Å¡i­mo ski­ria­si tuo, kad kal­ti­nin­kas sa­vo nu­si­kals­ta­mam su­ma­ny­mui įgy­ven­din­ti ne­nau­do­ja nei fi­zi­nio, nei psi­chi­nio smur­to, nei at­Ä—mi­mo ga­li­my­bės prie­Å¡in­tis.

Tais at­ve­jais, kai kal­ti­nin­kas tur­tui pa­grob­ti pa­nau­do­ja fi­zi­nį smur­tÄ prieÅ¡ nu­ken­tė­ju­sį­jį, jo veiks­mai tu­ri bÅ«­ti kva­li­fi­kuo­ja­mi kaip plė­Å¡i­mas. Nuteistasis neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tai yra, kad jis su kartu su L. P. ir L. B. sutikę nukentėjusįjį ir pas jį pamatę mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ , L. B. pasiÅ«lius, nutarė jį pavogti, nes norėjo iÅ¡gerti. Taigi nuteistasis neneigia fakto, kad pagrindinis tikslas buvo pagrobti nukentėjusiojo turtÄ , tačiau neigia, vartojęs prieÅ¡ nukentėjusįjį smurtÄ , nes nukentėjusiajam rankas užlaužė ne jis, o L.

P., bei tikina, jog tai buvo L. B. sumanymas, o jis tik stovėjo Å¡alia ir nieko nedarė. TokiÄ nuteistojo versijÄ vienareikÅ¡miÅ¡kai paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir visuma iÅ¡tirtų įrodymų. V. J. kaltė padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ visiÅ¡kai įrodyta pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtais ir įvertintais raÅ¡ytiniais įrodymais bei kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis, o bÅ«tent: iÅ¡ dalies paties nuteistojo parodymais (t. 1., b. 1. 149 - 150), nukentėjusiojo parodymais (t. 1., b. 1. 150 - 151), liudytojų L.

P. (t. 1., b. 1. 152), L. B. (t. 1., b. 1. 161), L. D. (t. 1., b. 1. 162), L. P. parodymais, daiktų pateikimo, apžiÅ«ros protokolais (t. 1.; b. 1. 55 - 58), atpažinimo protokolais (t. 1., b. 1. 51 - 54). Nukentėjusysis A. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nuosekliai tvirtino, kad bÅ«tent V. J. jam iÅ¡ nugaros užlaužė rankas, o L. B., tuo metu jį apieÅ¡kojo ir pagrobė jo mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ . Savo parodymus nukentėjusysis taip pat patvirtino ir akistatos su nuteistuoju metu (t. 1., b. 1. 75-76).

Taigi, nukentėjusiojo A. G. parodymai abejonių nekelia, todėl netikėti jais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, kadangi jie viskÄ susieja į vienÄ bendrÄ grandinę, į aplinkybių visetÄ , prieÅ¡ingai nei nuteistojo parodymai, kurie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nors ir buvo iÅ¡ esmės tapatÅ«s (kaltės neigimas), tačiau prieÅ¡taraujantys faktinėms bylos aplinkybėms, kas rodo nuteistojo bandymÄ suklaidinti teismÄ , nurodant nebÅ«tas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė ir liudytojo L.

B. parodymais, nes jie viso proceso metu buvo nenuoseklÅ«s ir neatitiko nustatytų faktinių aplinkybių. L. B. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog V. J. nukentėjusiajam užlaužė rankas, o jis apieÅ¡kojo A. G. rÅ«bų kiÅ¡enes ir iÅ¡traukė mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ ( t. 1, b. l. 29-32). Å iuos savo parodymus ikiteismini o tyrimo metu L. B. patvirtino ir akistatoje su A. G. ( t. 1, b. l. 33-34) ir su V. J. ( t. 1, b. l. 73-74). Tačiau pirmosios instancijos teisme L. B. niekuo nemotyvuodamas parodymus pakeitė ir nurodė, jog jis nukentėjusiajam užlaužė rankas už nugaros, o bÅ«tent V.

J. apieÅ¡kojo nukentėjusiojo rÅ«bų kiÅ¡enes ir iÅ¡traukė telefonÄ . Tokie liudytojo parodymai yra paneigti nuosekliais nukentėjusiojo A. G. parodymais bei kita bylos medžiaga. Be to, net jei Å¡iais L. B. parodymais ir patikėti, akivaizdu, kad vis tiek V. J. veika, jei jis L. B. užlaužus nukentėjusiojo rankas ir atėmus galimybę prieÅ¡intis, bÅ«tų paėmęs nukentėjusiojo telefonÄ , turėtų bÅ«ti kvalifikuojama kaip plėšimas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai L.

B. teisme duotus parodymus įvertino kritiÅ¡kai ir jais nesirėmė vertindamas byloje esančius įrodymus bei motyvuodamas nusikalstamos veikos kvalifikavimÄ . Be to, bÅ«tina pažymėti ir tai, jog kvalifikuojant veikÄ kaip plėšimÄ pakanka nustatyti bent vienÄ iÅ¡ BK 180 str. 1 d. dispozicijoje numatytų svetimo turto užvaldymo bÅ«dų: arba panaudoti fizinį smurtÄ , arba tuoj pat grasinti jį panaudoti, arba kitaip atimti galimybę nukentėjusiajam prieÅ¡intis. Toks turto užvaldymo bÅ«das yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimÄ turtÄ .

Svarbu nustatyti, kad V. J. plėšimo metu buvo Å¡alia nukentėjusiojo ir tokiu bÅ«du savo veiksmais prisidėjo prie galimybės nukentėjusiajam prieÅ¡intis atėmimo bei sudarė sÄ lygas plėšimo įvykdymui palengvinti. Aplinkybė, kada susiformavo kaltininkų tyčia apiplėšti nukentėjusįjį, neturi reikÅ¡mės veikos kvalifikavimui, savo pritarimÄ ir susitarimÄ padaryti plėšimÄ bendrininkai gali iÅ¡reikÅ¡ti ne tik žodiniu susitarimu, bet ir bendrais veiksmais, tai ir nustatyta Å¡ioje byloje.Apeliantė skunde užsimena ir tai, jog teismas spręsdamas ar V.

J. veikojeyra BK 180 str. sudėtis, turėjo įvertinti pavartoto smurto intensyvumÄ nukentėjusiojo atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors tokie nuteistojo veiksmai atlikti nukentėjusiojo atžvilgiu nepaliko akivaizdžių sužalojimų, tačiau vertintini kaip fizinis smurtas. Pagal teismų praktikÄ fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis - smurtinis poveikis nukentėjusiojo kÅ«nui, siekiant sutrukdyti jam pasiprieÅ¡inti, siekiant užvaldyti turtÄ , nepriklausomai, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam ar iÅ¡ viso nebuvo padaryti.

Nors nukentėjusiajam nebuvo padaryta sužalojimų, Å¡i aplinkybė neÅ¡alina nuteistojo atsakomybės už jo atliktus veiksmus, nes smurtas buvo panaudotas, užlaužtos rankos, siekiant, kad A. G. nepasiprieÅ¡intų ir bÅ«tų galima užvaldyti A. G. mobilųjį telefono aparatÄ . Visuma aptartų, teisiajame posėdyje iÅ¡tirtų ir skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytų įrodymų sudaro vieningÄ V. J. kaltę įrodančiÄ medžiagÄ , kad jis, veikdamas su dar dviem asmenimis, kurie neturi tokio amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, įvykdė plėšimÄ â€“ nusivedė A.

G. į apleistÄ pastatÄ , užlaužė nukentėjusiojo rankas, nuteistasis betarpiÅ¡kai panaudojo fizinį smurtÄ ir, neutralizavęs nukentėjusiojo pasiprieÅ¡inimÄ , ginti savo nuosavybę nuo pagrobimo, pagrobė svetimÄ turtÄ . Aptartos įrodytos objektyvios aplinkybės aiÅ¡kiai atskleidžia V. J. veikoje BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo subjektyviuosius požymius – veikimÄ tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad V. J. suvokė, jog nukentėjusiojo A. G. turtÄ nuteistasis pagrobia palaužęs jo valiÄ ir atėmęs galimybę prieÅ¡intis, numatė atitinkamus padarinius ir norėjo jų.Nuteistojo įstatyminė atstovė, kritikuodama apylinkės teismo sprendimÄ dėl V.

J. inkriminuoto nukentėjusiojo A. G. apiplėšimo, apeliuoja į tai, kad teismas vertindamas nukentėjusiojo parodymus turėjo atsižvelgti į tai, kad iÅ¡ visų trijų t. y. L. P., L. B. ir V. J. nukentėjusysis mažiausiai pažįsta nuteistÄ jį, o kiti du yra jų draugai, todėl nukentėjusysis gali apkalbėti nuteistÄ jį. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra grįsti tik subjektyviais spėjimais. O tai, kad smurtas buvo pavartotas, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų dėl veikos kvalifikacijos pagal BK 180 str. pagrįstumÄ ir teisingumÄ .

IÅ¡ surinktų įrodymų visumos darytina iÅ¡vada, kad nusikaltimas padarytas panaudojus fizinį smurtÄ , todėl vertinti V. J. veiksmus kaip vagystę ir perkvalifikuoti veiksmus į BK 178 str. 4 d. nėra pagrindo. Nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.Dėl bausmės.Nuteistojo įstatyminė atstovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad V. J. paskirta bausmė yra pernelyg griežta ir teismas skirdamas griežčiausiÄ bausmę – laisvės atėmimÄ neįvertino to, kad tokia bausmės rÅ«Å¡is tokiame nuteistojo amžiuje neįgyvendins bausmės skyrimo tikslų t. y. perauklėjimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs byloje esančiÄ medžiagÄ , konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta, nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rÅ«Å¡imi ir dydžiu atitinka BK 41 str. nurodytÄ bendrÄ jÄ bausmės paskirtį bei jÄ papildančiÄ ir individualizuojančiÄ specialiÄ nepilnamečiams taikomų baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas V. J. bausmę už padarytÄ nusikaltimÄ , vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str., atsižvelgė ir į BK 91 str. įtvirtintus bausmės individualizavimo nepilnamečiams ypatumus. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino tai, jog V. J. padarė vienÄ nusikalstamÄ veikÄ , kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, veika padaryta tiesioginės tyčios forma, įvertino V. J. asmenybę, tai, kad jis nusikalto bÅ«damas vienÄ kartÄ teistas, per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį.

Teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis ne kartÄ buvo sulaikytas už smulkų svetimo turto pagrobimÄ iÅ¡ prekybos centrų, V. J. be pateisinamų priežasčių nevykdė jam paskirtų auklėjamojo poveikio priemonių. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo auklėjimo sÄ lygas, socialinę brandÄ , į jo elgesį prieÅ¡ ir po nusikalstamų veikų padarymo, į byloje esančius charakterizuojančius duomenis, į tai, kad V. J. nesimoko, nes yra vaikų socializacijos centre.

Mokykla V. J. charakterizuoja neigiamai. Teismas pripažino V. J. baudžiamÄ jÄ atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę tai, kad nusikalstama veika padaryta mažamečiui, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė.Aptarti nuteistÄ jį V. J. charakterizuojantys duomenys rodo, kad jis linkęs nusikalsti, iÅ¡vadų iÅ¡ savo poelgių nedaro, nesistengia pasitaisyti, tad kitos rÅ«Å¡ies bausmių nusikalstamiems nuteistojo polinkiams pakeisti nepakanka. Kaip matosi iÅ¡ bylos medžiagos, įstatyminė atstovė, kaltinamojo motina, yra praradusi įtakÄ savo sÅ«nui, jis jos neklauso, atidėjus ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymÄ , V.

J. elgesys nepasikeitė, jis ir vėl padarė plėšimÄ . Pati įstatyminė atstovė pirmosios instancijos teisme pripažino, kad atliekamas dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės. Yra byloje Klaipėdos miesto Pataisos inspekcijos raÅ¡tas, iÅ¡ kurio matosi, kad ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės už plėšimÄ panaudojant peilį vykdymo atidėjimo laikotarpiu V. J. be svarbios priežasties praleidinėjo užsiėmimus, motina skundėsi sÅ«naus elgesiu, teigė, kad jis nebÅ«na namuose, grasina jai susidorojimu.

V. J. nesilaikė įpareigojimo nustatytu laiku bÅ«ti namuose, nelankė mokyklos, per antrÄ jį trimestrÄ be pateisinamos priežasties praleido net 77 pamokas ( t. 1, b. l.11-113). Kaip matosi iÅ¡ Klaipėdos „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos iÅ¡duotos charakteristikos, V. J. sistemingai praleidinėjo pamokas, pažeidinėjo mokyklos vidaus taisykles, dėl to jo elgesys ne kartÄ buvo svarstytas įvairiose komisijose, tačiau tai jokių rezultatų nedavė, 2011 m. balandžio mėnesį V.

J. visai metė mokyklÄ ir jos nebelankė ( t.1, b. l. 93). Teismas, skirdamas bausmę V. J., BK 80 str. nustatytų nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų ir paskirties nepažeidė ir padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad sulaikyti nuteistÄ jį nuo nusikalstamų veikų padarymo galima tik skyrus jam laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, jog teismas V. J. skyrė laisvės atėmimo bausmę žymiai mažesnę nei BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytos Å¡ios bausmės vidurkis, artimesnę minimumui, dar labiau Å¡velninti Å¡iÄ bausmę nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo tyčios turinį bei pagrįstai jo veikÄ kvalifikavo pagal BK 180 str. 1 d., bet ir atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobÅ«dį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingÄ savo dydžiu bausmę.Apeliantė teigia, kad jos sÅ«nus turi bÅ«ti apžiÅ«rėtas psichiatro, tačiau kaip nustatyta eksperto psichiatro iÅ¡vadoje, medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, kad V. J. serga kokia nors liga, dėl kurios negalėtų bÅ«ti teisiamas, jam nustatyti socializuoti elgesio sutrikimai ( t. 1, b. l. 87-91).

Be to, nuteistasis gydytojo psichiatro gali bÅ«ti konsultuojamas ir bausmės atlikimo vietoje. Tenkinti nuteistojo įstatyminės atstovės apeliacinį skundÄ jame iÅ¡dėstytais motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,                          nutaria: nuteistojo V. J. įstatyminės atstovės I. J. apeliacinį skundÄ atmesti.                               Kolegijos pirmininkė                                                                      Rasa Valentinienė               Teisėjai                                                                                          Linas Pauliukėnas                                                                                                                    Stasys Valužis