N-575-13-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N575-13/2012

Teisminio proceso Nr. 4-07-3-03540-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 50.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo K. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimo K. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2010 m. spalio 28 d. K. P. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2010 m. spalio 28 d., apie 21.10 val., Šiauliuose, Stoties gatvėje, ties namu Nr. 2, namo kieme, nevykdė policijos pareigūno R. Z., vykdančio teisėtas policijos pareigas, reikalavimų (nurodymų) – neištraukė rankų iš kišenių ir neatsistojo prie sienos apžiūrai. Tokiais veiksmais K. P. padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą.

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimu K. P. už ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė 400 Lt baudą. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kaltu neprisipažino, teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad K. P. kaltė padarius ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą įrodyta. Įvertinęs byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teismas konstatavo, kad K. P. nevykdė policijos pareigūno, o būtent Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rintinės patrulio R. Z., teisėtų reikalavimų (nurodymų) – nutraukti neteisėtus veiksmus atliekant jo apžiūrą, kurie buvo duoti Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo teisės normų pagrindu. Pažymėjo, jog tokią išvadą patvirtina nuoseklios ir policijos pareigūnų vienodai aiškintos faktinės įvykio aplinkybės, nurodytos tiek tyrimo metu surašytuose tarnybiniuose pranešimuose, tiek jų parodymuose teisme. Atkreipė dėmesį, kad šie duomenys atitinka tarpusavyje ir jų visuma yra pakankama neteisėtiems K. P. veiksmams atskleisti bei jo kaltei pagrįsti. Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymais teismas rėmėsi tiek, kiek jie atitiko nustatytą faktinę tiesą byloje. Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, K. P. asmenybę ir tai, kad jo atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės nebuvo nustatytos.

II. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas K. P. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų ir netinkamai juos vertino. Pažymi, jog teismas asmens kaltę iš esmės grindė tik policijos pareigūnų parodymais, kurie yra vienašališki ir neįrodantys pažeidimo padarymo, be to, pareigūno R. Z. parodymuose yra neatitikimų. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas visiškai neanalizavo ir nevertino aplinkybės, jog minėtas policijos pareigūnas jį sužalojo, ką patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G1441/10(04), be to, dėl neteisėtų policijos pareigūno veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundo netenkinti ir palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimą nepakeistą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgus į visus byloje esančius įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju K. P. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei Valstybės saugumo departamento pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, užtraukia baudą nuo 300 Lt iki 500 Lt arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v.

Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. P. padarė ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl K. P. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą daryti.

Pabrėžtina, kad aplinkybė, jog nagrinėjamo įvykio metu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo buvo sužalotas, K. P. atsakomybės padarius jam inkriminuotą pažeidimą nepašalina ir nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutarimą. Be to, minėta aplinkybė buvo įvertinta R. Z. baudžiamojoje byloje (teisminio proceso Nr. 1-40-9-00099-2010-5), kurioje, be kita ko, konstatuota, kad K. P. nepaklusus ir nevykdant teisėtų policijos pareigūno reikalavimų (nurodymų) pasitraukti nuo automobilio, ant kurio stogo sudėti ginklai, bei stovėti ramiai nusisukus į sieną, bandant aktyviais veiksmais priešintis, t. y. muistantis, reiškiant nepasitenkinimą, rankas susikišant į kišenes ir vėl jas išsitraukiant, taip pat artėjant prie pareigūno R.

Z., pastarasis teisėtai panaudojo fizinę prievartą, pargriaudamas K. P. ant žemės ir uždėdamas jam antrankius, t. y. šioje konkrečioje situacijoje vykdė savo pareigas, neperžengdamas įstatymo ir teisės aktų nustatytų ribų bei neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

K. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas