2017-03-10 Nr. AB-5665-3-61-3-01452-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-272-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01452-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Z. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. Z. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. kovo 3 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2015 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 1D-2166(11); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 2 426,97 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pareiškėja savo skundą grindė argumentais, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažindamas, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, išaiškino, kad valstybėje išimtiniais atvejais, susidarius valstybėje krizinei situacijai pensijų perskaičiavimas yra galimas, tačiau praradimai turi būti kompensuoti. Laikinasis įstatymas galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau valstybinių pensijų gavėjams Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas du kartus ir taikytas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šiuo metu aplinkybės yra pasikeitę, ekonominės krizės nebėra, todėl Konstitucinio Teismo išvada dėl pensijų apribojimo teisėtumo vadovautis nebegalima ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis turi būti grąžinta.

Pareiškėja kartu su skundu pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, teigdama, kad 2010 m. vasario mėnesį gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją į teismą nesikreipė, nes tikėjo valstybe ir turėjo teisėtus lūkesčius, kad valstybė nustatys sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą. Pensijų įstatyme nebuvo nustatyti terminai per kuriuos galima kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Valstybinė pensija yra periodinė išmoka , o pagal CK 1.125 straipsnio 9 punktą reikalavimams dėl periodinių išmokų pareikšti yra nustatytas 5 metų ieškinio senaties terminas. Šio termino ji nėra praleidusi. Esant teisiniam neapibrėžtumui pareiškėja galėjo klysti dėl kreipimosi į teismą termino, o teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad šios kategorijos bylose kreipimuisi į teismą turi būti taikomas 3 metų procesinis terminas, paaiškėjo tik po to, kai buvo paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A552-519/2013.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai metais paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2010-2013 metais buvo teisėtas, nes Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu netenkino pareiškėjos E. Z. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukė, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja 2015 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į teismą dėl jai paskirtos valstybinės pensijos ribojimo 2010–2013 metais taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, teismas pirmiausia nagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo.

Nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktą bylai aktualų teisės aiškinimą, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje.

Analogiškos pozicijos LVAT išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi 2013 m. lapkričio 7 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. LVAT šioje nutartyje išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. LVAT naujausioje praktikoje yra konstatavęs, kad pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (LVAT 2015 m. sausio 14 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-66/2015, Nr. AS502-59/2015, Nr. AS502-56/2015, Nr. AS556-195/2015, Nr. AS556-193/2015, Nr. AS556-192/2015).

Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Nustatęs, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta už 2010 m. sausio mėnesį pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, o skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pareiškėja pateikė teismui 2015 m. kovo 3 d., teismas konstatavo, kad pareiškėja praleido procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.; toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teismas nustatė, kad pareiškėja skundą dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau kaip dviem metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo aiškiai nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjos skundas teismui buvo paduotas nepagrįstai ilgai delsiant. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus dėl praleisto termino atnaujinimo, pažymėjo, kad jie nėra objektyvūs ir sudarantys pagrindą atnaujinti terminą.

Pareiškėja, žinodama (turėdama žinoti) apie jai taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2015 m. kovo 2 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, teismo vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijų. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas priėjo prie išvadų, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl reikalavimų priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

ABTĮ 101 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Konstatavęs, kad pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, buvo priimtas praleidus nustatytus skundo padavimo terminus, o pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą netenkintas, teismas šią bylos dalį nutraukė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos skundo dalis, kurioje prašoma priteisti jai dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką paduota nepraleidus 3 metų termino.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad VRM nuo 1999 m. birželio 1 d. pareiškėjai paskyrė pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą – 646,84 Lt per mėnesį. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM Sveikatos priežiūros tarnyba) 2015 m. sausio 20 d. pažymos teismas nustatė, kad indeksavus paskirtą valstybinę pensiją, jos dydis buvo 708,44 Lt. Pareiškėjai paskirta valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir kiekvieną mėnesį buvo išmokama po 893,86 Lt dydžio, t. y. kiekvieną mėnesį buvo neišmokama 174,58 Lt pensijos. VRM Sveikatos priežiūros tarnyboje 2015 m. vasario 11 d. gautas pareiškėjos 2015 m. vasario 9 d. prašymas išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. VRM 2015 m. vasario 10 d. sprendime Nr. 1D-2166(11) paaiškino pareiškėjai aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimą, nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią nepriemoką.

Teismas pažymėjo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos, taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad: 1) Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; 2) Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Taigi Konstitucinis Teismas minėtuose nutarimuose konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu (2010–2011 m.) ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo pratęsimas 2012–2013 m. neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai valstybinė pensija ginčo laikotarpiu (2012–2013 m.) buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri neprieštaravo Konstitucijai, teismas konstatavo, kad VRM teisėtai sumažino pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2012–2013 m. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nėra teisinio pagrindo.

Teismas nustatė, kad VRM 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1D-8626(11) atsisakė išmokėti pareiškėjai susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir suteikė pareiškėjai jos prašytą informaciją apie valstybinės pensijos sumažinimą. VRM, apskaičiuodama pareiškėjos pensijos dydį, vadovavosi galiojančiomis ir Konstitucijai neprieštaraujančiomis teisės normomis (Laikinojo įstatymo 4 straipsniu), t. y. veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Nenustatęs pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios 2012-2013 metais taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, teismas atsakovo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8626(11) pripažino teisėtu ir pareiškėjos skundo dalį dėl šio akto panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėja E. Z. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu netenkinęs pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti bei atmetęs skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, neatsižvelgė į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatuota, kad pats pensijų mažinimo pratęsimas neprieštaravo Konstitucijai, tačiau pažymėta, jog sumažintų pensijų dalis, pasibaigus ekonominei krizei ir valstybėje esant finansinei galimybei, turi būti grąžinta, nes pensija yra nuosavybė, kurios atimti, jei pensininkas yra nenusikaltęs valstybei, teismo sprendimu jam nebuvo pensija atimta ar sumažinta, negalima ir ji turi būti grąžinta. Apeliantė teigia nesutinkanti su teismų praktikoje taikomu 3 metų procesiniu terminu skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti. Apeliantė akcentuoja, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. socialinių išmokų perskaičiavimas ir mažinimas buvo pratęstas ne visiems socialinių išmokų gavėjams, o tik jų atskiroms kategorijoms, tarp jų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o tai, apeliantės manymu, laikytina neproporcinga ir diskriminuojančio pobūdžio priemone.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pažymėjo, kad apeliantės valstybinė pensija 2012-2013 metais pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas buvo mažinama teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėja 2015 m. kovo 3 d. pateikė teismui skundą dėl 2010-2013 m. neišmokėtos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Pareiškėja taip pat prašė panaikinti VRM 2015 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 1D-2166(11), kuriuo atsakovas atsisakė grąžinti pareiškėjai valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią minėtu laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu bylos dalį dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti jai dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nutraukė nepatenkinęs pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir neatnaujinęs šio termino. Pareiškėjos skundo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo ir VRM 2015 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. 1D-2166(11) panaikinimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nagrinėdamas bylą nepagrįstai neatsižvelgė į Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatas, nepagrįstai neapgynė pažeistos pareiškėjos teisės į nuosavybę (paskirtos valstybinės pensijos neišmokėtą dalį).

Atsižvelgiant į laikotarpį, dėl kurio pareiškėja kreipėsi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, byloje aktualus Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, nustatę šio įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimą.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirmąją (originalią) Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją galimas pažeidimas, skunde apibrėžtas vienu bendru terminu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) iš esmės yra trijų savarankiškų terminų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, jog kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Teismas byloje teisingai nustatė, kad pareiškėja apie jos teises galimai pažeidžiančius atsakovo veiksmus sumažinat paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o kreipėsi į teismą 2015 m. kovo 3 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą reikalavimui dėl pensijos nepriemokos už 2010-2011 metus pareikšti.

Vadovaujantis pirmuoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, taigi, kreipdamasi 2015 m. kovo 3 d. į teismą dėl 2012 metais susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėja taip pat praleido procesinį 3 metų skundo padavimo terminą. Taigi pareiškėjos reikalavimas dėl nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. galėjo būti nagrinėjamas iš esmės tik nustačius pagrindą atnaujinti dėl šio laikotarpio skundo padavimo terminą, o nenustačius pagrindo atnaujinti terminą, ši bylos dalis turėjo būti nutraukta vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu.

Vadovaujantis antruoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), pirmoji pagal šį įstatymą apribota valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2013 m. vasario mėnesį. Pareiškėja dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2013 metais susidariusios pensijos nepriemokos priteisimo 2015 m. kovo 3 d. kreipėsi į teismą nepraleidusi procesinio termino (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS143-847/2014, AS-56-502/2015, AS-59-502/2015, AS-66-502/2015, AS-192-556/2015, AS-193-556/2015, AS-195-556/2015).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nebuvo įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (šis procesinis terminas buvo nustatytas administracinių teismų praktikoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A552-519/2013), todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad vien tai, jog dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir šiuo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstine teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjos prašymu atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Tais pačiais argumentais netenkintinas ir pareiškėjos prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2012 metais susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos paduoti. Pažymėtina, kad pareiškėja į teismą kreipėsi dar vėliau (2015 m. kovo mėnesį) nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (2014 m. rugsėjo mėn.), nenurodydama jokių individualių termino praleidimo svarbių priežasčių. Taigi šiuo atveju pareiškėjos kreipimasis į teismą 2015 m. kovo 3 d. dėl 2010–2012 m. laikotarpio vertintinas kaip neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjos prašymas atnaujinti praleistą terminą grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, nenurodytos jokios individualios priežastys, kurias teismas galėtų pripažinti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Nustačius, kad nėra pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą ir šio termino neatnaujinus, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu, bylos dalis dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpį nutrauktina šia apimtimi pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai paskirta valstybinė pensija 2013 metais buvo mokama sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), kuriomis šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2013 metams.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XII-92) atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčui aktualias Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas. Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažindamas, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, prie šių išvadų priėjo aiškindamas Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnius. Primintina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime tyrė būtent tai, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., neprieštaravo konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams ir priėjo prie išvadų, kad prieštaravimo Konstitucijai nėra. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Šio įstatymu nustatyto imperatyvo kontekste pažymėtina, kad pareiškėja iš naujo kelia klausimus į kuriuos pagal kompetenciją yra atsakęs Konstitucinis Teismas, tikrindamas Laikinojo įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, jog valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Pagal VRM Sveikatos priežiūros tarnybos duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjai paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, valstybinės pensijos sumažėjimas ginčui aktualiu laikotarpiu nesiekė 20 procentų (sudarė 16,34 proc.), t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjai paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „ Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais“, negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pagal EŽTT jurisprudenciją Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio taikymo pirmasis imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t.y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad minėto įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais, t. y. į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje taip pat atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas ir valstybinės pensijos nepriemoka jam negali būti priteista. Minėta, kad pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimą, o tuo pačiu ir taikyti pareiškėjos prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, kurio galiojimas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., nuostatų taikymo nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016, kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi LVAT suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant pirmiau minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas dėl valstybinė pensijos nepriemokos, susidariusios pareiškėjai 2013 metais VRM taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė iš esmės tinkamai, byloje šia apimtimi, taip pat dėl reikalavimo panaikinti VRM 2015 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 1D-2166(11), priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista, nes tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylos nutraukimo vadovaujantis ABTĮ 107 straipsnio 7 punktu, nurodydama, kad administracinė byla dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjai nutrauktina už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos apeliacinis skundas atmestas, pareiškėjos prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos E. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeisti.

Nutraukti bylos dalį dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjai E. Z. už 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjos E. Z. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas