2021-12-08 Nr. AB-26385-3-62-3-01093-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-731-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01093-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), priteisti 612 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. balandžio 17 d. iki 2020 m. balandžio 20 d Alytaus PN buvo kalinamas netinkamomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis. A. L. nurodė, kad neteisėti Alytaus PN veiksmai pasireiškė tuo, kad per visą ginčo laikotarpį pareiškėjui nebuvo išduodamos higienos priemonės: muilas, tualetinis popierius, skutimosi peiliukai, dantų šepetėlis, dantų pasta. A. L. teigė, kad negalėdamas išsivalyti dantų ir nusiskusti, jautėsi nešvarus ir taip buvo pažemintas jo orumas. Be to, nevalomi dantys pradėjo gesti ir skaudėti, todėl pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į odontologą. A. L. nuomone, tokiais veiksmais atsakovo atstovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 ir 14 straipsnių reikalavimus.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad galimybė kalintiems asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, valstybės neatleidžia nuo Konvencijoje nustatytų pareigų, taip pat ir pareigos užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. A. L. teigė, kad skirtingas nuteistųjų ir suimtųjų aprūpinimas asmens higienos priemonėmis negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu.

4. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų patyrė didelius išgyvenimus, psichologines kančias, jautėsi pažemintas, bejėgis ir diskriminuojamas, t. y. patyrė neturtinę žalą.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Alytaus PN paaiškino, kad A. L. 2017 m. rugsėjo 6 d.–2018 m. kovo 14 d., 2019 m. balandžio 24 d.–2019 m. gegužės 2 d. ir 2019 m. rugsėjo 9 d.–2019 m. spalio 7 d. laikotarpiais bausmės Alytaus PN neatliko, kadangi buvo perkeltas į kitą pataisos įstaigą. Nurodė, kad higienos priemonės pareiškėjui buvo išduotos tik už 2018 m. balandžio mėnesį, kitais ginčo laikotarpio mėnesiais A. L. nebuvo pateikęs prašymų, kaip nustatyta Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1-24 patvirtinto Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punkte. Be to, pagal šio tvarkos aprašo 7 punktą, pareiškėjas buvo laikomas mokiu, kadangi sąskaitoje turėjo daugiau nei 0,5 bazinės išmokos dydžio piniginių lėšų. Alytaus PN teigė, kad A. L. į asmeninę sąskaitą nuolat gaudavo pinigines perlaidas, be to, kaip dirbantis asmuo nuolat gaudavo darbo užmokestį, todėl turėjo galimybę įstaigos parduotuvėje nusipirkti būtiniausių higienos priemonių. Alytaus PN atkreipė dėmesį, kad laisvės atėmimo bausmės metu A. L. buvo suteiktos odontologo paslaugos.

7. Alytaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas reikalavimą grindė abstrakčiais teiginiais, nepateikė skunde nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą. Teigė, kad Alytaus PN veikė tinkamai, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl nesant neteisėtų veiksmų, valstybei deliktinė atsakomybė negali kilti. Atsakovo atstovas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

8. Pateiktame atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą A. L. papildomai paaiškino, kad gaunamų darbinių pajamų higienos priemonėms įsigyti nepakanka, kadangi pinigus jis išleidžia pašto išlaidoms, skambučiams socialiniams ryšiams palaikyti, sumokėti už elektrą, tabako gaminiams, arbatai ir kavai įsigyti.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 4, 5 ir 13 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad Nuteistojo aprūpinimo higienos reikmenimis kortelės duomenimis, A. L. higienos priemonės buvo išduotos tik už 2018 m. balandžio mėnesį. Teismas akcentavo, kad Alytaus PN atsiliepime paaiškino, jog kitais ginčo laikotarpio mėnesiais pareiškėjas Tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta tvarka nebuvo pateikęs prašymų, be to, jis ginčo laikotarpiu buvo laikomas mokiu. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo nurodytomis aplinkybėmis, be to, jas patvirtina į bylą pateikto Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio duomenys. Teismo nuomone, Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio duomenys patvirtina Alytaus PN teiginį, jog A. L. buvo mokus, kadangi sąskaitoje turėjo daugiau nei 0,5 bazinės išmokos dydžio sumos, pareiškėjas pinigines lėšas gaudavo kaip darbo užmokestį, iš laisvėje esančių asmenų ir kitų šaltinių. Be to, A. L. atsikirtime į atsiliepimą pripažino, kad asmeninėje sąskaitoje turimas pinigines lėšas naudojo ir tabako gaminiams įsigyti.

11. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir remdamasis Tvarkos aprašo 13 punktu, teismas padarė išvadą, kad Alytaus PN pagrįstai pareiškėją laikė mokiu ir dėl šios priežasties jam higienos priemonių neskyrė. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, jog A. L. Alytaus PN administracijai būtų teikęs prašymus suteikti jam higienos priemonių ar siekęs jų įsigyti už savo asmenines lėšas, o atsakovo atstovas būtų užkirtęs tam kelią.

12. Teismas pažymėjo, kad remiantis asmens sveikatos priežiūros kortelės išrašo duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas į odontologą kreipėsi du kartus – 2019 m. birželio 4 d. bei 2019 m. liepos 10 d. – ir jam buvo taikytas gydymas. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra objektyvaus pagrindo teigti, jog A. L. nurodytas odontologines problemas sukėlė būtent jo nurodyta priežastis, t. y. tai, kad Alytaus PN pareiškėjui neišdavė burnos higienos priemonių.

13. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog teisės aktai skirtingai reguliavo nuteistųjų ir suimtųjų aprūpinimą higienos priemonėmis, todėl asmenys, turintys nuteistojo statusą, turėjo mažesnes garantijas nei suimtojo asmens statusą turintys asmenys, nagrinėjamo ginčo atveju nėra reikšmingi, kadangi A. L. nurodytas skirtingas nuteistųjų ir suimtųjų aprūpinimo higienos priemonėmis teisinis reguliavimas galiojo iki 2017 m. sausio 1 d., o byloje yra nagrinėjamas ginčas, kilęs 2017 m. balandžio 17 d.–2020 m. balandžio 20 d. laikotarpiu, t. y. po to, kai 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 nauja redakcija išdėstytas Tvarkos aprašas.

14. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo teiginius dėl neturtinės žalos, kurią sukėlė netinkamos kalinimo sąlygos, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad nebuvo nustatyta Alytaus PN ir jo pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

III. 15. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą panaikinti ir jam priteisti 612 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašo iš Alytaus PN išreikalauti odontologo išrašus, ginčo laikotarpiu pirktų akinių sąskaitas ir visus kitus su ginču susijusius dokumentus.

16. Savo poziciją A. L. iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Akcentuoja, kad ne kiekvieną mėnesį higienos priemonių galėjo įsigyti parduotuvėje, kadangi yra priklausomas nuo tabako gaminių, be to, per ginčo laikotarpį jis iš asmeninių lėšų pirko ne vieną porą akinių, ne kartą kreipėsi į odontologą ir už suteiktas paslaugas mokėjo.

17. A. L. nurodo, kad Alytaus PN šiurkščiai pažeidinėjo teisės aktus ir jam valstybės skirtų higienos priemonių ginčo laikotarpiu nedavė ir dėl to jis turėjo kentėti kitų asmenų pasityčiojimą bei pažeminimą dėl netvarkingos išvaizdos, blogo kūno ir burnos kvapo.

18. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė neteisėtų Alytaus PN veiksmų. Nurodo, kad esant analogiškoms aplinkybėms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-3019-662/2019 Alytaus PN veiksmus pripažino neteisėtais.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Alytaus PN paaiškina, kad visa su skundu susijusi teismui pateikta medžiaga buvo tinkami įvertinta, o A. L. teismui nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė; pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą žalą nėra paremti jokiai faktiniais įrodymais. A. L. siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, jis nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, o nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo jam priteisti žalos atlyginimą.

21. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad A. L. turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodydamas, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo A. L. prašymo atlyginti jam patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš to, jog jam kalint Alytaus PN, nebuvo skiriamos higienos priemonės.

23. Nenustatęs neteisėtų Alytaus PN darbuotojų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, teismas A. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą bei jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinį skundą A. L. grindžia tuo, kad Lietuvos valstybė, neužtikrinusi jo aprūpinimo teisės aktuose nurodytomis higienos priemonėmis, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, pažemino pareiškėjo orumą; dėl neteisėtų Alytaus PN veiksmų A. L. teigia jautęsis nešvariu, smirdinčiu, jo dantys buvo nevalyti, nuo kūno ir iš burnos sklido nemalonus kvapas.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 str.), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

25. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. L. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Alytaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio Tvarkos aprašo 5 punkte yra aiškiai nurodyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Tokios pat nuostatos yra įtvirtintos ir Alytaus PN direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1-24 patvirtinto Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punkte.

27. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nėra suderinamas su pagarba žmogaus orumui. Nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų juos aprūpinti tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Europos Žmogaus Teisių Teismas, be kita ko, akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių yra pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai – pažeminimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05).

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistiems. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje, todėl Europos Žmogaus Teisių Teismo padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. Iš aptartų Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo nuostatų matyti, kad aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis yra nepriimtinas.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 buvo nustatyta esminė faktinė aplinkybė, kad toje byloje esantys įrodymai patvirtino, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl higienos priemonių išdavimo. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo nustatyta, kad A. L. ginčo laikotarpiu Alytaus PN administracijai būtų teikęs prašymą raštu dėl aprūpinimo dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais, prausimosi muilu, tualetiniu popieriumi, skalbimo milteliais, dezodorantu ar antiperspirantu ir panašiai. Pareiškėjas neteikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi į pataisos įstaigą ir prašė jam išduoti dantų pastos, dantų šepetėlį, skutimosi peiliukų ir kita, nes neturėjo galimybių jų įsigyti ir visą jo akcentuojamą ilgą laikotarpį pareiškėjas negalėjo jomis naudotis.

30. Nagrinėjamu atveju A. L. Alytaus PN administracijai neteikė prašymo raštu dėl aprūpinimo higienos priemonėmis, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui šis klausimas būtų buvęs itin aktualus. A. L. skunde nurodytos patirtos neigiamos pasekmės kelia pagrįstų abejonių, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kad jis ginčo laikotarpiu įstaigos teritorijoje esančioje parduotuvėje už savo lėšas negalėjo įsigyti higienos priemonių ir kad jam kilo būtent tokios neigiamos pasekmės, kurias nurodė skunde.

31. Įvertinusi tai, kad tik esant pareiškėjo prašymui išduoti higienos priemones ir aiškiam institucijos atsisakymui tai padaryti, yra pagrindas konstatuoti institucijos neteisėtus veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3452-968/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-713-556/2021), darytina išvada, kad pagrįstai nebuvo nustatytas A. L. teisių pažeidimas šiuo aspektu.

32. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3019-662/2019, tačiau teisėjų kolegija ja, kaip prieštaraujančia aptartai nuosekliai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai analogiškose bylose, nesivadovauja.

33. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus bei į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas neteikė prašymo išduoti higienos priemones ir drabužius, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti konkrečius apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas nepaaiškino, kodėl su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo A. L. nurodytas aplinkybes, pataisos įstaigos veiksmų neteisėtumą teismas analizavo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, t. y. vertino, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių įrodymais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs jokių Alytaus PN pareigūnų padarytų pažeidimų, pagrįstai A. L. skundą atmetė, o nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo darbuotojų veiksmų, pagrįstai nebuvo sprendžiamas ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas.

35. Pareiškėjas taip pat prašo iš Alytaus PN išreikalauti odontologo išrašus, ginčo laikotarpiu pirktų akinių sąskaitas ir visus kitus su ginču susijusius dokumentus, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo prašomi iš atsakovo atstovo išreikalauti įrodymai jokių teisinę reikšmę turinčių aplinkybių nepatvirtintų ir nustatyto fakto, kad kai higienos priemonės jam nebuvo išduotos, prašymo išduoti higienos priemones A. L. nebuvo pateikęs, nepaneigtų. Administracinėje byloje buvo surinka pakankamai įrodymų keliamam ginčui tinkamai išspręsti ir šie įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo tinkami įvertinti.

36. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal A. L. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o A. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius