2016-12-21 Nr. AB-24403-3-61-3-02408-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2310-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02408-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto, sienelė, atskirianti tualetą nuo likusios kameros patalpos, buvo apie 1,5 m aukščio, tačiau jos nepakako užtikrinti pakankamą privatumą kalinamiems asmenims. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė emocinę depresiją, baimę, fizinius nepatogumus, diskomfortą. Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teigė, kad niekas negali būti baudžiamas kankinant. Valstybė privalo užtikrinti tokias kalinimo sąlygas, kurios nesukeltų kalinamajam asmeniui kančių, viršijančių neišvengiamą kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintą draudimą žeminti žmogaus orumą. Pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų patyrė neturtinę žalą (didelių fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų, gyvenimo kokybės ir sveikatos pablogėjimą, depresiją, kuri pasireiškė pasitikėjimo savimi sumažėjimu, miego sutrikimais, dirglumu, fobija aplinkai, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis), kurią įvertino 1 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 7–11) į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. balandžio 7 d., nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 17 d., nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 21 d., 2015 m. balandžio 23 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Atsakovas pažymėjo, kad šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinanti įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio numatytų reikalavimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, yra išduodami į kameras.

Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o vėliau ir su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Atsakovas paaiškino, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai lentynos yra padarytos didesnės ar mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti.

Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Nagrinėjamu atveju nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos sąlygos atsakomybei kilti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į skundą (b. l. 37–41) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas su skundu dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, t. y. pareiškėjas nesilaikė BVK 183 straipsnyje nustatyto privalomo bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos. Kalėjimų departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nesistengė pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas gauti sau turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimu (b. l. 58–61) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 20 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki balandžio 24 d.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.246–6.249 straipsniais, CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir rėmėsi administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009, Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009), taip pat ir EŽTT praktika (pvz. 2008 m. lapkričio 18d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 871/02).

Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte įtvirtinta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui.

Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2015 m. balandžio 3 d. ir buvo laikomas iki 2015 m. balandžio 24 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 112A (plotas 6,34 kv. m), Nr. 397 (plotas 20,14 kv. m), Nr. 114 (plotas 7,31 kv. m), Nr. 286 (plotas 7,60 kv. m). Pačiose kamerose laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas Įsakymu Nr. V-124 patvirtintą nuostatą, kad negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui, iš dalies atitiko: 2015 m. balandžio 3 d., 2015 m. balandžio 4 d., 2015 m. balandžio 5 d., 2015 m. balandžio 6 d., 2015 m. balandžio 7 d., 2015 m. balandžio 14 d., 2015 m. balandžio 16 d., 2015 m. balandžio 17 d., 2015 m. balandžio 20 d., 2015 m. balandžio 21 d., 2015 m. balandžio 23 d. Minėti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 20 parų, iš kurių 11 parų buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 18 d. iki 2015 m. balandžio 19 d. ir 2015 m. balandžio 22 d., t. y. 3 paras Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą kamerose, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Kitas 6 paras (nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. balandžio 15 d.) pareiškėjas buvo išvykęs į Visagino areštinę. Pareiškėjas nepagrįstai vienam asmeniui tenkantį kameros plotą skaičiavo eliminuodamas baldų užimamą plotą, nes anksčiau nurodytas teisinis reglamentavimas tokio reikalavimo nenumatė.

Teismas, atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentą, jog 1,5 m sienelės, skiriančios tualetą nuo likusios kameros patalpos, nepakako užtikrinti pakankamą privatumą kalinamiems asmenims, vadovavosi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010). HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (2011 m. birželio 14 d. redakcija), 16.5 punkte nustatyta, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. <...>. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismas nustatė, jog, priešingai nei nurodo pareiškėjas, sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Abejoti atsakovo pateiktais paaiškinimais teismas neturėjo pagrindo. Atsakovas tinkamai įvykdė HN 76:2010 21 punkto reikalavimus.

Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į trumpą laikotarpio trukmę (3 paros), kuria pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis ir sprendė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudarė faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 1 000 Eur. Teismas pareiškėjui priteisė 20 Eur neturtinės žalos už kalinimą neužtikrinant minimalaus kamerų plotų iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 67–68) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priteisti atsiradusią dėl atsakovo neteisėtų veiksmų neturtinę žalą – 1 000 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai taikė teisės normas ir neteisingai nustatė padarytos neturtinės žalos dydį. Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos, jos pažeidė pareiškėjo orumą ir dėl jų pareiškėjui buvo didelių fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų, gyvenimo kokybės ir sveikatos pablogėjimas. Pareiškėjas susirgo depresija, kuri pasireiškė pasitikėjimo savimi sumažėjimu, miego sutrikimais, dirglumu, fobija aplinkai, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis. Lukiškių TI-K nesilaikė teisės aktuose nurodytų ploto normų ir apgyvendino pareiškėją perpildytose patalpose. Atsakovas žinojo, kad patalpose trūksta ploto ir sąmoningai, siekdamas pažeminti pareiškėjo orumą, apgyvendino minėtose patalpose. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus, padarytą negrįžtamą žalą psichiniai ir fizinei sveikatai, todėl teismo priteista suma (žalai atlyginti) yra per maža.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo I. V. prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas, t. y. neužtikrinta teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (3 paros), priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 20 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsižvelgdamas į atsakovo nurodytus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas 3 paras buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimą. Dėl šių teismo motyvų ginčo nėra, paminėtas pažeidimas nustatytas tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kuo remiantis jis kitus pareiškėjo skundo teiginius laiko nepagrįstais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo Lukiškių TI-K buvimo sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų dėl bylos esmės nenurodo, taip pat nepateikia jokių kitokių konkrečių motyvų, kurie patvirtintų skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo neteisėtumą, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje esančią medžiagą, padarytomis išvadomis ir sprendimo motyvais dėl jų, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymuose bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste konstatuoja, kad teismo priteista suma yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl ją pakeisti (padidinti) nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius