2017-12-20 Nr. BB-7668-1-03-6-00053-2015-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-367-303/2017

Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00053-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.7.2; 2.1.7.4; 2.8.9.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dainiui Baraniūnui,

nuteistajam A. K. ir jo gynėjui advokatui Evaldui Rapolui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Evaldo Rapolo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 25 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. K. pagal BK 219 straipsnio 2 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro ir nuteistojo A. K. bei jo gynėjo Evaldo Rapolo apeliaciniai skundai tenkinti:

Panaikintas Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 25 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. K. nuteistas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta 130 MGL (4895,80 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius.

A. K. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Evaldo Rapolo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas UAB „X.“ direktorius, laiku nesumokėjo mokesčių, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius, būtent: nuo 2003 m. kovo 13 d. būdamas UAB „X.“ direktorius, nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. kovo 6 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) elektroniniu būdu pateikė: 2013 m. spalio 28 d., 2013 m. lapkričio 25 d., 2013 m. gruodžio 26 d., 2014 m. sausio 27 d., 2014 m. vasario 25 d. – pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas; 2014 m. sausio 31 d. – nekilnojamojo turto deklaraciją; 2012 m. gruodžio 17 d., 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. vasario 28 d., 2013 m. balandžio 16 d., 2013 m. gegužės 15 d., 2013 m. birželio 10 d., 2013 m. liepos 4 d., 2013 m. rugpjūčio 16 d., 2013 m. rugsėjo 16 d., 2013 m. spalio 15 d., 2013 m. lapkričio 14 d., 2013 m. gruodžio 16 d., 2014 m. sausio 15 d., 2014 m. vasario 14 d., 2014 m. vasario 25 d., 2014 m. vasario 28 d. – gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas; 2013 m. spalio 23 d. – pelno mokesčio deklaraciją; 2013 m. gruodžio 23 d., 2014 m. gruodžio 23 d. – mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaracijas; ir, 2014 m. kovo 14 d. gavęs VMI 2014 m. kovo 6 d. priminimą Nr. (23.31-08) 464-113 apie pareigą per 20 dienų nuo priminimo gavimo dienos sumokėti minėtose deklaracijose apskaičiuotus ir į valstybės biudžetą mokėtinus mokesčius – 38 846,66 Eur (134 129,76 Lt), nors ir turėjo galimybę laiku sumokėti mokesčius VMI, tačiau šių mokesčių laiku nesumokėjo.

1.1. Tuo pačiu nuosprendžiu A. K. išteisintas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas E. Rapolas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 219 straipsnio 2 dalies taikymo ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. K. pagal minėtą BK straipsnį išteisintas.

2.1. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl neteisingai įvertintų bylos duomenų ir pažeistų BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų bei netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 219 straipsnio 2 dalis, BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, teismas nesilaikė teismų praktikos nuostatų, kad nusikaltimu gali būti pripažįstama tik pavojinga veika.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus dėl mokesčių nesumokėjimo iškart, tik gavus priminimą apie mokėtiną mokesčių nepriemoką, vertino prieštaringai ir dvejopai: vienais įrodymais, kurie patvirtina, kad BUAB „X.“ tuo metu nebuvo nemoki, teismas vadovavosi, tačiau duomenis, jog BUAB „X.“ buvo tokioje situacijoje, kai visų VMI priminime nurodytų mokesčių nepriemokų sumokėjimas būtų sukėlęs įmonės nemokumą, teismas atmetė ir jų net nenagrinėjo. Be to, teismo išvada, kad A. K. veiksmuose yra nustatyta tiesioginė tyčia, padaryta neįvertinus byloje pateiktų duomenų visumos: jis ne kartą kreipėsi dėl mokesčių nepriemokos išdėstymo ir teismine tvarka skundė tokio prašymo atmetimą; A. K. vadovaujama BUAB „X.“ nevengė mokėti mokesčių ir nuolat tai darė. Anot kasatorių, tiek minėtos aplinkybės, tiek tai, kad priminime nurodyta nepriemoka šiuo metu jau yra sumokėta ir kasatorius dėjo visas pastangas jai likviduoti, rodo tyčios nemokėti mokesčių nuteistojo veiksmuose nebuvimą.

2.3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio skundžiama dalis yra neteisėta ir tuo aspektu, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog nusikaltimu pripažįstama tik pavojinga veika (BK 11 straipsnio 1 dalis). Kasatoriai pažymi, kad teismų praktikoje konstatuojama, jog baudžiamoji teisė nėra formali teisė, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, todėl negali būti laikoma nusikaltimu tokia veika, kuri tik formaliai atitinka BK straipsnį ir neturi visuomenei pavojingo pobūdžio. Kasatorių nuomone, pavėlavimas sumokėti mokestinę nepriemoką nėra tiek pavojinga veika, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę pagal BK 219 straipsnio 2 dalį. Be to, tai, kad teismas pripažino A. K. kaltu dėl mokesčių nemokėjimo, šiems jau esant sumokėtiems, anot kasatorių, reiškia, jog teismas nenustatė tiesioginės tyčios jo veiksmuose, o jis nuteistas tik dėl pavėlavimo sumokėti mokestinę nepriemoką.

2.4. Kasatoriai teigia ir tai, kad skundžiama nuosprendžio dalis yra prieštaringa, nes vienoje dalyje konstatuota, kad yra nustatyti visi aptariamos nusikalstamos veikos požymiai (tarp jų ir tiesioginė tyčia), tačiau kitoje dalyje teismas, motyvuodamas bausmės paskyrimą, nurodo, kad A. K. neturėjo tiesioginės tyčios padaryti aptariamą nusikaltimą, – „A. K. nesumokėjo mokesčių matydamas, kad jo vadovaujama bendrovė yra nepajėgi vienu kartu pilna apimtimi atsiskaityti su valstybės biudžetu <...> ir vykdyti Įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Kadangi bendrovė dėl finansinių sunkumų neturėjo galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais iš karto, A. K. bandė suderinti visų kreditorių interesus ir taip užtikrinti tolimesnę bendrovės veiklą. <...> A. K. dėjo visas pastangas bendrovės veiklos išsaugojimui, ėmėsi visų veiksmų, kad UAB „X.“ galėtų tinkamai vykdyti savo mokestinius įsipareigojimus ir sumokėti visus priklausančius mokesčius“. Dėl to kasatoriai teigia, kad toks teismo baigiamasis aktas neatitinka BPK 331 straipsnio reikalavimų, jame padarytos esminės įrodymų vertinimo klaidos (dėl netinkamai įvertintų realių galimybių sumokėti mokestinę nepriemoką nustatytu terminu ir A. K. tyčios), įrodymai įvertinti selektyviai. Be to, teismas nepagrįstai neįvertino bylos duomenų, kad, nors BUAB „X.“ tuo metu nebuvo nemoki pagal Lietuvos Respublikos bankroto (toliau – Bankroto) įstatymo nuostatas, tačiau įmonė buvo tokioje situacijoje, kai visos VMI priminime nurodytos mokesčių nepriemokos sumokėjimas būtų sukėlęs įmonės nemokumą, t. y. tuo metu įmonė neturėjo realios finansinės galimybės padengti mokestinę nepriemoką. Juolab kad ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 219 straipsnį nekyla, jei mokesčių mokėtojas iki nusikalstamos veikos padarymo buvo nemokus ir / ar neturėjo realios galimybės įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą (BK 2 straipsnio 3 dalis). Anot kasatorių, šioje dalyje būtent pirmosios instancijos teismas buvo tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavęs, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo tyčios padaryti aptariamą nusikalstamą veiką.

2.5. Nors skundžiamos nuosprendžio dalies išvada, kad vadovaujantis Bankroto įstatymo nuostatomis, BUAB „X.“ pagal pateiktus bendrovės rezultatus ir balansą 2014 m. buvo moki, yra teisinga, tačiau teorinis įmonės mokumas neatspindi tikrosios finansinės įmonės padėties tuo laikotarpiu – įmonė neturėjo realios galimybės įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą ir tai patvirtina byloje esančios 2013 ir 2014 finansinių metų pelno / nuostolių ataskaitos. Kasatoriai pažymi, kad BUAB „X.“ turėjo labai didelius ilgalaikius įsipareigojimus ir rimtus finansinius sunkumus, dėl to galėjo sklandžiai vykdyti veiklą ir įvykdyti visus trumpalaikius įsipareigojimus tik tuo atveju, jei su BUAB „X.“ laiku atsiskaitydavo visi kreditoriai ir neatsirasdavo nenumatytų išlaidų ar sąnaudų, kuriuos įmonė galėjo padengti nebent realizavusi visą turimą ilgalaikį turtą. Tai, kad bendrovės finansinė padėtis buvo sunki ir nebuvo realių galimybių sumokėti mokesčius, patvirtina ir 2013 m. lapkričio 19 d. VMI ir UAB „X.“ pasirašyta Mokestinės paskolos sutartis (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo (toliau – Mokesčių administravimo) įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalys), kuri VMI sprendimu buvo nutraukta bendrovei nevykdant sutarties sąlygų, t. y. nemokant įsipareigojimų pagal mokėjimo grafiką. Kasatorių manymu, tokia aplinkybė taip pat patvirtina, kad įmonė nebuvo puikios finansinės būklės, negalėjo įvykdyti visų savo finansinių įsipareigojimų ir todėl baudžiamoji atsakomybė A. K. kilti negali.

2.6. Aptardami BK 219 straipsnio sudėties požymius, kasatoriai teigia, kad teismas nepagrįstai neįvertino ir tai, jog A. K. ne kartą kreipėsi dėl mokesčių nepriemokos išdėstymo (5 t., b. l. 68–80) ir teismine tvarka skundė tokio prašymo atmetimą. Tokia aplinkybė patvirtina nuteistojo siekį vykdyti mokestinius įsipareigojimus valstybei ir tai, kad jo veikoje nėra aptariamo nusikaltimo sudėties (BK 2 straipsnis, nullum crimen, nulla poena sine lege (jokio nusikaltimo, jokios bausmės be įstatymo). Kartu tai reiškia, kad esant sudėtingai įmonės finansinei situacijai jos vadovo veiksmai nepadengiant viso įsiskolinimo negali būti vertinami kaip tiesioginė tyčia nemokėti mokesčių. Kasatorių nuomone, tenkinus minėtą A. K. prašymą, BUAB „X.“ būtų sugebėjusi padengti esamą įsiskolinimą ir mokėti einamuosius mokėjimus. Be to, išdėsčius nepriemokos sumokėjimą nebūtų skaičiuojami delspinigiai, kurie būtų buvę sumokėti esamam įmonės įsiskolinimui padengti. Tačiau VMI tokį BUAB „X.“ prašymą atmetė ir atsisakė išdėstyti nepriemokos mokėjimą, taip tik apsunkindama BUAB „X.“ galimybes laiku įvykdyti mokestinę pareigą.

2.7. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir neįvertino, kad A. K. vadovaujama BUAB „X.“ nevengė mokėti mokesčių ir nuolat tai darė, kas taip pat patvirtina tiesioginės tyčios nemokėti mokesčių jo veiksmuose nebuvimą. Anot kasatorių, bylos duomenys patvirtina, kad A. K. niekada nesiekė nesumokėti mokesčių ir, priešingai, dėjo visas pastangas, kad išsaugotų įmonės veiklą ir įvykdytų įmonės pareigas mokesčių administratoriui. Tai patvirtina bylos duomenys, kad BUAB „X.“ kasmet sumokėdavo pakankamai ženklias mokesčių sumas ir nuolat vykdė atsiskaitymus su VMI, nors dėl įmonės veiklos sunkumų, atsiradusių po finansinės krizės, tai nebuvo padaroma iš karto, kai tik buvo pateikiamos deklaracijos.

Be to, teismas neatsižvelgė į priežastis, dėl kurių nebuvo sumokėta nepriemoka ir kurios rodo kasatoriaus siekį užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, ir kurios nurodytos to paties teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1350-254/2015 dėl VMI civilinio ieškinio atsakovui A. K.. Kasatoriai pažymi, kad minėtoje civilinėje byloje taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl A. K. kaltės UAB „X.“ nesumokant visų priskaičiuotų mokesčių 2012–2014 m. laikotarpiu ir konstatuota, kad nebuvo jo kaltės dėl mokesčių nesumokėjimo laiku.

Be to, šias priežastis nuteistasis nurodė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, įvykusiame 2016 m. spalio 4 d. Kartu tai reiškia, kad A. K., manydamas, jog vienkartiniam skolos sumokėjimui neturėtų būti teikiama pirmenybė visos bendrovės veiklos atžvilgiu, juolab kad bendrovė įsipareigojimus stengėsi vykdyti ir taip suderinti atsiskaitymus su kreditoriais, tinkamai elgėsi taip, kad įmonė galėtų tęsti veiklą ir nuolat mažintų įsiskolinimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįsigilino į minėtus bylos duomenis, nepaneigė nuteistojo ir liudytojų nuoseklių parodymų, skundžiamoje nuosprendžio dalyje neišdėstė ir neaptarė kaltinimą paneigiančių įrodymų.

Dėl to kasatoriai teigia, kad skundžiama nuosprendžio dalis priimta išsamiai neištyrus visų bylos duomenų ir jų visumos, o selektyviai atrinkti ir įvertinti tik tie duomenys, kurie patvirtina mokesčių nepriemokos nesumokėjimą laiku, t. y. teismas neįsigilino į įmonės realias galimybes padengti visą mokestinę nepriemoką nurodytu laikotarpiu, šios nepriemokos nesumokėjimo priežastis ir paties A. K. veiksmus siekiant įvykdyti mokestinius įsipareigojimus.

2.8. Kasatorių teigimu, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad aptariama mokestinė nepriemoka jau yra padengta, A. K. dėjo visas pastangas, kad tai padarytų, o pavėluotas šios nepriemokos sumokėjimas nėra tiek pavojinga veika, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Dėl to kasatoriai teigia, kad A. K. pripažintas kaltu nesant tiesioginės tyčios jo veiksmuose ir tik dėl pavėlavimo sumokėti mokestinę nepriemoką, tačiau ne dėl mokesčių nesumokėjimo (BK 219 straipsnis). Anot kasatorių, tai, kad BUAB „X.“ deklaruoti ir mokėtini mokesčiai nebuvo sumokėti įstatymo numatytu laikotarpiu, t. y. per 20 dienų nuo priminimo gavimo, turi užtraukti ne baudžiamąją atsakomybę, o pareigą mokėti priskaičiuotus delspinigius, kas šiuo atveju ir buvo daroma, tačiau VMI priskaičiuoti delspinigiai (967,27 Eur) nėra mokesčiai Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio prasme ir negali būti BK 219 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos dalykas, nes delspinigiai yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas (Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 96 straipsnis). Apibendrindami kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes, duomenis įvertino kryptingai, neobjektyviai, neatsižvelgdamas į jų visumą, neteisingai konstatavo, kad A. K. veikė tiesiogine tyčia, ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 219 straipsnio 2 dalį.

3. Nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato E. Rapolo kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi ir BK 219 straipsnio 2 dalies taikymo

4. Kasatoriai kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 219 straipsnio 2 dalies taikymo, nes šis teismas, netinkamai įvertinęs bylos duomenis, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą ir nepagrįstas išvadas, kad A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 219 straipsnio 2 dalyje.

4.1. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų įrodymų; vertinant įrodymus padarytos klaidos dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-266-976/2017).

4.2. Pagal BK 219 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nesumokėjo jam apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 219 straipsnį yra būtinos šios sąlygos: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikimo priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133/2011).

4.3. BK 219 straipsnio dispozicijoje mokesčio mokėtojo mokumas nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įvardytas kaip būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei už mokesčių nesumokėjimą atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-301/2013). Tačiau, aiškinant BK 219 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su kitomis BK nuostatomis, inter alia (be kita ko), BK 2 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, darytina išvada, kad ir pagal BK 219 straipsnį mokesčio mokėtojo mokumas yra viena iš jo būtinų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už mokesčių nesumokėjimą sąlygų. Tai reiškia, kad jei mokesčių mokėtojas iki nusikalstamos veikos padarymo buvo nemokus, jis pagal BK 219 straipsnį neatsako, nes neturėjo realios galimybės įvykdyti įstatymo numatytą pareigą – sumokėti mokesčius, t. y. tokiam asmeniui baudžiamoji atsakomybė iškilti negali (BK 2 straipsnio 3 dalis). Tačiau, jei nemokumas buvo sukeltas sąmoningai, taip pat ir siekiant išvengti pareigos sumokėti mokesčius, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 219 straipsnį mokesčių mokėtojui kyla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-437-303/2015).

4.4. Byloje nustatyta, kad A. K., būdamas UAB „X.“ direktorius, laiku nesumokėjo mokesčių, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė iš esmės priešingas išvadas dėl tiesioginės tyčios, kaip BK 219 straipsnio 2 dalies būtinojo požymio, buvimo (nebuvimo) A. K. veiksmuose. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs A. K. veiksmuose subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios, jį pagal BK 219 straipsnio 2 dalį išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, priimtos dėl A. K. išteisinimo pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, pagrįstumą ir teisėtumą (t. y. proceso dalyvių prašymu neatlikęs įrodymų tyrimo ir nenustatęs jokių naujų aplinkybių), padarė priešingą pirmosios instancijos teismui išvadą ir konstatavo, kad A. K. veiksmuose yra tiesioginė tyčia ir kad jis padarė BK 219 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tokią išvadą, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė neįvertinęs įrodymų visumos, suteikdamas išskirtinę reikšmę tik tam tikrai daliai ištirtų įrodymų (t. y. operatyvaus patikrinimo pažymai; A. K. ir K. K. įteiktiems priminimams apie pareigą sumokėti mokestinę nepriemoką; specialisto išvadai), nevertindamas kitų byloje esančių duomenų (A. K. parodymų, pranešimo, detalios ataskaitos apie UAB „X.“ sumokėtas įmokas „Sodrai“ nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 21 d., mokestinės paskolos sutarties, prašymų, VMI informacijos apie UAB „X.“ sumokėtas bei iš jos išieškotas prievoles pagal 2014 m. kovo 6 d. priminimą, teismų sprendimų, kuriuose nebuvo nustatytos A. K. netgi civilinės atsakomybės sąlygos, ir kt.).

4.5. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei padarė nepagrįstą išvadą dėl A. K. kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą BK 219 straipsnio 2 dalyje. Priešingai, nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, byloje surinktų duomenų visuma rodo, kad bylai aktualiu laikotarpiu UAB „X.“ pagal savo finansinę būklę neturėjo realios galimybės vienu kartu sumokėti visus mokesčius (nepriemoką).

4.6. Iš A. K. parodymų matyti, kad po privalomų deklaracijų pateikimo jis pagal įmonės realias galimybes visus mokesčius mokėjo, o jų nepriemoka susidarė dėl 2007–2008 m. finansinės krizės. Bylai aktualiu laikotarpiu jo įmonės finansinė būklė buvo tokia, kad sumokėjus vienu kartu visas nepriemokas, nurodytas priminimuose, UAB „X.“ būtų sukeltas bankrotas (5 t., b. l. 10–17, 86–90; 6 t., b. l. 116–118). Tačiau, net ir esant tokiai situacijai, t. y. neturint UAB „X.“ realios galimybės sumokėti visų mokesčių vienu kartu (priminimuose nurodytu laiku), kaip tvirtino A.

K., jis dėjo visas pastangas, kad UAB „X.“ pareiga mokėti mokesčius (pagal pildomas privalomas mokesčių deklaracijas), nors ir ne visa apimtimi, būtų vykdoma. Juolab kad jis, kaip bendrovės vadovas, privalėjo derinti ir kreditorių, ir pačios bendrovės interesus, t. y. mokėti įsiskolinimus pagal įmonės pajėgumus ir užtikrinti jos veiklos tęstinumą; dėl įmonės specifinės veiklos (šviežių konditerijos gaminių gamyba), kuri tiesiogiai buvo susijusi ir priklausoma nuo tiekėjų patiekiamų produktų, be kurių bendrovė nebūtų turėjusi galimybių gaminti produkcijos, taigi ir gauti pajamų, negalėjo stabdyti mokėjimų pagrindiniams žaliavų tiekėjams, o tuo pačiu metu ir sumokėti visas turimas skolas, kurios visgi pagal realias galimybes buvo mažinamos.

Tuo tikslu (siekdamas sumažinti susidariusį įsiskolinimą) jis (po 2014 m. kovo 6 d. priminimo ir sutarties dėl mokesčių mokėjimo išdėstymo nutraukimo) 2015 m. sausio 27 d. ir 2015 m. kovo 9 d. kreipėsi į VMI prašydamas išdėstyti UAB „X.“ mokestinę nepriemoką, tačiau jo kartotiniai prašymai nebuvo tenkinami, nurodant, kad aplinkybė, jog nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojos finansinė padėtis gali tapti kritinė, nėra absoliutus pagrindas išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą. A. K. nurodytas aplinkybes, kad aktualiu bylai laikotarpiu UAB „X.“ finansinė padėtis išties buvo sunki, patvirtina A.

K. ir VMI sudaryta mokestinės paskolos 2013 m. lapkričio 19 d. sutartis dėl mokesčių mokėjimo išdėstymo (VMI sprendimu nutraukta 2014 m. liepos 23 d.), pakartotinai pateikti prašymai išdėstyti mokesčių mokėtojos UAB „X.“ mokestinės nepriemokos sumokėjimą, VMI 2015 m. kovo 30 d. išvada, teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-1350-254/2015, kiti bylos duomenys, taip pat Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis, kuria buvo iškelta UAB „X.“ bankroto byla.

4.7. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apygardos teisme civilinio proceso tvarka buvo sprendžiamas klausimas dėl civilinės atsakomybės UAB „X.“ vadovui A. K. taikymo dėl jo vadovaujamo juridinio asmens neįvykdytos prievolės laiku sumokėti mokesčius (70 968,56 Eur) už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. (civilinė byla Nr. 2-1350-254/2015). Teismas, išnagrinėjęs šią bylą, 2015 m. gegužės 15 d. sprendime konstatavo, kad A. K. (atsakovas), valdydamas įmonę, siekė derinti visų kreditorių interesus ir mokėjo iš dalies tiek darbuotojams, tiek VMI, tiek ir paslaugų teikėjams, dėl to negalima konstatuoti, jog mokestinės prievolės nepadengimas yra tik atsakovo (A.

K.) tyčinio neveikimo, nukreipto būtent į ieškovę (VMI), rezultatas. Tokias aplinkybes patvirtina ieškovės (VMI) ieškinio reikalavimų tikslinimas, atlikto operatyvaus patikrinimo medžiaga ir išvados dėl trečiojo asmens (A. K.) prašymų nagrinėjimo, paties A. K. pateikta informacija apie atsiskaitymus su kreditoriais bei dokumentai (didžiosios knygos sąskaitų išrašai, prievolių, delspinigių ir įplaukų žiniaraščiai), jo paaiškinimai, kad jis siekė nenutraukti veiklos, o pagerinti įmonės finansinę padėtį, kad ji būtų pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais; su VMI sudaryta 2013 m. lapkričio 19 d. mokestinės paskolos sutartis (nutraukta 2014 m. liepos 23 d.); pakartotinai pateikti tapatūs (analogiški) prašymai (išdėstyti mokesčių mokėtojos UAB „X.“ mokestinės nepriemokos sumokėjimą), kurių netenkinus VMI sprendimas buvo skundžiamas įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas pažymėjo, kad ir pati VMI 2015 m. kovo 30 d. išvadoje dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo konstatavo, kad UAB „X.“ turi laikinų sunkumų, neturi pakankamai lėšų visoms turimoms skoloms sumokėti. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 30 d. nutartimi toks sprendimas paliktas nepakeistas. Teismas pripažino, kad minėtu laikotarpiu UAB „X.“ susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais, kurie faktiškai nulėmė bendrovės prievolės ieškovei (VMI) neįvykdymą laiku; kad A.

K., kaip įmonės vadovas, siekė derinti visų kreditorių ir pačios įmonės interesus, stengdamasis užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, taigi ir pajamų, reikalingų ne tik pačiai įmonei, bet ir jos kreditoriams, gavimą; teismui pateikė įrodymus dedantis pastangas užtikrinti ir įvykdyti įmonės prievolę valstybės biudžetui, todėl konstatavo, jog byloje nustatytų aplinkybių nepakanka vadovo civilinei atsakomybei konstatuoti ir žalai iš jo priteisti.

4.8. Taigi, tiek minėtoje civilinėje byloje, tiek ir šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamo ginčo kilmė (objektas) yra ta pati – laiku nesumokėti mokesčiai į valstybės biudžetą. Palyginus aptartus civilinės bylos duomenis ir surinktus nagrinėjamoje byloje, matyti, kad civilinėje byloje buvo kilęs ginčas dėl nesumokėto žymiai didesnio mokesčių dydžio (70 968,56 Eur) už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d.; nagrinėjamoje byloje A. K. buvo kaltinamas ir skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas dėl trumpesnio, bet iš esmės dėl to paties laikotarpio, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. kovo 6 d., nesumokėtų mokesčių – 38 846,66 Eur.

Kolegijos vertinimu, tai, kad A. K. pareikštame kaltinime buvo inkriminuota kur kas (apie 54 %) mažesnė nesumokėtų mokesčių dalis, nei buvo kilęs ginčas prieš tai minėtoje civilinėje byloje (per minėtą laikotarpį buvo žymiai sumažinta mokesčių nepriemoka), leidžia teigti, kad A. K. išvengti pareigos sumokėti mokesčius savo veiksmais nesiekė. Įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą – laiku sumokėti mokesčius (jų nepriemoką) – A. K. neturėjo realios galimybės dėl UAB „X.“ kilusių finansinių sunkumų. A. K. ir jo gynėjo kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad, esant sudėtingai įmonės finansinei situacijai, jos vadovo veiksmai nesumokant viso įsiskolinimo vienu kartu negali būti vertinami kaip tiesioginė tyčia nemokėti mokesčių ir nesudaro pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Iš pirmosios instancijos teismui pateiktos VMI detalios informacijos taip pat matyti, kad A. K., atlikdamas aktyvius veiksmus (teikdamas VMI prašymus, apskųsdamas dėl jų priimtą sprendimą), kartu mokėjo ir priminime nurodytus mokesčius; visi mokesčiai buvo sumokėti iki kaltinamojo akto surašymo bei bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad A. K. pareikštame kaltinime ir skundžiamoje nuosprendžio dalyje yra nurodyta logikai prieštaraujanti aplinkybė – A. K. buvo kaltinamas ir nuteistas dėl nesumokėto mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių, be kita ko, ir pagal 2014 m. gruodžio 23 d. pateiktą mokesčio deklaraciją, nors VMI 2014 m. kovo 6 d. priminime (įteiktas 2014 m. kovo 14 d.) buvo nurodyta sumokėti mokesčius už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. kovo 6 d.

Vadinasi, į šį laikotarpį negalėjo būti įtrauktas mokestis pagal minėtą ir aptariamo laikotarpio atžvilgiu būsimos datos – 2014 m. gruodžio 23 d. – deklaraciją. Juolab kad pagal bylai aktualiu laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 7 straipsnio nuostatas toks mokestis sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos.

4.9. Esant prieš tai aptartiems duomenims, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, padarė motyvuotą ir teisingą išvadą, jog šioje byloje nenustatytas A. K. veikoje būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 219 straipsnio 2 dalyje, požymis – kaltė (tiesioginė tyčia).

4.10. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. K. pripažintas kaltu pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, naikintina, paliekant dėl šios dalies galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

4.11. Teisėjų kolegijai panaikinus skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. K. netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 219 straipsnio 2 dalis) ir palikus galioti dėl šios dalies pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, kiti kasatorių skundo argumentai (dėl A. K. inkriminuotos veikos pavojingumo, prieštaringos skundžiamo nuosprendžio motyvacijos skiriant bausmę, mokestinės nepriemokos pavėluoto įvykdymo) netenka teisinės reikšmės, todėl paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4, 6 punktais,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendį.

Panaikinti šio teismo nuosprendžio dalį, kuria A. K. nuteistas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. išteisintas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, be pakeitimų.

Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Alvydas Pikelis

Audronė Kartanienė