2025-12-10 Nr. AB-22325-3-61-3-04526-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2892-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04526-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.7

(N)

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja H. B. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 25S176072 (toliau – ir Sprendimas) perduoti asmenį Latvijos Respublikai ir įpareigoti Departamentą nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėja pateikė prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje. Departamentas kreipėsi į Latvijos Respublikos atsakingas institucijas su prašymu perimti pareiškėją savo žinion.

2.2. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublino reglamentas) 17 straipsnyje įtvirtinta diskrecinė išlyga. Nacionalinėje teisėje ji detalizuota Departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ (toliau – ir Įsakymas).

2.3. Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybė narė pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimui. Aplinkybės, jog pareiškėjos su Latvijos Respublika nesieja jokie santykiai (nei šeiminiai, nei kultūriniai, nei ekonominiai), ji pateikė prieglobsčio prašymą Lietuvoje, nori čia likti ir integruotis, pagrindžia, kad Lietuva turi būti atsakinga už jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.

2.4. Atkreiptinas dėmesys, kad 2025 m. liepos 17 d. buvo atliktas pareiškėjos specialiųjų poreikių ir pažeidžiamumo vertinimas. Pareiškėja yra priskiriama pažeidžiamų asmenų grupei „(duomenys neskelbtini)“. Atsižvelgiant į pareiškėjos pažeidžiamumą (ir pagrindą, kuriuo remiantis pažeidžiamumas buvo nustatytas), pagrįstai manytina, kad pareiškėjos perdavimas Latvijos Respublikai galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą psichologinę žalą. Pareiškėja ir taip yra patyrusi pernelyg daug neigiamų išgyvenimų, kurie turi ilgalaikį neigiamą psichologinį poveikį, todėl perdavimas kitai valstybei, kur turėtų vėl iš naujo būti apgyvendinta, būtų apsupta naujų žmonių, naujos vietos, naujų taisyklių, jai kelia itin didelį stresą. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad geriausiai pareiškėjos poreikius užtikrintų, jeigu būtent Lietuvos Respublika nagrinėtų jos prieglobsčio prašymą.

2.5. Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta diskrecinė išlyga pagal Įsakymą gali būti taikoma, be kita ko, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais.

2.6. Viešai prieinama informacija (pvz., ES pareigūnų, nevyriausybinių organizacijų išplatinti pranešimai) patvirtina apie Latvijos Respublikos prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumus, vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, todėl ir dėl šių priežasčių Lietuvos Respublika yra tinkamiausia valstybė nagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymą.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas savo atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. Pareiškėja buvo sulaikyta 2025 m. gegužės 7 d. Pasvalio rajono savivaldybėje, Škilinpamūšio kaime, patikrinti sustabdžius vykstantį per Lietuvos Respubliką maršrutinį autobusą Talinas–Berlynas. Minėtu autobusu ji keliavo iš Latvijos į Vokietiją. Pareiškėja prisistatė Prancūzijos Respublikos piliete M. A., gimusia (duomenys neskelbtini), ir pateikė suklastotą Prancūzijos Respublikos asmens tapatybės kortelę. Apklausos ir daiktų patikrinimo metu nustatyta, kad tikrieji jos asmens duomenys yra H. B., gim. (duomenys neskelbtini). Tikrų asmens tapatybės ar kelionės dokumentų užsienietė nepateikė. 2025 m. liepos 2 d. pareiškėja pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad pareiškėja vyko maršrutiniu autobusu iš Rygos į Berlyną, jos kelionės bilietas buvo rastas tuo pačiu maršrutu keliavusio (duomenys neskelbtini) piliečio mobiliajame telefone. Ikiteisminio tyrimo apklausos metu pareiškėja paaiškino, kad ji kartu su kitais penkiais asmenimis neteisėtai atvyko į Latvijos Respubliką iš Baltarusijos prieš mėnesį iki jos sulaikymo, t. y. 2025 metų balandį. Jos kelionės tikslas buvo nuvykti į Belgiją ir pasiprašyti ten prieglobsčio.

4.2. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis Dublino reglamento nuostatomis, Migracijos departamentas 2025 m. liepos 8 d. kreipėsi į atsakingas Latvijos Respublikos institucijas su prašymu perimti pareiškėją savo žinion. 2025 m. liepos 25 d. Latvijos Respublikos Užsieniečių generalinis direktoratas raštu Nr. 24/15/DR-279 25 sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusią pareiškėją.

4.3. Lietuvos Respublikoje aplinkybės, kuriomis esant gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nustatytos Įsakyme. Įvertinus pareiškėjos per pirminę apklausą pateiktą informaciją ir kitą tyrimo metu surinktą bei turimą informaciją, Įsakyme nurodytų aplinkybių, kuriomis gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nenustatyta. Migracijos departamentas neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Latvijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais (Įsakymo 1 p.). Migracijos departamentas neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog pareiškėja yra ar buvo prekybos žmonėmis ar nelegalaus darbo auka ir tuo pačiu bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jos buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu (Įsakymo 2 p.). Įvertinus turimą informaciją apie pareiškėją, nenustatyta individualių humanitarinių priežasčių, dėl kurių jos perdavimas Latvijos Respublikai sukeltų jai pernelyg didelę ir neproporcingą žalą (Įsakymo 6 p.).

4.4. Nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė nagrinėti jos prieglobsčio prašymą. Lietuvoje pareiškėja neturi jokių šeiminių, kultūrinių ar ekonominių santykių. Ikiteisminio tyrimo apklausos metu pareiškėjos pateikti paaiškinimai patvirtina, kad jos kelionės tikslas buvo nuvykti į Belgiją ir pasiprašyti ten prieglobsčio, taigi teiginiai, jog ji nori likti Lietuvos Respublikoje, vertintini kritiškai.

4.5. Departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą įvertino pareiškėjos pažeidžiamumą. Kaip ginčijame Sprendime nurodyta, nėra gauta duomenų apie tai, jog dėl perdavimo Latvijos Respublikai užsienietei galėtų kilti sveikatos sutrikimų ar kitokių sunkumų, susijusių su jos pažeidžiamumu. Pareiškėjos skunde pateiktos citatos bei straipsniai yra apie susiklosčiusią situaciją dėl Baltarusijos Respublikos vykdomos hibridinės atakos prieš Latvijos Respubliką ir iš to kilusios nepaprastosios padėties. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad šiuo metu sisteminiai prieglobsčio procedūrų pažeidimai būtų vykdomi, o atsakovas neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Latvijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais.

4.6. Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą ir, sprendimui įsiteisėjus, panaikino Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi pritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones.

6. Teismas analizavo pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes. Vertindamas Sprendimo, kuriuo nuspręsta perduoti pareiškėją Latvijos Respublikai teisėtumą ir pagrįstumą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 72 ir 74 straipsniais, Dublino reglamento 13 straipsnio 1 dalimi ir 17 straipsniu.

7. Teismas detalizavo Departamento direktoriaus Įsakyme įtvirtintus pagrindus, kai gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta diskrecinė išlyga.

8. Teismas pabrėžė, kad Sprendime buvo išsamiai įvertinti diskrecinės išlygos taikymo kriterijai pareiškėjos atžvilgiu (t. y. nurodyta, kad nėra Įsakymo 1–6 punktuose nurodytų sąlygų).

9. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kurie galėtų pagrįsti Įsakyme nurodytų aplinkybių taikymą. Jokių svarbių aplinkybių, pagrindžiančių diskrecinės išlygos taikymą pareiškėja nenurodė nei skunde, nei teismo posėdžio metu. Teismas sutiko su atsakovu, kad pareiškėjos skunde pateiktos citatos bei straipsniai yra apie susiklosčiusią situaciją dėl Baltarusijos Respublika vykdomos hibridinės atakos prieš Latvijos Respubliką ir iš to kilusios nepaprastosios padėties (2022–2023 metai). Teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog šiuo metu sisteminiai prieglobsčio procedūrų pažeidimai būtų vykdomi, o atsakovas taip pat nenustatė duomenų, jog Latvijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytoja. Teismo įsitikinimu, byloje taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimas Latvijos Respublikoje dėl pareiškėjos pažeidžiamumo turėtų jai neigiamą poveikį, sukeltų žalą.

10. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad pagal faktines bylos aplinkybes ir teisinį reguliavimą valstybė, atsakinga už pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra Latvijos Respublika. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos situaciją, tačiau nenustatęs pagrindų taikyti diskrecinę išlygą, pagrįstai skundžiamu Sprendimu nusprendė perduoti pareiškėją Latvijos Respublikai. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo ji panaikinti ir įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjos tarptautinės apsaugos prašymą Lietuvos Respublikoje.

11. Teismas nurodė, kad įsiteisėjus šiam teismo sprendimui naikinama Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdyti Sprendimo vykdymą, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje.

III. 12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą, t. y. panaikinti Departamento Sprendimą.

13. Pareiškėja nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Pareiškėja akcentuoja, kad ji priskiriama pažeidžiamų asmenų kategorijai, ji yra (duomenys neskelbtini), jos padėtis itin komplikuota. Pareiškėja yra svetimame krašte, nemoka kalbos, yra socialiai pažeidžiama, pareiškėjai sunku kurti naujus socialinius, kultūrinius ryšius.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai ištyrė įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Departamento Sprendimo, kuriame nuspręsta perduoti pareiškėją Latvijos Respublikai, perdavimo tikslais išduoti jai kelionės dokumentą (laissez-passer) ir perdavimo vykdymą pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Byloje, be kitų aplinkybių, nustatyta, kad pareiškėja buvo sulaikyta 2025 m. gegužės 7 d. Pasvalio rajono savivaldybėje, Škilinpamūšio kaime patikrinimui sustabdžius vykstantį per Lietuvos Respubliką maršrutinį autobusą Talinas–Berlynas. Pareiškėja minėtu autobusu keliavo iš Latvijos į Vokietiją, patikrinimo metu tikrų asmens tapatybės ar kelionės dokumentų nepateikė. Nustatyta, kad pareiškėja vyko maršrutiniu autobusu iš Rygos į Berlyną. Pareiškėja 2025 m. liepos 2 d. pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Ikiteisminio tyrimo apklausos metu užsienietė paaiškino, kad ji kartu su kitais penkiais asmenimis neteisėtai atvyko į Latvijos Respubliką iš Baltarusijos prieš mėnesį iki jos sulaikymo, t. y., 2025 metų balandį.

18. Byloje ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas nusprendė perduoti pareiškėją Latvijos Respublikai, perdavimo tikslais išduoti kelionės dokumentą (laissez-passer) ir perdavimo vykdymą pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Sprendime nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, jog visą informaciją, reikalingą Dublino reglamento 7–15 straipsniuose nurodytų aplinkybių vertinimui, prieglobsčio prašytoja jau pateikė pirminės apklausos metu, bei vadovaujantis Dublino reglamento 5 straipsnio 2 dalies b punktu, rengti jos apklausą nėra tikslinga. Sprendime konstatuota, pareiškėjai taikytinas Dublino reglamento 13 straipsnis, kadangi pareiškėja neteisėtai kirto Latvijos Respublikos sieną atvykdama iš trečiosios šalies (Baltarusijos Respublikos) ir nuo šio neteisėto sienos kirtimo nepraėjo 12 mėnesių. Sprendime atsakovas vertino, kad pareiškėjai netaikytinas Dublino reglamento 16 straipsnis, taip pat nenustatyta sąlygų taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatytą diskrecinę išlygą. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 74–75 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 65.1, 67–68 ir 75 punktais, Dublino reglamento 13.1 straipsniu.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

20. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymo, Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (Dublino reglamentas), taip pat Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ nuostatos.

21. Įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Reglamentu (ES) Nr. 604/2013, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją. Migracijos departamentas, gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei (Įstatymo 74 str. 1 d.). Prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas išduoda kelionės dokumentą (Laissez-passer), skirtą vienai kelionei į šią Europos Sąjungos valstybę narę (Įstatymo 75 str.).

22. Remiantis Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant ir pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, o būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Dublino 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jei prašytojas turi galiojantį teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą dokumentą išdavusi valstybė narė.

23. Apeliantė byloje neginčija, kad pagal Dublino reglamento III skyriuje (7–15 str.) nustatytus kriterijus Latvijos Respublika laikytina atsakinga už jos tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, tačiau nesutinka su Sprendimu tuo aspektu, kad jai turėjo būti taikoma šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta diskrecinė išlyga dėl to, kad Latvijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūrų ir tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo tvarkos pažeidimų, taip pat dėl to, kad pareiškėja yra pažeidžiamas asmuo, kaip tai suprantama pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo nuostatas.

24. Vertindama pareiškėjos pozicijos pagrįstumą, kad jos atvejui turėjo būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, teisėjų kolegija pažymi, jog aptariamo reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.

25. Migracijos departamento direktoriaus Įsakyme yra nustatyta, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia (be kita ko), kai: yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją (1 p.); prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu (2 p.); Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui (3 p.); sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei negalėtų būti priimtas dėl Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių (4 p.); vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (5 p.); dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui (6 p.).

26. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencijoje pažymėta, jog iš Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad ši nuostata yra neprivaloma, kiek ja kiekvienai valstybei narei paliekama savo nuožiūra nuspręsti nagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, net jei tai daryti jai nepriklauso pagal šiame reglamente įtvirtintus atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus. Be to, įgyvendinant šią teisę nenumatyta jokių ypatingų sąlygų. Šia teise siekiama kiekvienai valstybei narei leisti suvereniai, vadovaujantis politiniais, humanitariniais ar praktiniais sumetimais, nuspręsti sutikti nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, net jei pagal minėtame reglamente nustatytus kriterijus ji nėra už tai atsakinga (žr., pvz., ESTT 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C-661/17), 58 p.; 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo DG ir kt. (C-228/21, C-254/21, C-297/21, C-315/21 ir C-328/21), 146 p.). Atsižvelgiant į valstybėms narėms suteiktą didelę diskreciją, būtent atitinkama valstybė narė turi nustatyti aplinkybes, kuriomis ketina pasinaudoti pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą suteikta teise ir sutikti išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, už kurį ji nėra atsakinga pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus (žr., pvz., ESTT 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C-661/17), 59 p.; 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo DG ir kt. (C-228/21, C-254/21, C-297/21, C-315/21 ir C-328/21), 147 p.). Jei valstybė narė atsisako taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą, tai neišvengiamai reiškia, kad būtent ši valstybė narė turi priimti sprendimą dėl perdavimo (žr., pvz., ESTT 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M.A., S.A., A.Z. (C-661/17) 78 p.).

27. Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad jokia aplinkybė, net jeigu ji susijusi su pagrindinėmis teisėmis, negali įpareigoti valstybės narės pasinaudoti šia sąlyga ir pačiai išnagrinėti prašymo, kuris jai nepriklauso (pagal analogiją žr. 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Puid, C-4/11, EU:C:2013:740, 37 p.; taip pat 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt., C-578/16 PPU, EU:C:2017:127, 97 p. ir Sprendimo M. A. ir kt. 61 ir 72 p.).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog ESTT pateiktas teisės aiškinimas suponuoja, kad Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2458-415/2024).

29. Byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju būtų pagrindas taikyti Dublino reglamento diskrecinę išlygą, byloje nėra įrodytas Įsakymo 1–6 punktų taikymą apibrėžiančių aplinkybių buvimas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų pagrindžiančių, kad Latvijos Respublikoje aktualiu laikotarpiu yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų.

30. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atmetamos abejonės dėl valstybės narės kompetencijos nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį bei Migracijos departamento sprendimo perduoti prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimą ir šį asmenį kitai valstybei narei, jei nenustatoma, kad atitinkamoje valstybėje narėje egzistuoja prieglobsčio sistemos trūkumai, kartu atsižvelgiant į tai, ar ši valstybė narė yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė (Latvijos Respublika yra šių tarptautinės teisės aktų dalyvė) (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2386-502/2023; 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1287-415/2024).

31. Nors pareiškėja byloje akcentavo savo pažeidžiamumą, kaip Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygą (t. y., kad ji (duomenys neskelbtini), pareiškėja patiria emocinius sunkumus, nerimą dėl susiklosčiusios situacijos ir ateities; kt.), tačiau nagrinėjamu šios aplinkybės savaime nepagrindžia, kad Lietuva turėtų nagrinėti jos prieglobsčio prašymą. Nagrinėjamu atvejus nėra pagrindo manyti, kad už pareiškėjos tarptautinės apsaugos prašymą atsakingoje valstybėje ES narėje nebus teikiamos pareiškėjai reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ar kita pagalba, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojos individualią situaciją.

32. Atkreiptinas dėmesys, jog asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4362-261/2018; kt.).

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei teisiškai įvertino visas reikšmingas teisines ir faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos H. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė