2018-05-23 Nr. AB-10311-3-61-3-03092-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3758-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03092-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Pakistano Islamo Respublikos piliečiui A. A., panaikinimo“ Nr. (15/5-8) 11U-1308 (01400).

2. Pareiškėjas nurodė, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje „Safika“ (toliau – ir UAB „Safika“, Bendrovė), kurios dalyviu jis yra, dirba du darbuotojai. Portugalijos piliečiui I. M. (I. M.) mokamas 1 600 eurų darbo užmokestis. Pareiškėjas teigė, kad Bendrovė atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimus. Pareiškėjas pripažino, kad Bendrovė deklaruotu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, veiklos nevykdo.

Nurodė, kad UAB „Safika“ nuo 2017 m. gegužės 24 d. nuomojasi patalpas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriose ir vykdo veiklą. Pareiškėjas pabrėžė, kad UAB „Safika“ patikrinimą atsakovas iniciavo 2017 m. rugpjūčio 8 d., skundžiamą sprendimą priėmė 2017 m. rugpjūčio 24 d., t. y. atsakovas procedūrą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pradėjo po 2017 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjas manė, kad UAB „Safika“ turi atitikti reikalavimus, kurie juridiniams asmenims taikomi nuo 2017 m. sausio 1 d. Pareiškėjas neginčijo Migracijos departamento sprendime nurodytų faktinių aplinkybių, kad UAB „Safika“ nebuvo ne mažiau kaip trijų visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, tačiau manė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d.

įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 188 punkto, 189 punkto nuostatas. Nurodė, jog jis nebuvo informuotas apie patikrinimą, jam nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti skundžiamo sprendimo priėmime. Pareiškėjas sutiko su atsakovo nustatyta aplinkybe, jog jam UAB „Safika“ buvo mokamas nuo 46,40 eurų iki 50 eurų darbo užmokestis.

Tačiau pareiškėjas teigė, kad darbo užmokestis nebuvo vienintelės jo lėšos, kurių pakako jam pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, prieš priimdamas sprendimą, jokių duomenų apie pragyvenimo lėšas Lietuvos Respublikoje iš jo neprašė. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog jis Lietuvos Respublikoje neturi socialinių ir ekonominių ryšių. Pažymėjo, kad jis Lietuvos Respublikoje įkūrė UAB „Safika“, kuriai ir vadovauja, gauna darbo užmokestį, nuolat sudarinėja sandorius su Lietuvos Respublikoje veiklą vykdančiais juridiniais asmenimis, bendrauja su pažįstamais fiziniais asmenimis, naudojasi medicininėmis paslaugomis, ketina plėsti verslą Lietuvos Respublikoje, UAB „Safika“ įregistruoti PVM mokėtoja.

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad remdamasis Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) informacinės sistemos duomenimis nustatė, jog UAB „Safika“ nuo 2017 m. gegužės 20 d. visą darbo laiką nedirba trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Bendrovėje nuo 2017 m. gegužės 20 d. dirba Pakistano Islamo Respublikos pilietis M. I., kurio patikrinimo metu nepavyko surasti darbo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir apklausti.

Atsakovas, remdamasis patikrinimo išvadomis, atsiliepime teigė, kad UAB „Safika“ deklaruotu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, veiklos nevykdo, nurodytu adresu įmonės rasti nepavyko, VSDFV informacinės sistemos 2017 m. spalio 5 d. duomenimis UAB „Safika“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 638,88 eurų. Atsakovas, vadovaudamasis VSDFV informacinės sistemos duomenimis, atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui 2017 m. gegužės-liepos mėnesiais buvo mokamas nuo 46,40 eurų iki 50 eurų mėnesinis darbo užmokestis.

Atsižvelgdamas į tai, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento tvirtinimu, pareiškėjas ir jo valdoma UAB „Safika“ nuo 2017 m. gegužės 20 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos, t. y. tris mėnesius neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio įstatymo redakcija) reikalavimų. Pareiškėjas į atsakingas migracijos institucijas nesikreipė, apie pasikeitusias aplinkybes nepranešė, dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nesikreipė (Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis).

Migracijos departamentas atsiliepime atkreipė dėmesį, jog priimant ginčijamą sprendimą vadovavosi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., nes pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė ir jo prašymo nagrinėjimo procedūra buvo pradėta iki 2017 m. sausio 1 d. Atsakovo teigimu, Migracijos departamentas, nustatęs savarankišką leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, nevertino įmonės fiktyvumo skunde nurodyto Aprašo aspektu. Atsakovas pažymėjo, kad pats pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi nurodė, kad iš UAB „Safika“ gaunamas darbo užmokestis yra jo pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinis.

Atsakovo vertinimu, prieš priimant sprendimą, buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtos visos esminės su pareiškėju susijusios aplinkybės, o surinktų duomenų pakako ginčijamam sprendimui priimti. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pats pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, buvo nurodęs, kad jis ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturi.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Migracijos departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 2017 m. rugpjūčio 24 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-8)11U-1308(01400) panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas leidimą laikinai gyventi pareiškėjui panaikino tuo pagrindu, jog paaiškėjo, kad UAB „Safika“, kurios dalyvis yra A. A., neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, kadangi šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Be to, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas ir tuo pagrindu, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių jam pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Byloje esantys duomenys patvirtino, kad A. A. yra UAB „Safika“ vienintelis akcininkas ir direktorius. Bendrovės veiklos pobūdis – prekių tiekimas, paslaugų teikimas bei kita veikla. Bendrovės įstatinis kapitalas 43 500 Eur. Bendrovės veiklai patvirtinti pareiškėjas kartu su 2016 m. lapkričio 21 d. prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2015 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją, Ataskaitą apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis, AB „Šiaulių bankas“ atskaitas apie UAB „Safika“ sąskaitas, mokėjimo nurodymus, sąskaitas faktūras, tarpininkavimo paslaugų sutartį, Agentavimo sutartis, kasos pajamų orderius, balansus, pelno (nuostolių) ataskaitas, UAB „Safika“ tarpininkavimo raštą, sutartį, atstovavimo susitarimą, važtaraščius, valiutos pirkimo-pardavimo sutartis bei kitus UAB „Safika“ veiklą patvirtinančius dokumentus.

7. Teismas vadovavosi Įstatymo 45 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) nuostatomis. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu, pateikė ne tik bendrovės veiklą pagrindžiančius dokumentus, bet ir darbo sutartis, patvirtinančias, kad bendrovė, kurios dalyviu jis yra, atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, t. y. tai, kad bendrovėje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Šias aplinkybes patvirtino pateiktos UAB „Safika“ su darbuotojais sudarytos darbo sutartys, pagal kurias Migracijos departamentas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 21 d. bendrovėje buvo įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai. Šios darbo sutartys buvo įvertintos Migracijos departamentui nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. lapkričio 21 d. pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat buvo įvertinti ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys apie apdraustuosius.

8. Teismas pabrėžė, kad vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad įmonė, kurios dalyvis yra užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

9. Remiantis VSDFV informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad trys iš keturių UAB „Safika“ darbuotojų iš bendrovės buvo atleisti 2017 m. gegužės 19 d. Bendrovėje nuo 2017 m. gegužės 20 d. dirba tik du asmenys – pareiškėjas ir Pakistano Islamo Respublikos pilietis M. I., kuris bendrovėje įdarbintas 2017 m. gegužės 20 d. Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, kad UAB „Safika“, kurios dalyvis yra pareiškėjas, nuo 2017 m. gegužės 20 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyto reikalavimo, kad joje turi dirbti ne mažiau kaip trys darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Šios, kaip ir kitų Įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu užsieniečiui išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ne tik privalo atitikti prašymo dėl leidimo išdavimo ar pakeitimo metu, bet ir visą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpį. Pareiškėjas pripažino šią aplinkybę, tačiau manė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d.

10. Pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

11. Pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2016 m. lapkričio 21 d. Taigi, ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d., todėl Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai jomis vadovavosi.

12. Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvūs, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Įstatymas jokių šios normos taikymo išimčių nenumato, ji yra imperatyvi. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, turėjo atsižvelgti į pareiškėjo socialinius, ekonominius, šeimyninius ryšius Lietuvos Respublikoje, bendrovės vykdomą veiklą bei kitas pareiškėjo manymu svarbias aplinkybes.

13. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas ne tuo pagrindu, jog Bendrovė, kurios dalyviu ir vadovu yra pareiškėjas, yra fiktyvi, o tuo pagrindu, kad Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Todėl pareiškėjo skunde nurodyti Aprašo 188, 189 punktuose nustatyti procedūriniai reikalavimai, nagrinėjamu atveju taip pat nėra reikšmingi. Įstatymo pažeidimas nustatytas remiantis objektyviais VSDFV informacinės sistemos duomenimis, kuriais netikėti nėra pagrindo.

14. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis, turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 punktu nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – viena minimali mėnesinė alga (ginčijamo sprendimo priėmimo metu – 380 eurų).

15. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 21 d. pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje yra darbo užmokestis, gaunamas UAB „Safika“. VSDFV informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad iki 2017 m. gegužės mėnesio pareiškėjo darbo užmokestis UAB „Safika“ sudarė 380 eurų. Tačiau 2017 m. gegužės mėnesį pareiškėjas gavo 46,40 eurų, 2017 m. birželio mėnesį – 46,40 eurų, o 2017 m. liepos mėnesį – 50 eurų darbo užmokestį. Pareiškėjas gauto darbo užmokesčio dydžio neginčijo.

16. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma ir tuo atveju, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

17. Pareiškėjo į bylą pateikti kasos išlaidų orderiai, banko sąskaitos išrašai patvirtino tik atliktas bankines operacijas, lėšų išmokėjimą pareiškėjui, tačiau įrodymų, jog šios lėšos buvo skirtos ir naudojamos pareiškėjo pragyvenimui, byloje nebuvo. Migracijos departamentui buvo žinoma tik tai, jog pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje buvo jo darbo užmokestis, gaunamas dirbant UAB „Safika“, todėl pareiškėjui nepateikus atsakovui papildomų duomenų, nebuvo pagrindo kaip nepagrįstas pripažinti ginčijamame sprendime padarytas išvadas dėl to, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

18. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, jog Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 ir 2 punktais, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas Nr. (15/5-8)11U-1308(01400) yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III. 19. Pareiškėjas A. A. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir nepagrįstai nesivadovavo Aprašo 101.2–101.5, 188–189 punktais. Pareiškėjas prašė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017, kuriame nurodoma, jog Apraše reglamentuota procedūra nagrinėjant leidimo laikinai gyventi panaikinimą, yra imperatyvi bei taikytina, kai leidimą siekiama panaikinti dėl to, kad įmonė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo sudaryta jokių galimybių pateikti paaiškinimus ar įrodymus dėl atsakovo nustatytų aplinkybių.

21. Pareiškėjas teigia, kad jis byloje įrodė, jog turėjo pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje. Be to, atsakovui priimant ginčijamą sprendimą, pareiškėjui nebuvo sudaryta sąlygų net pateikti tokius dokumentus ir įrodymus, paaiškinimus.

22. Teismas nepagrįstai nustatė aplinkybę, kad UAB „Safika“ darbuotojas M. I. yra Pakistano Islamo Respublikos pilietis. Pareiškėjo į bylą pateikta šio asmens paso kopija patvirtina, kad jis yra Portugalijos pilietis.

23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

24. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne dėl įmonės fiktyvumo, o tuo pagrindu, kad UAB „Safika“ visą darbo dieną nedirbo 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar užsieniečiai, turintys leidimus nuolat gyventi. Todėl atsakovas neturėjo pareigos vadovautis Aprašo 188 ir 189 punktų reikalavimais bei apklausti ir informuoti pareiškėją, prieš priimdamas sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovo teigimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio sprendimas nėra aktualus nagrinėjamu atveju, nes faktinės aplinkybės yra visiškai kitos.

25. Atsakovas nepagrįstais laiko ir pareiškėjo teiginius, jog jo teismui pateikti duomenys patvirtina, kad jis turėjo lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje.

26. Atsakovas pažymi, jog Bendrovėje dirbo tik du asmenys, todėl techninė klaida, kad M. I. yra kitos pilietybės nei Portugalijos, savaime nedaro Migracijos departamento sprendimo neteisėto, kadangi Bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo reikalavimo, kad įmonėje visą darbo laiką turi dirbti 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

27. Atsakovas pažymi, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, remiantis Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos. Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. (15/5-8)11U-1308(01400) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Pakistano Islamo Respublikos piliečiui A. A., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. A., būdamas UAB „Safika“ dalyvis, tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2016 m. lapkričio 21 d. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2017 m. sausio 17 d. nusprendė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams. Šioje byloje ginčijamu Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų pagrindu.

30. Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis numato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

31. Kadangi ginčijamu Migracijos departamento sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas pagal jo 2016 m. lapkričio 21 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. prašymą, paduotą iki 2017 m. sausio 1 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2609) 29 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamam ginčui spręsti taikoma Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad šiuo atveju turėjo būti taikyta Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., yra nepagrįsti.

32. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

33. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punktas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai; o 7 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) – jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

34. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, prieš priimdamas šioje byloje ginčijamą sprendimą, 2017 m. spalio 3 d. patikrino oficialius VSDFV informacinės sistemos duomenis (II t., b. l. 226–227) ir nustatė, kad UAB „Safika“ nuo 2017 m. gegužės mėn., be pareiškėjo, dirba tik 1 asmuo, o pareiškėjui, dirbančiam UAB „Safika“ direktoriumi, 2017 m. gegužės – liepos mėnesiais buvo mokamas tik 46,4–50 Eur darbo užmokestis. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad UAB „Safika“ nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, taigi ši Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų. Be to, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

35. Pažymėtina, jog nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo priėmimo metu UAB „Safika“ dirbo mažiau nei Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi pareiškėjas ir UAB „Safika“ nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimo.

36. Pareiškėjo teiginiai, kad Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., reikalavimus, šiuo atveju nėra reikšmingi, kadangi, kaip minėta, atsižvelgiant į pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo padavimo datą (2016 m. lapkričio 21 d.), nagrinėjamu atveju aktuali Įstatymo redakcija, galiojusi iki Įstatymo pakeitimo įstatymo.

37. Pabrėžtina, kad būtent pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, su juo turėjo pateikti dokumentus, įrodančius, kad atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus reikalavimus. Taigi pareiškėjas turėjo žinoti, kokie reikalavimai keliami, norint gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kuriuo remdamasis jis kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Pažymėtina, jog pirmiau minėtas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas dėl bendrovėje visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių yra imperatyvus, tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4059-858/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 ir kt.).

38. Taigi pareiškėjas ir UAB „Safika“ nuo 2017 m. gegužės mėn., kai Bendrovėje nebeliko dirbančių 3 Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimo dėl darbuotųjų skaičiaus reikalavimo.

39. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad Bendrovėje dirbantis M. I. yra Portugalijos, o ne Pakistano Islamo Respublikos pilietis, šiuo atveju neturi įtakos sprendžiant dėl ginčijamo Migracijos departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi ši Migracijos departamento sprendime padaryta techninė klaida nepaneigia šiuo atveju esminę reikšmę turinčios aplinkybės, jog Bendrovėje nedirba bent 3 asmenys.

40. Kaip minėta, Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu pareiškėjui leidimą panaikino ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

41. Migracijos departamentas išvadą, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, padarė įvertinęs tai, jog pareiškėjui 2017 m. gegužės–liepos mėnesiais buvo mokamas 46,4–50 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Nors pareiškėjas nesutinka su tokia atsakovo išvada, tačiau ją paneigiančių duomenų nepateikia. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi pragyvenimo lėšų Lietuvoje šaltinį nurodė tik UAB „Safika“ mokamą darbo užmokestį (II t., b. l. 11), jokių kitų pajamų šaltinių nenurodė. Nors iš pareiškėjo pateiktų UAB „Safika“ sąskaitos išrašų (I t., b. l. 18–61, V t., b. l. 54–57) matyti, jog kelis kartus tam tikros sumos buvo pervedamos iš UAB „Safika“ sąskaitos A. A.. Tačiau šie pinigų pervedimai nebuvo reguliarūs, nėra žinoma, kokia buvo šių pervedimų paskirtis. Be to, nors pareiškėjas pateikė ir savo sąskaitos išrašą (V t., b. l. 31–32), jame pateikti duomenys tik apie laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., t. y. jau po Migracijos departamento sprendimo priėmimo; nurodytas sąskaitos likutis laikotarpio pradžioje (t. y. 2017 m. rugsėjo 1 d. ) – 0 Eur. Taigi nėra priežasčių atsakovo išvadą, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, laikyti nepagrįsta.

42. Įvertinusi ginčui reikšmingą teisinį reguliavimą ir byloje pateiktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju, remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, buvo pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

43. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovas nesusisiekė su juo, neinformavo apie atliekamą tyrimą, teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas neįvardijo, kokias būtent papildomas aplinkybes jis būtų nurodęs ir (ar) pateikęs papildomus dokumentus, kurie būtų galėję lemti kitokį sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje priėmimą. Kaip minėta, pareiškėjas neginčija atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių dėl to, kad Bendrovėje nedirba bent 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kas savaime yra pakankamas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne tuo pagrindu, kad UAB „Safika“ yra fiktyvi, o dėl to, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, jog joje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o pareiškėjas neturėjo pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvoje. Taigi nėra pagrįsto pagrindo pripažinti, kad prieš priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas turėjo atlikti pareiškėjo apklausą. Tokia pozicija, priešingai, nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, atitinka vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3803-624/2018, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3358-822/2018 ir kt.).

44. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

45. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo priteisti jo prašomas atlyginti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė