2020-10-14 Nr. AB-19285-3-61-3-02157-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-527-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02157-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai (pažymėtina, jog šalies pavadinimas buvo klaidingai nurodomas kaip Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba, todėl šis rašymo apsirikimas ištaisomas), trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Baltpool“ dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Achema“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2020 m. gegužės 21 d. nutarimą Nr. O3E-429 „Dėl Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2019 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. O3E-650 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainos 2020 metams nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3E-429) ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas, be kita ko, skunde paaiškino, kad skundžiamu nutarimu Taryba pakeitė viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšas ir kainas nuo 2020 m. liepos 1 d. Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kaip ir kiti nuo 2013 metų Tarybos priimti ir apskųsti nutarimai dėl VIAP kainų nustatymo pareiškėjo atžvilgiu, nes pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, Europos Sąjungos ir nacionalinius teisės aktus, reglamentuoja neproporcingą ir neteisėtą valstybės pagalbą ir neatitinka Europos Sąjungos elektros energetikos sektoriui taikytinos teisės, kuria siekiama užtikrinti konkurencingą ir atvirą elektros energijos gamybos ir tiekimo sistemą. Pačiame Nutarime nurodyta, kad jis yra skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 birželio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo AB „Achema“ skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 punktu ir pabrėžė, kad individualus administracinis aktas apibrėžiamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, tuo tarpu norminis teisės aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą aiškinant norminio administracinio akto požymius, teismas nurodė, kad toks aktas sukuria elgesio taisykles (teisės normas), yra priimtas vykdančio administracinį reglamentavimą viešojo administravimo subjekto įgyvendinant jam suteiktus įgaliojimus, aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamas Nutarimas Nr. O3E-429 yra norminis administracinis aktas, nes jis skirtas neapibrėžtam ratui asmenų – juo nustatytos 2020 metams VIAP kainos visiems asmenims ir asmenims, apibrėžtiems pačiame akte tik rūšiniais požymiais – elektros energijos gamintojams. Teismas darė išvadą, kad ginčijamas nutarimas privalomas visiems šiems asmenims, neišskiriant konkrečių individualiais požymiais apibūdintų asmenų. Ginčijamu aktu nustatomos (pakeičiamos) bendro pobūdžio elgesio (kainų skaičiavimo) taisyklės, kainos nustatomos, o ne pritaikomos, tai, teismo vertinimu, lemia šiuo aktu nustatomų elgesio taisyklių visuotiną, neindividualizuotą pobūdį. Teismas pažymėjo, kad ginčijamo nutarimo taikymas nukreiptas į ateitį, jis nėra vienkartinio taikymo – skirtas taikyti daug kartų po jo įsiteisėjimo individualiuose santykiuose. Teismas pastebėjo, kad ginčijamas aktas paskelbtas teisės aktų registre, taigi paskelbtas laikantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsnyje įtvirtintos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos.

Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundžiamo administracinio akto pobūdį, teismas nurodė, kad norminio administracinio akto nuostatų teisėtumui patikrinti yra nustatytos specialios kreipimosi į teismą taisyklės. Teismas apžvelgė ABTĮ 112 ir 113 straipsnių nuostatas ir pagal jas įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas nėra nei vienas iš ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, todėl jis neturi teisės abstrakčiu pareiškimu inicijuoti bylos dėl Nutarimo Nr. O3E-429. Teismas nurodė, kad šio nutarimo teisėtumą pareiškėjas galėtų tikrinti tik tuo atveju, jeigu teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su minėto nutarimo taikymu jo atžvilgiu, tačiau pareiškėjas individualios bylos neinicijuoja.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundas dėl Nutarimo Nr. O3E-429, t. y. dėl norminio administracinio akto panaikinimo, nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, nes toks materialusis reikalavimus panaikinti norminį teisės aktą ABTĮ nėra numatytas. Atsižvelgęs į tai, teismas nutarė atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

III. Pareiškėjas AB „Achema“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nutarimas Nr. O3E-429 laikytinas norminiu administracinio aktu, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai ir Viešojo administravimo įstatymui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogišką bylą 2013 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-119/2013 konstatavo, kad VIAP mokestis yra nustatomas individualaus pobūdžio administraciniu aktu, t. y. Tarybos nutarimu.

Nutarimas Nr. O3E-429 nustato išimtines taisykles individualiais požymiais apibūdintai subjektų grupei – elektros energetikos įmonėms, o ne bendro pobūdžio taisykles, todėl yra individualus administracinis aktas. Nutarime, jo įžanginėje dalyje yra pateikiamas aiškus ir detalus sąrašas teisės aktų, kuriuos taikant yra nustatomos VIAP lėšos bei kainos. Taigi Nutarimu Nr. O3E-429 yra ne nustatomos naujos teisės normos, o taikomos jau galiojančios normos, kurių taikymas ir lemia konkretų VIAP lėšų ir kainų paskaičiavimą. Šiuo nutarimu nėra nustatomas joks naujas teisinis reguliavimas – VIAP kainų ir lėšų nustatymas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 69 straipsnyje. Dėl šių priežasčių Nutarimas Nr. O3E-429 atitinka individualaus administracinio akto požymius ir negali būti laikomas norminiu administraciniu aktu.

Skundžiamu nutarimu yra nustatomos VIAP kainos ir lėšos vienam konkrečiam laikotarpiui – nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Nutarimas ir juo nustatoma tvarka turi konkretų galiojimo laikotarpį, todėl nėra ir negali būti vertinamas kaip nutarimas skirtas taikyti neapibrėžtą skaičių kartų po jo įsigaliojimo. Vien tik Nutarimo Nr. O3E-429 galiojimo nukreipimas į ateitį nelemia jo priskirtinumo norminiams administraciniams aktams, kadangi į ateitį gali būti nukreipti ir individualūs administraciniai aktai. Pareiškėjo įsitikinimu, Nutarimo Nr. O3E-429 priėmimas ir paskelbimas teisės aktų registre savaime nereiškia, kad jis yra norminis administracinis aktas. Administraciniame teisme yra priimti pareiškėjo ir kitų ūkio subjektų skundai dėl Tarybos nutarimų, kuriais nustatomos VIAP lėšos ir kainos ankstesniais laikotarpiais. Pareiškėjas skunde išsamiai nurodė, kokias pareiškėjo teises pažeidžia skundžiamas nutarimas ir akcentuoja, kad: 1) pareiškėjas turi nuo 2020 m. liepos 1 d. mokėti nustatyto dydžio VIAP mokestį už elektros energiją, pareiškėjo nupirktą iš nepriklausomų elektros energijos tiekėjų, kuri pareiškėjui tiekiama tiesioginėmis linijomis; 2) pareiškėjas taip pat turi nuo 2020 m. liepos 1 d. mokėti to paties nustatyto dydžio mokestį ir už paties pareiškėjo termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėje pasigamintą ir suvartotą elektros energiją, taip pat už pareiškėjo gaunamą ir suvartotą elektros energiją tiesioginėmis linijomis.

Pareiškėjas akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2013 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-119/2013, 2013 m. sausio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-120/2013, ir tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo nesilaikė suformuoto precedento sprendžiant iš esmės analogišką klausimą, todėl pareiškėjo skundas turėjo būti priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 30 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo AB „Achema“ skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo prašomas panaikinti Nutarimas Nr. O3E-429 laikytinas norminiu administraciniu aktu ir pareiškėjui neinicijuojant individualios bylos, pareiškėjas teisės kreiptis į administracinį teismą dėl šio norminio akto patikros neturi. Pareiškėjas su šiomis išvadomis nesutinka, nurodydamas, kad prašomas panaikinti administracinis aktas yra individualus aktas, juo nenustatomos jokios bendro pobūdžio taisyklės, taip pat nebūdingi kiti tik norminiam aktui priskiriami požymiai. Pareiškėjas akcentuoja, jog skundai dėl analogiško pobūdžio Tarybos nutarimų yra nagrinėjami administraciniuose teismuose, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Tarybos nutarimas, kuriuo nustatomas VIAP mokestis, yra individualaus pobūdžio administracinis aktas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimu, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtinta ir tai, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 3 str. 1 d.). ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad Nutarimo Nr. O3E-429 teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas pagal ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nagrinėjimą, pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

Įvertinusi pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, ketinamo apskųsti nutarimo priėmimo teisinį pagrindą ir paskirtį, VIAP instituto elektros energetikos teisiniuose santykiuose specifiką, teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-61/2013, 2013 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-120/2013, 2013 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-119/2013). Nurodytose nutartyse buvo apeliacine tvarka tikrinamos pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys, kuriose buvo iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir skundžiamoje nutartyje atsisakyta priimti ūkio subjektų skundus dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (šios funkcijos po reorganizavimo priskirtos Tarybos kompetencijai) nutarimo, kuriuo buvo nustatytos VIAP lėšos ir kainos už ankstesnį laikotarpį (2013 metus). Aptariamose nutartyse Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo konstatavęs, kad tokio pobūdžio teisės taikymo akto teisėtumo tyrimas galiojusio ABTĮ (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1485 redakcija) šešioliktame skirsnyje reglamentuota specialia tvarka negalimas. Pastebėtina ir tai, kad analogiško pobūdžio bylos yra nagrinėjamos administraciniuose teismuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamą bylą Nr. A-1499-525/2020 ir kt.).

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas ir dėl to buvo neteisingai išspręstas pareiškėjo skundo priėmimo klausimas, pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartis naikinama ir AB „Achema“ skundo priėmimo klausimas perduodamas tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskasn

Milda Vainienė