2019-11-20 Nr. AB-21915-3-61-3-03807-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1666-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03807-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos teisių perėmėja) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. ir L. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, uždarajai akcinei bendrovei „Valdsita“, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. S. ir L. S. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, toliau – ir Ministerija) kiekvienam pareiškėjui po 324,54 Eur ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad 2014 m. spalio 31 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ (toliau – ir Kelionių organizatorius, bendrovė) sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą, tačiau kelionė neįvyko dėl 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbto Kelionių organizatoriaus nemokumo. Nurodė, jog dalį sumokėtų pinigų, t. y. 33,85 Eur, pagal Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) nurodymą, pareiškėjams grąžino, tačiau 649,08 Eur suma liko negrąžinta.

3. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pareiškėjai teigia, kad dėl netinkamo teisinio reguliavimo patyrė žalą, kurią turi atlyginti Lietuvos valstybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

5. Nurodė, kad pareiškėjai kvestionuoja Turizmo įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus jį priimant politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio 2 dalį. Teigė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) neturi įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) sutartis, o ES institucijos nėra konstatavusios jokių Lietuvos valstybės pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė ES teisės pažeidimą, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė. Atsakovas teigė, kad nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjai patirtą turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, ir procesines palūkanas, nes neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai. Pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti jų prašomą turtinę žalą. Pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ veiksmų.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas. Teigė, kad nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ veiksmų.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjų A. S. ir L. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjams A. S. ir L. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, kiekvienam po 301,37 Eur turtinę žalą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 31 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004087 (toliau – ir Paslaugų sutartis) dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą, kurios kaina 2358 Lt (682,92 Eur). Visą Sutartyje nurodytą sumą pareiškėjai sumokėjo 2014 m. spalio 31 d. Departamento direktorius 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė UAB „Freshtravel“ išduoto pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad ši bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus, galiojimą, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šį pažymėjimą panaikino. Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pareiškėjams išmokėjo 33,85 Eur.

9. Pareiškėjai skundą grindė tuo, jog atsakovas Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, jog įmokėti pinigai bus grąžinti. Dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą.

10. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, kurioje padaryta išvadą, jog „nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos <...>“ bei konstatavo „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį <...>“. Taigi, netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Todėl šia aplinkybe pareiškėjai pagrįstai grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovo Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovo civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinas sąlygas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.

11. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą.

12. Teismas nesutiko su atsakovo Ministerijos argumentais, jog 2014 m. spalio 31 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004087 nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta.

13. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjai tiek mokėjimą pagal Paslaugų sutartį, tiek ir Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Pažymėjo, kad CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsniuose išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Turizmo paslaugų teikimo sutartį reglamentuoja Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas. Turizmo įstatyme nėra imperatyvaus nurodymo dėl sutarties formos (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, jog sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėjai įrodė leistinais rašytiniais įrodymais.

14. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti už vizas sumokėtą sumą, pažymėjo, jog vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kelionių organizatorius, siūlantis parduoti turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje nustatyta, kad organizuota turistine kelione yra laikomas iš anksto už bendrą kainą parengtas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi ilgesnės kaip 24 valandų bendros trukmės turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita pagrindinę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su apgyvendinimu ar vežimu) arba į kurį yra įtraukta nakvynė. Teismas, vadovaudamasis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, jog mokestis už vizas nėra laikomas turistine paslauga Turizmo įstatymo prasme ir šio mokesčio grąžinimo neužtikrina Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos garantijos, sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, kad pareiškėjams priteistina suma mažintina, atimant iš jos pareiškėjų sumokėtą mokestį už vizas. Atsižvelgdamas į tai, teismas priteisė pareiškėjams 602,74 Eur sumą (649,08 Eur bendra kelionės kaina – 46,34 Eur mokestis už vizas), t. y. kiekvienam iš pareiškėjų po 301,37 Eur.

15. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti procesines palūkanas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., LVAT 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017). Teismas, atsižvelgdamas į LVAT jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose bei vadovaudamasis CK 6.2. straipsnio, 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjams iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 15 d.).

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, kadangi iš sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma.

16.2. Teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, ir palaikydamas kitų teismų išvadas nagrinėjamu atveju, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Taip pat pažeidė draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą, kadangi teismas sprendė, kad Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Turizmo įstatymą, kadangi nebuvo užtikrintas tinkamas Direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę.

16.3. Teismas pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Pažymi, kad jokie nacionaliniai teisės aktai nesuteikia teisės apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai vykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis.

16.4. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi valstybės neteisėtais veiksmais, todėl teismas nepagrįstai iš valstybės pareiškėjams priteisė turtinę žalą.

16.5. Teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjai sumokėjo už dvi Egipto vizas, iš viso 46,34 Eur, todėl šia suma mažinamas reikalavimas dėl žalos priteisimo. Atsakovo teigimu, pagal 2014 m. spalio 31 d. turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004087, mokėtina suma apima keturias Egipto vizas (viena viza kainuoja 25 JAV dolerius), todėl teismas iš pareiškėjams priteistinos sumos turėjo atimti ne 46,34 Eur, bet 79,85 Eur.

16.6. Pareiškėjų į bylą pateiktas 2014 m. spalio 31 d. kvitas nepatvirtina, kad pareiškėjai kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ sumokėjo 682,92 Eur, kadangi kvitas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu sumokėtą sumą.

16.7. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtinus A. S. finansinį reikalavimą, įsiteisėjus teismo nutarčiai, pareiškėjai įgis dvigubą reikalavimo teisę (iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės) dėl žalos atlyginimo. Atsakovo teigimu, teismas privalėjo atmesti pareiškėjų skundą, nes priešingu atveju būtų pažeistas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, prašo jį tenkinti. Turizmo departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

20. Atsakovas Ministerija, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas, palaikydamas kitų teismų išvadas nagrinėjamu atveju, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvą spręsti, kad Lietuvos Respublikos Seimas neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, taip pat, kad pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovas nesutinka, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai, taip pat nesutinka su teismo pozicija, nes pareiškėjai įgis dvigubą reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo.

21. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims, analogiškais atvejais, kaip ir nagrinėjamoje byloje, iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos turtinės žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus jų patirtus nuostolius, kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-300-624/2019; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1569-822/2019).

22. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

23. Nagrinėjamu atveju, byloje nagrinėjama situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos.

24. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

25. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr. ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C‑106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C‑400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

26. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, taip pat, kad valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjams galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

27. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Taigi, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (pareiškėjų) patirtų nuostolių atlyginimo, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, todėl konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, ir todėl kyla pareiga atlyginti pareiškėjų patirtą žalą.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą dėl patirtų išlaidų įsigijus kelionę bei sudarius turizmo paslaugų teikimo sutartį su UAB „Freshtravel“.

30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esantys duomenys – 2014 m. spalio 31 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004087, patvirtina, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą bei sumokėjo už kelionę. Tai, jog Sutartis buvo sudaryta, patvirtina pareiškėjų byloje pateiktas kvitas apie sumokėtą 2 358 Lt (682,92 Eur) sumą, kuris atitinka Turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. PT004087 nurodytą kelionės kainą. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsakovo teiginį, kad pareiškėjų pateiktas kvitas nepatvirtina sumokėtos sumos už kelionę UAB „Freshtravel“.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo iš UAB „Freshtravel“. Kadangi civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti ir priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjams mokesčio už vizas. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepateikė apeliacinio skundo, todėl teisėjų kolegija, laikydamasi non reformatio in peius (draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta turtinės žalos suma pareiškėjams negali būti didinama.

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius