2021-05-12 Nr. AB-10397-3-62-3-02198-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-385-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02198-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas N. I. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. gegužės 14 d. buvo kalinamas kamerų tipo patalpoje Nr. 16 nesaugiomis, sveikatai pavojingomis sąlygomis. Lova nebuvo pritvirtinta prie grindų, todėl klibėjo, be to, buvo išlinkusi, dėl atramų nebuvimo krito pagalvė, buvo nepatogumų, todėl pareiškėjas negalėjo išsimiegoti. Grindys nebuvo saugios, nes iš jų buvo išlindę 31 vienetas metalinių inventoriaus dalių. Valydamas grindis ar naktį eidamas į tualetą ne kartą buvo susižeidęs. Kameros langas buvo be stiklo, esant blogam orui, tekdavo užrišti ant lango paklodę, neužsidarinėjo, nebuvo rankenos, prie lango matėsi pelėsis. Radijo taškas buvo pritvirtintas aukštai, todėl, norėdamas jį įjungti ar išjungti, pareiškėjas kėlė grėsmę savo sveikatai, buvo nukritęs. Kameroje nebuvo vietos drabužiams džiauti, stalas nelygus, prastos būklės, išlinkęs. Kameroje vietoje radiatoriaus buvo vamzdis, kuris silpnai šildė. Kameroje nebuvo nei suoliuko, nei kėdės. Grindyse yra skylė ir iš jos lenda vabalai. Sanitarinis mazgas netvarkingas, tupimas. Sanitariniame mazge buvusi praustuvė nesaugi, aštriais kampais, todėl, tvarkydamas šią patalpą, dažnai susižeisdavo. Kameroje metalinės spintelės nėra pritvirtintos prie grindų, neturi rankenėlių. Kamerų tipo patalpa Nr. 16 buvo netvarkinga, antisanitarinės būklės, neatitiko higienos normų reikalavimų, buvo nesaugi, jai buvo būtinas kapitalinis remontas. Pastatas, kuriame įrengtos kamerų tipo patalpos, nepritaikytas gyventi žmonėms, nes jis yra pripažintas negyvenamosiomis patalpomis. Dėl tokių atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas teigė patyręs nepatogumus, orumo pažeminimą, stresą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pataisos namų kamerose atliktas kapitalinis remontas, kuris buvo vykdomas etapais. Patalpų ir inventoriaus būklė gera, Alytaus visuomenės sveikatos centras pažeidimų pataisos namuose nenustatė. Nuteistieji turi teisę kartą per savaitę skalbti ir džiauti drabužius pataisos namų skalbykloje. Patalpos vėdinamos per atvirus langus, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerų valymą atlieka patys nuteistieji, tam jiems skiriamos valymo priemonės. Atsakovo nuomone, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius duomenis ir įrodant, jog žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų, tačiau to nepadarė. Atsakovo manymu, pataisos namų pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas laikotarpiais nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. kovo 30 d. ir nuo 2019 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. gegužės 14 d. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpoje Nr. 16 buvo laikomas laikotarpiais nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. kovo 30 d. ir nuo 2019 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. gegužės 14 d. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Alytaus PN kamerų tipo patalpos yra negyvenamosios paskirties, todėl jos nepritaikytos žmonėms gyventi, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5.1, 7.1, 7.12, 7.16 papunkčiais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018 ir darė išvadą, kad tai, jog Alytaus PN pastatas, kuriame yra kamerų tipo patalpos yra registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus.

7. Teismas rėmėsi sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 12, 39 punktais, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2019 m. birželio 5 d. Patikrinimo akto nustatė, kad kameroje Nr. 16 yra skaidraus stiklo langas, pritaikytas natūraliam vėdinimui. Patalpoje vizualiai matomų pelėsių nėra. Patikrinimo metu nustatyta, kad kameros grindyse yra matomos inventoriaus tvirtinimo dalys, tačiau nurodyta, kad įprastinėmis aplinkybėmis tai negali kelti rizikos įvykti nelaimingam atsitikimui, tualeto patalpoje įrengta plautuvė buvo techniškai tvarkinga. Teismas vertino, kad šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą. Be to, pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis į gydytoją dėl susižeidimo, sukelto netvarkingo kameros inventoriaus. Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtame patikrinimo akte nurodyta, jog sienų ir grindų danga atitiko keliamus higieninius reikalavimus. Šio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, jog kameros techninė būklė yra iš esmės tvarkinga, patvirtina ir atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad kameros lubos ir sienos lygios, kamera yra suremontuota, įrengtas skaidraus stiklo atidaromas langas. Iš šių nuotraukų taip pat matyti, kad kameroje esantys baldai tvarkingi, nesulūžę. Pareiškėjo teiginius, kad įrengtose spintelėse nėra rankelių, o stalo paviršius galimai nelygus, teismas vertino kaip visiškai mažareikšmius, negalinčius sukelti asmeniui realios neturtinės žalos, todėl atmestinus. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra reglamentuota kamerose įrengiamų spintelių ar stalo konstrukcija ir dizainas.

8. Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.12 papunkčiu ir pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo teiginį, jog lova, spintelės nebuvo pritvirtintos prie grindų, todėl klibėjo. Teismas konstatavo, kad Alytaus PN pareiškėjo atžvilgiu pažeidė Eksploatavimo taisyklių 16.12 punkto reikalavimą (baldai tvirtinami prie grindų).

9. Teismas, pasisakydamas dėl skundo argumento, kad kameroje nebuvo vietos drabužiams džiauti, nustatė, kad pareiškėjas turėjo teisę skalbti ir džiovinti drabužius pataisos namų skalbykloje, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pataisos namuose yra nesilaikoma Alytaus PN direktoriaus patvirtinto Nuteistųjų asmeninių apatinių drabužių skalbimo ir viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo tvarkos aprašo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl šios aplinkybės, prašęs sudaryti galimybę skalbti drabužius skalbykloje, o pataisos namai būtų atsisakę tai padaryti, todėl teismas skundą šioje dalyje atmetė.

10. Teismas rėmėsi Eksploatavimo taisyklių 16.11 papunkčiu ir pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo argumentus, jog, siekdamas įjungti ar išjungti radijo tašką, jis buvo nukritęs ant grindų ir susimušęs, kad kėlė grėsmę savo sveikatai, todėl pareiškėjo argumentus dėl radijo taško įrengimo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu sanitarinių įrenginių konstrukcijų ypatumai nebuvo reglamentuoti, todėl skunde nurodyti pažeidimai dėl sanitarinių įrenginių konstrukcijų ypatumų atmestini. Teismas atkreipė dėmesį, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.4 papunktyje numatyta, jog klozetas gali būti ir tupimas.

12. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kameroje nebuvo kėdžių (suoliuko), teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis (toliau – ir Aprūpinimo inventoriumi normos), kuriose, be kita ko, nurodoma, jog pataisos namų kamerų tipo patalpoje turi būti taburetė arba suolai – 1 sėdima vieta 1 asmeniui. Pagal šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl Aprūpinimo inventoriumi normos pažeidimų – t. y. įrodyti, kad kamerų tipo patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo taburetė arba suolas, t. y. 1 sėdima vieta 1 asmeniui. Iš atsakovo atstovo teismui pateiktų fotonuotraukų teismas negalėjo daryti išvados, kad kiekvienam asmeniui (ir pareiškėjui) buvo skiriama 1 sėdima vieta 1 asmeniui. Todėl atsakovo atstovui tik deklaratyviai teigiant, kad kamerų tipo patalpos aprūpintos kietuoju inventoriumi ir šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikus, t. y. nepaneigus pareiškėjo nurodytų teiginių, susijusių su gyvenamųjų patalpų aprūpinimu kietuoju inventoriumi, teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu Aprūpinimo inventoriumi norma buvo pažeidžiama, nes nebuvo pakankamo kiekio (kiekvienam asmeniui skirtų) taburečių, nebuvo skiriama 1 sėdima vieta 1 asmeniui.

13. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad kameroje vietoje radiatoriaus buvo vamzdis, kuris silpnai šildė, teismas rėmėsi HN 134:2015 16 punktu, pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui tikslių duomenų apie oro temperatūrą ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015 ir darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamos temperatūros gyvenamosiose patalpose iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, t. y. pareiškėjas neteikia įrodymų, kad dėl žemos gyvenamųjų patalpų temperatūros buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir saugumui, kad dėl patirtų nepatogumų kreipėsi į medikus, pataisos namų administraciją ar kitą instituciją, todėl teismas pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

14. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad kameroje grindyse buvo skylė ir iš jos lįsdavo vabalai, teismas rėmėsi HN 134:2015 20 punktu, nustatė, kad Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudarę pirkimo–pardavimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“, teismas nenustatė, kad sutartiniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus visuomenės sveikatos centrą ir į Alytaus PN administraciją dėl buitinių parazitų patalpose nesikreipė, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl vabzdžių buvimo kameros patalpose laikė nepagrįstais ir juos atmetė.

15. Teismas konstatavo, kad Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotų higienos ir buities sąlygų (baldai nepritvirtinti prie grindų, nebuvo pakankamo kiekio kietojo inventoriaus (nebuvo skiriama 1 sėdima vieta 1 asmeniui). Teismui nekilo abejonių, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, tačiau atkreipė dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas nurodė, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas.

16. Teismas nurodė, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pataisos namų administracijai dėl skunde vardijamų aplinkybių pretenzijų nereiškė, nesiskundė dėl nepatogios lovos, neprašė jos suremontuoti ar pakeisti kita, nesiskundė dėl nepakankamo kiekio taburečių.

17. Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad pažeidimai nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nenustatyta jokių kitų skunde nurodomų pažeidimų, nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatavo, kad teismo sprendimu pripažintas Alytaus PN minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.

III. 18. Pareiškėjas N. I. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl kameros stovio, netinkamai įvertino atsakovo atstovo pateiktas nuotraukas. Pareiškėjas tvirtina ne kartą kreipęsis medicininės pagalbos, tačiau jam ji nebuvo suteikta. Pareiškėjas nurodo, kad kameroje nebuvo spintelių uždarymo rankenėlių, taip pat nebuvo nei suoliuko, nei kėdės. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepateikė kameros durų vidinių grotų nuotraukų. Pareiškėjas nurodo, kad siena buvo beveik išgriauta, nebuvo pakabos rūbams, tačiau atsakovas nepateikė tai paneigiančių nuotraukų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo išvada, jog jis nepatyrė jokių negrįžtamų pasekmių, teigia, kad pablogėjo jo regėjimas, teko įsigyti akinius. Pareiškėjas tvirtina, kad rūbai buvo paimti išskalbti tik vieną kartą. Pareiškėjas nurodo, kad dviaukštė lova nebuvo pritvirtinta prie grindų, grindyse buvo 31 išlindusios iš grindų metalinių inventorių dalys, turinčios aštrių paviršių, langas buvo be stiklo, lango rėme nebuvo rankenėlių, aplink langą ir virš jo matėsi pelėsis, radijo taškas buvo labai aukštai, kameroje nebuvo rūbų džiovyklės, dėl rūdžių ant šildymo vamzdžio ir lovos galo susigadino daug rūbų, kameroje nebuvo šildymo radiatoriaus, stalas nebuvo pritvirtintas, grindyse buvo skylė, iš kurios lipdavo vabalai bei skruzdėlės, sanitarinis mazgas netvarkingas, antisanitarinis, tupimas, neužsifiksuojanti vandens nuleidimo mechanizmo rankenėlė, praustuvė turi aštrius kampus, metalinės spintelės nepritvirtintos prie grindų, neturi rankenėlių, tualete prie durų nubyrėjusios plytelės, iš skylių lenda vabalai, kameros metalinės durys iš vidinės pusės, taip pat prieš duris esančios grotos yra surūdiję, todėl sklido nemalonus kvapas, susitepdavo maistas.

Pareiškėjas teigė kreipęsis į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nes Alytaus PN jo skundus išmesdavo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į administracinę bylą Nr. 1-7697-422/2018. Pareiškėjas pažymi, kad Alytaus PN kamerų tipo patalpos yra pripažintos negyvenamomis patalpomis. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo kentėjimai nėra pagrįsti, adekvatūs ar proporcingi tiems, kurie neišvengiamai susiję su laisvės atėmimo bausme, saugiu laisvės atėmimo vykdymu bei priežiūra ir peržengia būtinąsias laisvės atėmimo vietos kančias nei nepatogumus.

Pareiškėjas pažymi, kad patyrė žalą dėl nepagrįstai apriboto bendravimo su artimaisiais. Taip pat nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimas priteistinas dėl nesuteiktos medicininės pagalbos. Pareiškėjas, siekdamas tai pagrįsti, prašo iš Alytaus PN išreikalauti medicininį pažymėjimą, iš kurio būtų matyti, kad ginčo laikotarpiu jis kreipėsi dėl patirtų sužalojimų, tačiau medicininė pagalba jam nebuvo suteikiama.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie padarytą žalą neparemti jokiai faktiniais įrodymais. Atsakovo manymu, pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Alytaus PN neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. kovo 30 d. ir nuo 2019 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. gegužės 14 d, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotų higienos ir buities sąlygų (baldai nepritvirtinti prie grindų, nebuvo pakankamo kiekio kietojo inventoriaus (nebuvo skiriama 1 sėdima vieta 1 asmeniui)), ir konstatavo, kad teismo sprendimu pripažintas Alytaus PN minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

26. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018, 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020, 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-47-968/2021). Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui ir iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą – dėl apriboto bendravimo su artimaisiais, medicininės pagalbos nesuteikimo, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjamos.

27. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį, konstatuoja, kad pareiškėjas jame abstrakčiai nurodo, jog nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015).

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taip pat išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų bei įvertino juos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 56 str. 7 d.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis normomis nepagrįstas išvadas.

30. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Alytaus PN kamerų tipo patalpos yra negyvenamos, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus. Pagal minėto reglamento 7 punktą negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai, gydymo paskirties pastatai, specialiosios paskirties pastatai (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai). Todėl tai, jog Alytaus PN pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus, atitinkamai pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su jo laikymu negyvenamosiose patalpose, atmetė pagrįstai. Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2090-629/2020, 2020 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1332-756/2020).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

32. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksniai yra pakankamai intensyvūs.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

34. Vertinant šioje byloje pripažinto pagrįstu pažeidimo (t. y. pareiškėjui teisės aktais reglamentuotų higienos ir buities sąlygų (baldai nepritvirtinti prie grindų, nebuvo pakankamo kiekio kietojo inventoriaus (nebuvo skiriama 1 sėdima vieta 1 asmeniui) neužtikrinimo) įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius, pavyzdžiui, tik higienos normų pažeidimus, tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017 ir kt.). Kitų pareiškėjo teisių pažeidimų šioje byloje nenustatyta.

35. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl pareiškėjui teisės aktais reglamentuotų higienos ir buities sąlygų (baldai nepritvirtinti prie grindų, nebuvo pakankamo kiekio kietojo inventoriaus (nebuvo skiriama 1 sėdima vieta 1 asmeniui) neužtikrinimo pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Pareiškėjas niekaip nepagrindė, kad minėto pobūdžio higienos ir buities sąlygų neužtikrinimas galėjo lemti suprastėjusį jo regėjimą. Atsižvelgdama į tai, kad kitų pažeidimų nebuvo nustatyta, įvertinusi nustatyto Alytaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog minėtas pažeidimas nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 str.).

36. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1075-520/2020 pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. 1-7697-422/2018 priimtą apygardos administracinio teismo sprendimą pakeitė, t. y. panaikino sprendimo dalį, kuria priteistas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN, ir nustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, bei pripažino, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyta administracinė byla nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nepriteisdamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais, priėmė teismų praktikai prieštaraujantį sprendimą.

37. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, nekartodama sprendime išdėstytų motyvų iš naujo bei neaptarinėdama kitų apeliacinio skundo argumentų, neturinčių reikšmės bylos išsprendimui, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo N. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius