2013-03-04 Nr. AB-413-3-61-3-01282-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-222/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01282-2012-1 Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gegužės 8 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir atsakovas arba Socialinių išmokų skyrius) 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 2211-(2.11.4.1-SR7) ir priteisti už 2011 m. gruodžio ir 2012 m. sausio mėnesius nepaskirtas socialines pašalpas.

Skunde nurodė, kad 2011 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į atsakovą dėl socialinės paramos skyrimo ir aptarnaujančios specialistės buvo patikintas, jog visi reikiami dokumentai socialinei pašalpai gauti pateikti ir yra tvarkingi, o jam nurodyta atvykti 2012 metų sausio mėnesį. Pažymėjo, jog 2012 m. sausio mėnesį Socialinių išmokų skyriuje lankėsi du kartus, kiekvienu atveju aptarnaujančios specialistės nurodytu laiku, pateikdamas prašomus dokumentus ir pildydamas reikiamas formas. Nurodė, jog 2012 m. balandžio 12 d. gavo atsakovo 2012 m. balandžio 6 d. raštą „Dėl teisės į socialinę pašalpą“ Nr. A740-2211, kuriuo buvo informuotas, jog 2011 m. gruodžio 19 d. prašymas – paraiška piniginei socialinei paramai gauti išnagrinėtas, o pašalpa nuo 2011 m. gruodžio 1 d. nepaskirta, nes Lietuvos darbo biržos duomenimis kreipimosi metu jo sutuoktinė V.

J. nesiregistravo teritorinėje darbo biržoje, taip pat atsakovui nepateikė gydytojų rekomendacijų, pagal kurias jo dukros S. J. ir E. J. nelanko švietimo įstaigos. Pažymėjo, jog 2012 m. gegužės 3 d. gavo atsakovo raštą „Dėl pareiškimo“ Nr. A740-2754, kuriuo dar kartą buvo informuotas, jog nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. socialinė parama jam nebuvo paskirta, nes įsigaliojo naujos redakcijos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (toliau – ir Įstatymas), kurio reikalavimų jis neatitinka.

Nurodė, jog su tokiu sprendimu nesutinka, kadangi kreipimosi metu (2011 m. gruodžio 19 d.) galiojusios Įstatymo redakcijos 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad šeima arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jei kreipimosi metu atitinka šiuos kriterijus: nuosavybės teise turimo turto vertė neviršija turto vertės normatyvo; pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal Įstatymo 15-16 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui ir kiekvienas vyresnis kaip 18 metų šeimos narys atitinka bent vieną Įstatymo 7 straipsnyje nurodytų sąlygų.

Teigė, jog savo sprendimą nesuteikti socialinės paramos atsakovas grindė aplinkybe, kad siekiant įvertinti šeimos pajamas, buvo būtina kreiptis į Lietuvos darbo biržą, kurios atsakymas gautas jau galiojant naujos redakcijos įstatymui, o jeigu minėta informacija būtų buvusi gauta iki 2012 m. gruodžio 31 d. – socialinė parama būtų buvusi suteikta. Manė, jog atsižvelgus į tai, jog nuo 2012 m. sausio 1 d. galiojančio Įstatymo nuostatos dėl įgyvendinimo prieštarauja Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normoms dėl teisės aktų negaliojimo atgal, turėtų būti taikomi iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusio įstatymo reikalavimai, kuriuos jo šeima kreipimosi į atsakovą metu atitiko.

Pabrėžė, jog apie registracijos teritorinėje darbo biržoje būtinumą sužinojo tik 2012 m. vasario 9 d. pokalbio su atsakovo specialiste metu ir nedelsdamas šį reikalavimą įgyvendino. Akcentavo, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą dėl socialinės paramos neskyrimo neteisėtai vadovavosi CK normoms prieštaraujančioms nuo 2012 m. sausio 1 d. galiojančio Įstatymo nuostatomis, t. y. taikė įstatymą atgal, 2012 m. sausio mėnesį neinformavo jo apie trūkstamus dokumentus, apie priimtą sprendimą neskirti paramos raštu informavo tik 2012 m. balandžio 12 d. gautu raštu, kas tiesiogiai įtakojo tai, jog jo šeima už 2011 m. gruodžio ir 2012 m. sausio mėnesius negavo socialinės paramos.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.

Atsiliepime pažymėjo, kad aktuali Įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2012 m. sausio 1 d. Atkreipė dėmesį, jog Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio, kuriame reglamentuojamas įstatymo įgyvendinimas, 1 dalies 1 punkte pažymėta, kad skiriant piniginę socialinę paramą, jau įsigaliojus įstatymo nuostatoms, taikomos šio įstatymo nuostatos. Vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 11 ir 12 dalimis, sprendimas dėl piniginės socialinės paramos skyrimo priimamas nurodant įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygą, kuriai esant paskirta piniginė socialinė parama, ne vėliau kaip per mėnesį nuo prašymo-paraiškos ir visų reikalingų dokumentų gavimo dienos.

Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į atsakovą skirti socialinę pašalpą nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. kovo 1 d. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė pažymą apie pajamas. Kadangi trūko duomenų apie pareiškėjui paskirtą nedarbo draudimo išmoką, mokamą iš Lietuvos darbo biržos už 2012 m. gruodžio mėnesį, sprendimo dėl socialinės pašalpos skyrimo skyrius priimti iki 2012 m. sausio 1 d. negalėjo. Informaciją iš Lietuvos darbo biržos duomenų bazės apie pareiškėjui paskirtą nedarbo draudimo išmoką už 2012 m. gruodžio mėnesį (t. y. paskutinis reikiamas dokumentas) atsakovas gavo 2012 m. sausio 19 d. paaiškėjus aplinkybėms, kad pareiškėjo šeima neturi teisės į socialinę pašalpą nuo 2011 m. gruodžio 1 d., nes sutuoktinė V.

J. neatitinka nei vienos Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, atsakovas 2012 m. vasario 9 d. pareiškėją telefonu informavo apie pasikeitimus ir detaliai paaiškino apie įstatyme nustatytas sąlygas, keliamas piniginės socialinės paramos gavėjams bei pasiūlė pareiškėjui pateikti įrodymus apie priežastis, kodėl jo dukros Saulė ir Eglė nelanko ugdymo įstaigos. Pridūrė, jog pareiškėjui nepateikus dokumentų, įrodančių teisę gauti jo šeimai socialinę pašalpą, atsakovas 2012 m. balandžio 6 d. raštu informavo, kad socialinė pašalpa nuo 2011 m. gruodžio 1 d. nepaskirta bei nurodė neskyrimo priežastis.

Nurodė ir tai, jog pareiškėjas 2012 m. vasario 9 d. telefonu buvo informuotas apie vieną iš būtinų sąlygų (vėliau nurodytų 2012 m. balandžio 12 d. raštu) piniginei socialinei paramai gauti, t. y. dėl sutuoktinės registravimosi teritorinėje darbo biržoje, o pareiškėjo sutuoktinei V. J. įsiregistravus į teritorinę darbo biržą nuo 2012 m. vasario 13 d. socialinė pašalpa paskirta nuo 2012 m. vasario 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas išdėstė tokias faktines aplinkybes: 2011 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti. Pareiškėjas pildydamas prašymo-paraiškos grafą dėl šeimos pajamų nurodė, kad jis gauna nedarbo socialinio draudimo išmoką, o jo sutuoktinė – ne. Prašyme-paraiškoje nurodyta, kad pateikti visi reikalingi dokumentai. Pareiškėjo prašymą-paraišką priėmusi specialistė V. S. duomenis iš Lietuvos darbo biržos apie K. J. statusą ir gaunamas išmokas gavo 2011 m. gruodžio 19 d. ir 2012 m. sausio 19 d. 2012 m. vasario 22 d.

Lietuvos darbo biržos duomenų bazės išraše nurodyta, kad V. J. nuo 2012 m. vasario 13 d. turi bedarbio statusą. 2012 m. balandžio 6 d. raštu Nr. A740-2211-(2.11.4.1-SR7) atsakovas informavo pareiškėją kad socialinė pašalpa nuo 2011 m. gruodžio 1 d. nepaskirta, nes Lietuvos darbo biržos duomenimis kreipimosi metu jo sutuoktinė V. J. nebuvo užsiregistravusi teritorinėje darbo biržoje, be to, nebuvo pateikta gydytojų rekomendacijos, pagal kurias S. J. ir (ar) E. J. nelanko švietimo įstaigos. 2012 m. balandžio 27 d. raštu Nr. A740-2754-(2.11.4.1-SR7) atsakovas išaiškino pareiškėjui, kad 2011 m. gruodžio 19 d. kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos metu, Lietuvos darbo biržos duomenimis, jam teritorinėje darbo biržoje nuo 2011 m. lapkričio 10 d. buvo paskirta nedarbo draudimo išmoka, todėl vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktu, socialinės pašalpos skyrimui nuo 2011 m. gruodžio 1 d. buvo reikalinga informacija apie jam teritorinėje darbo biržoje paskirtą nedarbo draudimo išmoką už 2011 m. gruodžio mėnesį, kuri buvo gauta 2012 m. sausio 19 d.

Pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad pagal įstatymo aktualią redakciją (nuo 2012 m. sausio 1 d.) bendrai gyvenantys asmenys teisę į piniginę socialinę paramą turi jeigu asmenys yra įsiregistravę Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ir vienas iš tėvų augina pagal gydytojų rekomendaciją nelankantį švietimo įstaigos vaiką ar vaikus iki 8 metų. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir Lietuvos darbo biržos 2011 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. vasario 3 d. duomenimis jo sutuoktinė nedirbo, teritorinėje darbo biržoje nesiregistravo, todėl socialinės pašalpos skyrimui nuo 2011 m. gruodžio 1 d. buvo reikalinga gydytojų rekomendacija pagal kurią vaikai iki 8 metų gali nelankyti ugdymo įstaigos.

Kadangi gydytojų rekomendacijos, pagal kurią vaikai iki 8 metų gali nelankyti ugdymo įstaigos nepateikta, o sutuoktinė nedirbo ir teritorinėje darbo biržoje laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. vasario 13 d. nesiregistravo, piniginė socialinė parama jam nepaskirta. Pagal 2012 m gegužės 16 d. pažymą Nr. 5931 pareiškėjui K. J. 2012 m. balandžio 13 d. sprendimu socialinė pašalpa paskirta nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d.

Teismas pažymėjo, jog ginčo dėl faktų tarp proceso šalių nėra, taip pat rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog pagrindinis pareiškėjo argumentas, kuriuo jis grindžia savo reikalavimą pripažinti ginčijamą atsakovo sprendimą neteisėtu yra tai, kad jo atžvilgiu įstatymas buvo pritaikytas atgal. Nurodė, jog 2011 m. gruodžio 1 d. Įstatymo 2 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo įgyvendinimą, 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad skiriant piniginę socialinę paramą nuo šio įstatymo įsigaliojimo mėnesio pagal praėjusių 3 mėnesių arba pagal šio įstatymo įsigaliojimo mėnesio pajamas, taikomos šio įstatymo nuostatos, o 3 punkte nustatyta, kad skiriant piniginę socialinę paramą už mėnesius iki šio įstatymo įsigaliojimo, taip pat taikomos šio įstatymo nuostatos.

Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad sprendimas dėl pareiškėjo prašymo-paraiškos piniginei socialinei paramai gauti negalėjo būti priimtas iki 2012 m. sausio 1 d., nes tokiam sprendimui priimti buvo reikalingi duomenys apie pareiškėjo už visą 2011 m. gruodžio mėnesį gautas pajamas, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai taikė nuo 2012 m. sausio 1 d. aktualią įstatymo redakciją. Nurodė, jog tiek iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių, tiek ir iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tiek 2011 m. gruodžio mėnesį, tiek 2012 m. sausio mėnesį pareiškėjo sutuoktinė V.

J. nebuvo užsiregistravusi Lietuvos darbo biržoje, t. y. neatitiko Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygų, o iš Lietuvos darbo biržos duomenų bazės išrašo matyti, kad V. J. darbo biržoje užsiregistravo tik 2012 m. vasario 13 d. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad ginčo mėnesiais atsakovui būtų buvę pateikti duomenys apie priežastis, dėl kurių pareiškėjo dukros S. J. ir (ar) E. J. nelanko švietimo įstaigos. Konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai taikė ir Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas, nustatančias, kad bendrai gyvenantys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą, jeigu vienas iš tėvų ar globėjų augina: pagal gydytojų rekomendaciją nelankantį švietimo įstaigos vaiką ar vaikus iki 8 metų; nelankantį švietimo įstaigos vaiką ar vaikus dėl to, kad švietimo įstaigose, vykdančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nėra vietų.

Pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjo dukros E. J. ir S. J. negali lankyti ikimokyklinio švietimo įstaigų (Vilniaus Birutės darželio ir Vilniaus lopšelio-darželio „Linelis“) dėl vietų jose trūkumo, paaiškėjo tik 2012 m. vasario 28 d. Be to, byloje nustatyta ir aplinkybė, kad atsakovas 2012 m. vasario 9 d. telefonu pareiškėją informavo apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą ir naujas sąlygas, keliamas piniginės socialinės paramos gavėjams bei pasiūlė pareiškėjui pateikti papildomus duomenis. Todėl pareiškėjo argumentas, kad apie priimtą sprendimą neskirti paramos atsakovas jį informavo tik 2012 m. balandžio 12 d. raštu, ir tai tiesiogiai įtakojo tai, jog jo šeima už 2011 m. gruodžio mėnesį ir 2012 m. sausio mėnesį negavo socialinės paramos, laikytinas nepagrįstu.

Rėmėsi Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi bei akcentavo, jog teisė į socialinę paramą yra siejama su tam tikromis sąlygomis, t. y. asmuo, pretenduojantis į piniginę socialinę paramą, turi atitikti Įstatymo 8 straipsnyje nustatytas sąlygas. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėjo šeima šių sąlygų objektyviai neatitiko, todėl atsakovo sprendimas neskirti jam piniginės socialinės paramos už 2011 m. gruodžio mėnesį ir 2012 m. sausio mėnesį laikytinas pagrįstu ir teisėtu bei naikinti jį nėra pagrindo, be to, kaip išvestinis atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti už 2011 m. gruodžio ir 2012 m. sausio mėnesį nepaskirtas socialines pašalpas.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 43 – 46), kuriuo prašo ginčijamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą.

Apeliaciniame skunde remiasi Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. ir 2012 m. birželio 26 d. nutarimais, kuriuose pasisakyta apie principą lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) bei teigia, jog apelianto 2011 m. gruodžio 19 d. kreipimosi į skundžiamą įstaigą metu galiojusios Įstatymo redakcijos buvo nustatyta, jog socialinė parama skiriama, jei kreipimosi metu šeimos nariai arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į šią pašalpą. Tikina, jog tiek skundžiama įstaiga, tiek pirmosios instancijos teismas pripažino, kad apeliantas visus reikiamus dokumentus paramai gauti 2011 m. gruodžio 19 d. buvo pateikęs, tačiau buvo reikalingi papildomi duomenys iš darbo biržos apie apelianto 2011 gruodžio mėnesį gaunamas pajamas ir, jei šie duomenys būtų buvę gauti iki 2012 m. sausio 1 d.

– socialinė parama būtų buvusi paskirta. Iš to daro išvadą, jog, nepriklausomai nuo to, kada skundžiama įstaiga gavo oficialius duomenis apie apelianto 2011 gruodžio mėnesį gautas pajamas, pagal kreipimosi metu galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėjas turėjo teisę į socialinę paramą ir ji turėjo būti paskirta, nesvarbu, jog visi reikalingi duomenys buvo gauti galiojant naujai įstatymo redakcijai. Kadangi, vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, įstatymo galiojimas atgal galimas, jei jis švelnina teisinių santykių subjekto padėtį, o aptariamu atveju ji buvo pabloginta, darytina išvada, jog nuo 2012 m. sausio 1 d. galiojančio Įstatymo nuostatos netaikytinos atgal, kaip prieštaraujančios lex retro non agit principui.

Pažymi ir tai, jog atsakovas 2011 m. gruodžio mėnesį taip pat turėjo vadovautis nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliosiančios Įstatymo redakcijos nuostatomis, bei informuoti apeliantą, apie būtinas sąlygas socialinei paramai gauti pagal būsimą Įstatymo redakciją, idant apeliantas gautų reikiamas pažymas ar sutuoktinė įsiregistruotų darbo biržoje (Konstitucijos 5 str., Socialinių reikalų ir sveikatos departamento socialinių išmokų skyriaus nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. liepos 1 d.

įsakymu Nr. 40-521 (toliau – ir Socialinių išmokų skyriaus nuostatai) 10.1 punktas), tačiau to nepadarė. Teigia, jog neturi teisinio išsilavinimo, todėl siekdamas gauti socialinę paramą vadovavosi išskirtinai skundžiamos įstaigos suteikiama informacija ir vykdė jos nurodymus, o apie tai, kad pasikeitė teisinis reglamentavimas jis sužinojo tik 2012 m. vasario 9 d. telefonu, tačiau įgyvendinti savo teisę skųsti paramos neskyrimą – tik 2012 m. balandžio 27 d. gavęs skundžiamos įstaigos raštą.

Remiasi Konstitucijos 5 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, Socialinių išmokų skyriaus nuostatų 10.1 punktu, Įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi bei teigia, jog 2012 metų sausio mėnesio vizitų metu skundžiamos įstaigos darbuotojai privalėjo apeliantą informuoti, jog socialinei paramai gauti būtina apelianto sutuoktinės registracija darbo biržoje arba duomenys, kad švietimo įstaigose, vykdančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nėra vietų. Nurodo, jog trūkstamus dokumentus pagal Įstatymo 20 straipsnio 6 dalį galima pristatyti per 1 mėnesį nuo prašymo-paraiškos pateikimo dienos, o pažyma apie tai, kad švietimo įstaigose, vykdančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nėra vietų buvo pateikta 2012 m. vasario 28 d., iš kurios matyti, kad tiek 2011 metų gruodžio mėnesį, tiek 2012 m. sausio mėnesį nebuvo vietų minėtose švietimo įstaigose. Akcentuoja, jog atsižvelgiant į tai, jog iš šios pažymos matyti, kad 2012 metų sausio mėnesį švietimo įstaigose nebuvo vietų – darytina išvada, jog kreipimosi metu apeliantas turėjo teisę į paramą. Be kita ko, jei šie duomenys turėjo būti pateikti 2011 m. sausio mėnesį, konstatuotina, kad šių reikalavimų apeliantas įvykdyti negalėjo, nes apie tai sužinojo tik 2012 m. vasario 9 d., dėl to atmestinos pirmosios instancijos teismo išvados, kad skundžiamos įstaigos darbuotojų veiksmai neįtakojo socialinės paramos nepaskyrimo už 2012 m. sausio mėnesį. Taip pat remiasi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi ir teigia, jog konkrečiu atveju atsakovo darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl atsirado pagrindas priteisti atsiradusią žalą (negautą paramą).

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 51 – 53) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, jog nesutinka su apelianto skunde išsakyta pozicija ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė, kad, skiriant socialinę paramą, taikytinos naujos redakcijos Įstatymo nuostatos, todėl jis pagrįstai taikė nuo 2012 m. sausio 1 d. aktualią įstatymo redakciją, nes skiriant socialinę paramą buvo būtina gauti duomenis apie pareiškėjo už visą 2011 m. gruodžio mėnesį gautas pajamas. Akcentuoja, jog laikotarpiu, už kurį apeliantas prašo įpareigoti skirti socialinę pašalpą, pareiškėjas bei jo sutuoktinė neatitiko net kelių Įstatymo nustatytų kriterijų piniginei socialinei paramai gauti, todėl darytina išvada, kad neįgyta teisė negali būti ginama.

Be to, ginčijamas sprendimas buvo priimtas laikantis teisės aktuose nustatytų terminų, jų nepažeidžiant. Pažymi ir tai, jog apeliantas (pareiškėjas) nenurodo nei vieno ABTĮ 141 straipsnyje numatyto teismo sprendimo panaikinimo pagrindo, tačiau remiasi vien bendruoju lex retro non agit principu. Taip pat nurodo, jog apeliantas visiškai naujai kelia klausimą ir dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų veiksmų bei atsakovo, kaip valdžios institucijos, atsakomybės dėl darbuotojų veiksmų. Pažymi, jog nors apeliantas teigia, kad nebuvo tinkamai informuotas ir negavo būtinos informacijos, reikalingos socialinei paramai gauti, jis šiems teiginiams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų, be to, nėra jokių duomenų apie būtinybę kelti šį klausimą dėl galimai naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Be to, apeliantas visiškai nepateikia jokių įrodymų apie galimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų neveikimą ar netinkamą veikimą – priešingai, nurodydamas, kad nebuvo tinkamai informuotas, pats procesiniuose dokumentuose pripažįsta, kad 2012 m. vasario 9 d. telefonu jis buvo išsamiai informuotas apie įstatymo pasikeitimus bei reikalingus dokumentus, taip pat pareiškėjo sutuoktinei nuo 2012 m. vasario 13 d. įsiregistravus į teritorinę darbo biržą bei 2012 m. vasario 28 d. pateikus pažymą apie tai, jog švietimo įstaigose vietų nėra, t. y.

įvykdžius visus įstatymo reikalavimus, minėta pašalpa pareiškėjo šeimai buvo paskirta nuo 2012 m. vasario 1 d. kaip subjektui, atitinkančiam Įstatymo nustatytus kriterijus. Tuo tarpu 2011 m. gruodžio mėn. bei 2012 m. sausio mėn. pareiškėjas nebuvo tinkamas subjektas piniginei socialinei paramai gauti, kaip nepateikęs tokiai paramai gauti informacijos ir ją patvirtinančių dokumentų bei neatitinkantis visų Įstatyme nustatytų kriterijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2211-(2.11.4.1-SR7) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui piniginei socialinei paramai už 2011 m. gruodžio ir 2012 m. sausio mėnesius.

Iš aktualių, bylos baigčiai esminių aplinkybių matyti, kad 2011 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti (b. l. 19 – 21). Atsakovo darbuotoja, benagrinėdama prašymą, surinko duomenis apie pareiškėjo statusą iš Lietuvos darbo biržos, būtent – 2011 m. gruodžio 19 d. ir 2012 m. sausio 19 d. išrašus apie pareiškėjo gaunamas pajamas bei 2012 m. vasario 22 d. išrašą (b. l. 22 – 24) apie pareiškėjo sutuoktinės statusą Lietuvos darbo biržoje, kuris rodė, jog ji bedarbio statusą turėjo iki 2012 m. vasario 13 d. Būtent ši aplinkybė – pareiškėjo sutuoktinės neužsiregistravimas į darbo biržą, kartu su nustatytąją faktine aplinkybe, jog nebuvo pateikta gydytojų rekomendacijos, pagal kurią pareiškėjos sutuoktinės ir pareiškėjo dukros nelanko švietimo įstaigos nulėmė piniginės socialinės paramos neskyrimą pareiškėjui. Sprendime taip pat buvo nurodytas teisinis pareiškėjo prašytos paramos neskyrimo pagrindas – Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 4 ir 8 punktais.

Iš byloje esančio 2012 m. balandžio 27 d. rašto Nr. A740-2754-(2.11.4.1-SR7) (b. l. 3 – 4) taip pat matyti, jog atsakovas išaiškino pareiškėjui, kad 2011 m. gruodžio 19 d. kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos metu, Lietuvos darbo biržos duomenimis, jam teritorinėje darbo biržoje nuo 2011 m. lapkričio 10 d. buvo paskirta nedarbo draudimo išmoka, todėl vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktu, socialinės pašalpos skyrimui nuo 2011 m. gruodžio 1 d. buvo reikalinga informacija apie jam teritorinėje darbo biržoje paskirtą nedarbo draudimo išmoką už 2011 m. gruodžio mėnesį, kuri buvo gauta 2012 m. sausio 19 d. Pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad pagal įstatymo aktualią redakciją (nuo 2012 m. sausio 1 d.) bendrai gyvenantys asmenys teisę į piniginę socialinę paramą turi jeigu asmenys yra įsiregistravę Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ir vienas iš tėvų augina pagal gydytojų rekomendaciją nelankantį švietimo įstaigos vaiką ar vaikus iki 8 metų. Tuo tarpu jo sutuoktinė nuo 2011 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. vasario 3 d. nedirbo, teritorinėje darbo biržoje nesiregistravo bei gydytojų rekomendacijos, pagal kurią vaikai iki 8 metų gali nelankyti ugdymo įstaigos, nepateikė, todėl piniginė socialinė parama jam nepaskirta. Pagal 2012 m gegužės 16 d. pažymą Nr. 5931 pareiškėjui K. J. 2012 m. balandžio 13 d. sprendimu socialinė pašalpa paskirta nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, kad socialinė parama pareiškėjui neskirta pagrįstai, nes jis neatitiko Įstatymo 8 straipsnių nustatytų sąlygų, su kuriomis yra siejama teisė gauti paramą, o Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Pareiškėjas apeliuoja į tai, jog atsakovas, neskirdamas socialinės paramos už 2011 m. gruodžio mėnesį, pažeidė lex retro non agit (lt. – įstatymas atgal negalioja) principą, nes jo kreipimosi į atsakovą metu Įstatymas nenumatė sąlygų, kurių neišpildymas nulėmė socialinės paramos neskyrimą pareiškėjui. Priešingai – minėtosios sąlygos atsirado tik priėmus naująją Įstatymo redakciją nuo 2012 m. sausio 1 d. Pareiškėjas taip pat tikina, jog atsakovas privalėjo jį informuoti apie minėtojo Įstatymo pokyčius, t. y. apie tai, jog socialinei paramai gauti būtina jo sutuoktinės registracija darbo biržoje arba atitinkama pažyma apie vietų trūkumą ikimokyklinėse ir priešmokyklinėse ugdymo įstaigose, tačiau to nepadarė, todėl parama jam turėjo būti skiriama ir už 2012 m. sausio mėnesį, nes būtent atsakovų darbuotojų veiksmai įtakojo jam padarytą žalą (negautą paramą).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus ir atsakovo motyvus, vertina, jog ginčo dalyje kilo teisės aktų galiojimo laike klausimas.

Byloje nustatyta, jog Įstatymas, reglamentuojantis ginčo santykius, keitėsi. Būtent – iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje (redakcija nuo 2006 m. gruodžio 1 d., Žin., 2006, Nr. 130-4889) nebuvo numatyta sąlygos, kurios neišpildžius asmenys negali gauti socialinės paramos, t. y. nebuvo numatyta, jog viena iš būtinųjų sąlygų paramai gauti buvo pareiškėjo sutuoktinės registracija darbo biržoje arba pažymos apie vaikus iki 8 metų, nelankančius ugdymo įstaigų, pateikimas. Tuo tarpu nauja Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. sausio 1 d., minėtąją sąlygą įtvirtino expressis verbis (lot. – aiškiais žodžiais), būtent – Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 ir 8 punktuose, remdamasis kuriais atsakovas atsisakė skirti socialinę paramą pareiškėjui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog konkrečiu atveju atsakovas nepagrįstai neskyrė pareiškėjui socialinės paramos už 2011 m. gruodžio mėnesį, be kita ko, neteisingai traktuodamas lex retro non agit principą.

Kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, kad teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendra taisyklė: įstatymas atgal negalioja. Tai reiškia, kad norminiai aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisinėms pasekmėms, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimą). Lex retro non agit principas yra išvedamas iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad „galioja tik paskelbti įstatymai“. Jis taip pat siejamas su Konstitucijos preambulėje įtvirtintu teisinės valstybės principu, vienu iš jį sudarančių elementu – teisinio saugumo reikalavimu. Taigi, lex retro non agit yra konstitucinis principas, kuris kaip bendrasis teisės principas taikomas visose teisės sistemos posistemėse (teisės šakose). Reikalavimo, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, neatitinkantis reglamentavimas civilinių, administracinių ar kitų teisinių santykių srityje pažeistų teisinės valstybės principą ir būtų nekonstitucingas (priešingas Konstitucijai).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, atsakovas, spręsdamas klausimą dėl socialinės paramos skyrimo pareiškėjui už 2011 m. gruodžio mėnesį, rėmėsi tuo metu dar neįsigaliojusio Įstatymo nuostatomis, tokiu būdu pažeisdamas minėtąjį principą, numatantį, jog įstatymas negalioja atgal. Kitais žodžiais tariant, atsakovas pareikalavo iš pareiškėjo atitikti paramos gavimui būtinas sąlygas, kurių išpildymo privalomumo Įstatymas iki 2012 m. sausio 1 d. nenumatė. Atkreiptinas dėmesys, jog nors atsakovas bei pirmosios instancijos teismas ir rėmėsi 2011 m. gruodžio 1 d.

Įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1772 (Žin., 2011, Nr. 155-7353) 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu, reglamentuojančiu Įstatymo įgyvendinimą, bei numatančiu, jog skiriant piniginę socialinę paramą nuo šio įstatymo įsigaliojimo mėnesio pagal praėjusių 3 mėnesių arba pagal šio įstatymo įsigaliojimo mėnesio pajamas, taikomos šio įstatymo nuostatos, ši operatyvinė teisės norma, kuria iš esmės siekiama užtikrinti sklandų perėjimą prie pasikeitusio teisinio reguliavimo, minėtųjų teiginių nepaneigia. Pastebėtina, jog lingvistinis šios normos aiškinimas nėra pakankamas, nes lingvistinio aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturi būti perdedama.

Kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas yra nurodęs, Konstitucijos (ergo, ir visų žemesnės galios teisės aktų) negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, kad aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. (šiuo aspektu žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–3451/2011).

Atsižvelgiant į tai, minėtoji Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma, kuri, pastebėtina, nešvelnina teisinių santykių dalyvių atsakomybės, negali būti aiškinama, kaip paneigianti konstitucinį lex retro non agit principą. Teismo vertinimu, nors formaliai, dėl būtinybės surinkti objektyvius duomenis, piniginė socialinė parama pareiškėjui buvo skiriama jau įsigaliojus naujajai Įstatymo redakcijai, t. y. 2012 m. balandžio mėnesį, akivaizdu, jog materialinis teisinis santykis, pasireiškęs pareiškėjo piniginių lėšų stoka ir iš to išplaukusiu jo poreikiu gauti socialinę paramą bei kreipimųsi dėl jos į atsakovą, susiklostė būtent 2011 m. gruodžio mėnesį, todėl atgręžtinai taikyti jam vėliau laike įsigaliojusias Įstatymo sąlygas paramai gauti vadovaujantis minėtąja nuostata, nėra pagrįsta.

Aiškinant priešingai, t. y. neatribojus formalaus paramos skyrimo, kaip administracinio veiksmo, atlikimo momento ir momento, kada minėtasis administracinis veiksmas pagal materialinio teisinio santykio atsiradimą turėjo būti atliktas, susiklostytų situacija, kai iš paramos stokojančio asmens būtų retrospektyviai reikalaujama atitikti sąlygoms, apie kurias įstatyminiu reglamentavimu jis teisinio santykio susiklostymo metu nebuvo informuotas, kas, be kita ko, pažeistų teisinio aiškumo bei saugumo imperatyvus ir įstumtų paramą siekiantį gauti subjektą į neapibrėžtumo padėtį.

Todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti pareiškėjo neatitiktį Įstatymo numatytoms sąlygoms, būtinoms paramai gauti, už 2011 m. gruodžio mėnesį pagal senąją Įstatymo redakciją.

Nepaisant išdėstytų motyvų, teismo nuomone, atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 ir 8 punktais, priėmė Sprendimą neskirti pareiškėjui socialinės paramos už 2012 m. sausio mėnesį. Pastebėtina, jog minėtąjį mėnesį jau galiojo nauja Įstatymo redakcija, numačiusi papildomas sąlygas paramai gauti, todėl konstatavus, jog pareiškėjas jų neatitiko, paramą atsisakyta skirti visiškai pagrįstai. Atitinkamai teisingas išvadas šioje bylos dalyje padarė ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.

Nurodytina, jog nors pareiškėjas ir tikina, kad parama jam už 2012 m. sausio mėnesį skirtina, nes atsakovo darbuotojai jo neinformavo apie būsimą Įstatymo pasikeitimą ir toks jų neveikimas lėmė tai, jog jis nepateikė minėtųjų dokumentų, įrodančių jo tinkamumą gauti socialinę pareigą, tokie argumentai teisėjų kolegijos neįtikina. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad remiantis Įstatyme įtvirtintu bendradarbiavimo ir dalyvavimo principu (3 straipsnio 1 dalis), kuriuo grindžiamas paramos teikimas bei Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtintu atsakingo valdymo principu, suponuojančiu, be kita ko, asmens teisę gauti informaciją, bei besisiejančio su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, atsakovas galėjo apeliantą informuoti apie tai, jog socialinei paramai gauti nuo 2012 m. sausio 1 d. bus būtina pareiškėjo sutuoktinės registracija darbo biržoje ir duomenys, kad švietimo įstaigose, vykdančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nėra vietų, tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis, lėmusi savalaikį pareiškėjo dokumentų, įrodančių jo atitikimą sąlygoms paramai gauti, pateikimą, juo labiau, jog byloje yra duomenų, kad pareiškėjui apie teisinio reglamentavimo keitimąsi buvo paaiškinta žodžiu.

Tokios išvados nepaneigia ir tai, jog 2012 m. vasario 28 d. pareiškėjas pateikė pažymą, įrodančią minėtąsias aplinkybes, t. y. tai, jog jis turėjo teisę gauti paramą, nes jis ją pateikė pavėluotai, nesilaikydamas Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos galimybės trūkstamus dokumentus pateikti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo-pareiškimo pateikimo dienos. Taigi, apeliantas savalaikiai neįrodė teisės į socialinę paramą už 2012 m. sausio mėnesį, todėl atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis kartu su prašymu-paraiška pateiktais duomenimis, jam jos neskyrė, todėl atsakovo Sprendimo šioje dalyje nėra jokio pagrindo.

Pridurtina, jog atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, jog pareiškėjas savo apeliacinio skundo nepagrindė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) numatytais pagrindais, tačiau išimtinai rėmėsi vien bendruoju lex retro non agit principu, todėl jo tenkinti nėra pagrindo. Dėl šio atsakovo teiginio pasisakytina, jog tai, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindė, akcentuodamas minėtojo konstitucinio principo pažeidimą, sudaro pakankamą pagrindą teismui spręsti, jog atsakovo Sprendimas dalyje buvo neteisėtas ir be eksplicitiško procesiniuose įstatymuose įtvirtinto teismo sprendimo panaikinimo pagrindų nurodymo. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalį skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Nagrinėjamu atveju remiantis aukščiau išdėstytais motyvais išaiškinta, jog Sprendimo dalyje yra pažeidžiamas lex retro non agit principas, tiesiogiai kylantis iš Konstitucijos, todėl minėta Sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta ir tai sudaro pagrindą panaikinti ginčijamo akto dalį.

Apibendrinant konstatuotina, jog atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. 2211-(2.11.4.1-SR7) dalyje, kurioje atsisakyta suteikti pareiškėjui piniginę socialinę paramą už 2011 m. gruodžio mėnesį yra neteisėtas, todėl – naikintinas. Iš pareiškėjo skundo reikalavimų matyti, jog jis siekia prisiteisti nepaskirtąją socialinę paramą, tačiau atsižvelgiant į tai, jog teismai neatlieka viešojo administravimo funkcijų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administravimo teismo administracinę bylą Nr. A14-951/2007), ir minėtojo Sprendimo dalies keitimas, paskiriant pareiškėjui socialinę paramą, nepatikrinus pareiškėjo atitikties kitoms Įstatymo nustatytoms sąlygoms bei konkrečiai neapskaičiavus jam skirtinos socialinės paramos už 2011 m. gruodžio mėnesį dydžio, nėra galimas. Todėl atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti klausimą dalyje dėl socialinės paramos skyrimo pareiškėjui už 2011 m. gruodžio mėnesį.

Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. 2211-(2.11.4.1-SR7) dalyje dėl paramos skyrimo pareiškėjui už 2012 m. sausio mėnesį paliktinas nepakeistu. Taigi, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinant bei priimant naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo K. J. skundą tenkinti iš dalies, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 2211-(2.11.4.1-SR7) dalyje, kurioje atsisakyta suteikti pareiškėjui piniginę socialinę paramą už 2011 m. gruodžio mėnesį, panaikinti bei įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. gruodžio 19 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti dalyje dėl socialinės paramos gavimo už 2011 m. gruodžio mėnesį.

Kitoje dalyje K. J. apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius