2022-05-11 Nr. AB-12271-3-62-3-03315-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-282-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03315-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jis buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2020 m. spalio 23 d. iki 2020 m. gruodžio 17 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje, kur gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (kameros, kurioje gyveno 2 asmenys, plotas buvo apie 5,40 kv. m, kitos kameros, kurioje buvo laikomi 4 asmenys, plotas buvo 6,30 kv. m). Pareiškėjo teigimu, šis plotas turi būti skaičiuojamas atsižvelgiant į esančio inventoriaus užimamą plotą. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo laikas kiemelyje buvo per trumpas, o pats kiemelis netinkamai įrengtas ir nebuvo valomas. Nebuvo užtikrinama nuteistųjų reabilitacija. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, natūralaus apšvietimo. Pareiškėjas dušu galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę. Teikiamas maistas nebuvo kaloringas ir skanus, jo energetinė vertė nepakankama. Drabužiai buvo skalbiami tik kartą per mėnesį, ko nepakako higienai palaikyti.

3. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė neigiamus emocinius ir dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, psichologinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, kentėjo, turėjo kreiptis psichologinės pagalbos, kas papildomai jį žemino ir menkino. Be to, dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Marijampolės PN paaiškino, kad pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui buvo suteikta pakankamai laiko būti gryname ore. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerų tipo patalpose (kur nuteistieji laikomi iki 15 parų) ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija visose gyvenamosiose patalpose, o taip pat patalpos vėdinamos per langus. Nuteistieji naudojasi dušu teisės aktuose nustatytu periodiškumu. Marijampolės PN maistas teikiamas tinkamas, pagal sudarytą valgiaraštį. Kamerose gyvenančių nuteistųjų patalynė ir drabužiai yra skalbiami bei džiovinami centralizuotai įstaigos skalbykloje pataisos namų direktoriaus patvirtinta tvarka. Tą dieną, kai nuteistiesiems suteikiamas dušas pagal patvirtintą grafiką, tą dieną skalbiama patalynė ir drabužiai.

6. Marijampolės PN nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti ir prižiūrimi tinkamai. Pareiškėjui 2020 m. sausio 3 d. yra sudarytas individualus socialinės reabilitacijos planas Nr. 86/04K-6, kuriame yra numatytos pareiškėjo socialinės reabilitacijos priemonės. Reabilitacijos programų, kuriose dalyvauja daugiau nei 2 asmenys, vedimas yra sustabdytas iki tol, kol bus atšaukta ekstremalioji situacija. Pareiškėjo individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje yra užfiksuoti visi duomenys ir faktai apie sudarytas programas ir socialinę reabilitaciją. Gyvenamosios patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo tinkamai apšviestos, jose yra laikomasi teisės aktuose įtvirtintų dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normų. Dirbtinis apšvietimas visose patalpose yra ne mažesnis, nei 200 lx.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo D. B. skundą atmetė.

8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės) – valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

9. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-31) 2.1 ir 2.2 punktais, kuriuose nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui, o pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismo vertinimu, šis teisinis reguliavimas nenustatė tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

10. Teismas nustatė, pareiškėjas nuo 2020 m. spalio 23 d. iki 2020 m. spalio 28 d. bausmę atliko 1 būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 123, kurios plotas 36 kv. m, joje buvo 5 nuteistieji, t. y. vienam asmeniui teko 7,20 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2020 m. spalio 29 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. pareiškėjas bausmę atliko kameroje Nr. 11, kurios plotas 17,23 kv. m, joje buvo 1 nuteistasis, t. y. vienam asmeniui teko 17,23 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2020 m. lapkričio 10 d. iki 2020 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas bausmę atliko kameroje Nr. 1, kurios plotas 8 kv. m, joje buvo 2 nuteistieji, t. y. vienam asmeniui teko 4 kv. m gyvenamojo ploto. Įvertinęs bylos duomenis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas turintis tekti minimalus plotas ir kamerų tipo, ir bendrabučio tipo patalpose.

11. Teismas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus, kada, skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, atsižvelgiama į gyvenamojoje patalpoje inventoriumi užstatytą plotą, ir pažymėjo, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas, todėl nebuvo pagrindo iš gyvenamosios patalpos ploto atimti joje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už gyvenamosios patalpos ribų – nebuvo trukdoma eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

12. Teismas kaip neįrodytus atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamos ventiliacijos. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 17 punktu. Remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, teismas nurodė, kad Marijampolės PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, kamerų tipo patalpose ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija visose gyvenamosiose patalpose, o taip pat galima patalpas vėdinti per langus. Teismas nenustatė jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, todėl pareiškėjo teiginius dėl tinkamos ventiliacijos nebuvimo atmetė.

13. Dėl pareiškėjo pretenzijų, kad jis tik kartą per savaitę galėjo nusimaudyti duše, teismas nustatė, kad Marijampolės PN laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu iki 15 minučių. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė į bylą jokių įrodymų ar duomenų, kad dėl sveikatos problemų ar kitų išskirtinių aplinkybių jam būtų buvę būtina praustis duše dažniau kaip vieną kartą per savaitę ir dėl to būtų atsiradusi žala. Pažymėjęs, kad higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše, teismas pareiškėjo nusiskundimus atmetė.

14. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose laikas buvo per trumpas, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2020 m. spalio 23 d. iki 2020 m. spalio 28 d. bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, po kurias, taip pat ir lauke esantį kiemą, galėjo laisvai judėti, išskyrus miego laiką. Be to, iš atsakovo paaiškinimo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2020 m. spalio 29 d. iki 2020 m. gruodžio 17 d. bausmę atliko kamerų tipo patalpose, drausmės grupės sąlygomis, užtikrinant galimybę dvi valandas pasivaikščioti gryname ore. Teismas nenustatė pagrindo abejoti šiais duomenimis ir paaiškinimais, kadangi pareiškėjas, gavęs Marijampolės PN atsiliepimą į skundą, šių aplinkybių neginčijo, be to, tai, jog pareiškėjui, atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, buvo užtikrinta galimybė 2 valandas kasdien pasivaikščioti, patvirtino Drausmės grupės ir kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekančių nuteistųjų pasivaikščiojimo grafikas. Atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, teismas konstatavo, jog ši pareiškėjo skundo dalis yra deklaratyvi ir atmestina kaip nepagrįsta, o Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

15. Teismas nurodė, kad reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (neteko galios 2020 m. gruodžio 22 d.) (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 18–21 punktuose, ir šį teisinį reguliavimą apžvelgė. Teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti ir prižiūrimi tinkamai. Teismas nenustatė pagrindo abejoti šiomis aplinkybėmis, nes jas patvirtino fotonuotraukos, kuriose užfiksuota, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengtas sporto inventorius, suoliukai poilsiui su stogeliais, krepšinio aikštelė, be to, sniegas yra nuvalytas, šiukšlių nėra, t. y. pasivaikščiojimo kiemeliai yra tinkamai prižiūrimi ir įrengti.

16. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad patalpose netinkamas apšvietimas, teismas vadovavosi Įrengimo taisyklių 16.7 ir 16.9 punktais, higienos normos HN 134:2015 14 ir 15 punktais. Remdamasis Marijampolės PN paaiškinimais, teismas pažymėjo, kad įstaigos gyvenamosios patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo tinkamai apšviestos, jose yra laikomasi teisės aktuose įtvirtintų dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normų – dirbtinis apšvietimas visose patalpose yra ne mažesnis, nei 200 lx. Teismo vertinimu, šiuos teiginius patvirtino pateiktos fotonuotraukos, kuriose akivaizdžiai užfiksuota, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra langai, kurie visiškai užtikrina natūralų apšvietimą dienos metu. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl nepakankamos apšvietos.

17. Vertindamas pareiškėjo pretenzijas dėl maisto kokybės, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“ 1.2 punkte nustatyta, kad patvirtinamos fiziologines mitybos normos nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose; fiziologines mitybos normos nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose energinė vertė (kcal) yra 2 298. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. V-447 1.2 punktu patvirtintas valgiaraštis nedirbantiems vyrams.

18. Teismas nustatė, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nedirbo ir maistas jam buvo teikiamas tinkamas pagal nedirbantiems vyrams sudarytą valgiaraštį. Įvertinęs į bylą pateiktų Kauno technologijos universiteto maisto instituto maisto tyrimų centro 2020 m. rugpjūčio 25 d. tyrimų protokolo Nr. 87 814, taip pat 2020 m. gruodžio 11 d. tyrimų protokolo Nr. 91 191 duomenis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teikiamo maisto energetinė vertė atitiko fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo argumentai dėl neskanaus maisto yra abstraktūs ir deklaratyvūs. Atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams nebuvo pažeista.

19. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad nepakankamai dažnai buvo skalbiami drabužiai, teismas nurodė, kad pagal higienos normos HN 134:2015 43 punktą lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

20. Teismas apžvelgė Marijampolės PN atsiliepime į skundą pateiktus paaiškinimus, susijusius su nuteistųjų drabužių, patalynės skalbimu įstaigoje (t. y. tą dieną, kai nuteistiesiems suteikiamas dušas pagal patvirtintą grafiką, tą dieną skalbiama ir patalynė bei drabužiai), taip pat pažymėjo, kad skalbimo paslaugos reglamentuotos Kybartų pataisos namų direktoriaus 2018 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1/10-46 patvirtintos Dušinės, skalbyklos, kirpyklos, avalynės ir drabužių taisyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarkos 1 ir 2 punktuose. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjo drabužiai, jam bausmę atliekant kamerų tipo patalpose, centralizuotai buvo skalbiami ir džiovinami kartą per savaitę. Teismas nenustatė pagrindo abejoti šiais duomenimis, kadangi pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą, šių aplinkybių neginčijo. Be to, byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtino, jog pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl jam iškilusių sunkumų skalbiant ir džiovinant drabužius ar kad pareiškėjui būtų atsisakyta suteikti šias paslaugas. Teismas šiuos argumentus atmetė kaip deklaratyvius ir neįrodytus.

21. Teismo vertinimu, ginčui aktualus teisinis reguliavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponavo išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų laikymo sąlygų yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Byloje esantys įrodymai nepatvirtino neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o taip pat – neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nebuvo duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t. y. nesant visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė.

III. 22. Pareiškėjas D. B. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 29 d. sprendimo prašo išnagrinėti bylą iš naujo ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

23. Pareiškėjas teigia, kad jis skunde buvo nurodęs, jog Marijampolės PN jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis – neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, netvarkingi ir nevalomi pasivaikščiojimo kiemeliai, neužtikrinama reabilitacija, kamerose nebuvo užtikrinta ventiliacija, natūralus apšvietimas, nepakako tik kartą per savaitę maudytis duše, nekaloringas ir netinkamas maistas, drabužiai skalbiami tik kartą per mėnesį.

24. Pareiškėjo teigimu, teismas jo nusiskundimus, argumentus išanalizavo atmestinai, rėmėsi tik Marijampolės PN pateikta medžiaga, kuri buvo nevisiškai teisinga. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis skundė jo laikymo sąlygas kamerų tipo patalpoje Nr. 1, kurioje trečdalį ploto užima atitvertas tualetas. Tačiau bylos medžiagoje yra pateikti duomenys apie 1 būrio 123 patalpą, tačiau pareiškėjas šioje patalpoje negyveno.

25. Pareiškėjas nurodo, kad patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema yra kameroje, tačiau ji neveikė. Pareiškėjas kameroje Nr. 1 buvo laikomas žiemos metu, esant minusinei oro temperatūrai, todėl abejoja, kaip jis galėjo vėdinti kamerą per langą. Pareiškėjo teigimu, galimybė nusimaudyti duše galėjo būti sudaryta 2 ir daugiau kartų per savaitę, tačiau dėl pareigūnų neveiklumo, tingumo to nebuvo padaryta. Be to, teismui buvo pateikti 6 būrio pasivaikščiojimo kiemelio duomenys, o pareiškėjas buvo laikomas kitame pastate, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo kitokie. Pareiškėjas tvirtina, kad socialinė reabilitacija suintensyvinta tik po jo kreipimosi į teismą.

26. Pareiškėjas akcentuoja, jog jis skundėsi dėl kamerų tipo patalpos Nr. 1, tačiau atsakovas pateikė duomenis apie gyvenamąją patalpą, kurioje pareiškėjas negyveno. Dienos šviesos kameroje buvo itin nedaug. Pareiškėjo teigimu, melagingi atsakovo atsiliepimo į skundą teiginiai, kad drabužiai buvo skalbiami kartą per savaitę, kadangi jie buvo skalbiami tik kartą per mėnesį. Teismas bylą išnagrinėjo šališkai, neobjektyviai, rėmėsi tik Marijampolės PN pateiktais duomenimis, kurie nėra visiškai teisingi.

27. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Marijampolės PN teigimu, teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, objektyviu ir išsamiu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis teisės aktais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Marijampolės PN nurodo, kad nėra įrodymų, jog pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, todėl pareiškėjo skundas nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui D. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Marijampolės PN nuo 2020 m. spalio 23 d. iki 2020 m. gruodžio 17 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

30. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų nuo 2020 m. spalio 23 d. iki 2020 m. gruodžio 17 d., pareiškėjo nusiskundimų nepripažino pagrįstais įrodytais, nenustatęs pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas remiantis tik atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kurie netikslūs, teismas buvo neobjektyvus ir šališkas. Pareiškėjas pažymi, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 1 sanitarinis mazgas užėmė trečdalį patalpos ploto, mechaninė ventiliacija neveikė. Pareiškėjas nurodo, kad drabužiai buvo skalbiami tik kartą per mėnesį, pareiškėjui galėjo būti sudaryta galimybė 2 kartus per savaitę nusimaudyti duše, atsakovo atstovas pateikė kitų pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukas.

32. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

34. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas įsitikinęs, jog kamerų tipo patalpoje Nr. 1 jam tekęs patalpos plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu dėl minėtoje patalpoje buvusių higienos sąlygų (ventiliacijos) sąlygų, pareiškėjo teisių palaikyti higieną, skalbti drabužius įgyvendinimo.

35. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog šis teismas byloje buvo šališkas.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

37. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Įsakymo Nr. V-31 2.2 punktą pareiškėjui turėjo būti užtikrintas 3,6 kv. m minimalus plotas kamerų tipo patalpoje.

38. Iš bylos įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas bausmę nuo 2020 m. spalio 29 d. iki 2020 m. lapkričio 9 d. atliko kamerų tipo patalpoje, kurios plotas buvo 17,23 kv. m ir kurioje pareiškėjas buvo vienas, ir kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 8 kv. m ir kurioje ginčo laikotarpiu gyveno 2 asmenys, o tai reiškia, kad pareiškėjui skundžiamu laikotarpiu minėtose kamerose teko nuo 4 kv. m iki 17,23 kv. m ploto. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista, yra teisinga.

39. Dėl pareiškėjo argumentų, jog neturėjo būti įskaičiuotas plotas, kurį užėmė inventorius ir sanitarinis mazgas, pažymėtina, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

40. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

41. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017; kt.). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

42. Nors pareiškėjas, nesutikdamas su Marijampolės PN atsiliepimo į skundą duomenimis, pirmosios instancijos teismui nurodė, kad nurodytas gyvenamųjų patalpų plotas neatitinka tikrovės, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais duomenimis ar skaičiavimais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nepateikus visiškai jokių įrodymų, konstatuotina, kad Marijampolės PN į bylą pateiktų duomenų pakako, jog būtų nustatytas pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas kalinimo laikotarpiu, tad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nesiremti Marijampolės PN duomenimis (įrodymais).

43. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl, jo teigimu, nepakankamos ventiliacijos, pagrįstai vadovavosi higienos normos HN 134:2015 17 punktu ir nustatęs, kad patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo langai, teisingai sprendė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjo deklaratyvūs nusiskundimai, kad, galbūt vėdinimo sistema neįrengta ar ji neveikė, nesuponuoja priešingo vertinimo.

44. Aktualiu teisiniu reguliavimu ir bylos duomenimis pagrįstos bei teisingos pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę nusimaudyti duše ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus (higienos normos HN 134:2015 44 p.). Pareiškėjo nusiskundimai, kad kartą per savaitę maudytis duše jam nepakako, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo klausimu ir nesudaro teisino pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kad jam dėl rimtų priežasčių (pvz., sveikatos būklės ir pan.) būtų iškilęs poreikis pasinaudoti dušu ar nusiprausti po šiltu vandeniu dažniau nei kartą per savaitę, tačiau tokia galimybė nebuvo suteikta.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad konstatuotinas jo teisių pažeidimas dėl to, jog kartą per savaitę Marijampolės PN neskalbia jo viršutinių drabužių, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi aktualiu teisiniu reguliavimu (higienos normos HN 134:2015 43 p.), taip pat byloje atsakovo atstovas įrodė, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriuje laikomiems asmenims centralizuotai teikiamos ir apatinių drabužių (kartą per savaitę) ir viršutinių drabužių skalbimo paslaugos. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu vertinimu, nepateikia jokių faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, taip pat nenurodo teisės akto, kuriame nustatyta pataisos įstaigos pareiga skalbti nuteistųjų viršutinius drabužius tam tikru periodiškumu.

46. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymo išreikalauti į bylą papildomus įrodymus pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

47. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas išreikalauti naujus įrodymus – visą reikalingą ir teisingą medžiagą – yra itin abstraktus ir jame nedetalizuota, kokios būtent tikslios medžiagos išreikalavimo jis siekia. Pareiškėjas nenurodo jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis neteikė prašymo dėl konkrečių įrodymų išreikalavimo pirmosios instancijos teismui, kuris bylą nagrinėjo iš esmės. Dėl to pareiškėjo prašymas išreikalauti papildomus įrodymus netenkinamas.

48. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimas dėl žalos (ir turtinės, ir neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nagrinėjamu atveju nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, pareiškėjo patirtos neturtinės žalos (CK 6.271 str.), valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė